Liana Ruokytė-Jonsson: valstybė be kultūros pasmerkta vegetuoti
Opo­zi­ci­jos kri­ti­kos dėl par­eiš­ki­mų apie pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais nu­nio­ko­tą kul­tū­rą su­lau­ku­si mi­nis­trė Lia­na Ruo­ky­tė-Jons­son ne­si­trau­kia nuo sa­vo po­zi­ci­jos. Anot jos, dėl su­sik­los­čiu­sios pa­dė­ties kai ku­riems po­li­ti­kams tu­rė­tų bū­ti gė­da. Da­bar sie­kia­ma, kad vals­ty­bė pa­ga­liau kon­kre­čiais dar­bais, o ne vien žo­džiais įsi­pa­rei­go­tų kul­tū­rai.

Pa­vyz­dys – Skan­di­na­vi­jos šalys

– Vie­na­me in­ter­viu sa­kė­te, kad ne­pa­si­ten­ki­na­te ma­žais pro­jek­tais, jums rei­kia ne­pap­ras­tų už­mo­jų ir ne­įma­no­mų mi­si­jų. Kaip to­kie pla­tūs jū­sų mos­tai at­sis­pin­di kul­tū­ros sri­ty­je, jau nu­veik­tuo­se mi­nis­trės dar­buo­se?

– Prie­sai­ką da­viau per­nai gruo­džio 13 die­ną, tad jau pra­ėjo aš­tuo­ni mė­ne­siai. Iš to, ką pa­vy­ko įgy­ven­din­ti ir kas yra la­bai reikš­min­ga kul­tū­ros sek­to­riui, pir­miau­sia iš­skir­čiau su­ba­lan­suo­to kul­tū­ros įstai­gų va­do­vų ka­den­ci­jų skai­čiaus įve­di­mą. Par­eng­ti še­ši ly­giag­re­tūs įsta­ty­mai ir vi­so­se sri­ty­se bus įves­tos ka­den­ci­jos. Pir­miau­sia, sce­nos me­nų – tea­trų ir kon­cer­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų – va­do­vų ka­den­ci­jos: jie ga­lės bū­ti ski­ria­mi ne dau­giau kaip dviem ka­den­ci­joms iš ei­lės. Tiks­las la­bai pa­pras­tas – kad vyk­tų kul­tū­ros va­dy­bi­nin­kų apy­kai­ta, į pos­tus at­ei­tų jau­nes­nio­ji ir vi­du­ri­nė kar­ta, tu­rin­ti mo­der­nes­nį kul­tū­ros va­dy­bos po­žiū­rį, kad at­si­ras­tų vie­tos jau­nes­nės kar­tos pro­fe­sio­na­lams užim­ti ly­de­rių po­zi­ci­jas.

Bu­vo par­eng­ti nau­ji tea­trų ir kon­cer­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vų kon­kur­sų nuo­sta­tai. Įves­tos to­kios są­vo­kos kaip ne­prie­kaiš­tin­ga re­pu­ta­ci­ja, pa­nai­kin­ta „pil­ko­ji zo­na“ dėl kon­kur­sų pa­skel­bi­mo, la­bai aiš­kiai su­dė­lio­tas lai­ko­tar­pis, ka­da ir kaip jie tu­rė­tų vyk­ti. Taip pat par­eng­tos kul­tū­ros įstai­gų va­do­vų eti­kos tai­syk­lės.

Par­eng­tas ir Vy­riau­sy­bei pa­teik­tas Me­ce­na­vi­mo įsta­ty­mas, ku­ris, ti­kiu, pri­si­dės prie me­ce­na­tys­tės kul­tū­ros plė­tros, taip pat Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­do įsta­ty­mo pa­tai­sos, ku­rios pa­leng­vins dar­bą ir eks­per­ti­nio ver­ti­ni­mo ko­ky­bės po­žiū­riu bus pos­tū­mis į prie­kį. Par­en­gė­me ir Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo pa­tai­sas, ku­rios leis su­kur­ti vi­suo­me­nei at­vi­rą duo­me­nų ba­zę apie ži­niask­lai­dos sa­vi­nin­kus ir taip pri­si­dės prie ži­niask­lai­dos skaid­ru­mo bei at­spa­ru­mo ne­tei­sė­tai įta­kai.

Pra­dė­jo­me dau­giau bend­ra­dar­biau­ti su kul­tū­ros sek­to­riu­mi. Pir­mą dar­bo mė­ne­sį įstei­gė­me pa­ta­ria­mą­ją ins­ti­tu­ci­ją – mi­nis­te­ri­jos ko­le­gi­ją, jo­je da­ly­vau­ti pa­kvie­tė­me per 20 kul­tū­ros lau­ko at­sto­vų, va­dy­bos pro­fe­sio­na­lų. Jie pa­ta­ri­nė­ja įvai­riais klau­si­mais ir tai da­ro ne­at­ly­gin­ti­nai.

Re­for­ma­vo­me Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bą, pa­tvir­ti­no­me nau­ją jos su­dė­tį. Dar vie­na nau­jo­vė – pa­si­ra­šy­ta tri­ša­lė su­tar­tis tarp Kul­tū­ros, Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jų ir Vie­šų­jų in­ves­ti­ci­jų plė­tros agen­tū­ros dėl Kul­tū­ros pa­vel­do fon­do įkū­ri­mo. Nu­ma­ty­ta 5,2 mln. eu­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) par­amos. Fon­das skir­tas ska­tin­ti pa­vel­do­sau­gos ob­jek­tų at­sta­ty­mą li­be­ra­les­nė­mis są­ly­go­mis tiek pri­va­tiems sa­vi­nin­kams, tiek ins­ti­tu­ci­joms.

– Sto­ju­si prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos vai­ro ti­ki­no­te, kad kul­tū­ra tu­ri bū­ti vals­ty­bės dė­me­sio cen­tre. Ta­čiau šie žo­džiai kū­nu ne­tam­pa. Tai ro­do ir Vy­riau­sy­bės nu­si­tei­ki­mas ki­tą­met ne­di­din­ti fi­nan­sa­vi­mo kul­tū­rai, nors kai ku­rios ki­tos sri­tys bus su­stip­rin­tos. Ko­dėl ten­den­ci­jos – to­kios?

– Vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­ro­dė klai­din­ga ži­nu­tė, kad fi­nan­sa­vi­mas kul­tū­rai su­ma­žės 17 mln. eu­rų, ki­lo ne­pa­si­ten­ki­ni­mas vi­suo­me­nė­je. Tai yra ne­tie­sa. Kaip ži­no­ma, po pir­mų­jų de­ry­bų kul­tū­ra ir švie­ti­mas tur­būt ma­žiau­siai nu­ken­tė­jo, ir tai yra po­zi­ty­vus žings­nis.

Ki­ta ver­tus, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad eg­zis­tuo­ja ins­ti­tu­ci­nė iner­ci­ja. Kul­tū­ra nie­ka­da ne­bu­vo trak­tuo­ja­ma kaip vie­na svar­biau­sių sri­čių, per nak­tį po­žiū­ris ir mąs­ty­mas ne­pa­si­keis. Ma­nau, jog da­liai po­li­ti­kų, vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų ir val­di­nin­kų vis dar rei­kia su­vok­ti, kad kul­tū­ra – pa­ma­tas, ant ku­rio vi­si sto­vi­me, ir jo griau­ti ne­de­ra. La­bai ti­kiu, kad il­gai­niui po­žiū­ris kei­sis.

Ži­no­me, kad da­bar­ti­nė si­tua­ci­ja dik­tuo­ja tam ti­kras są­ly­gas. Kraš­to ap­sau­ga iš­ties yra la­bai svar­bi, so­cia­li­nės at­skir­ties ma­ži­ni­mas – taip pat. Ne­tu­rė­da­mas duo­nos žmo­gus ne­tu­rės lai­ko pa­gal­vo­ti apie kul­tū­rą. Pa­gal Vy­riau­sy­bės prog­ra­mo­je nu­ma­ty­tus dar­bus la­bai aiš­kiai ma­ty­ti, kad kul­tū­rai ir švie­ti­mui ski­ria­ma daug dė­me­sio. Jei­gu ne at­ei­nan­čiais, dar ki­tais me­tais tai ti­krai aiš­kiai at­sisk­leis.

– Kaip, jū­sų nuo­mo­ne, Lie­tu­vo­je tu­rė­tų bū­ti fi­nan­suo­ja­ma kul­tū­ra?

– Man la­bai pa­tin­ka bri­tų mo­de­lis – „auk­si­nio tri­ko­jo“ pri­nci­pas. Kul­tū­ros įstai­ga iš­lai­ko­ma iš tri­jų ly­giai pri­si­de­dan­čių šal­ti­nių: vals­ty­bės in­ves­ti­ci­jų, pri­va­čių me­ce­na­tų ir pa­čios įstai­gos už­dir­ba­mų lė­šų. Tai – idea­liau­sias mo­de­lis, jo rei­kė­tų siek­ti. Vis dėl­to rei­kia pri­pa­žin­ti, kad Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė yra ki­to­je geog­ra­fi­nė­je, is­to­ri­nė­je, geo­po­li­ti­nė­je si­tua­ci­jo­je, ten vi­sai ki­tos me­ce­na­vi­mo, o ir vers­lu­mo tra­di­ci­jos, tad bent jau kol kas toks pri­nci­pas mums tė­ra sie­kia­my­bė. Bū­tent to­dėl vals­ty­bės vaid­muo, jos in­ves­ti­ci­jos ir dė­me­sys yra itin svar­būs, ta­čiau net lat­viai ir es­tai iš sa­vo biu­dže­tų kul­tū­rai ski­ria dvi­gu­bai dau­giau lė­šų nei Lie­tu­va.

Šiuo po­žiū­riu ge­riau­sia mo­ky­to­ja yra Is­lan­di­ja, ste­bi­nan­ti aukš­to są­mo­nin­gu­mo ly­gio vi­suo­me­ne. At­ėjus su­nkme­čiui, ši ša­lis vi­sa­da in­ves­tuo­ja į kul­tū­rą dau­giau, daž­nai – dvi­gu­bai dau­giau nei ne kri­zės lai­ko­tar­piu. Tai ro­do, kad bū­tent ska­tin­da­mi kū­ry­biš­ku­mą ir stip­rin­da­mi iden­ti­te­tą įvei­kia­me bet ko­kią kliū­tį, bet ko­kią kri­zę. Jie tai su­vo­kia. Skan­di­na­vi­jos ša­lys man yra pa­vyz­dys. Ten į vis­ką žiū­ri­ma per žmo­nes, vi­sos in­ves­ti­ci­jos tu­ri bū­ti nu­kreip­tos į juos, į jų kul­tū­ri­nį au­gi­mą, puo­se­lė­ji­mą, kul­tū­ri­nį ug­dy­mą. Žmo­gus tu­ri su­vok­ti, kas jis yra, kas yra svar­bu, my­lė­ti ir taip di­džiuo­tis sa­vo ša­li­mi, kad iš jos ne­si­no­rė­tų iš­va­žiuo­ti net ta­da, kai nu­tin­ka blo­gų da­ly­kų.

Re­gio­nus pa­sieks pro­fe­sio­na­lu­sis menas

– Daug me­tų de­ra­mo val­džios dė­me­sio ne­su­lau­kian­ti Lie­tu­vos kul­tū­ros bend­ruo­me­nė pra­trū­ko – vie­ša­me krei­pi­me­si iš­dės­tė pa­grin­di­nius skau­du­lius ir rei­ka­la­vi­mus po­li­ti­kams. Kaip tai ver­ti­na­te ir ko­kių prie­mo­nių im­si­tės?

– Prie­žas­tis, ku­ri vi­są kul­tū­ros lau­ką su­kė­lė ant ko­jų, bu­vo vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­skleis­ta de­zin­for­ma­ci­ja apie 17 mln. eu­rų at­ėmi­mą iš kul­tū­ros. La­bai ge­rai su­pran­tu kul­tū­ros žmo­nes ir juos pa­lai­kau.

Apie tai, kas yra iš­dės­ty­ta laiš­ke, kal­bu jau daug me­tų. Su vi­sais tei­gi­niais su­tin­ku ir ma­nau, jog tol, kol ne­sup­ra­si­me, kad mū­sų vals­ty­bės tva­ru­mas ir iš­li­ki­mas glū­di bū­tent mu­my­se – per kul­tū­rą, nie­kur to­li ir ne­pa­ženg­si­me.

Vi­sai ne­se­niai opo­zi­ci­ja kri­ti­ka­vo ma­ne už tei­gi­nius apie kul­tū­ros pa­ti­ria­mas skriau­das. Nie­ka­da ne­si­trauk­siu nuo sa­vo po­zi­ci­jos, nes mėgs­tu sa­ky­ti tie­są. Pir­miau­sia no­rė­čiau įvar­dy­ti vi­sas bė­das, so­pu­lius, mat iš­spręs­ti prob­le­mas ir pert­var­ky­ti sis­te­mą ga­li­ma tik ta­da, kai jos iden­ti­fi­kuo­tos. Ne­rei­kia bi­jo­ti jų įvar­dy­ti. Ir to­liau lai­kau­si po­zi­ci­jos, kad kul­tū­ros sek­to­rius bu­vu­sių val­džių bu­vo la­biau­siai fi­nan­siš­kai nu­skriaus­ta sri­tis. Pa­da­ry­ta daug klai­dų, yra daug bė­dų, dėl ku­rių kai ku­riems po­li­ti­kams tu­rė­tų bū­ti gė­da. Jas rei­kia tai­sy­ti, to­dėl esu lin­ku­si ne verk­ti, o im­tis prie­mo­nių ir vis­ką tvar­ky­ti.

Tad ne­sto­vi­me skir­tin­go­se ba­ri­ka­dų pu­sė­se: ir kul­tū­ros lau­kas, ir mes esa­me iš­vien už tą pa­tį tiks­lą. No­ri­me siek­ti, kad kul­tū­ra bū­tų stra­te­gi­nė sri­tis, kad jai bū­tų ski­ria­mas de­ra­mas dė­me­sys, ir vals­ty­bė pa­ga­liau įsi­pa­rei­go­tų kul­tū­rai ne žo­džiais, o kon­kre­čiais dar­bais. Tai – ma­no sie­kis, tu­riu kon­kre­čią vi­zi­ją, ir ko­man­da dir­ba tiks­liai pa­gal tai, ką esa­me su­pla­na­vę. Kar­tu už­suk­ta la­bai daug pro­ce­sų, ir ma­nau, kad di­džiau­si re­zul­ta­tai bus ma­ty­ti 2019 me­tais.

– Ža­dė­jo­te puo­se­lė­ti ir ska­tin­ti kul­tū­rą re­gio­nuo­se. Ta­čiau kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo pa­gy­vė­ji­mo pro­vin­ci­jo­je bent jau kol kas nė­ra. Kaip jį ska­tin­si­te?

– Ne­su­tik­čiau su nuo­mo­ne, kad pa­gy­vė­ji­mo nė­ra. Lan­kan­tis re­gio­nuo­se iš­ryš­kė­jo mies­tai, ku­riuo­se yra fan­tas­tiš­kų žmo­nių, ant jų pe­čių iš es­mės ir lai­ko­si kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. Dar ma­ne la­bai nu­ste­bi­no, kad yra pui­kių sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nis­tra­ci­jų, ku­rių va­do­vai tu­ri ki­to­kį po­žiū­rį į kul­tū­rą ir ją de­ra­mai fi­nan­suo­ja. Ne­se­niai bu­vau Anykš­čiuo­se ir Ute­no­je, džiu­gu ma­ty­ti, kiek lė­šų ir dė­me­sio sa­vi­val­dy­bės ski­ria kul­tū­rai. Ma­ne be ga­lo įkve­pia to­kie pa­vyz­džiai. Mies­tai pul­suo­ja, yra pers­melk­ti kul­tū­ros, ten vis­kas la­bai gy­va. Ga­liu pa­mi­nė­ti ir Rau­dond­va­rį, Ma­ri­jam­po­lę, Prie­ku­lę – tai fan­tas­tiš­kos vie­tos, ku­rio­se žmo­nės da­ro ste­buk­lus.

Šiuo me­tu ren­gia­mas tar­pins­ti­tu­ci­nis re­gio­ni­nis že­mė­la­pis, ku­ris iden­ti­fi­kuos ne tik esa­mą vi­sų sri­čių inf­ras­truk­tū­rą, bet ir įvai­rias tei­kia­mas pa­slau­gas. Mus la­biau­siai do­mi­na tei­kia­mos pa­slau­gos ir ak­ty­vūs cen­trai, ku­riuos rei­kia dar la­biau mo­ty­vuo­ti. Šį že­mė­la­pį baig­si­me gruo­dį, ta­da pa­ma­ty­si­me ak­ty­vius ir pri­slo­pin­tus ži­di­nius. Tai pa­dik­tuos tam ti­krus veiks­mus, kaip to­liau tvar­ky­tis vei­kiant kar­tu su ki­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis.

Re­gio­nuo­se ap­lan­kiau pen­kias ma­žą­sias kul­tū­ros sos­ti­nes. Ma­lo­niai nu­tei­kia iš bend­ruo­me­nių at­ėju­si ini­cia­ty­va, ku­ri vi­siš­kai pa­si­tei­si­no. Kaip tik bai­gia­mos reng­ti nau­jo­sios Kul­tū­ros ta­ry­bos gai­rės, į jas įtrau­kė­me at­ski­rą prog­ra­mą, skir­tą ma­žo­sioms kul­tū­ros sos­ti­nėms fi­nan­suo­ti. Tai bus pir­mas ryš­kus in­dė­lis pri­si­de­dant prie ma­žų­jų kul­tū­ros sos­ti­nių ir bend­ruo­me­nių veik­los vys­ty­mo.

Kal­bant apie pro­fe­sio­na­lio­jo me­no sklai­dą re­gio­nuo­se, vyks­ta dis­ku­si­jos dėl fi­nan­sa­vi­mo me­cha­niz­mo, kaip pa­ska­tin­ti mums pa­val­džias sce­nos me­nų įstai­gas su sa­vo me­no pro­duk­tais ei­ti į re­gio­nus.

Už­si­sa­kys tau­ti­nį kostiumą

– Ki­tą­met – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tis. Su­da­ry­ta di­de­lė prog­ra­ma, nu­ma­ty­ta daug ren­gi­nių, pro­jek­tų, bet vals­ty­bė­je ne­jus­ti, kad ar­tė­ja to­kia pro­ga. Ar pa­vyks iš­veng­ti val­diš­ko jos mi­nė­ji­mo, ir gra­žus ju­bi­lie­jus taps vi­sos tau­tos šven­te?

– Tai mū­sų par­ei­ga. Vi­sų pir­ma, tai pri­klau­so nuo kiek­vie­no iš mū­sų. Tu­ri­me jaus­tis taip, lyg kiek­vie­nas ei­na­me į sa­vo gim­ta­die­nį. Tos di­džiu­lės šven­tės at­mos­fe­rą ku­ria žmo­nės, o ne val­di­nin­kai ar sche­mos.

La­bai ger­biu pro­fe­so­rių Liu­dą Ma­žy­lį. Jis par­odė, kaip ga­li­ma sa­vo ini­cia­ty­va pri­si­dė­ti prie to­kios šven­tės. Nie­kas jam ne­lie­pė ieš­ko­ti Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to, jis tie­siog sa­vo ini­cia­ty­va tai pa­da­rė. Tai – ne tik žyg­dar­bis, tai yra įro­dy­mas, kaip pa­tys ga­li­me kur­ti ki­to­kią Lie­tu­vą, mo­kė­ti švęs­ti ir su­kur­ti šven­tę.

Lia­na Ruo­ky­tė-Jons­son: „Net lat­viai ir es­tai iš sa­vo biu­dže­tų kul­tū­rai ski­ria dvi­gu­bai dau­giau lė­šų nei Lie­tu­va.“

At­nau­jin­tas šimt­me­čio koor­di­na­vi­mo se­kre­to­ria­tas per aš­tuo­nis mė­ne­sius nu­vei­kė ne­ma­žą dar­bą. Iš 500 pro­jek­tų, su­neš­ti­nio kra­ti­nio iš­gry­ni­no ir pa­li­ko tik tuos, ku­rie yra es­mi­niai ir įtrau­kian­tys vi­są Lie­tu­vos vi­suo­me­nę į gra­žaus ju­bi­lie­jaus mi­nė­ji­mą.

– Kai pra­dė­jo­te ei­ti par­ei­gas, tau­ti­nio kos­tiu­mo ne­tu­rė­jo­te. Vals­ty­bės die­nos pro­ga pa­si­puo­šė­te juo? Tai „vals­tie­čių“ nu­ro­dy­mas ar jū­sų pa­čios no­ras?

– Šie­met – Tau­ti­nio kos­tiu­mo me­tai. Lie­pos 6 die­ną, kai vyks­ta ce­re­mo­ni­ja prie pre­zi­den­tū­ros, jau ne pir­mus me­tus pre­zi­den­tės pa­ta­rė­jos bū­na ap­si­ren­gu­sios pa­gal au­ten­tiš­kus pa­vyz­džius su­kur­tais sa­vo re­gio­nų dra­bu­žiais. Man tai vi­sa­da bu­vo gra­žu. Pa­ma­čiu­si tuos kos­tiu­mus, pa­ti už­si­no­rė­jau į Du­bin­gius nu­va­žiuo­ti su sa­vo kraš­to tau­ti­niais rū­bais. Iš liau­dies kul­tū­ros cen­tro iš­pra­šiau, kad su­rink­tų man iš li­ku­čių – nes jau vi­si kos­tiu­mai bu­vo pa­sko­lin­ti – Klai­pė­dos kraš­to rū­be­lius ir pa­sko­lin­tų šven­tei. La­bai džiau­giau­si, nes no­rė­jau šie­met kaž­ku­rią šven­tę ap­si­reng­ti tau­ti­niais dra­bu­žiais. Nu­spren­džiau, kad in­ves­tuo­siu sa­vo lė­šas ir įsi­gy­siu kos­tiu­mą, ku­rį ga­lė­siu už­si­vilk­ti šven­ti­nė­mis pro­go­mis. Man tai gra­žu.

Po G. Kė­vi­šo is­to­ri­jos – re­vi­zi­ja

– Na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to tea­tro (NOBT) bu­vu­sio va­do­vo Gin­tau­to Kė­vi­šo is­to­ri­ja at­sklei­dė sis­te­mi­nį vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų pa­inio­ji­mą. Ko­kia pa­dė­tis ki­to­se kul­tū­ros įstai­go­se? Ar ti­krai nė­ra pa­na­šių prob­le­mų?

– Ini­ci­ja­vo­me vi­sų įstai­gų per­žiū­rą ir ban­dė­me pa­žiū­rė­ti, ku­rie va­do­vai yra ne­dek­la­ra­vę vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų, ne­tin­ka­mai už­pil­dę dek­la­ra­ci­jas. Iš­kart ėmė­mės prie­mo­nių ir su­si­sie­kė­me su at­sa­kin­gais as­me­ni­mis, kad at­ei­ty­je vyk­tų prie­žiū­ra. In­for­ma­vo­me va­do­vus, ku­rie ne­tin­ka­mai už­pil­dė vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų dek­la­ra­ci­jas, ir at­ei­ty­je, ti­kiuo­si, iš­veng­si­me tų da­ly­kų.

Dėl ke­lių va­do­vų krei­pė­mės į Vy­riau­sią­ją tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­ją. Kar­tu bend­ra­dar­biau­da­mi pa­si­žiū­rė­si­me, ar nė­ra ko­kių nors pa­žei­di­mų. To­kių sis­te­mi­nių pa­žei­di­mų ar to­kios si­tua­ci­jos kaip NOBT nė vie­no­je ins­ti­tu­ci­jo­je ne­bu­vo.

Alinos Ožič nuotrauka

No­ri­me, kad va­do­vai su­pras­tų, jog dir­bant vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je pri­va­tiems in­te­re­sams vie­tos nė­ra. No­ri­me edu­kuo­ti ir įves­ti tvar­ką, kad bū­tų aiš­ku, jog pro pirš­tus žiū­rė­ti ne­ga­li­ma.

– Iki po­kal­bio su prem­je­ru Sau­liu­mi Skver­ne­liu ne­no­rė­jo­te at­leis­ti sa­vo pa­ta­rė­jo Li­no Kon­tri­mo, at­si­dū­ru­sio dė­me­sio cen­tre dėl su­si­ti­ki­mo vie­no­je vie­šų­jų ry­šių agen­tū­ro­je, kur da­ly­va­vo Ra­mū­nas Kar­baus­kis ir Gre­ta Kil­di­šie­nė. Ko­dėl ne­no­rė­jo­te jo pa­leis­ti?

– Į tai, kas įvy­ko, ne­si­gi­li­nu, nes tai, ką žmo­gus da­ro po dar­bo, – pri­va­tus jo rei­ka­las. La­biau ak­cen­tuo­čiau, kad jo­kių ad­mi­nis­tra­ci­nių pa­žei­di­mų ne­bu­vo. Ži­no­da­ma L. Kon­tri­mo pro­fe­sio­na­lu­mą, jį la­bai il­gai įkal­bi­nė­jau pri­si­dė­ti prie ko­man­dos dirb­ti in­for­ma­ci­nio sau­gu­mo, me­di­jų raš­tin­gu­mo, Me­di­jų ta­ry­bos įkū­ri­mo klau­si­mais. Jis at­li­ko la­bai svar­bų dar­bą, ir man bu­vo la­bai gai­la, nes ma­nau, kad ši te­ma šian­dien yra la­bai svar­bi. Pa­siš­ne­kė­jo­me su Li­nu, pa­sa­kiau, kad ne­ma­tau rei­ka­lo jo at­leis­ti, ne­no­riu, jog dar­bai su­sto­tų. Ta­čiau ki­tą ry­tą Li­nas pa­sa­kė, kad ne­at­siims sa­vo par­eiš­ki­mo. Ka­dan­gi bu­vo su­pla­nuo­tas su­si­ti­ki­mas su prem­je­ru, ne­ko­mu­ni­ka­vau į iš­orę, o pir­miau­sia su­si­ti­kau su S. Skver­ne­liu ir in­for­ma­vau jį apie Li­no ap­sisp­ren­di­mą.

La­bai gai­la, kad L. Kon­tri­mas pa­si­trau­kė, nes jo ku­ruo­ta te­ma šian­dien yra itin ak­tua­li. Ban­dy­si­me tai iš­spręs­ti kuo grei­čiau ir ieš­ko­ti žmo­gaus, ku­ris pa­keis jį ir to­liau dirbs pra­dė­tą dar­bą.