Lietuva nuosekliai juda į Vakarus
Per dau­giau nei ket­vir­tį am­žiaus Lie­tu­va pa­da­rė mil­ži­niš­ką šuo­lį: 1990-ųjų ir 2017-ųjų mū­sų vals­ty­bė – kaip nak­tis ir die­na.

Lė­tai, ta­čiau iš dar­bi­nin­kų vi­suo­me­nės Lie­tu­va trans­for­muo­ja­si į vi­suo­me­nę, kur pa­grin­di­nė da­lis žmo­nių dir­ba ne fi­zi­nį dar­bą.

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­va bu­vo ag­ra­ri­nis kraš­tas, kur be­veik 80 proc. gy­ven­to­jų bu­vo kai­mie­čiai. O 1989 me­tais veik 1 mln. gy­ven­to­jų bu­vo dar­bi­nin­kai. Dir­ban­čių ne fi­zi­nį dar­bą tik dau­gės, o to­kie po­ky­čiai Lie­tu­va ar­ti­na prie Eu­ro­pos. Nors de­mo­kra­ti­jos fa­sa­das 27-tais at­kur­tos Lie­tu­vos me­tais – su ne­di­de­liais įtrū­kiais, ša­lies pa­sie­ki­mų tai nė kiek ne­men­ki­na.

Žem­dir­bius pa­kei­tė darbininkai

Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Ze­no­nas Nor­kus yra api­bend­ri­nęs, kad 2010 me­tais vi­du­ti­nis lie­tu­vis bu­vo apie 6 kar­tus tur­tin­ges­nis už sa­vo se­ne­lį 1940 me­tais ir dau­giau ne­gu 10 kar­tų tur­tin­ges­nis už sa­vo pro­se­ne­lį 1913 me­tais ar 1924 me­tais, kai Lie­tu­vos ūkis pa­sie­kė pa­sku­ti­nių tai­kaus gy­ve­ni­mo me­tų „prie ca­ro“ ly­gį.

V. Mor­ke­vi­čius: „Įs­to­ję į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) po tru­pu­tį ei­na­me kryp­ti­mi, kai pa­grin­di­nė vi­suo­me­nės da­lis dir­ba ne fi­zi­nį dar­bą.“

Kla­si­nę Lie­tu­vos vi­suo­me­nės struk­tū­rą kar­tu su Z. Nor­ku­mi ty­ri­nė­jęs Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Vie­šo­sios po­li­ti­kos ir ad­mi­nis­tra­vi­mo ins­ti­tu­to moks­li­nin­kas Vai­das Mor­ke­vi­čius ak­cen­ta­vo, kad pa­grin­di­niai vi­suo­me­nės struk­tū­ros po­ky­čiai vyks­ta nuo so­vie­tų oku­pa­ci­jos.

„Ta­da Lie­tu­va ta­po dar­bi­nin­kų vi­suo­me­ne. Įsto­ję į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) po tru­pu­tį ei­na­me kryp­ti­mi, kai pa­grin­di­nė vi­suo­me­nės da­lis dir­ba ne fi­zi­nį dar­bą. Da­bar Lie­tu­vo­je vyks­ta pos­tin­dus­tri­nė re­vo­liu­ci­ja. Pa­gal tai, ką ro­do duo­me­nys, ji vyks to­liau ir, jei­gu nie­ko ne­at­si­tiks, tu­rė­tu­me tap­ti „ei­li­ne“ Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­be, kur vy­rau­ja spe­cia­lis­tai, o ne ran­kų dar­bas“, – kal­bė­jo moks­li­nin­kas.

Jei­gu šian­dien ly­gin­tu­me Lie­tu­vą su ES vals­ty­bė­mis, tai ji at­si­dur­tų Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių gru­pė­je, kur te­be­vy­rau­ja dar­bi­nin­kų kla­sė. „Šiuo po­žiū­riu, ES ly­de­rė yra Veng­ri­ja, kur apie pu­sė žmo­nių su­si­ję su fi­zi­niu dar­bu, o, tar­ki­me Olan­di­jo­je tik 20 proc. žmo­nių tuo už­sii­ma“, – var­di­jo V. Mor­ke­vi­čius.

Lie­tu­va ES iš­sis­ki­ria ir re­gio­nui bū­din­ga žem­dir­bių kla­se: Eu­ro­po­je šis skai­čius svy­ruo­ja 1–3 proc., Lie­tu­vo­je, ne­ly­gu ty­ri­mai, – 5–10 proc. vi­suo­me­nės.

Jei­gu šian­dien ly­gin­tu­me Lie­tu­vą su ES vals­ty­bė­mis, tai ji at­si­dur­tų Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių gru­pė­je, kur te­be­vy­rau­ja dar­bi­nin­kų kla­sė.

Ta­čiau, anot Z. Nor­kaus, jei­gu per pir­muo­sius ne­prik­lau­so­my­bės me­tus Lie­tu­vos ūkis iš­au­go be­veik dvi­gu­bai, tai 2003–2004 me­tais pa­sie­kė 1989–1990 me­tų ly­gį, o 2010 me­tais jį pra­no­ko maž­daug treč­da­liu.

Sta­bi­lios de­mo­kra­ti­jos požymiai

Ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­sią Lie­tu­vos vi­suo­me­nę ka­ma­vo ne­pa­si­ti­kė­ji­mas dau­gy­be ša­lies ins­ti­tu­ci­jų. Pa­pras­tai ne­pa­si­ti­kė­ji­mas bu­vo bū­din­ges­nis po­ko­mu­nis­ti­nėms, so­cia­liai ir po­li­tiš­kai prob­le­miš­koms ša­lims, o pa­si­ti­kė­ji­mas – tra­di­ci­nėms Va­ka­rų de­mo­kra­ti­joms, so­cia­li­nės ge­ro­vės vi­suo­me­nėms.

Štai, kaip ly­gi­na so­cio­lo­gas Vla­das Gai­dys, Lie­tu­vo­je 1992 me­tais iš 14 įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų bu­vo pa­si­ti­ki­ma tik baž­ny­čia ir ka­riuo­me­ne, o pra­ėjus 25 me­tams, iš 19 ins­ti­tu­ci­jų pa­si­ti­ki­ma 15-ka. Moks­li­nin­kas sa­ko, kad pa­si­ti­kė­ji­mas – sta­bi­lios de­mo­kra­ti­jos po­žy­mis.

„Taip, no­rė­tų­si, kad pa­si­ti­kė­ji­mas ir teis­mais, vy­riau­sy­bė­mis bū­tų tei­gia­mas, ta­čiau to­kie po­ky­čiai įvyks­ta per il­gą lai­ką“, – ti­ki­na jis. Kaip be­bū­tų, pir­mų­jų at­kur­tos vals­ty­bės me­tų ro­dik­liai ir nau­jau­si, jo žo­džiais, ne­su­ly­gi­na­mi pa­sau­liai. „Prieš 20 me­tų toks ro­dik­lis kaip „lau­ko tua­le­tų da­lis na­mų ūkiuo­se“ dar bu­vo 25 proc., Aus­tri­jo­je, pa­vyz­džiui – nu­lis“, – pri­mi­nė V. Gai­dys.

So­cio­lo­go nuo­mo­ne, di­džiu­les trans­for­ma­ci­jas ro­do pa­si­ti­kė­ji­mas, pa­vyz­džiui, po­li­ci­ja. „Tai – vie­nas ryš­kiau­sių, jau­triau­sių da­ly­kų. Va­ka­ruo­se po­li­ci­ja – an­ge­las sar­gas, Ry­tuo­se – re­ke­ti­nin­kai ir ko­rum­puo­ti žmo­nės. Nu­ei­tas di­džiu­lis ke­lias. Pa­si­ti­kė­ji­mas po­li­ci­ja – tai jau­trus ir reikš­min­gas in­di­ka­to­rius“, – ak­cen­tuo­ja so­cio­lo­gas.

V. Gai­dys ly­gi­na, kad vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas po­zi­ty­viau­siai ver­ti­na jau­ni­mas (ypač stu­den­tai), taip pat vy­riau­sio­ji kar­ta.

Nors Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ir to­liau be­są­ly­giš­kai tei­gia­mai ver­ti­na ug­nia­ge­sius gel­bė­to­jus, pa­sta­rai­siais me­tais di­dė­ja pa­si­ti­kė­ji­mas ir po­li­ci­jos par­ei­gū­nais. Apie jų veik­lą žmo­nės at­si­lie­pia ge­riau ne­gu apie bend­rą ša­lies vie­šo­jo sau­gu­mo si­tua­ci­ją.

V. Gai­dys ly­gi­na, kad vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas po­zi­ty­viau­siai ver­ti­na jau­ni­mas (ypač stu­den­tai), taip pat vy­riau­sio­ji kar­ta. Di­des­nis pa­si­ti­kė­ji­mas vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis yra bū­din­gas tu­rin­tiems aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, va­do­vams, spe­cia­lis­tams, aukš­tes­nių pa­ja­mų gru­pei, o ma­žes­nis pa­si­ti­kė­ji­mas – be­dar­biams, ne­kva­li­fi­kuo­tiems dar­bi­nin­kams.

„Ta­čiau kai ku­rie skir­tu­mai ga­li bū­ti so­cia­liai ar po­li­tiš­kai reikš­min­gi: di­des­nis ne­pa­si­ti­kė­ji­mas tarp be­dar­bių ir ne­kva­li­fi­kuo­tų dar­bi­nin­kų, taip pat ne­ma­žas tau­ti­nių ma­žu­mų ne­pa­si­ti­kė­ji­mas Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­ja ir ka­riuo­me­ne“, – sa­kė jis.

Ne­ly­gy­bės problema

ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė Ir­mi­na Ma­to­ny­tė pa­ste­bi, kad, ne­pai­sant gra­žaus fa­sa­do – juk tu­ri­me vi­sus Va­ka­rų de­mo­kra­ti­joms bū­din­gus at­ri­bu­tus – de­mo­kra­ti­ja pa­ti­ria ir įtrū­kių. Iš­oriš­kai tar­si vis­kas ge­rai, ta­čiau pa­žvel­gus ati­džiau aki­vaiz­du, kad kai ku­rios de­mo­kra­ti­jos di­men­si­jos ket­vir­tį am­žiaus bu­vo pa­mirš­tos. Jas už­go­žė in­teg­ra­ci­ja į ES, NA­TO.

Pa­vyz­džiui, so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo idė­jos: ne­ly­gy­bės ma­ži­ni­mas, ly­gių ga­li­my­bių įtvir­ti­ni­mas, so­cia­li­nės at­skir­ties ma­ži­ni­mas. Da­bar šie klau­si­mai – jau po­li­ti­nio, eko­no­mi­nio eli­tų dar­bot­var­kė­je.

I. Ma­to­ny­tė sa­ko, kad mi­nė­ta di­men­si­ja – vie­nas svar­biau­sių de­mo­kra­ti­jos ko­ky­bės ro­dik­lių. „Lie­tu­vo­je dau­giau kal­ba­ma nei tuo rū­pi­na­ma­si. Na­cio­na­li­nis eli­tas – po­li­ti­nis, eko­no­mi­nis, kul­tū­ros, aka­de­mi­nis – šią di­men­si­ją 27 me­tus tar­si lai­kė an­tra­me pla­ne. Il­gą lai­ką bu­vo nau­do­ja­mi įvai­rūs ver­ty­bi­niai kon­trar­gu­men­tai. Esą ly­gy­bė tai kaž­kas blo­go, at­ei­nan­čio iš so­viet­me­čio, juk ly­gy­bės ta­ria­mai sie­kė ir so­vie­ti­nė sis­te­ma“, – apie to­kio po­žiū­rio pri­gim­tį aiš­ki­na ji.

Koe­fi­cien­tas, ro­dan­tis pa­ja­mų ne­ly­gy­bės mas­tą (Gi­ni), Lie­tu­vo­je po tru­pu­tį stie­bia­si į vir­šų. Tai reiš­kia, kad at­otrū­kis tarp di­džiau­sias ir ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­nan­čių gy­ven­to­jų di­dė­ja. Pa­gal pa­ja­mų ne­ly­gy­bę mū­sų ša­lis uži­ma aš­tun­tą­ją vie­tą pa­sau­ly­je, par­odė per­nai EP­BO pa­skelb­ti duo­me­nys.

Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­nys ro­do, kad že­miau skur­do ri­bos (259 eu­rai per mė­ne­sį vie­nam gy­ve­nan­čiam as­me­niui) per­nai gy­ve­no dau­giau nei penk­ta­da­lis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų –per 640 tūkst. žmo­nių. Ki­ta ver­tus, pri­pa­žįs­ta­ma, kad lie­tu­viai taip sau­giai ir pa­si­tu­rin­čiai kaip da­bar dar nie­ka­da nė­ra gy­ve­nę.

Tie­sa, I. Ma­to­ny­tės tei­gi­mu, kai Lie­tu­vos po­li­ti­nių ly­de­rių klau­sia­ma, kas svar­biau – eko­no­mi­nis au­gi­mas ir eko­no­mi­kos ska­ti­ni­mas, ar so­cia­li­nis so­li­da­ru­mas, ne­ly­gy­bės ma­ži­ni­mas – jie ren­ka­si eko­no­mi­ką.

Ko­dėl skurs­ta­ma ir tur­tė­ja­ma vis grei­čiau ir kaip tai pa­keis­ti? Kas at­si­ti­ko, kad jau grei­čiau­siai ki­tą­met 1 proc. pa­sau­lio tur­tin­gų­jų tu­rės dau­giau nei li­kę 99 proc. gy­ven­to­jų? At­sa­ky­mų ieš­ko vi­sas pa­sau­lis –aukš­čiau­siu ly­giu dis­ku­tuo­ja­ma apie pa­ja­mų ne­ly­gy­bę ir tur­to pa­sis­kirs­ty­mą, tai­gi ne­ly­gy­bė – ne vien Lie­tu­vos prob­le­ma.

I. Ma­to­ny­tės ma­ny­mu, pa­sa­ky­mas „dvi Lie­tu­vos“ tė­ra re­to­ri­nė prie­mo­nė.

Tie­sa, I. Ma­to­ny­tės tei­gi­mu, kai Lie­tu­vos po­li­ti­nių ly­de­rių klau­sia­ma, kas svar­biau – eko­no­mi­nis au­gi­mas ir eko­no­mi­kos ska­ti­ni­mas, ar so­cia­li­nis so­li­da­ru­mas, ne­ly­gy­bės ma­ži­ni­mas – jie ren­ka­si eko­no­mi­ką. „Do­mi­nuo­ja ne­oli­be­ra­lus po­žiū­ris. Kri­zės lai­ko­tar­piu vi­sų sek­to­rių ly­de­riai rin­ko­si eko­no­mi­kos kon­ku­ren­cin­gu­mą, o ne so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų, so­cia­li­nio so­li­da­ru­mo stip­ri­ni­mą“, – pri­du­ria ji.

„Dvi Lietuvos“

Po­li­ti­kai įvai­riuo­se kon­teks­tuo­se yra pa­mė­gę Lie­tu­vą su­skirs­ty­ti į dvi. Vie­ni to­kia re­to­ri­ka pa­ly­di pa­ja­mų ne­ly­gy­bės sta­tis­ti­ką, ki­ti – kal­bė­da­mi apie emig­ra­ci­ją, tre­ti – di­džių­jų mies­tų ir re­gio­nų at­skir­tį.

LŽ kal­bin­ti moks­li­nin­kai lai­ko­si nuo­mo­nės, kad to­kie pla­tūs api­bend­ri­ni­mai – nie­ko ne­pa­sa­ko, tik di­di­na piešp­rie­šą. Po­li­to­lo­gės I. Ma­to­ny­tės ma­ny­mu, pa­sa­ky­mas „dvi Lie­tu­vos“ tė­ra re­to­ri­nė prie­mo­nė. Vie­nu at­ve­ju kal­ba­ma apie Vil­nių ir li­ku­sią Lie­tu­vą, ki­tu – tar­si apie emig­ran­tus ir taip to­liau. „Tai tė­ra me­ta­fo­ra ir tiek. Čia nė­ra jo­kios aiš­kios ana­li­ti­nės skir­ties. Ji ga­li bū­ti įvai­riau­siai skai­do­ma, pjaus­to­ma. Ir ko­vo 8 die­ną ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad yra dvi Lie­tu­vos – vy­rų ir mo­te­rų“, – juo­ka­vo ji.

Po­li­to­lo­gas V. Mor­ke­vi­čius sa­ko, kad taip, vi­suo­me­nę ga­li­ma skirs­ty­ti į smul­kes­nes da­lis, kad ir į dir­ban­čius fi­zi­nį dar­bą ir jo ne­dir­ban­čius, ta­čiau tai nė­ra tiks­lūs api­bū­di­ni­mai. „So­cio­lo­giš­kai tai nė­ra įma­no­ma. Dvi Lie­tu­vos nė­ra tiks­lus api­bū­di­ni­mas“, – kal­bė­jo jis.

So­cio­lo­gas V. Gai­dys su­tin­ka, kad „dvie­jų Lie­tu­vų“ me­ta­fo­ra ne­be­ten­ka pra­smės. „Gal prieš 10 me­tų, kuo­met bu­vo Ro­lan­do Pa­kso skan­da­las ta są­vo­ka bu­vo var­to­ja­ma daž­niau. Ta­čiau da­bar ji at­si­bo­du­si ir tiek“, – įsi­ti­ki­nęs jis.

Vi­suo­me­nės kla­si­ki­nė struktūra

Visuomenės klasinė struktūra

.