Lietuvoje nėra šeimos, kurios nebūtų paveikęs alkoholis
Ku­ni­gas Kęs­tu­tis Dva­rec­kas kas­dien su­si­du­ria su al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų pri­klau­so­my­bę tu­rin­čiais žmo­nė­mis. Pa­sak jo, kiek­vie­nas pri­klau­so­mas žmo­gus kaž­ka­da ger­ti pra­dė­jo nuo tau­rės vy­no ar bo­ka­lo alaus, to­dėl vi­suo­me­nė ne­tu­rė­tų įsi­žeis­ti, kuo­met ban­do­ma tram­dy­ti al­ko­ho­lio prie­ina­mu­mą. „Ne­sup­ran­tu ki­lu­sios is­te­ri­jos“, – pri­si­pa­žįs­ta K. Dva­rec­kas 2009-ai­siais įkū­ręs pri­klau­so­mų as­me­nų bend­ruo­me­nę „Aš esu“, ku­ri tei­kia pa­gal­bą nuo al­ko­ho­lio ir kvai­ša­lų pri­klau­so­miems as­me­nims, pa­de­da grįž­ti į kas­die­nį gy­ve­ni­mą po rea­bi­li­ta­ci­jos. 

– Sei­me, ži­niask­lai­do­je ir vie­šo­jo­je erd­vė­je vyks­ta mū­šiai dėl al­ko­ho­lio prie­ina­mu­mo ma­ži­ni­mo. Gir­di­si pa­čių įvai­riau­sių po­zi­ci­jų. Kaip Jūs tai ver­ti­na­te? Ar ste­bi­te, se­ka­te de­ba­tus?

– Daug kal­ba­ma apie drau­di­mus, bet nie­ko ne­gir­di­me apie komp­lek­si­nį gy­dy­mą. Su­pran­tu, kad užd­raus­ti yra leng­viau­sia, bet svar­bu kal­bė­ti ir apie ki­tas prie­mo­nes. Taip pat ne­sup­ran­tu vi­suo­me­nė­je ki­lu­sios is­te­ri­jos, ger­ti juk nie­kas ne­užd­raus, tie­siog bus su­nkiau nu­si­pirk­ti al­ko­ho­lio. Ti­kiu, kad drau­di­mais ga­li­ma pa­siek­ti tam ti­krų re­zul­ta­tų, bet jei su­sto­si­me tik ties drau­di­mais – daug ne­pa­siek­si­me. Tar­ki­me, Lie­tu­vo­je le­ga­lių nar­ko­ti­kų nė­ra, bet nar­ko­ma­nų ne­trūks­ta. Tai­gi, drau­di­mai ne­išsp­ren­džia vi­sų prob­le­mų.

Sa­vo bend­ruo­me­nė­je pa­ste­bi­me, kad nar­ko­ma­nai – jau­nė­ja. Krei­pia­si jau­ni žmo­nės, tu­rin­tys il­gą var­to­ji­mo sta­žą, to­dėl ga­liu pa­sa­ky­ti, kad jau­ni­mas tu­ri dau­giau prob­le­mų su nar­ko­ti­kais, bet ne su al­ko­ho­liu.

Šie drau­di­mai taip pat ne­veiks tų, ku­rie jau ser­ga al­ko­ho­liz­mu. Nes jei jiems rei­kia al­ko­ho­lio, jie pa­da­rys bet ką ir ri­bo­ji­mai ne­pa­dės. Tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę, kad, jei kai­my­nas ser­ga al­ko­ho­liz­mu, ne­ga­lė­da­mas nu­si­pirk­ti al­ko­ho­lio bel­sis į kai­my­nų du­ris, kils konf­lik­tų. Stip­rią pri­klau­so­my­bę tu­rin­čių žmo­nių drau­di­mai ne­pa­veiks.

Ma­ny­čiau, kad da­bar svars­to­mi ri­bo­ji­mai skir­ti svei­kai vi­suo­me­nės da­liai, tai, ku­ri kas­dien yra gun­do­ma pirk­ti al­ko­ho­lį. Rek­la­ma yra pa­vei­ki, su­si­ju­si su emo­ci­jo­mis. Kal­ba­ma apie emo­ci­jų po­ky­čius, o kai al­ko­ho­liu gy­do­me sa­vo emo­ci­jas – klimps­ta­me vis gi­liau.

– Al­ko­ho­lio prie­ina­mu­mo ma­ži­ni­mui itin ak­ty­viai prieš­ina­ma­si. Kaip ma­no­te, ko­dėl tai vyks­ta? Ko­dėl vi­suo­me­nė taip rea­guo­ja? Ko­dėl lie­tu­viai mėgs­ta svai­gin­tis?

– Al­ko­ho­li­kais tam­pa­ma pa­ma­žu, vi­si ge­rian­tys kaž­ka­da pra­dė­jo nuo tau­rės vy­no ar bo­ka­lo alaus. Deg­ra­duo­ja­ma taip pat pa­ma­žu. Re­tas ser­gan­tis al­ko­ho­liz­mu krei­pia­si į spe­cia­lis­tus lai­ku, re­tas pri­pa­žįs­ta, kad jam rei­kia pa­gal­bos. Ši pri­klau­so­my­bė su­si­ju­si su li­go­tu ne­igi­mu.

Vi­suo­me­nės tei­gi­nys, kad mes tu­ri­me tei­sę ger­ti – ne­guo­džia. Mes tu­ri­me daug tei­sių, bet ne vi­so­mis jo­mis nau­do­ja­mės. Taip pat svar­bu kal­bė­ti apie so­li­da­ru­mą, kad vi­suo­me­nė ga­lė­tų ir tu­rė­tų so­li­da­ri­zuo­tis su tais, ku­rie ser­ga, yra ant pa­vo­jin­gos ri­bos.

Mes esa­me ne­ga­ty­vūs, niurgz­liai, to­dėl al­ko­ho­liu slo­pi­na­me ne­igia­mas emo­ci­jas.

Lie­tu­vo­je nė­ra šei­mos pla­čią­ja pra­sme, ku­rios ne­bū­tų pa­vei­kęs al­ko­ho­lis. Ži­no­ma, tai kiek­vie­no rei­ka­las, bet mes tu­rė­tu­me bū­ti jau­tres­ni, žmo­giš­kes­ni. Džiau­giuo­si, kad kei­čia­si gė­ri­mo ten­den­ci­jos. Anks­čiau bu­vo ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad įmo­nės va­ka­rė­lis vyk­tų be al­ko­ho­lio, o da­bar tai jau yra nor­ma­lu. Yra gra­žių ženk­lų, bet iš­va­žia­vus už Vil­niaus ma­to­si ir ki­ti vaiz­dai. Po­mė­gis svai­gin­tis nie­kur iš Lie­tu­vos ne­pa­bė­go.

Mes esa­me ne­ga­ty­vūs, niurgz­liai, to­dėl al­ko­ho­liu slo­pi­na­me ne­igia­mas emo­ci­jas. Mu­my­se yra li­kę ne­ma­žai „ry­tie­tiš­ku­mo“ blo­gą­ją pra­sme. Mes di­džiuo­ja­mės, kad daug „pa­ke­lia­me“, iš­ken­čia­me. Ki­ta ver­tus – skun­džia­mės ir ko­vo­ja­me tik ta­ria­mai. Esa­me lin­kę pa­bėg­ti, bet ne ko­vo­ti. Gy­ve­na­me virs­me.

– Kaip yra su tais žmo­nė­mis, ku­rie jau yra pri­klau­so­mi, kaip jie rea­guo­ja į al­ko­ho­lio drau­di­mus?

– Sveiks­tan­tys al­ko­ho­li­kai ty­liai džiau­gia­si, bus ma­žiau pa­gun­dų, trik­džių. Al­ko­ho­lio rek­la­mos ti­krai yra pa­vei­kios. O tie ku­rie ge­ria – iro­niš­kai šyp­so­si. Yra toks po­sa­kis, „gė­riau, ger­siu ir ži­nau kur gau­ti“. Jie ne­bū­ti­nai ge­ria le­ga­lius gė­ri­mus, to­dėl drau­di­mai ga­li jų vi­sai ne­pa­veik­ti. Žmo­nės al­ko­ho­li­kais ne­tam­pa per die­ną, to­dėl prob­le­mos per die­ną iš­spręs­ti taip pat ne­pa­vyks.

Al­ko­ho­lio deg­ra­da­ci­ja yra la­bai il­ga. Prie ki­tų psi­chi­ką vei­kian­čių me­džia­gų pri­pran­ta­ma itin grei­tai, o štai al­ko­ho­lį žmo­gus ga­li var­to­ti dau­gy­bę me­tų. Net su­sir­gus, deg­ra­da­ci­ja ga­li tęs­tis de­šimt­me­čius. Ga­li­ma pa­ma­ty­ti se­nų al­ko­ho­li­kų, bet nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si­te se­nų nar­ko­ma­nų. Yra du svar­būs da­ly­kai, ku­rie le­mia žmo­gaus ta­pi­mą al­ko­ho­li­ku – ge­ne­ti­ka ir so­cia­li­nės ap­lin­ky­bės.

Ti­kiu, kad drau­di­mais ga­li­ma pa­siek­ti tam ti­krų re­zul­ta­tų, bet jei su­sto­si­me tik ties drau­di­mais – daug ne­pa­siek­si­me.

Kai ku­rie gims­ta su po­lin­kiu kaup­ti rie­ba­lus, ki­ti – su po­lin­kiu į pri­klau­so­my­bes. Jei šei­mo­je yra nuo al­ko­ho­lio pri­klau­so­mas žmo­gus ken­čia vi­si šei­my­nykš­čiai. Pa­pras­tai pri­klau­so­mais tam­pa tie, ku­rie po pir­mo­jo par­aga­vi­mo su­pran­ta, kad jiems pa­tin­ka aps­vai­gi­mo bū­se­na. Jei žmo­gus emo­ciš­kai sta­bi­lus ir gy­ve­na tai­ko­je su sa­vi­mi, jam ne­pa­tin­ka aps­vai­gi­mo bū­se­na, bet tuos, ku­rie tu­ri vi­di­nių įtam­pų aps­vai­gi­mo bū­se­na vi­lio­ja. Ge­rian­čių vy­rų Lie­tu­vo­je yra daug dau­giau nei mo­te­rų. Gal­būt to­dėl, kad jų ne­pa­lie­ka su­tuok­ti­nės. Ge­rian­čias mo­te­ris vy­rai be­veik vi­sa­da pa­lie­ka.

Mo­te­rys Lie­tu­vo­je pra­si­ge­ria su­nkiau, nes pa­ma­čiu­sios pir­muo­sius pri­klau­so­my­bės po­žy­mius „per­si­me­ta“ ant vais­tų. To­le­ran­ci­ja ge­rian­čioms mo­te­rims yra ma­žai.

– Ar sta­tis­ti­ka, kad Lie­tu­vo­je yra daug ge­rian­čių – tei­sin­ga? Ar su­tin­ka­te daug ge­rian­čių, no­rin­čių pa­sveik­ti?

– Daug, la­bai daug. Nė­ra nė vie­nos so­cia­li­nės gru­pės, ku­ri bū­tų ap­sau­go­ta. Jei tai bū­tų ki­ta li­ga, Lie­tu­vo­je jau se­no­kai bū­tų pa­skelb­ta epi­de­mi­ja. Tie­sa, vi­suo­me­nė ne­rim­tai žiū­ri į šią li­gą, jos ne­ger­bia, nes ji su­si­ju­si su žmo­gaus deg­ra­da­ci­ja. Net da­lis me­di­kų ma­no, kad tai ne li­ga, o ap­sisp­ren­di­mas. Ma­no­ma, kad tai –va­lios klau­si­mas, bet aš vi­sa­da klau­siu, ar tu­rė­tum va­lios snin­gant ir ly­jant ei­ti 30 ki­lo­me­trų ieš­ko­ti al­ko­ho­lio? Ne? Žmo­nės var­to­jan­tys al­ko­ho­lį tu­ri va­lios, bet ją nu­krei­pia ne ta link­me.

Kęstutis Dvareckas / Romo Jurgaičio nuotrauka

Ma­no­ma, kad al­ko­ho­li­kai ren­ka­si gre­ta kon­tei­ne­rių, bet tai – pa­sku­ti­nės li­gos sta­di­jos. Di­džio­ji da­lis al­ko­ho­li­kų sė­di dar­be, ei­na į tea­trus. Al­ko­ho­li­kais daž­nai tam­pa jau­trūs žmo­nės.

– Ko­kių prie­mo­nių pri­va­lu im­tis, kad si­tua­ci­ja pa­si­keis­tų? Kaip trauk­ti žmo­nes iš al­ko­ho­liz­mo liū­no?

– Rei­kia keis­ti vi­suo­me­nės nuo­mo­nę, tra­di­ci­jas. O rea­bi­li­ta­ci­jos įstai­gų Lie­tu­vo­je yra už­tek­ti­nai. Di­džio­ji prob­le­ma – de­tok­si­ka­ci­ja. Bū­na di­džiu­lės ei­lės, to­dėl keis­ta, kai val­džios vy­rai rė­kia apie pri­vers­ti­nį gy­dy­mą, nes daž­nai ne­įma­no­ma ras­ti vie­tos tam, ku­ris su­tin­ka gy­dy­tis, o ką jau kal­bė­ti apie tuos, ku­rie ne­no­ri. Di­džio­ji prob­le­ma yra ne pir­mi­nis gy­dy­mas, o in­teg­ra­ci­ja ir žmo­gaus pa­ly­dė­ji­mas į gy­ve­ni­mą.

To­kios prie­mo­nės, kaip ko­da­vi­mas – vei­kia lai­ki­nai. Tai trum­pa­lai­kis leng­vas spren­di­mas, ku­rio grie­bia­si daž­nas pri­klau­so­mas žmo­gus. Tai nė­ra iš­ei­tis. Ge­riau in­ves­tuo­ti į il­ges­nį gy­dy­mą, pri­pa­žin­ti prob­le­mas.