Lietuva atsisveikino su Leonidu Donskiu
At­sis­vei­kin­ti su žmo­gu­mi be pyk­čio ir Lie­tu­vos švie­suo­liu va­din­tu pro­fe­so­riu­mi mi­nios žmo­nių į VDU Di­džią­ją au­lą plū­do dvi die­nas.

Pa­gar­ba ve­lio­niui par­eikš­ta ir Pe­tra­šiū­nų ka­pi­nė­se, kur jis at­gu­lė am­ži­no­jo poil­sio.

Pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Lands­ber­gis pa­brė­žė, kad L. Dons­kio ne­tek­tis – įpa­rei­go­ji­mas lai­ky­kis do­ry­bės ir są­ži­nin­gu­mo, kas bu­vo ne­at­sie­ja­ma ne­ti­kė­tai šį pa­sau­lį pa­li­ku­sio­jo as­me­ny­bės da­lis.

„Pa­ra­dok­sas sto­vė­ti prie žmo­gaus be pyk­čio ka­po ir bū­ti pa­si­pik­ti­nu­siam li­ki­mu, ko­dėl taip nu­ti­ko su juo, o ne su mu­mis? Par­adok­sas. Par­adok­sas, kad šian­dien mes jun­tam, kas jis toks bu­vo, tik jį pra­ra­dę“, – kal­bė­jo pro­fe­so­rius Egi­di­jus Alek­sand­ra­vi­čius.

Anot jo, pa­sa­ky­ti ką nors riš­laus aki­mir­ką, kai dvi die­nas tiek daug da­lin­ta­si pri­si­mi­ni­mais apie L. Dons­kį, tiek kar­tų jis ci­tuo­tas, yra la­bai su­dė­tin­ga. Su­nku, anot prof. E. Alek­sand­ra­vi­čiaus, ras­ti ir vie­ną sa­vy­bę, ku­ri ge­riau­siai api­bū­din­tų ve­lio­nį, bet jei vis dėl­to rei­kė­tų įvar­din­ti, ga­li­ma sa­ky­ti, jog tai – des­pe­ra­tiš­ka pa­stan­ga.

„Leo­ni­das vi­sa­da bu­vo be pyk­čio, pa­sie­kia­mas ir pa­pras­tas. Gal dėl jo kuk­lu­mo ir to­le­ran­ci­jos, iš da­lies, tik da­bar, jo ne­te­kę, su­pra­to­me, koks iš­ki­lus, svar­bus ir ne­pa­kei­čia­mas jis bu­vo. Ko­kia ne­tek­tis mus vi­sus iš­ti­ko, o tai da­ro ir taip ne­pa­ke­lia­mą ne­tek­ties skaus­mą dar gi­les­niu ir aš­tres­niu“, – kal­bė­jo VDU rek­to­rius Juo­zas Au­gu­tis.

Jo tei­gi­mu, L. Dons­kis bu­vo sva­jo­nių ir idė­jų žmo­gus, ma­tęs Lie­tu­vą kaip ku­rian­čią, skai­tan­čią, eu­ro­pie­tiš­ką vals­ty­bę. Ta­čiau jis ne tik apie tai sva­jo­jo, bet sa­vo dar­bais to ir sie­kė.

„Lie­tu­vos ži­nios“ pri­me­na, kad prof. L. Dons­kis stai­ga mi­rė tre­čia­die­nio ry­tą Vil­niaus oro uos­te su­sto­jus šir­džiai.