Lietuviškos Kalnų Karabacho konflikto sprendimo paieškos
Nuo 1994 m., kuo­met ar­mė­nai ir aze­rai su­dė­jo gink­lus, dėl pa­sta­rų­jų „juo­duo­ju so­du“ va­di­na­mos te­ri­to­ri­jos vis dar ne­pa­vyks­ta su­si­tar­ti. Azer­bai­dža­nas Kal­nų Ka­ra­ba­chą lai­ko ne­tei­sė­tai oku­puo­tu, o Ar­mė­ni­ja re­mia vie­ti­nių tei­sę ap­sisp­ręs­ti.

Tus­ku­lė­nų rim­ties par­ko me­mo­ria­li­nia­me komp­lek­se va­kar pri­sta­ty­tas šiam Pie­tų Kau­ka­zo re­gio­no konf­lik­tui skir­tas straips­nių rin­ki­nys, iš­leis­tas „Geo­po­li­ti­nių stu­di­jų cen­tro“. Ja­me ne tik ana­li­zuo­ja­mi skir­tin­gi jo as­pek­tai, bet at­si­ran­da ir lie­tu­viš­ka pers­pek­ty­va. Azer­bai­dža­no am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Ha­sa­nas Mam­ma­dza­da džiau­gė­si tuo, jog lie­tu­viai ty­ri­nė­ja, kaip ki­to konf­lik­to su­pra­ti­mas, ve­da par­ale­lę tarp Cho­dža­li sker­dy­nių ir Sau­sio 13-osios tra­ge­di­jos. Vil­niaus uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tas, žur­na­lis­tas Vik­tor De­ni­sen­ko lei­di­ny­je pub­li­kuo­ta­me straips­ny­je tei­gia, jog abu įvy­kiai įtrauk­ti į in­for­ma­ci­nius ka­rus. Pa­sak jo, aze­rai glo­ba­lio­je erd­vė­je sa­vo at­min­čiai svar­bų įvy­kį iš­ko­mu­ni­kuo­ja kur kas sėk­min­giau nei lie­tu­viai sa­vą­jį.

Nuo ar­mė­nų prie azerų

Su­pra­ti­mas apie Kal­nų Ka­ra­ba­cho konf­lik­tą Lie­tu­vo­je per du de­šimt­me­čius pa­si­kei­tė, kons­ta­ta­vo Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tė, is­to­ri­kė Kris­ti­na Pe­traus­kė. Ji ty­rė lie­tu­viš­ką spau­dą 1991–1992 me­tais bei 2013-ai­siais. Pa­sta­rie­ji me­tai pa­si­rink­ti dėl to, kad Sei­me įkur­ta Da­lios Kuo­dy­tės va­do­vau­ja­ma Drau­gys­tės su Kal­nų Ka­ra­ba­chu par­la­men­ti­nė gru­pė, su­kė­lu­si de­ba­tus vie­šo­jo­je erd­vė­je.

Anot K. Pe­traus­kės, pra­ėju­sio am­žiaus pa­sku­ti­nį de­šimt­me­tį, konf­lik­tui lieps­no­jant, di­des­nė da­lis in­for­ma­ci­jos plau­kė iš Ar­mė­ni­ją pa­lai­kan­čios pu­sės, o pra­ėjus dau­giau nei dvi­de­šim­čiai me­tų dau­gu­mo­je straips­nių pa­lai­ko­mas Azer­bai­dža­nas. Šiuo me­tu už Ka­ra­ba­cho ne­prik­lau­so­my­bę pa­si­sa­kan­tys, kaip tei­gia ji, ta­po mar­gi­na­lia gru­pe, ku­rių po­zi­ci­ja prieš­ta­rau­ja ofi­cia­liai Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kos kryp­čiai. Tuo me­tu Azer­bai­dža­nas iš „mu­sul­mo­niš­kos blo­gio vals­ty­bės“ ži­niask­lai­do­je ta­po „ko­vo­jan­čiu už in­teg­ra­lią sa­vo te­ri­to­ri­ją ir pi­lie­čių sau­gu­mą“. Dok­to­ran­tė pa­ste­bi, kad Ar­mė­ni­ja sa­vo na­ra­ty­vo Ka­ra­ba­cho at­žvil­giu ne­pa­kei­tė, tuo me­tu Azer­bai­dža­no re­to­ri­ka ta­po su­bti­les­nė, pe­rei­ta nuo Ar­mė­ni­jos žiau­ru­mo vie­ši­ni­mo prie sa­vo var­do ge­ri­ni­mo, tarp­tau­ti­nių nuo­sta­tų, pri­pa­žįs­tan­čių konf­lik­ti­nį re­gio­ną kaip jo da­lį, ak­cen­ta­vi­mo ir tai la­biau pri­im­ti­na Lie­tu­vos skai­ty­to­jams.

Be tarp­tau­ti­nės tei­sės – nė iš vietos

1988 m. pra­si­dė­ję kru­vi­ni su­si­rė­mi­mai tarp aze­rų ir ar­mė­nų Kal­nų Ka­ra­ba­che tru­ko še­še­rius me­tus: ke­lios de­šim­tys tūks­tan­čių žmo­nių žu­vo ir šim­tai tūks­tan­čių iš­va­ry­ti iš na­mų. Ar­mė­nų tau­ty­bės žmo­nių do­mi­nuo­ja­ma te­ri­to­ri­ja bu­vo so­vie­ti­nio Azer­bai­dža­no da­lis iki 1991 m., kuo­met pa­skelb­ta ne­prik­lau­so­my­bė ir pra­si­dė­jo ti­kras ka­ras. Griū­vant So­vie­tų Są­jun­gai, se­na dra­ma at­si­vė­rė nau­jo­mis žaiz­do­mis, ku­rios ne­už­gy­ja iki šiol, mat nu­trau­kus ug­nį tarp Azer­bai­dža­no ir Ar­mė­ni­jos re­mia­mų ka­ra­ba­chie­čių konf­lik­tas ne­išsp­ręs­tas, o įšal­dy­tas. Tei­gia­ma, jog le­mia­mas įvy­kis už­kir­tęs ke­lią tai­kai – 1992 me­tų Cho­dža­li sker­dy­nės, kai ar­mė­nai mies­te­ly­je, tei­ku­sia­me prie­globs­tį iš Ka­ra­ba­cho pa­bė­gu­siems aze­rams, nu­žu­dė 613 as­me­nų, dau­gy­bę su­žei­dė, pa­ėmė įkai­tais.

Pa­sak įva­dą straips­nių rink­ti­nei par­ašiu­sio My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to, Tarp­tau­ti­nės ir Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sės ins­ti­tu­to, pro­fe­so­riaus Jus­ti­no Ži­lins­ko, konf­lik­tai, ki­lę dėl sie­nų, by­rant tiek So­vie­tų Są­jun­gai, tiek Ju­gos­la­vi­jai, bu­vo pa­tys kru­vi­niau­si. Kad ir koks be­vil­tiš­kas at­ro­dy­tų spren­di­mas dėl Kal­nų Ka­ra­ba­cho, aka­de­mi­ko tei­gi­mu, nė­ra ki­to ke­lio, tik va­do­vau­tis net ir ne­to­bu­la tarp­tau­ti­ne tei­se, no­rint iš­veng­ti smur­to, už­ti­krin­ti žmo­gaus tei­ses. Jis pa­žy­mi, kad nors šis re­gio­nas to­li nuo Lie­tu­vos, jo si­tua­ci­ja mums svar­bi, nes ne­sta­bi­lu­mas ga­li iš­plis­ti ir į ki­tas ša­lis, ypač dėl to, kad į konf­lik­tą, nors ir ne at­vi­rai, įsi­trau­ku­si Ar­mė­ni­ją re­mian­ti Ru­si­ja. Ren­gi­ny­je da­ly­va­vęs tarp­par­la­men­ti­nių ry­šių su Azer­bai­dža­no Res­pub­li­ka gru­pės pir­mi­nin­kas Ju­ras Po­žė­la taip pat pa­brė­žė to­kių ty­ri­mų svar­bą, sie­kiant už­kirs­ti ke­lią kil­ti ki­toms pa­na­šaus po­bū­džio si­tua­ci­joms. Po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je įšal­dy­tų konf­lik­tų ne­trūks­ta: prie Pa­dnies­trės, Ab­cha­zi­jos, Pie­tų Ose­ti­jos ne­se­niai pri­si­dė­jo ir Kry­mas.

Kad pa­ju­dė­tų iš mir­ties taško

Eu­ro­pos sau­gu­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­ja (ES­BO) 1994 m. su­for­ma­vo Mins­ko gru­pę de­ry­boms tarp Ar­mė­ni­jos ir Azer­bai­dža­no. Vals­ty­bėms siū­lo­ma su­si­tar­ti dėl še­šių Mad­ri­do pri­nci­pų, pa­gal ku­riuos aze­rams tu­rė­tų bū­ti gra­žin­tos te­ri­to­ri­jos ap­link Kal­nų Ka­ra­ba­chą, jam su­tei­kia­mas spe­cia­lus sta­tu­sas, už­ti­kri­nan­tis sau­gu­mą ir au­to­no­mi­ją, o at­ei­ty­je gy­ven­to­jai bal­suo­tų re­fe­ren­du­me. Taip pat su­ku­ria­mas Ka­ra­ba­chą ir Ar­mė­ni­ją jun­gian­tis ko­ri­do­rius, pa­bė­gė­liams ir per­kel­tiems as­me­nims lei­džia­ma su­grįž­ti į na­mus, tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė įsi­pa­rei­go­ja už­ti­krin­ti sau­gu­mą tai­kos pa­lai­ky­mo pa­jė­go­mis. Ta­čiau de­ry­bos nė iš vie­tos.

Kaip aiš­ki­na Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos lek­to­rė Lau­ra Kir­ve­ly­tė, pa­grin­di­nė ne­pa­ju­dė­ji­mo iš mir­ties taš­ko prie­žas­tis – ne­lanks­ti konf­lik­tuo­jan­čių ša­lių po­zi­ci­ja. Nei vie­na, nei ki­ta ne­lin­ku­sios da­ry­ti nuo­lai­dų: Ar­mė­ni­ja rei­ka­lau­ja re­fe­re­du­mo, lei­džian­čio ka­ra­ba­chie­čiams, ku­rių dau­giau nei 90 proc. su­da­ro ar­mė­nai, pa­tiems ap­sisp­ręs­ti dėl sa­vo li­ki­mo, Azer­bai­dža­nas lau­kia, kol Ar­mė­ni­ja iš­ves ka­ri­nes pa­jė­gas iš užim­tų te­ri­to­ri­jų, į Ka­ra­ba­chą su­grįš pa­bė­gę ar per­kel­ti aze­rai, anot jų, ple­bis­ci­tas įma­no­mas tik tuo­met. Ir jis te­bū­tų kon­sul­ta­ci­nis, mat konf­lik­tas tu­ri bū­ti spren­džia­mas, at­siž­vel­giant į Azer­bai­dža­no te­ri­to­ri­nį vien­ti­su­mą. Ki­tos L. Kir­ve­ly­tės įvar­di­ja­mos kliū­tys tai­kiam su­si­ta­ri­mui pa­siek­ti: di­de­lis jau­tru­mas Ka­ra­ba­cho te­mai tiek tarp ar­mė­nų, tiek tarp aze­rų, Ru­si­jos ma­ni­pu­lia­ci­jos bei ne­pa­kan­ka­mas tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės įsi­trau­ki­mas.

Anot L. Kir­ve­ly­tės, konf­lik­to su­re­gu­lia­vi­mo pro­ce­sas yra dar la­biau įšal­dy­tas nei pats konf­lik­tas. Ji re­ko­men­duo­ja abiem vals­ty­bėms at­si­sa­ky­ti is­to­ri­nės pers­pek­ty­vos į Ka­ra­ba­chą, im­tis vi­suo­me­nių su­tai­ky­mo prog­ra­mos, įtrauk­ti tarp­tau­ti­nę bend­ruo­me­nę, dis­lo­kuo­jant ten taik­da­rius. Be to, kaip tei­gia ji, Ba­ku tu­rė­tų stip­rin­ti Je­re­va­ną, kad jis ga­lė­tų at­si­kra­ty­ti Ru­si­jos ma­ni­pu­lia­ci­jų.