Lietuvai Pietų Kaukazo politika vis dar sunkiai perprantama mįslė
Ar­mė­ni­jo­je nu­vil­ni­ję re­vo­liu­ci­niai įvy­kiai pel­nė šiai ša­liai ne­ma­žai pa­gy­rų Va­ka­ruo­se. Lie­tu­vo­je taip pat daž­nai gir­dė­jo­si vil­ties bal­sų, kad ši ša­lis pa­suks po­ky­čių ke­liu ir gal­būt iš­si­va­duos iš Ru­si­jos įta­kos. Ta­čiau pa­sak dau­ge­lį me­tų Kau­ka­zo te­mas ty­ri­nė­jan­čio apž­val­gi­nin­ko Im­an­to Me­lia­no, Pie­tų Kau­ka­zo si­tua­ci­ją daž­nai ver­ti­na­me rem­da­mie­si ne fak­tais, o mi­tais, ne­re­tai ku­ria­mais Krem­liu­je.

– Kas yra pagrindiniai žaidėjai Pietų Kaukaze? Kieno interesai ten susikerta?

– Nesakyčiau, kad žaidėjų labai daug. Neskaitant pačių Sakartvelo, Armėnijos ir Azerbaidžano interesų, regione veikia Rusija ir Vakarai. Dar vienas žaidėjas – Iranas, bet jo svoris nepalyginamas su pirmaisiais dviem. Savų interesų Iranas turi, bet jie nėra gausūs ir daugeliu atvejų sutampa su Rusijos interesais. Maskvos satelite tapusi Armėnija tuo pat metu palaiko draugiškus santykius su Iranu, kuriam tinka bet kokios valstybės draugystė. Tuo pačiu metu Armėnija Teheranui yra lyg nedidelė buferinė zona per kurią palaikomi santykiai su Rusija ir tuo pat metu nuo jos atsitveriama.

Be to, yra Turkija, kuri regione iš vienos pusės yra istorinis Irano konkurentas, o iš kitos – NATO narė. Dabartiniai Recepo Tayyipo Erdogano žaidimai ilgam galėtų pakeisti Turkijos politiką, kuri formavosi nuo Atatiurko laikų, tačiau ji „pasmerkta“ vėl grįžti į Vakarų orbitą.

– Ar Lietuva, kaip Vakarų pasaulio dalis ir kaip pavienė valstybė turi aiškią programą regiono atžvilgiu? Su Sakartvelu viskas aišku, tačiau Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu reikalai atrodo sudėtingesni.

– Lietuva objektyviai suinteresuota Pietų Kaukaze laikyti bendros kolektyvinės Vakarų pozicijos – mažinti Rusijos įtaką ir ilgainiui į civilizuoto pasaulio pusę patraukti ne tik Sakartvelą, bet ir Armėniją su Azerbaidžanu. Be to, Lietuva gali būti gana sėkminga tarpininke, gebančia rasti bendrą kalbą ir su Vakarais ir buvusiomis sovietinėmis Kaukazo valstybėmis. Bet aiškios pozicijos dažnai stokojame ne tik mes, bet ir kitos Vakarų šalys.

– Kodėl taip sunku suformuoti tą poziciją?

– Todėl, kad neretai nesuprantame, kas vyksta tame regione. Štai ir ką tik įvykusi vadinamoji Armėnijos revoliucija, kurią taip pat daugelis politikų, diplomatų ir apžvalgininkų gerai neperpranta. Kaip ir anksčiau, regiono šalis skirstome vadovaudamiesi stereotipais, kad vieni režimai yra geri, o kiti – blogi.

– Nikolas Pašinianas ir jo šalininkai sveikinami su pergale ir įsivaizduojama, kad tai tiesiog neišvengiamas demokratijos triumfas. Tačiau kas iš tiesų laimėjo, kas pralaimėjo ir kaip Armėnija pasikeis?

– Deja, apie tikrus pokyčius kalbėti anksti. Net ir to kas įvyko nebūčiau linkęs vadinti revoliucija, tai greičiau kažkoks pseudomaidanas. Armėnijoje kažkas vyko, vyko, bet taip nieko ir neįvyko. Pažvelkime, kuo tai skyrėsi nuo Ukrainos „orumo revoliucijos“ arba Sakartvelo „rožių revoliucijos“? Šiose šalyse revoliucijos atnešė kardinalius politikos pokyčius ir visiškai pakeitė jų tarptautinę orientaciją. Jose įvykusius pokyčius galima pavadinti civilizaciniais. Žinoma, svarbiausiu pokyčiu buvo tai, kad Sakartvelas ir Ukraina atsuko nugarą Rusijai ir pajudėjo į Vakarus.

Armėnijoje nenutiko nieko panašaus. Visa šalies informacinė erdvė, gynyba ir ekonomika yra ir toliau „užsiciklinusi“ ant Rusijos. Daugelis armėnų, ypatingai gyvenančių Vakaruose, nuoširdžiai trokšta matyti savo šalį Europos tautų šeimoje, kas reikštų neišvengiamą atsisveikinimą su Rusija. Kodėl tai neįvyksta? Todėl, kad Armėnija prikaustyta prie Rusijos grandine, kuri vadinasi Karabachas.

Imantas Melianas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– Karabacho konfliktas – ne vienintelis toks. Kodėl būtent armėnus jis prikaustė prie Rusijos?

– SSRS žlugimo išvakarėse Maskvoje buvo suformuluota taip vadinamoji Karaganovo doktrina, pagal kurią nepriklausomybės siekiančiose respublikose sukelti etniniai konfliktai, teritorijose, kur gyveno rusai arba kitos tautinės mažumos. Laiminant Maskvai sukelti iki šiol neišspręsti konfliktai Transnistrijoje ir Sakartvele, tačiau pats pirmasis eksperimentas atliktas su armėnais.

Prasidėjo viskas dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai iškeltas vadinamojo armėnų genocido pripažinimo klausimas. Beje, vėliau Abchazijos ir Pietų Osetijos tariamą valstybingumą taip pat pripažino niekaip su Kaukazo regionu nesusijusios kažkokios Lotynų Amerikos valstybės. Tuo pat metu genocido tema Armėnijoje tapo kultu, garbinamu jei ne nuo darželio tai tikrai nuo pirmos klasės suolo. Armėnai auklėti neapykantos viskam kas tiurkiška atmosferoje, masiškai pradėta leisti pseudoistorinė literatūra, diegianti įsitikinimą, kad bent trečdalis Turkijos neva yra armėnų etninės žemės. Teritorinės pretenzijos skatintos ir Sakartvelo bei Azerbaidžano atžvilgiu. Griūvant Sovietų Sąjungai, Armėnijoje prasidėjo procesai, kurių net negalėjome įsivaizduoti vykstant pavyzdžiui Vilniuje. Jerevane leidosi lėktuvai iš Beiruto su karine technika, ginklais ir armėnų ASALA kovotojais. Visa tai ramiausiai stebėjo sovietų armija ir KGB, kas ir rodo, kad Karabacho projektas buvo jei ne sumąstytas Maskvoje, tai tikrai vykdomas su jos palaiminimu.

Krymo ir Donbaso agresija – tos pačios grandinės įvykiai, o nauji konfliktų židiniai dar laukia savo eilės Narvoje, Daugpilyje ir net Klaipėdoje. Paradui vadovauja Vladislavas Surkovas, kuris Vladimiro Putino aplinkoje tapo vos ne ministru be portfelio „kaimyninių valstybių dezintegravimo klausimais“. Nemanau, kad be jo apsieita ir ką tik vykusiuose Armėnijos įvykiuose.

Kelis dešimtmečius armėnų tautai kalta paradigma, kad kaimynai yra jiems priešiški ir amžinai kažką skolingi, yra labai tvirtai įstrigusi sąmonėje.

– Lietuvoje Karabacho konfliktas dažnai laikomas kitokiu, nei Abhazijos ar Donbaso.

– Keista, bet daug žmonių Lietuvoje, visai nebūdami prorusiškų pažiūrų ir nuoširdžiai užjaučiantys Ukrainą dėl Krymo, kažkodėl visiškai kitaip vertina tai, kas įvyko Karabache. Ignoruojamas faktas, kad šis konfliktas turėjo tuos pačius požymius, kaip visi likusieji, tačiau Karabache esą „viskas ne taip“, Maskva čia „ne prie ko“, o konfliktas kilo tik dėl karštakošių kaukaziečių nesusivaldymo. Neva šimtus metų jie ten „pjovėsi“ ir mums geriausia visai nesikišti. Deja, tokio požiūrio laikomasi ne tik buitiniame lygmenyje, bet ir profesionaliame, kaip kad parodė prieš keletą metų nuskambėjęs lietuvių diplomatų pašnekesio šia tema skandalas.

– Ar į Jerevane laimėjus Nikolui Pašinianui, pasikeis požiūris į Karabachą? Armėnija bus linkusi sureguliuoti konfliktą?

– Manau, kad nei dabar, nei artimoje ateityje nenutiks nieko panašaus. Kelis dešimtmečius armėnų tautai kalta paradigma, kad kaimynai yra jiems priešiški ir amžinai kažką skolingi, yra labai tvirtai įstrigusi sąmonėje. Šito negali peržengti net ir tie armėnai, kurie svajoja apie vakarietišką savo šalies ateitį.

Rusų demokratai atvirai deklaruoja, kad Rusija privalo pasitraukti iš užgrobtų teritorijų. Per visą neramumų Armėnijoje mėnesį nei karto nebuvo pasakyta kažko panašaus apie okupuotas Azerbaidžano teritorijas. O nekeliant Karabacho klausimo, neįmanoma ir kokia nors kalba apie Armėnijos išsivadavimą iš Rusijos įtakos, nes šie klausimai yra tiesiogiai ir neatskiriamai susiję.

Net ir tie armėnų intelektualai, kurie mano, kad jų šalis turi pasitraukti iš okupuotų teritorijų, nedrįsta apie tai kalbėti garsiai. Negali jie kalbėti ir apie nusisukimą nuo Rusijos – tokių kalbų nebuvo ir vadinamosios revoliucijos metu. Atvirkščiai, Nikolas Pašinianas ir jo bendražygiai, atėję į valdžią, padėkojo Rusijai už „supratingą“ jos požiūrį į įvykius Armėnijoje.

– Sakote, kad ir ši revoliucija vyko su Maskvos palaiminimu?

– Tai būtų ne vienintelis toks pavyzdys. Pernai, prieš pratybas „Zapad“, Baltarusijoje kilo neva spontaniniai protestai prieš Aleksandrą Lukašenką. Jų metu taip pat nebuvo pasakyta nei žodžio apie Baltarusijos nusisukimą nuo Rusijos. Armėnijoje protestai taip pat buvo nukreipti asmeniškai prieš Seržą Sargsjaną, nereikalaujant jokių sisteminių pokyčių. Labai tikėtina, kad jo nuvertimas galėjo būti Maskvos perspėjimu Aleksandrui Lukašenkai ir Ilchamui Alijevui. Beje, Aleksandras Lukašenka pademonstravo užsispyrimą ir neseniai vėl griebėsi agresyvios retorikos Rusijos atžvilgiu, o štai Ilchamas Alijevas panašu bus sukalbamesnis.

– Tokiu atveju Lietuvai ir kitoms Vakarų valstybėms Pietų Kaukaze pasirinkimas negausus: Rusijos valdoma, „beveik“ demokratinė Armėnija ir ekonominis partneris Azerbaidžanas, kurį Vakarai laiko autoritariniu.

– Nesiūlau reikšti paramą jokiems diktatoriams, nepaisant jų kartais rodomo pasipriešinimo Maskvai. Tačiau pasinaudoti situacija galime ir net privalome. Turime aiškiai suvokti, kas vyksta regione. Kremlius parodė Azerbaidžano vadovui, kas jam gali nutikti ir iš Baku pasigirdo keista, vos ne Armėnijos revoliuciją sveikinanti retorika. Tai skambėjo labai nenatūraliai, atsižvelgiant į tai, kad naujoji Armėnijos valdžia neparodė nei vieno ženklo, kad norėtų taisyti santykius su Baku.

Labai norėdami tikėti demokratine revoliucija, daugelis apžvalgininkų ignoravo faktus, rodančius kad vienintelis Armėnijoje įvykęs pokytis buvo tas, kad Karabacho klanas turėjo užleisti pozicijas Jerevano klanui.

Kremliaus vaidmuo „revoliucijoje“ labai tikėtinas. Taip apgauta ir euforijos apimta Armėnijos visuomenė, kuriai sudaryta liaudies revoliucijos iliuziją ir daugelis stebėtojų Vakaruose, labai norintys tikėti tuo pačiu. Iš tiesų gi niekas nesikeičia ir Kremlius tik laimi iš to, kad armėnai „nuleido garą“ kontroliuojamo proceso metu. Tikėtina, kad naujoji Armėnijos valdžia, pasikeitusi tik personaliai, bet tikrai ne kokybiškai, sulauks ir apmulkintų Vakarų politikų palaikymo, galimai ir Karabacho klausimu. Žinoma, niekas nesiūlys prijungti Karabacho prie Armėnijos formaliai, bet už „antikorupcinės revoliucijos“ nuopelnus Vakarai galėtų užmerkti akis į Azerbaidžano teritorijų okupaciją.

Geriau tokioje situacijoje stengiasi pasirodyti ir Rusija, kuri net labai tikėtinai Armėnijoje atliko dar vieną politinį eksperimentą Karaganovo doktrinos dvasioje. Tiesiog neįmanoma patikėti, kad Rusija taip ramiai reaguotų į tikrą revoliuciją jos kontroliuojamoje šalyje.

Vienintelis Armėnijoje įvykęs pokytis buvo tas, kad Karabacho klanas turėjo užleisti pozicijas Jerevano klanui

– Lietuva puikiai suvokė procesus Sakartvele ir Ukrainoje, galėjome juos išaiškinti ir Vakarams. Kodėl Armėnijos atveju matome ne tai, kas vyksta, o tai ką norime matyti?

– Nepažįstame Armėnijos taip, kaip Sakartvelo. Lietuvoje per mažai žinoma armėnų istorija ir tautos charakteris. Per mažai suprantančių tai, kad istorinės armėnų traumos yra nuolat stigmatizuojamos Kremliaus, kad palaikyti amžiną priešpriešą su visomis aplinkinėmis valstybėmis. Vakarams taip pat kuriamas neva priešų apsuptos ir kitaip elgtis tiesiog negalinčios armėnų tautos įvaizdis.

Nemalonu tai pripažinti, bet lietuviai dažnai susivilioja tokiais naratyvais ir daro išvadas remdamiesi mums kišamais mitais, o ne faktais. Privalome geriau suvokti tai, kas vyksta regione vien jau todėl, kad kitaip ten įsigalės Rusijos „pilkoji zona“. Turime patys daryti išvadas ir aiškinti situaciją Vakarams. Iš to tik laimėsime.