Lietuvos dešimtmetis ES: neveiklūs ir nepatenkinti
Pa­sta­ro­jo de­šimt­me­čio po­ky­čius, kai Lie­tu­va yra Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) na­rė, ša­lies po­li­ti­kai ver­ti­na ge­ro­kai op­ti­mis­tiš­kiau nei vi­suo­me­nė, ku­rios po­žiū­ris – la­biau pe­si­mis­ti­nis. 

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to (VU TSPMI) ty­rė­jų gru­pė, va­do­vau­ja­ma doc. dr. Klau­di­jaus Ma­nio­ko, at­li­ko vi­sa­pu­siš­ką pir­mo­jo Lie­tu­vos de­šimt­me­čio Eu­ro­pos Bend­ri­jo­je ver­ti­ni­mą.

Ką lai­mė­jo­me iš na­rys­tės ES? Ar gy­ve­ni­mas ge­rė­ja? Ko­dėl lie­tu­viai to ne­jau­čia? Kam ten­ka at­sa­ko­my­bė už de­šimt­me­čio na­rys­tės ES re­zul­ta­tus? Kaip mes at­ro­do­me, pa­ly­gi­nus su ki­to­mis tuo pa­čiu me­tu į ES įsto­ju­sio­mis Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bė­mis?

Šie klau­si­mai ke­lia­mi ir į juos at­sa­ko­ma ką tik pa­si­ro­džiu­sio­je kny­go­je „Pir­ma­sis Lie­tu­vos de­šimt­me­tis Eu­ro­pos Są­jun­go­je: trans­for­ma­ci­ja ar im­ita­ci­ja“. Su­reng­to­je vie­šo­je dis­ku­si­jo­je tre­jus me­tus tru­ku­sių ty­ri­mų re­zul­ta­tus pri­sta­tė kny­gos au­to­riai, VU TSPMI ty­rė­jai K. Ma­nio­kas, Da­rius Že­ruo­lis, Vy­tau­tas Kuo­kštis, Vi­ta­lis Na­kro­šis ir Liu­tau­ras Gu­džins­kas. Ty­ri­mą ko­men­ta­vo pir­muo­sius ne­prik­lau­so­my­bės dvi­de­šimt­me­čius ly­gi­nęs prof. Ze­no­nas Nor­kus.

Kaip sa­kė K. Ma­nio­kas, kri­zių aki­vaiz­do­je yra ge­ra pro­ga pa­ty­ri­nė­ti, ką mums da­vė ES ir ką – mes jai. Taip pat ban­dy­ti nu­sta­ty­ti, kur esa­me ir kur link ju­da­me, bei steng­tis su­pras­ti, kaip ES pa­de­da pa­siek­ti trans­for­ma­ci­jos, at­vi­ru­mo ir ki­tų tiks­lų.

VU TSPMI direktorius ir vienas knygos autorių prof. Ramūnas Vilpišauskas. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotraukos

Emig­ra­ci­ja nustebino

„Koks bu­vo Lie­tu­vos na­rys­tės ES de­šimt­me­tis? Ma­no nuo­mo­ne, tie, ku­rie tu­rė­jo la­bai po­zi­ty­vių lū­kes­čių, vei­kiau­siai nu­si­vy­lė. Tie, ku­rie tu­rė­jo di­de­lių bai­mių dėl to, kaip Lie­tu­vos su­ve­re­ni­te­tą ap­ri­bos na­rys­tė ES, tu­rė­tų pri­pa­žin­ti, kad nuo­gąs­ta­vi­mai ne­pa­sit­vir­ti­no,“ – kal­bė­jo dis­ku­si­ją pra­dė­jęs VU TSPMI di­rek­to­rius ir vie­nas kny­gos au­to­rių prof. Ra­mū­nas Vil­pi­šaus­kas. Lie­tu­vos na­rys­tės ES de­šimt­me­tį jis api­bū­di­no kaip „drung­ną“: esą bū­ta tam ti­krų sėk­mių, to­kių, kaip eko­no­mi­kos au­gi­mas ne­pai­sant kri­zės.

Emig­ra­ci­ja, pa­sak R. Vil­pi­šaus­ko, – tai dau­ge­lį nu­ste­bi­nęs ne­ga­ty­vus reiš­ki­nys. Jis svars­tė, kaip tai su­si­ję su na­rys­te ES, pa­leng­vi­nu­sia mig­ra­ci­ją, ir kaip – su mū­sų ne­su­ge­bė­ji­mu tvar­ky­tis Lie­tu­vo­je. R. Vil­pi­šaus­ko nuo­mo­ne, bū­tent pa­sta­ra­sis da­ly­kas ir ne­su­ge­bė­ji­mas pa­nau­do­ti ES na­rys­tės tei­kia­mas ga­li­my­bes le­mia, kad daug žmo­nių nu­si­vy­lę iš­vyks­ta. Vis dėl­to jis ma­no, kad kal­ti­ni­mai val­džiai yra smar­kiai per­dė­ti, ven­gia­ma im­tis as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės ir, kaip bū­din­ga Lie­tu­vo­je, ieš­ko­ma kal­tų. „E­mig­ra­ci­ja ro­do ir ne­su­ge­bė­ji­mą pert­var­ky­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas, kel­ti val­dy­mo kul­tū­rą, keis­ti po­žiū­rį į žmo­nes tiek, kiek no­rė­tu­me“, – kal­bė­jo R. Vil­pi­šaus­kas.

Šlei­vos ir krei­vos reformos

L. Gu­džins­kas kal­bė­jo apie ta­pa­ty­bės kri­zę. Jis įvar­di­jo tai vie­na es­mi­nių prob­le­mų. Pa­sak jo, Lie­tu­vos trans­for­ma­ci­ja bu­vo la­biau im­ita­ci­nio po­bū­džio, ko­pi­juo­tos Va­ka­rų ins­ti­tu­ci­jos. „Ma­tyt, to­kia stra­te­gi­ja bu­vo sėk­min­ga. Mes daug pa­sie­kė­me. Ta­čiau di­džiau­sia prob­le­ma: kas po to, kai tuos tiks­lus pa­sie­kia­me? Ar ne­bus taip, kad ne­be­tu­rė­si­me jo­kio vie­ni­jan­čio tiks­lo?“ – klau­sė L. Gu­džins­kas. Jis ma­no, kad rei­kia ko nors, kas vi­sus telk­tų.

Vie­nu iš ta­pa­ty­bės stra­te­gi­nių tiks­lų ty­rė­jas va­di­no Lie­tu­vos ban­dy­mą Va­ka­rų pa­sau­ly­je pa­si­ro­dy­ti kaip tra­di­ci­nių krikš­čio­niš­kų šei­mos ver­ty­bių gy­nė­ja. „Ki­tas tiks­las – su­ar­tė­ti su Šiau­rės ša­li­mis, pe­rim­ti jų ge­ro­vės, val­dy­mo mo­de­lį ir ki­ta ką“, – sa­kė L. Gu­džins­kas. Jo po­žiū­riu, abu tiks­lai yra dirb­ti­niai, o rea­ly­bė ge­ro­kai ski­ria­si nuo to, ko­kią no­rė­tu­me ma­ty­ti Lie­tu­vą.

L. Gu­džins­kas pri­mi­nė, jog Lie­tu­va pa­gal sky­ry­bų ir sa­vi­žu­dy­bių skai­čių yra vie­na pir­mų­jų ES. Jis tei­gė, kad sie­kiant su­kur­ti ge­ro­vės vals­ty­bę, ne­bu­vo pa­da­ry­ta di­de­lių re­for­mų, jos bu­vo šlei­vos ir krei­vos. Vis dėl­to pa­žy­mė­jo, kad ge­riau­siai se­kė­si ener­ge­ti­nio ir ki­to­kio sau­gu­mo sri­ty­se. L. Gu­džins­kas pri­mi­nė: ge­rai, jog esa­me bend­ro­je ES ir NA­TO erd­vė­je. Ir pers­pė­jo, kad jei ES pra­dė­tų frag­men­tuo­tis, bū­tų ne kas. Jei­gu bū­tų su­abe­jo­ta eu­roin­teg­ra­ci­jos at­ei­ti­mi, pa­sak L. Gu­džins­ko, pa­di­dė­tų ti­ki­my­bė su­si­dur­ti su to­kio­mis ten­den­ci­jo­mis, ko­kios ma­to­mos da­bar­ti­nė­je Veng­ri­jo­je ar Len­ki­jo­je.

„Pats klau­si­mas apie nau­ją tiks­lą yra vi­suo­me­nės ri­bo­tu­mo pa­vyz­dys, par­odan­tis so­cia­li­nio ka­pi­ta­lo trū­ku­mą, – sa­kė K. Ma­nio­kas. – Vi­suo­me­nei, ku­riai rei­kia nuo­lat mo­bi­li­zuo­tis, ku­ri ne­ga­li ras­ti pra­smės kas­die­nė­je veik­lo­je, rei­kia nuo­la­ti­nių dir­gik­lių.“

Doc. dr. Klaudijus Maniokas.

Su­švel­nin­tos kri­zės pasekmės

V. Na­kro­šis kal­bė­jo, kad ty­ri­mai par­odė di­fe­ren­ci­juo­tą ES po­vei­kį, jog Lie­tu­vo­je ryš­kė­ja dvi skir­tin­gos gru­pės vals­ty­bės tar­ny­bo­je: vien pro­fe­sio­na­lai, ki­ti at­sto­vau­ja po­li­ti­zuo­tai pu­sei. „At­sa­kant į klau­si­mą, ar įvy­ko trans­for­ma­ci­ja vie­šo­jo val­dy­mo sri­ty­je, agen­tū­rų kū­ri­mo sri­ty­je mes pri­si­tai­kė­me prie ES rei­ka­la­vi­mų, o de­po­li­ti­za­ci­jos pro­ce­se – juos tik ab­sor­ba­vo­me, bet reikš­min­gų po­ky­čių dar ne­įvy­ko“, – sa­kė jis.

Pa­sak V. Kuo­kščio, ga­li­ma iš­skir­ti ke­lis da­ly­kus: trum­pes­nio lai­ko­tar­pio eko­no­mi­nes ten­den­ci­jas, di­de­lį pa­ki­li­mą bei plė­trą prieš 2008 me­tus, ta­da – di­de­lį nuo­smu­kį. „Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Lie­tu­vos eko­no­mi­kos au­gi­mo kin­ta­mu­mas, ne­pas­to­vu­mas bu­vo vie­nas di­džiau­sių ES, – tvir­ti­no jis. – Per pa­čią kri­zę na­rys­tė ES ne­bu­vo nuo to ap­sau­gan­ti pa­na­cė­ja. Kar­tu na­rys­tė su­švel­ni­no kri­zės pa­sek­mes. Tiek per par­amos, struk­tū­ri­nių fon­dų įplau­kas, tiek iš­ven­giant įvai­rių ga­li­mų pro­tek­cio­nis­ti­nių ap­raiš­kų.“

Di­de­lė so­cia­li­nė atskirtis

Kaip tei­gė K. Ma­nio­kas, kny­go­je už­fik­suo­ti, nors ir ne­di­de­li, bet po­zi­ty­vūs po­ky­čiai. Ta­čiau Lie­tu­vos vi­suo­me­nė tei­gia­mus po­ky­čius ver­ti­no pra­sčiau, ne­gu ga­li­ma bu­vo ti­kė­tis. Taip pat aki­vaiz­du, kad yra mil­ži­niš­kas at­otrū­kis tarp po­li­ti­nio eli­to ir vi­suo­me­nės nuo­mo­nės.

D. Že­ruo­lis svars­tė, ko­dėl vi­suo­me­nė to­kia pe­si­mis­tiš­ka, kai, ver­ti­nant pa­gal dau­ge­lį ob­jek­ty­vių duo­me­nų, Lie­tu­va pa­da­rė di­de­lį šuo­lį pa­gal įvai­rius in­di­ka­to­rius. „Mū­sų at­lik­ta apk­lau­sa par­odė, kad po­li­ti­nis eli­tas į po­ky­čius ša­ly­je žiū­ri ge­ro­kai op­ti­mis­tiš­kiau, ver­ti­na juos la­biau tei­gia­mai“, – sa­kė jis. Ir pri­ta­rė, kad vie­na prie­lai­dų, ko­dėl vi­suo­me­nės po­žiū­ris la­biau pe­si­mis­tiš­kas, ga­li­ma lai­ky­ti per­ne­lyg di­de­lius lū­kes­čius. Jie sie­ja­mi ne tiek su ma­te­ria­li­ne ge­ro­ve, kiek su so­cia­li­niu tei­sin­gu­mu. „Per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį skur­do ir so­cia­li­nės at­skir­ties Lie­tu­vo­je ne­su­ma­žė­jo, o bu­vo ti­ki­ma­si, kad na­rys­tė ES iš­spręs šias prob­le­mas“, – sa­kė D. Že­ruo­lis.

Ki­ta vi­suo­me­nės pe­si­miz­mo prie­žas­tis, jo po­žiū­riu, ga­li bū­ti ko­rup­ci­ja, su ku­ria su­si­du­ria­ma. D. Že­ruo­lis tei­gė, kad gy­ve­ni­mu pa­ten­kin­tų žmo­nių per Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės 20-me­tį bu­vo ma­žiau, ne­gu pu­sė. Vis dėl­to jis pa­žy­mė­jo, kad pa­gal sta­tis­ti­nius duo­me­nis pe­si­miz­mo ma­žė­ja. Pa­sta­rai­siais me­tais Lie­tu­vo­je jau apie 75 proc. žmo­nių pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu.

Diskusijos dalyviai dalijosi mintimis.

Kai ku­rie receptai

Z. Nor­kus kny­go­je „Pir­ma­sis Lie­tu­vos de­šimt­me­tis Eu­ro­pos Są­jun­go­je: trans­for­ma­ci­ja ar im­ita­ci­ja“ pa­si­ge­do dau­giau po­li­ti­kos bei so­cio­lo­gi­jos ir tei­gė esą lei­di­ny­je la­biau do­mi­nuo­ja va­dy­bi­nis eko­no­mi­nis po­žiū­ris.

Dis­ku­si­jos da­ly­viai pa­da­rė iš­va­das, kad Lie­tu­vo­je de­rė­tų de­po­li­ti­zuo­ti vals­ty­bės tar­ny­bą, jog re­for­mos bū­tų įgy­ven­di­na­mos ge­riau. Be to, trūks­ta drą­ses­nio eks­pe­ri­men­ta­vi­mo. Tu­rė­tų bū­ti dau­giau kū­ry­bin­gos par­tne­rys­tės tarp įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų. De­rė­tų at­sa­kin­gai vyk­dy­ti fis­ka­li­nę po­li­ti­ką ir lai­ky­tis fis­ka­li­nės draus­mės. Ste­bė­ti, kad per daug ne­įsis­ko­lin­tų ir ne­per­kais­tų pri­va­tus sek­to­rius. Taip pat, pa­sak dis­ku­si­jos da­ly­vių, Lie­tu­vai rei­kė­tų mo­kes­čių re­for­mos su aiš­kiais pri­nci­pais – dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mo ma­ži­ni­mas ir tur­to mo­kes­čių di­di­ni­mas. Pa­brėž­ta, kad bū­ti­na ma­žin­ti ko­rup­ci­ją, o ino­va­ty­vu­mas tu­rė­tų bū­ti di­des­nis.