L. Linkevičius: esame ne rusofobai, o „kremliofobai“
Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Li­nas Lin­ke­vi­čius at­me­ta pa­si­girs­tan­čius prie­kaiš­tus dėl esą ag­re­sy­vios mū­sų ša­lies re­to­ri­kos Ru­si­jos at­žvil­giu. Jis pa­žy­mi, jog Lie­tu­va vi­sa­da sie­kė ge­rų san­ty­kių su kai­my­ni­ne ša­li­mi, ta­čiau no­ri, kad jie bū­tų grin­džia­mi tarp­tau­ti­nė­mis, ne Krem­liaus pri­me­ta­mo­mis tai­syk­lė­mis.

L. Lin­ke­vi­čius ne­ma­no, kad ru­de­nį iš­rink­tas nau­ja­sis JAV pre­zi­den­tas ga­lė­tų kar­di­na­liai pa­keis­ti šios ša­lies už­sie­nio po­li­ti­kos kryp­tį. „Per šimt­me­čius Ame­ri­ko­je su­sik­los­čiu­sios tra­di­ci­jos, dvi­par­ti­nė res­pub­li­ko­nų ir de­mo­kra­tų sis­te­ma su­for­ma­vo tam ti­krą pa­li­ki­mą, po­ten­ci­ją ir iner­ci­ją. Ti­kė­tis ko­kių stai­gių po­sū­kių, ma­nau, ne­rei­kė­tų“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Li­nas Linkevičius.

Dau­gia­kryp­tė diplomatija

– Il­gai gry­nin­ta Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kos kryp­tis lyg ir nu­sis­to­vė­jo. Ko­dėl pa­si­rink­ta bū­tent to­kia dip­lo­ma­ti­jos tra­jek­to­ri­ja?

– Da­bar mū­sų pri­ori­te­tai – na­cio­na­li­nis sau­gu­mas, bend­ra sau­gu­mo si­tua­ci­ja, NA­TO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mo Var­šu­vo­je spren­di­mų įgy­ven­di­ni­mas.

Iš­skir­čiau ir eko­no­mi­nę dip­lo­ma­ti­ją. Ma­nau, šiuo me­tu esa­me su­kū­rę la­bai ge­rą tink­lą su aso­ci­juo­to­mis struk­tū­ro­mis, pra­mo­ni­nin­kais, vers­li­nin­kais. Pri­ima­me spren­di­mus pa­tys, ne­si­da­li­ja­me at­sa­ko­my­be, bet kon­sul­tuo­ja­mės, de­ri­na­me. Tai pa­si­tei­si­no – šiuo me­tu kal­ba­me apie 20 nau­jų rin­kų. Ži­nant įvai­rias sank­ci­jas ir ri­bo­ji­mus, tai yra ne­pap­ras­tai svar­bu. Jei­gu kal­bė­tu­me apie tie­sio­gi­nes už­sie­nio in­ves­ti­ci­jas, per šiuos me­tus pa­vy­ko pa­siek­ti la­bai daug, su­kur­ta be­veik 3 tūkst. nau­jų dar­bo vie­tų. Šis fak­tas ir­gi ro­do už­sie­nio po­li­ti­kos in­ten­sy­vu­mą.

Kaip at­ski­rą sri­tį iš­skir­čiau ir ener­ge­ti­ką, nes ji vi­sa­da bu­vo su­de­da­mo­ji na­cio­na­li­nio sau­gu­mo da­lis, ypač tuo me­tu, kai bu­vo­me vi­siš­kai pri­klau­so­mi nuo vie­no šal­ti­nio. Pa­si­kei­tė si­tua­ci­ja du­jų sek­to­riu­je. Ta­čiau tu­ri­me ne­baig­tų dar­bų, pa­vyz­džiui, elek­tros til­tų su Len­ki­ja, Šve­di­ja tie­si­mas. Su­kur­ta inf­ras­truk­tū­ra, bet rei­kia sinch­ro­ni­zuo­ti tink­lą su Va­ka­rų Eu­ro­pa. Vi­si šie stra­te­gi­niai pro­jek­tai tie­sio­giai su­si­ję ne tik su eko­no­mi­kos svei­ka­ti­ni­mu, bet ir na­cio­na­li­niu sau­gu­mu.

Ry­tų par­tne­rys­tė te­bė­ra mū­sų pri­ori­te­ti­nis dė­me­sio lau­kas. Vi­sos jai pri­klau­san­čios ša­lys iš­gy­ve­na ne pa­tį leng­viau­sią lai­ko­tar­pį. Kai ku­rios jų, pa­vyz­džiui, Ukrai­na, net ka­riau­ja. Ki­tos, pa­vyz­džiui, Mol­do­va, pa­ti­ria di­džiu­lį eko­no­mi­nį spau­di­mą, Gru­zi­ja ken­čia nuo da­li­nės oku­pa­ci­jos. Vi­sos šios ša­lys no­ri pri­ar­tė­ti prie ES. Ma­to­me, kad šia­me dar­be bus daug su­nku­mų, ypač po Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės (JK) pa­si­trau­ki­mo iš ES – pra­ra­si­me la­bai stip­rų są­jun­gi­nin­ką.

Ki­tas prob­le­mi­nis klau­si­mas, at­spin­din­tis šių die­nų ak­tua­li­jas, – „Bre­xit“. Jis svar­bus ES, pa­sau­liui ir Lie­tu­vai. 200 tūkst. mū­sų ša­lies pi­lie­čių gy­ve­na JK. Ga­li­me sa­ky­ti, kad Lon­do­nas vos ne tre­čias pa­gal dy­dį Lie­tu­vos mies­tas. Mums ne tas pats, ko­kio­mis są­ly­go­mis mū­sų pi­lie­čiai ten gy­vens. To­dėl mus jau­di­na kiek­vie­nas iš­puo­lis, na­cio­na­liz­mo ap­raiš­kos, ki­ti da­ly­kai. Ti­krai ati­džiai ste­bi­me si­tua­ci­ją ir iš kar­to rea­guo­ja­me. Esa­me pa­ti­kin­ti, kad bri­tų vy­riau­sy­bė ne­to­le­ruos iš­puo­lių. Ma­nau, ci­vi­li­zuo­tai spręs­da­mi rei­ka­lus su­kur­si­me są­ly­gas, kad ne­bū­tų an­ta­go­niz­mo ir ne­ti­kru­mo jaus­mo. Tai – emo­ci­nis „Bre­xit“ lau­kas, ta­čiau mums svar­bus ir fi­nan­si­nis, po­li­ti­nis. Su nau­juo­ju ko­le­ga JK už­sie­nio rei­ka­lų se­kre­to­riu­mi Bo­ri­su John­so­nu ra­do­me su­ta­ri­mą, kad no­ri­me iš­lai­ky­ti kiek įma­no­ma glau­džius san­ty­kius. Vi­sa­da bu­vo­me la­bai ar­ti­mi są­jun­gi­nin­kai, lie­ka­me są­jun­gi­nin­kai NA­TO, no­ri­me iš­lai­ky­ti kiek įma­no­ma glau­des­nius Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ir ES san­ty­kius.

Mė­gi­ni­mas įvyk­dy­ti per­vers­mą Tur­ki­jo­je – ne vien Tur­ki­jos bei to re­gio­no prob­le­ma. Mums ke­lia ne­ri­mą pro­ce­sai, ku­rie vyks­ta po pu­čo užg­niau­ži­mo. Tur­ki­ja mums svar­bi kaip NA­TO są­jun­gi­nin­kė, jos ka­riuo­me­nė – vie­na di­džiau­sių pie­tų flan­ge, be to, svar­bus jos vaid­muo spren­džiant mig­ra­ci­jos prob­le­mas.

Tai – te­mos, apie ku­rias kal­ba­me, ir pri­ori­te­tai, ku­rie lau­kia mū­sų dip­lo­ma­ti­nės tar­ny­bos. Pats lai­ko­tar­pis dik­tuo­ja te­mas, tik rei­kia adek­va­čiai į jas rea­guo­ti.

Lak­mu­so po­pie­rė­lis Vakarams

– Dvi­ša­liai Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kiai pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį iš­gy­ve­no stul­bi­na­mą trans­for­ma­ci­ją – nuo stra­te­gi­nės par­tne­rys­tės iki vi­siš­ko šti­lio. Nors dė­ta vil­čių, kad jie ga­li pa­ge­rė­ti po val­džios pa­si­kei­ti­mo kai­my­ni­nė­je ša­ly­je, tai ne­ta­po po­zi­ty­viu im­pul­su. Ko­dėl mū­sų san­ty­kiai mer­di?

– Drį­siu šiek tiek pa­prieš­ta­rau­ti: san­ty­kiai ne mer­di, o gal­būt ga­lė­tų bū­ti in­ten­sy­ves­ni. Da­bar­ti­nė­je sau­gu­mo si­tua­ci­jo­je Bal­ti­jos ša­lys ir Len­ki­ja yra vie­na­me NA­TO seg­men­te. Mums to ne­iš­nau­do­ti bū­tų vei­ki­mas prieš na­cio­na­li­nius in­te­re­sus. Tai sa­kau to­dėl, kad ly­giai toks pats yra ir ma­no ko­le­gų su­pra­ti­mas. Su­si­ti­ki­nė­ju su Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tru Wi­tol­du Waszc­zy­kows­kiu, dvi­ša­liuo­se san­ty­kiuo­se ži­no­me niuan­sus dėl tau­ti­nių ma­žu­mų. Dau­ge­lis šių klau­si­mų spren­džia­mi, bet, ma­tyt, ne taip, kaip rei­kė­tų. Vis dėl­to mes pri­pa­žįs­ta­me, ko­kie svar­būs yra stra­te­gi­niai pro­jek­tai, ne­tu­rė­tu­me abe­jo­ti, kad mū­sų po­zi­ci­jos dau­ge­liu at­ve­jų su­tam­pa. Ga­na glau­džiai bend­ra­dar­biau­ju ir su Len­ki­jos pre­zi­den­to Andr­ze­jaus Du­dos vy­riau­siuo­ju pa­ta­rė­ju už­sie­nio po­li­ti­kai Krzysz­to­fu Szczers­kiu. Bend­ra­vi­mas yra ga­na kons­truk­ty­vus.

– Ne­pai­sant pa­si­ra­šy­tų Mins­ko su­si­ta­ri­mų, men­kų, bet vis dėl­to vil­čių, kad pa­dė­tis Ry­tų Ukrai­no­je ga­li pa­si­keis­ti į ge­ra, ka­ro veiks­mai Don­ba­se ne­si­liau­ja. Ko­kios yra Ukrai­nos ir jos ry­ti­nės da­lies pers­pek­ty­vos?

– Da­bar vyks­ta ko­va dėl po­li­ti­nio ir va­di­na­mo­jo sau­gu­mo pa­ke­tų. Po­li­ti­nį pa­ke­tą pa­gal Mins­ko su­si­ta­ri­mus per jė­gą stu­mia Ru­si­ja ir ki­tos ša­lys. Čia svar­bu ei­liš­ku­mas, kas pir­ma – spren­di­mai dėl de­cen­tra­li­za­ci­jos, kons­ti­tu­ci­nės pa­tai­sos, rin­ki­mų su­ren­gi­mas ar sau­gu­mo si­tua­ci­jos pa­ge­ri­ni­mas. Svei­kam pro­tui tu­rė­tų bū­ti aiš­ku, kad ne­ga­li­ma pri­im­ti po­li­ti­nių spren­di­mų, kai ne­ma­tai sau­gu­mo si­tua­ci­jos pa­ge­rė­ji­mo. Da­bar ma­to­me net pa­ūmė­ji­mą: žū­čių yra dau­giau­sia per pa­sta­rą­jį lai­ko­tar­pį, ka­riai žūs­ta fron­te, to­liau tę­sia­ma Ru­si­jos par­ama gink­luo­toms gru­puo­tėms ka­ri­ne tech­ni­ka, su­nkią­ja ar­ti­le­ri­ja, tan­kais, sie­ną tarp Ru­si­jos ir Ukrai­nos kon­tro­liuo­ja Ru­si­ja.

Ži­no­ma, Ukrai­na tu­ri vi­di­nių prob­le­mų. Ta­čiau ne­rei­kia pa­mirš­ti, kas yra ag­re­so­rius ir kas – au­ka, kur konf­lik­to šak­nys, kur jo spren­di­mo rak­tas. Jis yra Ru­si­jo­je. Kai pa­grin­di­nė konf­lik­to kal­ti­nin­kė aps­kri­tai ne­igia da­ly­vau­jan­ti kof­lik­te ir mė­gi­na įpirš­ti pir­miau­sia po­li­ti­nius spren­di­mus, kol nė­ra sau­gu­mo pa­ge­rė­ji­mo, la­bai skep­tiš­kai žiū­riu į si­tua­ci­jos pa­ge­rė­ji­mą.

– Nuo Kry­mo anek­si­jos Va­ka­rai re­zer­vuo­tai bend­rau­ja ir bend­ra­dar­biau­ja su Ru­si­ja. Vis dėl­to at­ski­ro­se vals­ty­bė­se gar­sė­ja bal­sai, ra­gi­nan­tys keis­ti san­ty­kių to­ną, at­šauk­ti Ru­si­jai tai­ko­mas sank­ci­jas. Ar Va­ka­rų ša­lys su­ge­bės iš­lik­ti vie­nin­gos ir so­li­da­rios su Ukrai­na?

– Pa­dė­tis Ukrai­no­je tam­pa lak­mu­so po­pie­rė­liu, kiek esa­me nuo­sek­lūs no­rė­da­mi rea­liai pa­dė­ti šiai ša­liai. Pri­pa­žin­ki­me, mū­sų bal­sų nė­ra per daug. ES dar vie­nu bal­su su­ma­žės, kai pa­si­trauks JK.

Vėl pa­si­girs­ta bal­sų, kad me­tas at­šauk­ti sank­ci­jas, nes jos esą ne­pa­si­tei­si­no. Kar­tais sa­ko­me, kad jei jos ne­pa­si­tei­si­no, įves­ki­me dau­giau. Jei­gu at­si­tiks taip, kad Ru­si­jai ne­įvyk­džius są­ly­gų at­šauk­si­me sank­ci­jas, tai bus ta pa­ti klai­da, ku­rią pa­da­rė Eu­ro­pa, NA­TO ir vi­sa Va­ka­rų bend­ruo­me­nė po ka­ro Gru­zi­jo­je 2008 me­tais, kai bu­vo oku­puo­ta Pie­tų Ose­ti­ja ir Ab­cha­zi­ja. Jei­gu pa­kar­to­si­me tą pa­čią klai­dą, ne­tu­rė­tu­me ste­bė­tis, kad po po­ros me­tų ar dar grei­čiau kas nors pa­na­šaus bus Pa­dnies­trė­je ar­ba dar kur nors.

Ty­la Ru­si­jos nenumaldys

– Po­li­ti­niai Lie­tu­vos ir Ru­si­jos san­ty­kiai vi­sa­da bu­vo komp­li­kuo­ti, o da­bar aps­kri­tai ne­plė­to­ja­mi. Esa­ma įvai­rių nuo­mo­nių dėl dvi­ša­lio bend­ra­dar­bia­vi­mo su kai­my­ni­ne ša­li­mi, pra­de­dant sta­tus quo iš­lai­ky­mu, bai­giant, kaip tei­gia­ma, ag­re­sy­vios re­to­ri­kos at­si­sa­ky­mu ir ban­dy­mu plė­to­ti in­ten­sy­vius san­ty­kius sri­ty­se, ne­pa­veik­to­se sank­ci­jų. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė apie tai?

– Ne mes tu­ri­me steng­tis, nes mes vi­sa­da sten­gia­mės ir no­ri­me, kad jie bū­tų ge­res­ni, kons­truk­ty­vūs, bū­tų kul­tū­ri­niai, eko­no­mi­niai ry­šiai. Bū­tu­me ne­la­bai pro­tin­gi, jei­gu to ne­no­rė­tu­me, kai kal­ba­ma apie kai­my­nę, ku­ri yra ke­lis kar­tus di­des­nė eko­no­mi­niu po­žiū­riu. Ta­čiau no­ri­me, kad tai bū­tų grin­džia­ma tam ti­krais pri­nci­pais, ver­ty­bė­mis, tarp­tau­ti­nė­mis tai­syk­lė­mis, o ne to­mis, ku­rios yra iš­gal­vo­tos Ru­si­jo­je.

Ti­krai ne­kal­bė­si­me nie­ko ag­re­sy­vaus, nie­ko ne­įžei­di­nė­si­me, bet tu­ri­me nuo­sek­lią po­zi­ci­ją. Al­ter­na­ty­va – ty­lė­ti ir nie­ko ne­da­ry­ti. Jei­gu opo­nen­tai tai siū­lo, bū­čiau lin­kęs su jais pa­si­gin­čy­ti. Jei­gu nie­ko ne­kal­bė­si­me, ne­reiš­kia, kad su­lauk­si­me ko­kios nors ma­lo­nės. Prieš­in­gai, jau ne kar­tą pa­ste­bė­jo­me, kad jei siun­čia­ma ne­aiš­ki ži­nia, ji pri­ima­ma kaip silp­nu­mo po­žy­mis.

Su Ru­si­ja nė­ra aukš­čiau­sio ly­gio po­li­ti­nių kon­tak­tų, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad vi­sai jų nė­ra. Tie, ku­rie pro­pa­gan­diš­kai mė­gi­na mus vaiz­duo­ti ru­so­fo­bais, yra vi­siš­kai ne­tei­sūs. Gal­būt esa­me „krem­lio­fo­bai“, bet ne ru­so­fo­bai. Kal­ba­me ru­siš­kai, mėgs­ta­me jų kul­tū­rą, ją ne­blo­gai pa­žįs­ta­me. Tre­jus me­tus į fo­ru­mus kvie­čia­me Ru­si­jos in­te­lek­tua­lus, po­li­ti­kus, žur­na­lis­tus, moks­li­nin­kus. Jie no­riai čia va­žiuo­ja, jau­čia­si jau­kiai. Tę­si­me dia­lo­gą su sa­vo kai­my­ne Ru­si­ja. Juk ke­lias į konf­ron­ta­ci­ją nie­kur ne­ve­da.

Nie­kam ne­gra­si­na­me ir sa­vo gy­ny­bi­niais pa­jė­gu­mais, ku­rių yra de­šim­tis kar­tų ma­žiau nei Ru­si­jo­je. Ne­vyk­do­me ka­ri­nių pra­ty­bų 26 die­nas iš 30, kaip ne­se­niai bu­vo. To ne­ke­ti­na­me da­ry­ti. Ta­čiau da­ry­si­me vis­ką, kad ne­kil­tų abe­jo­nių, jog rim­tai rū­pi­na­mės sa­vo sau­gu­mu ir pa­ti­ki­mai gi­na­me ver­ty­bes. Ir tai – ne ag­re­sy­vu­mas. Jei­gu kas nors įžvel­gia ag­re­sy­vu­mą nuo­sek­lu­me, taip, gal­būt esa­me ag­re­sy­viai nuo­sek­lūs.

– Ru­de­nį Ru­si­jo­je vyks Dū­mos, o po dve­jų me­tų – pre­zi­den­to rin­ki­mai. Ar prog­no­zuo­tu­mė­te ko­kius nors po­li­ti­nius po­ky­čius šio­je ša­ly­je ar­ti­miau­siais me­tais?

– Ypa­tin­gų po­ky­čių ar­ti­miau­siu me­tu ten ne­įž­vel­giu.

JAV nu­ga­ros neatsuks

– Lap­kri­tį JAV vyks pre­zi­den­to rin­ki­mai. Ku­ris iš kan­di­da­tų, jū­sų nuo­mo­ne, bū­tų pa­lan­kes­nis Lie­tu­vai? Kaip ver­ti­na­te de­mo­kra­tės Hil­la­ry Clin­ton ir res­pub­li­ko­no Do­nal­do Trum­po JAV dip­lo­ma­ti­jos vi­zi­jas?

– To ne­da­ry­siu, tik pa­sa­ky­siu, kad per šimt­me­čius Ame­ri­ko­je su­sik­los­čiu­sios tra­di­ci­jos, dvi­par­ti­nė res­pub­li­ko­nų ir de­mo­kra­tų sis­te­ma su­for­ma­vo tam ti­krą pa­li­ki­mą, po­ten­ci­ją ir iner­ci­ją. Ti­kė­tis ko­kių nors stai­gių po­sū­kių, ma­nau, ne­rei­kė­tų. Tu­ri­me pa­ti­ki­mų, glau­džių, drau­giš­kų ir da­ly­ki­nių ry­šių abie­jo­se sto­vyk­lo­se: ir res­pub­li­ko­nų, ir de­mo­kra­tų. Ti­krai ži­no­me, kad dau­ge­lis ten dir­ban­čių mū­sų pa­žįs­ta­mų ir drau­gų pui­kiai pa­žįs­ta Eu­ro­pą, Lie­tu­vą, ži­no vi­sus niuan­sus. Ne be pa­grin­do ti­ki­mės, kad ne­bū­na stai­gių po­sū­kių.

Rin­ki­mų kam­pa­ni­ja yra rin­ki­mų kam­pa­ni­ja. Kai kas net gal­būt ci­niš­kai sa­ko, kad po­li­ti­kai kal­ba tai, ką no­ri gir­dė­ti rin­kė­jai. Ta­čiau kai ima slėg­ti at­sa­ko­my­bė, vyks­ta la­biau prog­no­zuo­ja­mi da­ly­kai. To­dėl ma­nau, kad re­vo­liu­cin­gų po­ky­čių ne­tu­rė­tų bū­ti.

Kad ir koks bū­tų ame­ri­kie­čių pa­si­rin­ki­mas, jį gerb­si­me, nes JAV vi­sa­da, net ir kri­ti­niais mū­sų geo­po­li­ti­nių po­sū­kių mo­men­tais, bu­vo mū­sų svar­biau­sia są­jun­gi­nin­kė ir ja ti­krai liks.