Lietuviškas kraujas drebina Kremlių
Lie­tu­viš­ko krau­jo ir Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę tu­rin­tis Ru­si­jos gy­ven­to­jas De­ni­sas Ka­ra­go­di­nas iš­siaiš­ki­no, ku­rie so­vie­ti­niai bu­de­liai yra at­sa­kin­gi už jo pro­se­ne­lio su­šau­dy­mą, ir ke­ti­na vi­sus pa­trauk­ti bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn. Ne­prik­lau­so­mi Ru­si­jos apž­val­gi­nin­kai ak­cen­tuo­ja šio pro­ce­so svar­bą ir kar­tu pri­me­na, kad de­so­vie­ti­za­ci­ja ša­ly­je ne­įvy­ko, vėl at­gims­ta Jo­si­fo Sta­li­no kul­tas.

Toms­ke gi­męs, o da­bar Mask­vo­je gy­ve­nan­tis D. Ka­ra­go­di­nas ket­ve­rius me­tus rin­ko duo­me­nis apie as­me­nis, su­si­ju­sius su jo se­ne­lio nu­žu­dy­mu Di­džio­jo te­ro­ro me­tais. De­ni­so tu­ri­mi do­ku­men­tai ro­do, kad už tai at­sa­kin­gi ke­lias­de­šimt as­me­nų, pra­de­dant tuo­me­čiais SSRS va­do­vais su J. Sta­li­nu prieš­aky­je ir bai­giant vie­ti­niais NKVD par­ei­gū­nais. Siek­da­mas tei­sin­gu­mo jis ke­ti­na kreip­tis į teis­mą.

Tei­sin­gu­mo dėl so­vie­tų nu­si­kal­ti­mų ban­dy­ta ieš­ko­ti ir Lie­tu­vo­je. Prieš de­šimt­me­tį lie­tu­vės trem­ti­nės vai­kai bu­vo pa­da­vę į teis­mą Ru­si­ją. Jie rei­ka­la­vo, kad SSRS tei­sių ir par­ei­gų pe­rė­mė­ja at­ly­gin­tų rep­re­suo­ta­jai pa­da­ry­tą ža­lą.

Su­dė­lio­jo gran­di­nę kaltųjų

Kaip ra­šo­ma ra­di­jo sto­ties „Ra­dio Svo­bo­da“ in­ter­ne­to sve­tai­nė­je, 56 me­tų vals­tie­tį Ste­pa­ną Iva­no­vi­čių Ka­ra­go­di­ną 1937 me­tų gruo­džio 1 die­ną su­ėmė Toms­ko NKVD par­ei­gū­nai. Ypa­tin­go­jo pa­si­ta­ri­mo da­ly­viai pri­pa­ži­no jį šni­pų-di­ver­san­tų gru­pės or­ga­ni­za­to­riu­mi, Ja­po­ni­jos ka­ri­nės žval­gy­bos agen­tu ir nu­tei­sė su­šau­dy­ti. Nuo­spren­dis įvyk­dy­tas ne­tru­kus – 1938 me­tų sau­sio 21 die­ną. S. Ka­ra­go­di­no žmo­na ir vai­kai ne­ži­no­jo apie jo li­ki­mą, vis vy­lė­si, kad vy­ras te­bė­ra gy­vas. 1950-ųjų pa­bai­go­je šei­ma su­lau­kė pa­žy­mos apie S. Ka­ra­go­di­no rea­bi­li­ta­vi­mą. Do­ku­men­te taip pat bu­vo par­ašy­ta, kad jis „mi­rė įka­li­ni­mo me­tu“.

Sta­li­nis­ti­nių bu­de­lių su­šau­dy­to vals­tie­čio proa­nū­kis 34 me­tų D. Ka­ra­go­di­nas nu­spren­dė su­ži­no­ti pa­var­des vi­sų, ku­rie yra at­sa­kin­gi už kal­ti­ni­mų „Char­bi­no by­lo­je“ su­fab­ri­ka­vi­mą, ir su­dė­lio­ti nu­si­kals­ta­mą gran­di­nę – nuo Di­džio­jo te­ro­ro ini­cia­to­rių Krem­liu­je iki pa­pras­tų vyk­dy­to­jų Toms­ke, įskai­tant juo­dų „va­ra­no­kų“ vai­ruo­to­jus ir ma­ši­nis­tus, spaus­din­da­vu­sius NKVD pa­žy­mas.

Ru­si­jos ži­niask­lai­dos tei­gi­mu, so­vie­ti­nių spe­cia­lių­jų tar­ny­bų ar­chy­vai la­bai ne­no­riai da­li­ja­si in­for­ma­ci­ja, ta­čiau D. Ka­ra­go­di­nui pa­vy­ko gau­ti dau­gy­bę do­ku­men­tų, liu­di­jan­čių, kaip dir­bo sta­li­nis­ti­nių rep­re­si­jų ma­ši­na, žu­džiu­si ne­kal­tus žmo­nes. D. Ka­ra­go­di­nas nu­sta­tė sa­vo pro­se­ne­lio žu­di­kų pa­var­des ir ke­ti­na pa­trauk­ti bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn vi­sus, ku­rie už tai at­sa­kin­gi, – nuo vyk­dy­to­jų iki SSRS Cen­tro ko­mi­te­to po­li­ti­nio biu­ro na­rių ir pa­ties J. Sta­li­no.

„An­tra ty­ri­mo pro­jek­to da­lis – vi­sų kal­tų­jų dėl S. Ka­ra­go­di­no nu­žu­dy­mo pa­trau­ki­mas bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn. Žu­di­kų gran­di­nė ga­na il­ga – dau­giau kaip 20 žmo­nių: or­ga­ni­za­to­riai, va­do­vai, vyk­dy­to­jai, bend­ri­nin­kai, taip pat juo­do „va­ra­no­ko“ vai­ruo­to­jas. Jis tu­rė­tų bū­ti tei­sia­mas kaip bend­ri­nin­kas. Kal­ti­ni­mas: gru­pė žmo­nių pa­gal iš­anks­ti­nį su­si­ta­ri­mą įvyk­dė ma­si­nę žmog­žu­dys­tę. Šios ju­ri­di­nės pro­ce­dū­ros sce­na­ri­jai jau su­kur­ti“, – sto­čiai „Ra­dio Svo­bo­da“ pa­sa­ko­jo D. Ka­ra­go­di­nas.

Is­to­ri­nis įvykis

Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) am­ba­sa­do­rius Ru­si­jo­je Vy­gau­das Ušac­kas „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė, jog D. Ka­ra­go­di­no sie­kis Ru­si­jo­je su­kė­lė di­džiu­lį re­zo­nan­są. „Jau vi­sa sa­vai­tė vie­šo­ji erd­vė ūžia nuo in­for­ma­ci­jos, įvai­rių ko­men­ta­rų ir nuo­mo­nių apie tai. Ne tik ne­prik­lau­so­mi, bet ir vals­ty­bi­niai te­le­vi­zi­jos ka­na­lai kal­ba apie D. Ka­ra­go­di­ną“, – tvir­ti­no V. Ušac­kas. Tie­sa, pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis, anot am­ba­sa­do­riaus, vals­ty­bi­niuo­se Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos ka­na­luo­se jau pa­si­ro­dė ir De­ni­so el­ge­sį bei už­mo­jus smer­kian­čių lai­dų. Tai ga­li liu­dy­ti, kad pra­dė­tas psi­cho­lo­gi­nis jo puo­li­mas.

Vygaudas Ušackas /LŽ archyvo nuotrauka

Ra­di­jo sto­ties „Kom­mer­sant FM“ apž­val­gi­nin­kas Sta­nis­la­vas Ku­če­ras D. Ka­ra­go­di­no ini­cia­ty­vą ver­ti­na kaip is­to­ri­nį įvy­kį, ga­lin­tį tu­rė­ti rim­tų po­li­ti­nių pa­sek­mių. Esą jei ka­da nors Ru­si­jo­je trium­fuos des­ta­li­ni­za­ci­ja, tai nu­tiks ne tiek po­li­ti­kų ar pub­li­cis­tų, kiek to­kių pi­lie­čių ir pa­trio­tų kaip D. Ka­ra­go­di­nas dė­ka. „De­ni­sui pa­vy­ko pa­siek­ti tai, ko nie­kas ne­pa­sie­kė nei So­vie­tų Są­jun­go­je, nei po­so­vie­ti­nė­je Ru­si­jo­je. Per ket­ve­rius me­tus jis at­li­ko sa­va­ran­kiš­ką ty­ri­mą ir nu­sta­tė var­dus vi­sų, ku­rie pri­si­dė­jo prie su­fal­si­fi­kuo­tų kal­ti­ni­mų va­di­na­mo­jo­je Char­bi­no by­lo­je fi­gū­ra­vu­siems as­me­nims, jų areš­to ir su­šau­dy­mo. Tarp tų žmo­nių at­si­dū­rė ir De­ni­so pro­se­ne­lis vals­tie­tis Ste­pa­nas Iva­no­vi­čius Ka­ra­go­di­nas“, – kal­bė­jo S. Ku­če­ras.

Jis pri­mi­nė, kad 2012 me­tais nie­kas ne­ti­kė­jo, jog D. Ka­ra­go­di­nas įstengs įgy­ven­din­ti sa­vo tiks­lą. Ly­giai taip pat ir da­bar nie­kas ne­ti­ki, kad jam pa­vyks pa­siek­ti, jog ke­lių de­šim­čių žmo­nių – nuo J. Sta­li­no iki nuo­spren­džio vyk­dy­to­jo – at­žvil­giu bū­tų pra­dė­ta bau­džia­mo­ji by­la. „Kai kas kar­čiai šyp­te­lės, o kai kas pa­su­kios pirš­tą prie smil­ki­nio. Na, su­ži­no­jai pro­se­ne­lio žu­di­kų pa­var­des – šau­nuo­lis, bet kas tu­ri bū­ti, kad vil­tu­mei­si vals­ty­bei pa­de­dant nu­si­kal­tė­liu ofi­cia­liai pri­pa­žin­ti žmo­gų, ku­riam Ru­si­jo­je ruo­šia­ma­si sta­ty­ti pa­mink­lus? At­sa­ky­siu: rei­kia bū­ti už­sis­py­ru­siu vai­ki­nu so­vie­ti­nio auk­lė­ji­mo ne­su­ga­din­to­mis sme­ge­ni­mis, aiš­kiai ži­nan­čio­mis, ką ir ko­dėl da­ro“, – pa­brė­žė S. Ku­če­ras.

„Kom­mer­sant FM“ apž­val­gi­nin­kas ma­no, kad D. Ka­ra­go­di­no ieš­ki­nys ma­si­nių žu­dy­nių SSRS vie­ti­niams vyk­dy­to­jams ir or­ga­ni­za­to­riams Krem­liu­je bus ne pa­sku­ti­nis.

Ta­po Lie­tu­vos piliečiu

D. Ka­ra­go­di­nas gi­mė Va­ka­rų Si­bi­re, Toms­ke. Iš Lie­tu­vos yra ki­lę jo mo­ti­nos pro­se­ne­liai. Tai pa­aiš­kė­jo tik De­ni­sui pra­dė­jus do­mė­tis sa­vo gi­mi­nės ge­nea­lo­gi­ja. O smal­su­mą pa­ska­ti­no šei­mo­je iš­li­ku­si se­na tra­di­ci­ja ne vie­ną, bet du kar­tus per me­tus švęs­ti Ve­ly­kas – pa­gal sta­čia­ti­kių ir ka­ta­li­kų ka­len­do­rius.

Sa­vo šak­nų ieš­ko­ju­siam D. Ka­ra­go­di­nui ar­chy­vuo­se te­ko pra­leis­ti ne vie­ną va­lan­dą, kol su­ra­do Ru­si­jos im­pe­ri­jos lai­kus me­nan­čius ar­chy­vus, o juo­se – trem­tį liu­di­jan­čius XIX am­žiaus do­ku­men­tus. Ty­ri­nė­jant juos pa­aiš­kė­jo, kad D. Ka­ra­go­di­no pro­se­ne­liai iš mo­ti­nus pu­sės į Si­bi­rą iš Lie­tu­vos bu­vo iš­trem­ti dar ca­ri­nės Ru­si­jos lai­kais. Tų do­ku­men­tų pa­ka­ko, kad D. Ka­ra­go­di­nas ga­lė­tų pa­pra­šy­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės. Jis pri­si­pa­ži­no, jog apie to­kią ga­li­my­bę su­ži­no­jo vi­sai at­si­tik­ti­nai, kai kar­tą užk­ly­do į „Ra­dio Svo­bo­da“ tink­la­la­pį, ku­ria­me bu­vo įdė­tas straips­nis apie lie­tu­viš­ko pa­so dvi­de­šimt­me­tį. Pra­dė­jęs do­mė­tis šia su­kak­ti­mi De­ni­sas pers­kai­tė Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mą ir ap­ti­ko punk­tą, skel­bian­tį, kad trem­ti­nių vai­kai ga­li gau­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Tai ir ta­po pa­ska­ta pra­šy­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės. Ją pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė su­pap­ras­tin­ta tvar­ka D. Ka­ra­go­di­nui su­tei­kė 2013 me­tų spa­lio 22 die­ną. Su­lau­kęs tei­gia­mo Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jų at­sa­ky­mo dėl pi­lie­ty­bės D. Ka­ra­go­di­nas tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti Ru­si­jos pi­lie­ty­bės ir min­ti­nai iš­mok­ti prie­sai­ką, nes lie­tu­viš­kai kal­bė­ti kol kas ne­mo­ka.

D. Ka­ra­go­di­ną ge­rai pa­žįs­tan­tis ES am­ba­sa­do­rius Ru­si­jo­je V. Ušac­kas „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo, kad su Ru­si­jos gy­ven­to­ju, už­sii­man­čiu sta­li­niz­mo nu­si­kal­ti­mų ty­ri­nė­ji­mais, at­si­tik­ti­nai su­si­pa­ži­no per so­cia­li­nius tink­lus prieš po­rą me­tų. Ta­čiau ne­tru­kus už­si­mez­gė ar­ti­mes­nė bi­čiu­lys­tė. Mat pa­sta­rai­siais me­tais Mask­vo­je gy­ve­nan­tis D. Ka­ra­go­di­nas do­mi­si ne tik sta­li­niz­mo nu­si­kal­ti­mais prieš­ka­riu, bet ir po­ka­rio trė­mi­mais, nes Toms­kas – vie­nas iš tų re­gio­nų, į ku­riuos po­ka­rio me­tais ma­siš­kai bu­vo tre­mia­mi Lie­tu­vos ir ki­tų Bal­ti­jos vals­ty­bių gy­ven­to­jai. Kaip yra mi­nė­jęs D. Ka­ra­go­di­nas, kar­tą gry­bau­da­mas miš­kuo­se jis ap­ti­ko trem­ti­nių ka­pi­nes ir ta­da pra­dė­jo do­mė­tis lie­tu­vių kas­met ren­gia­ma ak­ci­ja „Mi­si­ja Si­bi­ras“. De­ni­sas da­ly­va­vo ir šių bir­že­lį Toms­ke ati­den­giant pa­mink­lą lie­tu­vių trem­ti­niams.

Iš Ru­si­jos ža­los neišsireikalavo

Pa­na­šių ini­cia­ty­vų siek­ti is­to­ri­nio tei­sin­gu­mo bū­ta ir Lie­tu­vo­je. 2007 me­tais bu­vu­sios trem­ti­nės Onos Pus­ku­ni­gie­nės ar­ti­mie­ji krei­pė­si į mū­sų ša­lies teis­mus dėl ieš­ki­nio Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jai. Lie­tu­vės gi­mi­nai­čiai pra­šė at­ly­gin­ti ža­lą, ku­rią pa­da­rė Lie­tu­vą oku­pa­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos rep­re­si­jos: ne­tei­sė­tas mo­ters ir jos tur­to areš­tas, pi­lie­ti­nių tei­sių at­ėmi­mas, nu­tei­si­mas, lais­vės at­ėmi­mas ir iš­ve­ži­mas į Ru­si­jos gu­la­gą. Iš So­vie­tų Są­jun­gos tei­sių ir par­ei­gų pe­rė­mė­jos Ru­si­jos bu­vo pra­šo­ma pri­teis­ti 500 tūkst. eu­rų ne­tur­ti­nės ža­los at­ly­gi­ni­mą.

Ieš­ki­ny­je teig­ta, jog 1951 me­tais Šiau­lių sri­ties teis­mas pa­gal RTFSR bau­džia­mą­jį ko­dek­są O. Pus­ku­ni­gie­nei už an­ti­ta­ry­bi­nę agi­ta­ci­ją sky­rė 25 me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­mę. Kaip nu­ro­do­ma nuo­spren­dy­je, ji bu­vo nu­teis­ta už tai, kad „gi­mu­si JAV iš buo­žių, lie­tu­vė, TSRS pi­lie­tė, ne­par­ti­nė, 1941 me­tais vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tu Lie­tu­vo­je kurs­tė an­ti­ta­ry­bi­nę agi­ta­ci­ją tarp Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, šmei­žė ta­ry­bi­nę ar­mi­ją, pla­ti­no an­ti­ta­ry­bi­nio tu­ri­nio fo­to­nuo­trau­kas, 1947–1951 me­tais sis­te­min­gai sklei­dė pro­vo­ka­ci­nius gan­dus apie grei­tai kil­sian­tį ka­rą tarp Ame­ri­kos ir Ta­ry­bų Są­jun­gos ir iš­krai­pė ta­ry­bi­nę ti­kro­vę“. To „nu­si­kal­ti­mo“ ty­ri­mas pra­dė­tas pa­gal KGB Lie­tu­vos pa­da­li­nio par­ei­gū­nų par­eng­tus do­ku­men­tus. Bu­vo pa­da­ry­tos kra­tos, areš­tuo­tas O. Pus­ku­ni­gie­nės na­mų Pa­pi­lės kai­me, Ak­me­nės ra­jo­ne, tur­tas. At­lik­ti baus­mės ji iš­vež­ta į Per­mės sri­tį. Ne­lais­vė­je mo­te­ris iš­bu­vo iki 1956 me­tų. Prieš ją ir jos šei­mą KGB Lie­tu­vos pa­da­li­nio pra­dė­ta ste­bė­ji­mo by­la baig­ta tik 1989-ai­siais.

Šią O. Pus­ku­ni­gie­nės ar­ti­mų­jų ko­vą su­stab­dė teis­mai. Už tai, kad by­la tu­rė­tų bū­ti nu­trauk­ta, tą­syk pa­si­sa­kė ir Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ja. Aiš­kin­ta, esą Ru­si­ja no­to­se nu­ro­dė ne­at­si­sa­kan­ti ju­ris­dik­ci­jos im­uni­te­to sa­vo ir sa­vo nuo­sa­vy­bės at­žvil­giu.

Svar­bu ir ru­sams, ir lietuviams

Par­la­men­ta­ras is­to­ri­kas Ar­vy­das Anu­šaus­kas sa­ko, kad es­mė ne tai, ar pa­si­seks tei­sin­gu­mo sie­kian­čiam D. Ka­ra­go­di­nui, klau­si­mas – ar tai vis dar svar­bu Ru­si­jai ir jos pi­lie­čiams? Šis pro­ce­sas su­si­jęs tiek su is­to­ri­ne at­min­ti­mi, kas vy­ko jiems ir ki­toms tau­toms, tiek su at­sa­ko­my­bės su­vo­ki­mu. „Jei žvelg­tu­me šiuo kam­pu, bent jau da­liai ru­sų tai at­ver­tų akis. Jie su­pras­tų, kas dė­jo­si čia, Lie­tu­vo­je, ko­dėl apie tuos įvy­kius daug kal­ba­me, ra­šo­me. Tai svar­bu pa­tiems ru­sams“, – įsi­ti­ki­nęs is­to­ri­kas.

Arvydas Anušauskas /Alinos Ožič nuotrauka

Anot A. Anu­šaus­ko, de­so­vie­ti­za­ci­jos Ru­si­jo­je taip ir ne­bu­vo, nes ša­ly­je taip ir ne­su­vok­ta, ko­kia ydin­ga yra ko­mu­nis­ti­nė sis­te­ma, kal­bant ne vien apie at­ski­rus so­viet­me­čio lai­ko­tar­pius, pa­vyz­džiui, 1917-ai­siais pra­si­dė­ju­sį ir pen­ke­rius me­tus tru­ku­sį Pi­lie­ti­nį ka­rą ar Di­dį­jį te­ro­rą 1937–1938 me­tais. „Ma­nau, ne­įver­ti­nus šių ap­lin­ky­bių, frag­men­ta­vus is­to­ri­jos su­vo­ki­mą ga­liau­siai pra­dė­ta svars­ty­ti, kad gal J. Sta­li­nas ne­bu­vo toks blo­gas, juk in­dus­tria­li­za­vo ša­lį, lai­mė­jo ka­rą ir pan. Ne­su­vo­kia­ma tų įvy­kių es­mės ir pa­sek­mių pa­čiai ru­sų tau­tai“, – tvir­ti­no par­la­men­ta­ras.

Kal­bė­da­mas apie Lie­tu­vą A. Anu­šaus­kas pa­žy­mė­jo, kad skai­čia­vo­me so­vie­ti­nės oku­pa­ci­nės ža­lą, apib­rė­žė­me, ko­kia ji daug­maž yra, ta­čiau mū­sų rei­ka­la­vi­mai at­ly­gin­ti tuos nuo­sto­lius Ru­si­jai ofi­cia­liai taip ir ne­bu­vo pa­teik­ti. Šiuo me­tu jis skep­tiš­kai ver­ti­na ga­li­my­bę iš­si­rei­ka­lau­ti ža­los at­ly­gi­ni­mą, nes to sie­kiant pir­miau­sia rei­kia su­lauk­ti, kol Ru­si­jos vi­suo­me­nė at­si­vers to­kiam su­pra­ti­mui. „Be jo po­ky­čių ne­bus. Bet jei ne­sup­ra­to prieš 25 me­tus, bent jau ne­sup­ra­to iki ga­lo, ir dau­gu­ma, da­bar rei­kės dar il­gų de­šimt­me­čių, kol tas su­pra­ti­mas at­si­ras. O jei­gu ne­at­si­ras, juo blo­giau bus pa­čiai Ru­si­jai. Ta­da ru­sai tei­sins bet ko­kį sa­vo dik­ta­to­riš­ką ar au­to­ri­ta­ri­nį re­ži­mą ir bet ko­kius jo veiks­mus, ku­rie pri­da­rys dar di­des­nių nuo­sto­lių“, – pa­brė­žė A. Anu­šaus­kas.