Lietuvos demografinė situacija: kokios galimybės demografiškai atgimti?
Iš jau ne vie­ną mė­ne­sį vie­šo­jo­je erd­vė­je sklan­dan­čių dis­ku­si­jų ir kal­bų at­ro­do, kad dau­gu­ma tų, ku­rie pa­si­ry­žę pri­im­ti spren­di­mus, su­pra­to de­mog­ra­fi­nės si­tua­ci­jos grės­mes da­bar­ti­nei ir to­les­nei Lie­tu­vos rai­dai. 

Rei­kia ti­kė­tis, kad tai virs kon­kre­čiais veiks­mais. Ta­čiau no­rint, kad veiks­mai bū­tų adek­va­tūs si­tua­ci­jai, la­bai svar­bu, kad jie rem­tų­si tin­ka­ma ir pro­fe­sio­na­liais moks­lo ty­ri­mais grin­džia­ma in­for­ma­ci­ja. Vie­nas svar­biau­sių šio straips­nio tiks­lų yra trum­pai ap­tar­ti su­sik­los­čiu­sią Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją ir iš­ryš­kin­ti prieš­ta­rin­gus pa­sta­rų­jų me­tų po­ky­čius.

Lie­tu­va – tarp spar­čiau­siai nyks­tan­čių pa­sau­lio šalių

Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nė rai­da per pa­sta­rą­jį ket­vir­tį am­žiaus kei­tė­si la­bai in­ten­sy­viai. Nuo XX a. pa­sku­ti­nio de­šimt­me­čio pra­džios kar­di­na­liai ir ne­igia­mai pa­si­kei­tė gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­ra ir vi­si pa­grin­di­niai de­mog­ra­fi­niai pro­ce­sai. Šių pro­ce­sų po­ky­čiai, jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius lem­da­mi spar­tų gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mą ir keis­da­mi jų am­žiaus struk­tū­rą, ku­ria pa­ma­ti­nes prie­lai­das spar­čiam de­mog­ra­fi­niam ny­ki­mui iki šio am­žiaus vi­du­rio ir net to­li­mes­nė­je pers­pek­ty­vo­je.

Da­bar­ti­nę Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją, pa­si­tel­kus pa­grin­di­nius jos ro­dik­lius, trum­pai ga­li­ma bū­tų ver­tin­ti ir ilius­truo­ti ke­le­tu es­mi­nių ak­cen­tų. Pir­miau­sia, gy­ven­to­jų skai­čius ma­žė­ja la­bai spar­čiai: pa­gal šį ro­dik­lį Lie­tu­va yra tarp spar­čiau­siai ne tik Eu­ro­po­je, bet ir pa­sau­ly­je de­mog­ra­fiš­kai nyks­tan­čių ša­lių. An­tra, emig­ra­ci­jos mas­tas taip pat yra di­de­lis ir kol kas ne­ma­žė­ja, o tuo tar­pu gims­ta­mu­mo ly­gis yra že­mas ir ge­ro­kai at­si­lie­ka nuo ly­gio, ga­lin­čio už­ti­krin­ti kar­tų kai­tą. Ki­ta ver­tus, pa­gal kai ku­rių ro­dik­lių po­ky­čius, pa­vyz­džiui, ky­lan­tį pe­rio­di­nį su­mi­nį gims­ta­mu­mą, si­tua­ci­ja pa­leng­va ge­rė­ja. Mir­tin­gu­mas taip pat ėmė ma­žė­ti, ta­čiau tarp vy­rų jis ir to­liau iš­lie­ka ne­adek­va­čiai di­de­lis ly­gi­nant su ki­to­mis Eu­ro­pos ša­li­mis. Ga­liau­siai, in­ten­sy­vi jau­ni­mo emig­ra­ci­ja, že­mi gims­ta­mu­mo ro­dik­liai la­bai spar­čiai sen­di­na po­pu­lia­ci­ją: spar­čiai ma­žė­ja vai­kų, jau­ni­mo ir vi­du­ti­nio am­žiaus gy­ven­to­jų da­lys. Gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­ra ta­po svar­biu to­li­mes­nio de­mog­ra­fi­nio ny­ki­mo veiks­niu (1–6 pav.).

Pa­sta­rų­jų me­tų de­mog­ra­fi­niai po­ky­čiai: tarp op­ti­miz­mo ir pesimizmo

Įvai­rių de­mog­ra­fi­nių pro­ce­sų po­ky­čiai per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus bu­vo ga­na prieš­ta­rin­gi. Vie­ni jų su­tei­kė vil­tį, kad Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja ima ge­rė­ti, o ki­ti sig­na­li­za­vo apie dar di­des­nes grės­mes ga­li­my­bėms su­stab­dy­ti de­mog­ra­fi­nį ny­ki­mą ir at­ei­ty­je su­grįž­ti į tva­rią de­mog­ra­fi­nę rai­dą.

Vie­nas iš, at­ro­dy­tų, po­zi­ty­vių de­mog­ra­fi­nių po­ky­čių yra nuo šio šimt­me­čio pra­džios di­dė­jan­tis ro­dik­lis, ku­ris daž­niau­siai ilius­truo­ja gims­ta­mu­mo ly­gį – su­mi­nis gims­ta­mu­mas, ar­ba vi­du­ti­nis vai­kų, ku­riuos mo­te­ris pa­gim­do per sa­vo am­žių, skai­čius. Ta­čiau jo aps­kai­čia­vi­mo spe­ci­fi­ka ir pa­siek­tas gims­ta­mu­mo ly­gis ne­tei­kia op­ti­miz­mo.

Su­mi­nio gims­ta­mu­mo ro­dik­lio reikš­mės pri­klau­so nuo pa­si­kei­ti­mų mo­te­rų am­žiu­je, ku­ria­me jos su­si­lau­kia vai­kų. Tai, kad mo­te­rys Lie­tu­vo­je gim­do bū­da­mos vis vy­res­nės, iš pra­džių la­bai su­ma­ži­no gims­ta­mu­mą, o da­bar di­di­na. Pa­sta­ruo­ju me­tu gims­ta­mu­mas pir­miau­sia di­dė­ja ne to­dėl, kad tu­ri­ma dau­giau vai­kų, o to­dėl, kad da­bar jų su­si­lau­kia mo­te­rys, ku­rios mo­ti­nys­tę ati­dė­jo vy­res­niam am­žiui. Ge­ro­kai dau­giau jų net pir­mo vai­ko su­si­lau­kia jau bū­da­mos ar­ti 30 me­tų ar net vy­res­nės.

An­tra, šio ro­dik­lio reikš­mės ro­do, kad gims­ta­mu­mas dar la­bai to­li nuo to ly­gio, ku­ris stab­dy­tų po­pu­lia­ci­jos ny­ki­mą. 2015 me­tais su­mi­nis gims­ta­mu­mas Lie­tu­vo­je bu­vo 1,7, ta­čiau tam, kad pra­si­dė­tų kar­tų kai­tą už­ti­kri­nan­ti de­mog­ra­fi­nė rai­da, šis ro­dik­lis tu­rė­tų bū­ti ne ma­žes­nis nei 2. Vis dėl­to, nors gims­ta­mu­mo ly­gis iki šiol Lie­tu­vo­je yra per­ne­lyg že­mas, jis jau di­des­nis nei Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių vi­dur­kis, ku­ris 2014-ai­siais bu­vo ly­gus 1,58.

Mir­tin­gu­mas nuo 2007 m. Lie­tu­vo­je taip pat pa­su­ko po­zi­ty­vių po­ky­čių link­me. Vi­du­ti­nė ti­kė­ti­na gy­ve­ni­mo truk­mė di­dė­ja jau aš­tuo­ne­rius me­tus iš ei­lės. Skir­tu­mas tarp vy­rų ir mo­te­rų pa­gal šį ro­dik­lį vis ma­žė­ja, ta­čiau jis ir to­liau iš­lie­ka di­džiau­sias vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Per aš­tuo­ne­rius me­tus nuo 2007-ųjų iki 2015-ųjų šis skir­tu­mas su­ma­žė­jo nuo 12 iki 10,5 me­tų. Vis­gi, ver­tin­da­mi Lie­tu­vos vy­rų vi­du­ti­nės ti­kė­ti­nos gy­ve­ni­mo truk­mės pa­si­kei­ti­mus per pa­sta­ruo­sius 50 me­tų, tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad šis ro­dik­lis tik 2013 me­tais pa­ki­lo iki 68,4 ir pri­ar­tė­jo prie 1965-ųjų ly­gio (68,6 me­tai), o per pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus jį tru­pu­tį ir vir­ši­jo, pa­ki­lęs iki 69,1 me­tų. Tai­gi, nors si­tua­ci­ja ge­rė­ja, pa­gal vy­rų mir­tin­gu­mo ly­gį Lie­tu­va dar gy­ve­na pu­sės šim­to me­tų lai­ko­tar­pio re­ži­mu ir iš­sis­ki­ria aukš­čiau­siais ro­dik­liais tarp vi­sų Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių.

Lie­tu­vai dau­giau nei du de­šimt­me­čius bū­din­gi la­bai in­ten­sy­vūs emig­ra­ci­jos srau­tai. Nors pa­gal ofi­cia­lius sta­tis­ti­kos ro­dik­lius nė­ra leng­va ver­tin­ti pa­si­kei­ti­mų kryp­ties (emig­ra­ci­jos ro­dik­liai dėl įvai­rių prie­žas­čių la­bai svy­ruo­ja), įžiū­rė­ti po­zi­ty­vių po­ky­čių var­gu ar ga­li­me. Nuo šio šimt­me­čio pra­džios iš ša­lies emig­ra­vo dau­giau nei 615 tūks­tan­čių žmo­nių. Dėl ne­igia­mos ne­to mig­ra­ci­jos Lie­tu­vo­je gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo dau­giau nei 450 tūks­tan­čių. 2000–2015 m. vi­du­ti­niš­kai kas­met iš ša­lies emig­ra­vo apie 38 tūkst. žmo­nių, 2015-ai­siais – 44 tūkst., o per 2016-ųjų de­šimt mė­ne­sių – jau 44,4 tūkst. žmo­nių.

Ga­li­ma teig­ti, kad, ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, kol kas po­zi­ty­vių po­ky­čių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų emig­ra­ci­jos pro­ce­suo­se ne­ma­ty­ti. Ta­čiau nuo 2011 m. smar­kiai pa­di­dė­jo grįž­ta­mo­ji mig­ra­ci­ja. Sta­tis­ti­niais duo­me­ni­mis, 2013–2015 m. vi­du­ti­niš­kai kas­met gri­žo apie 19 tūkst. emig­ran­tų, o 2016-ųjų sau­sį-spa­lį – 20 tūks­tan­čių. Ta­čiau, kaip ro­do ty­ri­mai, di­de­lė grį­žu­sių­jų da­lis vėl pa­su­ka pa­kar­to­ti­nės emig­ra­ci­jos ke­liu.

Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čiaus mažėjimas

Per pa­sta­rą­jį ket­vir­tį am­žiaus, 1990–2015 me­tais, dėl mig­ra­ci­jos Lie­tu­vos gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo dau­giau nei 650 tūks­tan­čių. Dėl nuo 1994 m. pra­si­dė­ju­sio na­tū­ra­laus gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mo, mir­tin­gu­mo ro­dik­liams esant di­des­niems nei gims­ta­mu­mo, mū­sų ša­lies gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo 165 tūks­tan­čiais (7 pav.). Nuo­la­ti­nių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų nuo skai­čiaus kri­ti­mo pra­džios iki 2016-ųjų su­ma­žė­jo 817 tūks­tan­čių: 1992 me­tų pra­džio­je ša­ly­je gy­ve­no 3,706 mln., o 2016 m. pra­džio­je – 2,889 mln. žmo­nių. Šie­met gy­ven­to­jų to­liau spar­čiai ma­žė­ja: pir­mi­niais Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, lap­kri­čio 1 d. Lie­tu­vo­je gy­ve­no tik 2,856 mln. žmo­nių.

Am­žiaus struk­tū­ro­se „užp­rog­ra­muo­tas“ de­mog­ra­fi­nis nykimas

Dė­me­sį su­tel­kiant į ne­igia­mų de­mog­ra­fi­nių pro­ce­sų pa­da­ri­nius Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mui, daž­nai ne­pa­kan­ka­mai įver­ti­na­mas jų po­vei­kis gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­rų de­for­ma­ci­joms, ku­rios at­ei­ty­je tu­rės di­de­lę įta­ką to­les­niam de­mog­ra­fi­niam ny­ki­mui. Ver­ti­nant gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­ros po­ky­čius daž­niau­siai iš­sa­ko­mas tik su­si­rū­pi­ni­mas dėl vi­suo­me­nės se­nė­ji­mo – pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių da­lies di­dė­ji­mo. Ta­čiau dėl la­bai su­ma­žė­ju­sio gims­ta­mu­mo ir in­ten­sy­vios jau­ni­mo emig­ra­ci­jos su­ma­žė­jo vai­kų, jau­ni­mo ir vi­du­ti­nio am­žiaus kar­tos at­sto­vų. Tai ge­rai ilius­truo­ja su­siau­rė­ju­si am­žiaus ir ly­ties pi­ra­mi­dės apa­ti­nė ir ge­ro­kai pla­tes­nė vir­šu­ti­nė da­lis. To­kia de­for­muo­ta, „de­mog­ra­fiš­kai ne­gy­vy­bin­ga“ gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­ra iki šio šimt­me­čio vi­du­rio lems spar­tė­jan­tį Lie­tu­vos gy­ven­to­jų se­nė­ji­mą, la­bai spar­čiai ma­žė­jan­tį gy­ven­to­jų skai­čių, ypač dar­bin­go am­žiaus. At­ei­ty­je, ne vie­ną de­šimt­me­tį, la­bai ne­gau­sios vai­kų kar­tos ge­ro­kai ma­žes­niais skai­čiais keis sa­vo tė­vų kar­tas. Dėl in­ten­sy­vios jau­ni­mo emig­ra­ci­jos la­bai su­ma­žė­ju­sios jau­no ir vi­du­ti­nio am­žiaus gy­ven­to­jų kar­tos, ku­rios tu­rė­tų kur­ti šei­mas ir su­si­lauk­ti vai­kų, aki­vaiz­du, to­liau lems ne­di­de­lį gi­mu­sių­jų skai­čių ir pra­tęs gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mą. Kai vie­toj šiuo me­tu gau­siau­sių pen­kias­de­šimt­me­čių ir še­šias­de­šimt­me­čių kar­tų šio am­žiaus su­lauks ma­žo gau­su­mo vi­du­ti­nio ir jau­no am­žiaus, o vė­liau ir vai­kų ne­gau­sios kar­tos, gy­ven­to­jų skai­čius to­liau spar­čiai ma­žės. Da­bar­ti­nė de­for­muo­ta gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­ra bus vie­nas svar­biau­sių Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nio ny­ki­mo veiks­nių iki šio šimt­me­čio vi­du­rio ir net to­li­mes­nė­je pers­pek­ty­vo­je.

Bend­ra Lie­tu­vos gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­ra sle­pia la­bai di­džiu­lius te­ri­to­ri­nius skir­tu­mus ir, ne­sant rim­tų re­gio­ni­nės po­li­ti­kos po­ky­čių, ji lems di­de­les at­ei­ties de­mog­ra­fi­nio ny­ki­mo te­ri­to­ri­nes disp­ro­por­ci­jas. Tai ga­li­ma ilius­truo­ti ke­liais pa­vyz­džiais. Dėl ne­igia­mų de­mog­ra­fi­nių po­ky­čių su­si­for­ma­vu­sio­je kai­mo, ma­žų, vi­du­ti­nių ir net kai ku­rių di­džių­jų mies­tų (pa­vyz­džiui, Pa­ne­vė­žio) gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­ro­se „užp­rog­ra­muo­tas“ ypač spar­tus de­mog­ra­fi­nis jų ny­ki­mas (8 pav.). Dėl emig­ra­ci­jos ypač „su­si­trau­ku­sios“ jau­no ir vi­du­ti­nio am­žiaus kar­tos, o drau­ge ir vai­kų, jau ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je lems ypač grei­tą jų de­po­pu­lia­ci­ją, dar­bin­go am­žiaus gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mą.

Api­bend­ri­nant no­rė­tų­si pa­brėž­ti ke­le­tą ak­cen­tų, ku­rie svar­būs sie­kiant tva­rios Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nės rai­dos. Pir­miau­sia rei­kia su­pras­ti, kad per dau­giau nei du de­šimt­me­čius su­kaup­tų de­mog­ra­fi­nių prob­le­mų ir jų „į­sit­vir­ti­ni­mo“ de­for­muo­to­je am­žiaus struk­tū­ro­je spren­di­mui pri­reiks lai­ko, ta­čiau sie­kiant iš­veng­ti to­les­nio jų aš­tri­ni­mo, veiks­mai tu­ri bū­ti ne­ati­dė­lio­ja­mi. An­tra, la­bai svar­bu, kad spren­di­mai bū­tų adek­va­tūs si­tua­ci­jai ir pro­fe­sio­na­lūs vi­sais lyg­me­ni­mis: adek­va­čios in­for­ma­ci­jos ir moks­lo ty­ri­mų, veiks­mų pa­grin­di­mo ir vyk­do­mos po­li­ti­kos lyg­me­ni­mis. Ste­bint plin­tan­čią pra­kti­ką, la­bai svar­bu, kad dek­la­ra­vi­mas, jog de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja su­dė­tin­ga, dar kar­tą ne­tap­tų spe­ci­fi­nio „vers­lo“ šal­ti­niu.

Au­to­rės yra Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to De­mog­ra­fi­nio ty­ri­mų cen­tro mokslininkės