Lietuvoje neįgalieji diskriminuojami ir nelygūs prieš įstatymą
„Jung­ti­nių Tau­tų (JT) Ne­įga­lių­jų tei­sių ko­mi­te­tas pa­skel­bė, kad Lie­tu­vo­je vis dar ga­lio­ja tei­si­nės nuo­sta­tos, nu­ma­tan­čios ga­li­my­bę ati­mti ar ap­ri­bo­ti žmo­nių su ne­ga­lia tei­si­nį veiks­nu­mą ir ap­ri­bo­ti jų tei­sę į lais­vę. Ne­įga­lie­siems ati­mtos tei­sės su­si­tuok­ti, su­kur­ti šei­mą, įsi­vai­kin­ti vai­kus“, – tei­gė dr. Jo­nas Ruš­kus. 

Sei­me vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Neį­ga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­jos ir kon­ven­ci­jos prieš kan­ki­ni­mą reikš­mė įtvir­ti­nant ša­ly­je siek­ti­nus žmo­gaus tei­sių stan­dar­tus“ tarp­tau­ti­nei Žmo­gaus tei­sių die­nai pa­mi­nė­ti, JT Ne­įga­lių­jų tei­sių ko­mi­te­to na­rys, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius J. Ruš­kus aiš­ki­no, kaip Lie­tu­vo­je yra įgy­ven­di­na­ma JT Ne­įga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­ja.

Šios JT kon­ven­ci­jos 12 straips­nis tei­gia, kad ją ra­ti­fi­ka­vu­sios ša­lys tu­ri pri­pa­žin­ti bet ko­kią ne­ga­lią tu­rin­čių as­me­nų vi­siš­ką tei­si­nį veiks­nu­mą ly­giai taip, kaip ir ki­tų as­me­nų vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se.

Tai, anot J. Ruš­kaus, reiš­kia, kad ne­ga­lia vi­siš­kai ne­pa­tei­si­na tei­si­nio veiks­nu­mo at­ėmi­mo. Ta­čiau Lie­tu­vo­je vis dar tai­ko­ma to­kia pra­kti­ka.

Dėl psi­chi­nių ge­bė­ji­mų ne­ga­li­ma ati­mti tei­si­nio veiks­nu­mo

Pa­sak J. Ruš­kaus, JT ne­įga­lių­jų tei­sių ko­mi­te­tas la­bai aiš­kiai re­ko­men­duo­ja Lie­tu­vai at­šauk­ti įsta­ty­mus, po­li­ti­nes prie­mo­nes ir pra­kti­kas, nu­ma­tan­čias glo­bė­jų ir pa­ti­kė­ti­nių sky­ri­mą su­au­gu­siems as­me­nims su ne­ga­lia, kai spren­di­mai pri­ima­mi už ne­įga­lų as­me­nį, ir pa­keis­ti tai į spren­di­mų pri­ėmi­mo su pa­gal­ba sis­te­mą.

Pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, daž­nai JT Ne­įga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­jos 12-tas straips­nis sa­vaip in­terp­re­tuo­ja­mas, o pa­ti kon­ven­ci­ja ne­pers­kai­to­ma iki ga­lo.

„Ne­rei­kia pa­inio­ti tei­si­nio ir psi­chi­nio veiks­nu­mo. Tei­si­nis veiks­nu­mas yra ge­bė­ji­mas tu­rė­ti tei­ses ir par­ei­gas, tei­si­nė būk­lė – pra­smin­go da­ly­va­vi­mo vi­suo­me­nė­je pa­grin­das ir oru­mo es­mė. Tai yra klau­si­mas – bū­ti ar ne­bū­ti žmo­gu­mi?“, – aiš­ki­no J. Ruš­kus.

Anot jo, psi­chi­nis veiks­nu­mas – tai psi­chi­niai ge­bė­ji­mai, ku­rie api­ma spren­di­mų pri­ėmi­mo įgū­džius, ir jie la­bai va­ri­juo­ja. Kar­tais žmo­nės iš­ties ga­li ne­ge­bė­ti pri­im­ti ge­rų spren­di­mų, bet tai pri­klau­so ne tik nuo as­mens ar jo ne­ga­lios, bet pri­klau­so ir nuo ap­lin­kos, so­cia­li­nių veiks­nių.

„Lie­tu­vo­je psi­chi­nis ne­veiks­nu­mas le­mia žmo­gaus tei­si­nio veiks­nu­mo ir žmo­gaus tei­sių at­ėmi­mą. Taip at­si­tin­ka dėl ne­igia­mo po­žiū­rio, gai­les­čio, glo­bos ir me­di­ci­ni­nio po­žiū­rio mo­de­lio, dėl me­di­ci­ni­nio ne­įga­lio­jo ver­ti­ni­mo, ku­riuo ob­jek­ty­vu­mu ga­li­ma la­bai abe­jo­ti“, – sa­kė J. Ruš­kus.

Mi­nis­te­ri­ja ne­įga­liuo­sius pa­ver­tė įkaitais

Jis pri­dū­rė, kad spren­džiant ne­įga­lių­jų ly­gy­bės prieš įsta­ty­mą klau­si­mą Lie­tu­va tar­si žen­gė tik pu­sę žings­nio. „Vie­na ver­tus, bu­vo pri­im­tas di­džiau­sias Ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­kei­ti­mas per 25-erius me­tus, bu­vo su­kur­ti tei­si­niai ins­tru­men­tai teik­ti pa­gal­bai ne­įga­lia­jam pri­imant spren­di­mus. Jie pa­žan­gūs, bet pa­lik­ta tei­si­nio ne­veiks­nu­mo iš­ly­ga. To­dėl at­si­ra­do dar di­des­nė ne­įga­lių­jų dis­kri­mi­na­ci­ja“, – sa­kė pro­fe­so­rius.

Dar di­des­nė dis­kri­mi­na­ci­ja bu­vo su­kur­ta tuo­met, kai So­cia­li­nės dar­bo ir ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja pri­ėmė spren­di­mą, kad so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, anot J. Ruš­kaus, įsta­ty­miš­kai Lie­tu­vo­je yra pa­vers­ti pseu­do psi­cho­lo­gais: jie pri­va­lo įver­tin­ti ne­įga­lio­jo ge­bė­ji­mus už­pil­dy­da­mi tam ti­krą an­ke­tą.

„Ži­no­ma, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas ras įvai­riau­sių ne­įga­laus žmo­gaus ne­ge­bė­ji­mų. Ir jie ran­da. Blo­giau­sia, kad jie nė­ra kva­li­fi­kuo­ti psi­chia­trai. Su­ra­šę vi­so­kių ne­įga­lio­jo ne­ge­bė­ji­mų są­ra­šą so­cia­li­niai dar­buo­to­jai tai per­duo­da teis­mui, ir ne­įga­lia­jam ski­ria­mas vie­noks ar ki­toks ne­veiks­nu­mas“, – sa­kė J. Ruš­kus.

Pa­sak jo, toks įver­ti­ni­mas yra par­adok­sa­lus, su­bjek­ty­vus ir dis­kri­mi­nuo­jan­tis. Pro­fe­so­rius pa­brė­žia, kad tie val­di­nin­kai, ku­rie pri­ėmė spren­di­mą taip Lie­tu­vo­je ver­tin­ti žmo­nes, var­gu ar kon­sul­ta­vo­si su ne­įga­liuo­sius at­sto­vau­jan­čio­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, be to, iki ga­lo ne­pers­kai­tė 12-to­jo JT Ne­įga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­jos straips­nio. Anot jo, ša­lys ne­ga­li vie­toj par­amos ne­įga­lie­siems pri­imant spren­di­mus sis­te­mos įdieg­ti „kaž­ko­kius ge­bė­ji­mų ver­ti­ni­mus.“

Ins­ti­tu­ci­nė glo­ba – ir­gi dis­kri­mi­na­vi­mo forma

JT kon­ven­ci­jo­je tei­gia­ma, kad pa­gar­ba ne­įga­lio­jo sa­va­ran­kiš­ku­mui, įskai­tant lais­vę rink­tis ir bū­ti ne­prik­lau­so­mam, yra vie­na svar­biau­sių.

„Kal­ba­ma apie ne­įga­lių­jų glo­bos įstai­gas. Iš es­mės Lie­tu­vo­je glo­bos įstai­gos pa­gal JT Ne­įga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­ją yra dis­kri­mi­na­ci­nė prie­mo­nė. Ir no­rint, kad ne­lik­tų ins­ti­tu­ci­nės glo­bos, yra vie­nin­te­lis spren­di­mas – as­me­ni­nis asis­ten­tas. Ne­svar­bu, ko­kią ne­ga­lią tu­ri žmo­gus, ta­da jis tu­ri tei­sę pats rink­tis asis­ten­tą. De­ja, mū­sų deins­ti­tu­cio­na­li­za­ci­jos prog­ra­mo­je as­me­ni­nio asis­ten­to pa­slau­gos ne­nu­ma­ty­tos, pla­nuo­ja­ma tik iš vie­no­kių ins­ti­tu­ci­jų ne­įga­liuo­sius per­kel­ti į ki­to­kias – ma­žes­nes glo­bos įstai­gas“, – sa­kė J. Ruš­kus.

Jis pri­dū­rė, kad JT Ne­įga­lių­jų tei­sių ko­mi­te­to nuo­mo­nė yra la­bai vie­na­reikš­mė šiuo at­žvil­giu – ma­žes­nės glo­bos ins­ti­tu­ci­jos nė­ra sa­va­ran­kiš­ku­mo prie­lai­da ir ne­ati­tin­ka 3-io­jo ir ki­tų JT kon­ven­ci­jos punk­tų. Bū­da­mas glo­bos ins­ti­tu­ci­jo­je ne­įga­lu­sis ne­įtrau­kia­mas į vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą, o kon­ven­ci­jo­je taip pat nu­ro­do­ma, kad tu­ri bū­ti už­ti­kri­na­mas ne­įga­lio­jo da­ly­va­vi­mas vi­suo­me­nė­je.

J. Ruš­kaus tei­gi­mu, glo­bos įstai­gos yra žmo­nių izo­lia­vi­mo ir jų dis­kri­mi­na­vi­mo for­ma. „Neį­ga­lūs žmo­nės ne­tu­ri sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo vi­suo­me­nė­je pa­tir­ties. Nė­ra tin­ka­mų pa­slau­gų ne­įga­lie­siems, pa­sta­tai ir įvai­rios įstai­gos jiems ne­priei­na­mi, nė­ra tin­ka­mų ga­li­my­bių dirb­ti at­vi­ro­je dar­bo rin­ko­je kar­tu su vi­sais žmo­nė­mis, ne­bū­ti už­da­ry­tuo­se ce­chuo­se“, – kal­bė­jo pro­fe­so­rius.

Tik gai­li­me, bet negerbiame

Anot VDU pro­fe­so­riaus, kiek­vie­na­me žmo­gaus tei­ses už­ti­kri­nan­čia­me do­ku­men­te yra du es­mi­niai žmo­gaus tei­sių pri­nci­pai – tai ly­gia­tei­siš­ku­mas ir ne­dis­kri­mi­na­vi­mas. Tik šie du ter­mi­nai lei­džia su­vok­ti, ar mes tin­ka­mai įgy­ven­di­na­me ir už­ti­kri­na­me žmo­gaus tei­ses.

De­ja, Lie­tu­vo­je ne­įga­lie­ji vis dar dis­kri­mi­nuo­ja­mi ir yra ne­ly­gūs prieš įsta­ty­mą.

„Lie­tu­vo­je esa­me įpra­tę tik gai­lė­tis ne­įga­lių­jų, ir da­bar, prieš Ka­lė­das, or­ga­ni­zuo­ja­ma dau­gy­bė gai­les­čio ak­ci­jų – tai iš­ties ne­ati­tin­ka JT kon­ven­ci­jos dva­sios“, – tei­gė J. Ruš­kus.

JT kon­ven­ci­ja kvie­čia at­si­sa­ky­ti me­di­ci­ni­nio bei gai­les­čio mo­de­lio ir lai­ky­tis žmo­gaus tei­sė­mis grįs­to ne­ga­lios mo­de­lio. Rei­kia ska­tin­ti, sau­go­ti ir už­ti­krin­ti vi­sų ne­ga­lią tu­rin­čių as­me­nų vi­siš­ką bei ly­gia­tei­sį nau­do­ji­mą­si žmo­gaus tei­sė­mis ir lais­vė­mis bei gerb­ti pri­gim­ti­nį oru­mą.

„O­ru­mas nė­ra tuš­čia są­vo­ka – tai es­mi­nis da­ly­kas. Ne­įga­lie­ji bu­vo nuo­lat ver­ti­na­mi tik kaip li­go­niai, kaip tie, ku­riuos rei­kia gy­dy­ti, gai­lė­tis, at­sta­ty­ti, pri­ar­tin­ti prie kaž­ko­kių nor­mų. Es­mi­nis po­ky­tis įvy­ko tuo­met, kai pa­tys ne­įga­lie­ji su­pra­to, kad jie tu­ri tei­sę pa­tys pri­im­ti spren­di­mus už sa­ve ir pa­tys keis­ti pa­sau­lį, o ne bū­ti kei­čia­mi pa­sau­lio“, – tvir­ti­no J. Ruš­kus.

Anot jo, JT Ne­įga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­ja yra ne po­li­ti­kų ir spe­cia­lis­tų su­kur­tas, bet pa­čių ne­įga­lių­jų pa­siek­tas re­fe­ren­ti­nis do­ku­men­tas, tai yra ne­įga­lių­jų iš­reikš­ta va­lia.

J. Ruš­kus tei­gia, kad ne­įga­lių­jų oru­mui ir žmo­gaus tei­sių už­ti­kri­ni­mui yra dau­gy­bė kliū­čių, bet esą nuo­lat orien­tuo­ja­mės tik į fi­zi­nes kliū­tis, kai eg­zis­tuo­ja ai­bė ki­to­kių, psi­cho­lo­gi­nių, daž­nai ne­ma­to­mų ir ne­lei­džian­čių ne­įga­lia­jam bū­ti as­me­niu, tu­rė­ti sa­vo tei­ses.

„Ne­kal­bė­ki­me apie tai, kad jiems truk­do tik laip­tai, nė­ra kaip ne­įga­liam pri­va­žiuo­ti, prie­iti. Kliū­tys yra pa­čios įvai­riau­sios ir ne vi­sos jos ma­to­mos. Pra­dė­ki­me nuo to, kad eg­zis­tuo­ja žmo­nių nuo­sta­tos, dis­kri­mi­na­ci­nės spe­cia­lis­tų nuo­sta­tos ver­ti­nant ne­įga­liuo­sius“, – sa­kė J. Ruš­kus.

Jis pa­brė­žė, kad JT Ne­įga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­ja, kaip ir Žmo­gaus tei­sių ar ku­ri ki­ta kon­ven­ci­ja, yra vals­ty­bių ra­ti­fi­kuo­ja­mos, tad vals­ty­bės įsi­pa­rei­go­ja per­kel­ti kon­ven­ci­jų nuo­sta­tas į sa­vo tei­sės ak­tus, į po­li­ti­kos gai­res ir gy­ve­ni­mo pra­kti­ką. Pa­sak J. Ruš­kaus, tai ne tuš­čias dek­la­ra­ci­jų rin­ki­nys – tai tei­si­nis do­ku­men­tas, ir vals­ty­bės, šiuo at­ve­ju Lie­tu­va, pri­va­lo jį vyk­dy­ti.