Lietuvos gyventojai į Seimą nesiveržia
Kai JAV Kong­re­so ko­mi­te­tai ren­gia svars­ty­mus dėl siū­lo­mų įsta­ty­mų, prie Ka­pi­to­li­jaus kal­vos nu­tįs­ta no­rin­čių ten pa­tek­ti pi­lie­čių ei­lės. Lie­tu­vos Sei­mas dau­giau vi­suo­me­nės dė­me­sio su­lau­kia ne­bent per pi­ke­tus ar mi­tin­gus. Par­la­men­to du­rys at­vi­ros vi­siems, ta­čiau ma­žai kas ži­no, ką ja­me veik­ti.

Apk­lau­sos liu­di­ja, kad dau­gu­ma mū­sų ša­lies gy­ven­to­jų ma­no, jog pri­si­dė­ti prie vie­šų­jų rei­ka­lų tvar­ky­mo pa­kan­ka bal­suo­jant per rin­ki­mus. Dis­ku­si­jos Sei­mo ko­mi­te­tų po­sė­džiuo­se, spe­cia­lūs ko­mi­te­tų klau­sy­mai, vie­šo­sios kon­sul­ta­ci­jos – to­kie de­mo­kra­ti­jos įran­kiai da­liai vi­suo­me­nės at­ro­do lyg eg­zo­ti­ka, nors no­rint da­ly­vau­ti pri­imant spren­di­mus te­rei­kia brūkš­te­lė­ti elek­tro­ni­nį laiš­ką.

Vie­tos ei­lė­je net parduodamos

JAV Kong­re­so ko­mi­te­tams ren­giant svars­ty­mus šiek tiek vie­tų re­zer­vuo­ja­ma ži­niask­lai­dai, o ki­tos pa­lie­ka­mos vi­suo­me­nės at­sto­vams pa­gal pri­nci­pą „pir­mas at­ėjai – pir­mas pa­te­kai“. Kar­tais žmo­nės pra­de­da rink­tis iki po­sė­džio li­kus par­ai ar dau­giau. Pa­vyz­džiui, kor­po­ra­ci­jų lo­bis­tai nuo­lat sie­kia da­ly­vau­ti to­kiuo­se svars­ty­muo­se, kad per jų per­trau­kas ga­lė­tų pa­si­kal­bė­ti su įsta­ty­mų lei­dė­jais apie pro­jek­tus, ku­rie da­ro įta­ką vers­lui.

Ei­lės prie Ka­pi­to­li­jaus kal­vos virs­ta ir pa­si­pel­ny­mo šal­ti­niu. Lo­bis­tai ne­lin­kę lauk­ti ir gaiš­ti dau­gy­bę va­lan­dų, tad su­mo­ka sto­vė­ji­mo ei­lė­se pa­slau­gas tei­kian­čioms bend­ro­vėms, kad šių pa­sam­dy­ti žmo­nės pa­da­ry­tų tai už juos. Prieš pra­si­de­dant svars­ty­mams lo­bis­tai tie­siog pa­si­kei­čia vie­to­mis su sam­dy­tais as­me­ni­mis ir at­vyks­ta į rei­kia­mą sa­lę.

JAV dis­ku­tuo­ja­ma, ar to­kia pra­kti­ka su­de­ri­na­ma su de­mo­kra­ti­ja, o Lie­tu­vo­je prie par­la­men­to ren­ka­ma­si ne­bent pi­ke­tuo­ti.

Tre­čia­die­niais – 300 žmonių

Sei­mo ko­mi­te­tų po­sė­džiai ir spe­cia­lūs klau­sy­mai, kaip nu­ma­to Sei­mo sta­tu­tas, yra at­vi­ri. Pa­tek­ti į juos ir iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę apie svars­to­mus pro­jek­tus, re­gis, pa­pras­ta.

„Pa­ra­šy­ki­te man elek­tro­ni­nį laiš­ką. Grįš pir­mi­nin­kė, su­de­rin­siu ir iš­ra­šy­si­me lei­di­mą. At­sa­ky­siu dar šian­dien. Pa­kan­ka nu­ro­dy­ti var­dą, pa­var­dę ir kam at­sto­vau­ja­te“, – taip LŽ žur­na­lis­tui, pri­sis­ta­čiu­siam ak­ty­viu pi­lie­čiu, no­rin­čiu da­ly­vau­ti ko­mi­te­to po­sė­dy­je, te­le­fo­nu pa­aiš­ki­no Sei­mo Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­to biu­ro at­sto­vė.

Pa­na­šiai kal­bė­jo ir Sei­mo Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­to biu­ro dar­buo­to­ja. Jos bu­vo tei­rau­ta­si, kaip pa­tek­ti į tre­čia­die­nį nu­ma­ty­tą ko­mi­te­to po­sė­dį, ku­ria­me esą no­ri­ma tar­ti žo­dį. „Jei­gu ga­vo­te kvie­ti­mą ar tu­ri­te laiš­ką su dar­bot­var­ke, ku­rį siun­čiau, at­ra­šy­ki­te. Nu­ro­dy­ki­te pa­var­dę ir kam at­sto­vau­ja­te – už­sa­ky­siu lei­di­mą. Ki­tu at­ve­ju par­ašy­ki­te, dėl ko­kio klau­si­mo at­ei­na­te, kad ži­no­tų pir­mi­nin­kas. Dar­bot­var­kė yra at­vi­ra“, – te­le­fo­nu iš­dės­tė Sei­mo dar­buo­to­ja.

Se­si­jos lai­ko­tar­piu ei­li­niai ko­mi­te­tų po­sė­džiai ren­gia­mi ne re­čiau kaip kar­tą per sa­vai­tę. Vie­nos die­nos lei­di­mą į Sei­mo rū­mus ga­li už­sa­ky­ti Sei­mo na­rys, Sei­mo kanc­le­ris ar pa­va­duo­to­jai, įga­lio­ti Sei­mo kanc­le­rio biu­ro dar­buo­to­jai ir ki­ti.

Va­do­vy­bės ap­sau­gos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, per­nai Sei­mas su­lau­kė 82 tūkst. lan­ky­to­jų. Jiems dar­bo die­no­mis iš­ra­šo­mi vi­du­ti­niš­kai 95 vie­nos die­nos lei­di­mai. Kaip LŽ in­for­ma­vo Sei­mo kan­ce­lia­ri­ja, lan­ky­to­jų ge­ro­kai pa­dau­gė­ja tre­čia­die­niais – ko­mi­te­tų ir ko­mi­si­jų po­sė­džių die­no­mis. Į juos at­ei­na ir apie 300 žmo­nių.

Ne­ži­no ar­ba netiki

To­kie pa­ly­gin­ti ma­ži skai­čiai ro­do, kad Lie­tu­vos vi­suo­me­nė nė­ra pi­lie­tiš­kai ak­ty­vi. Vi­sų pir­ma, vy­rau­ja nuo­sta­ta, jog už­ten­ka bal­suo­ti per rin­ki­mus. Ki­taip pri­si­dė­ti prie spren­di­mų pri­ėmi­mo ar­ba ne­no­ri­ma, ar­ba ne­ži­no­ma, kad yra to­kia ga­li­my­bė. Ta­čiau tai – tik vie­na me­da­lio pu­sė.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to do­cen­tės Rū­tos Ži­liu­kai­tės ma­ny­mu, pi­lie­ti­nio pa­sy­vu­mo prie­žas­tis pa­pras­ta – ab­so­liu­ti dau­gu­ma žmo­nių ne­ži­no, kaip ga­li pri­si­dė­ti. „Nors ga­li­my­bė su­kur­ta, yra vie­ši svars­ty­mai, kon­sul­ta­ci­jos, apie tai ne­ži­no­ma. Ko­dėl? In­for­ma­ci­jos apie tai ne­trūks­ta – te­rei­kia su­si­ras­ti. Tik ji ne­pa­sie­kia žmo­nių įpras­tais bū­dais – per bi­čiu­lius, ar­ti­muo­sius, t. y. per tuos ka­na­lus, ku­rie efek­ty­vūs ir ga­ran­tuo­ja įsi­trau­ki­mą. O tai to­kią veik­lą pa­vers­tų sa­vai­me su­pran­ta­ma ar­ba nor­ma­lia“, – kal­bė­jo so­cio­lo­gė.

Ne­no­rą da­ly­vau­ti pri­imant vie­šo­sios po­li­ti­kos spren­di­mus le­mia ne vien ne­ži­no­ji­mas. „Daug rim­tes­nis da­ly­kas – nuo­sta­tos. Kad ir kaip bū­tų, mū­sų pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė silp­na. Jo­je ma­žai žmo­nių, tu­rin­čių su­vo­ki­mo nuo­sta­tą ei­ti ir da­ry­ti. Bū­ti­na su­vok­ti, jog no­rint pa­siek­ti re­zul­ta­tą, rei­kia veik­ti il­gai ir at­kak­liai. Tai nė­ra trum­pas ir vien­kar­ti­nis da­ly­kas“, – sa­kė ji.

R. Ži­liu­kai­tės žo­džiais, pi­lie­čius la­biau­siai at­stu­mia ne­ti­kė­ji­mas, kad toks da­ly­va­vi­mas ga­li ką nors pa­keis­ti ar­ba duo­ti nau­dos. Ki­taip bū­tų ir mo­ty­va­ci­jos iš­siaiš­kin­ti, kaip spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­dū­ra vei­kia.

Kon­sul­ta­vi­ma­sis tik imituojamas

VU Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to pro­fe­so­rius Vi­ta­lis Na­kro­šis pa­na­šiai ver­ti­no si­tua­ci­ją. Pa­sak jo, aki­vaiz­du, kad vi­suo­me­nė ne­la­bai ak­ty­viai do­mi­si ir da­ly­vau­ja spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­suo­se. Pro­fe­so­rius pri­mi­nė, jog ma­žai pi­lie­čių ar vers­li­nin­kų ti­ki, kad taip ga­li­ma da­ry­ti rea­lią įta­ką. Štai 2014 me­tų „Vil­mo­rus“ at­lik­ta apk­lau­sa liu­di­ja: vers­li­nin­kai įsi­ti­ki­nę, jog spren­di­mai pri­ima­mi ne at­vi­rai, tai­gi in­te­re­sų gru­pės sie­kia pa­veik­ti vals­ty­bės tar­nau­to­jus ne­ofi­cia­liais bū­dais.

„Ki­ta ver­tus, ne itin ge­rai or­ga­ni­zuo­ja­mi ir įvai­rūs klau­sy­mai bei kon­sul­ta­ci­jos, pa­ly­gin­ti su ge­rą­ja už­sie­nio ša­lių pra­kti­ka. Mes pa­skel­bia­me klau­si­mą, dėl ku­rio vyks­ta kon­sul­ta­ci­ja, ir ti­ki­mės, kad au­to­ma­tiš­kai gau­si­me iš to nau­dos. Anks­čiau žmo­nių bu­vo klau­sia­ma, ką jie ma­no apie pen­si­jų re­for­mą? Juk taip nie­kas su vi­suo­me­ne ne­si­kon­sul­tuo­ja. Rei­kia kon­sul­ta­vi­mo­si do­ku­men­to: koks klau­si­mas svars­to­mas, ko­kios spren­di­mo al­ter­na­ty­vos, ko­kie tų al­ter­na­ty­vų pra­na­šu­mai ir trū­ku­mai. Da­bar ga­li­my­bė su­teik­ta, bet įta­kos ne­da­ro­me“, – dės­tė po­li­to­lo­gas.

V. Na­kro­šis pats yra da­ly­va­vęs ne vie­no­je vie­šo­jo­je kon­sul­ta­ci­jo­je. Pa­si­ro­do, jos net ne­bū­na api­bend­ri­na­mos, o kar­tais kon­sul­ta­vi­mo­si su vi­suo­me­ne pro­ce­są „užg­ro­bia“ in­te­re­sų gru­pės, kaip nu­ti­ko, tar­ki­me, tei­rau­jan­tis dėl pe­da­go­gų dar­bo už­mo­kes­čio.

Po­li­to­lo­go nuo­mo­ne, vi­suo­me­nės da­ly­va­vi­mas pri­imant spren­di­mus daž­nai ne­su­lau­kia jo­kio grįž­ta­mo­jo ry­šio, to­dėl ra­cio­na­lūs žmo­nės to­kią veik­lą pra­de­da lai­ky­ti bep­ras­miš­ka. „Nė­ra kon­sul­ta­vi­mo­si at­as­kai­tos, api­bend­ri­ni­mo, kas at­si­ti­ko dėl tos kon­sul­ta­ci­jos, kai spren­di­mas bu­vo pri­im­tas. Tai­gi daž­nai im­ituo­ja­me klau­sy­mus ir kon­sul­ta­ci­jas“, – re­ziu­ma­vo jis.

. . .

Ži­no re­fe­ren­du­mus ir peticijas

Per­nai tei­rau­ta­si, apie ko­kius bū­dus da­ry­ti įta­ką pri­imant vie­šuo­sius spren­di­mus, yra gir­dė­ję Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ir val­džios sek­to­riaus at­sto­vai. At­sa­ky­mai į šiuos klau­si­mus ga­li bū­ti tie­sio­giai su­si­ję su val­džios ins­ti­tu­ci­jų vyk­do­ma in­for­ma­ci­jos apie spren­di­mų pri­ėmi­mą sklai­da.

Pa­aiš­kė­jo, kad dau­gu­ma gy­ven­to­jų ži­no tik to­kias tra­di­ci­nes įsi­trau­ki­mo į spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­są for­mas kaip re­fe­ren­du­mai (75 proc.), pe­ti­ci­jos (64 proc.), krei­pi­ma­sis į po­li­ti­kus (52 proc.), mi­tin­gai, pi­ke­tai (75 proc.), po­li­ti­nių par­ti­jų veik­la (52 proc.). Apie ki­to­kius bū­dus da­ry­ti įta­ką vie­šie­siems spren­di­mams di­džio­ji da­lis apk­laus­tų­jų ne­bu­vo gir­dė­ję. Pa­vyz­džiui, apie vie­šą­sias kon­sul­ta­ci­jas ži­no­jo tik 34 proc. žmo­nių (55 proc. nė­ra gir­dė­ję), apie elek­tro­ni­nius val­džios var­tus – 31 proc., apie pi­lie­ti­nės įta­kos in­ter­ne­to sve­tai­nes (tink­la­la­piai, ku­riuo­se ga­li­ma sek­ti in­for­ma­ci­ją apie ins­ti­tu­ci­jų veik­lą, pra­neš­ti apie ma­to­mas prob­le­mas ir pan.) – 41 proc., in­ter­ne­to pus­la­pį www.par­asyk­jiems.lt – 20 pro­cen­tų.

Ta­čiau 86 proc. gy­ven­to­jų įvar­di­jo bent vie­ną bū­dą, kaip įsi­trauk­ti į vie­šų­jų rei­ka­lų tvar­ky­mą.

Šal­ti­nis: Pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ins­ti­tu­to ty­ri­mas „Val­džios ir ne­vy­riau­sy­bi­nio sek­to­rių bend­ra­dar­bia­vi­mo vie­šo­sios po­li­ti­kos spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­se stip­ri­ni­mas“ (2015).