L. L. Andrikienė: dabar ne laikas rožinėms prognozėms
Po pu­san­trų me­tų per­trau­kos į Eu­ro­pos Par­la­men­tą (EP) bir­že­lio pra­džio­je grį­žu­si Lie­tu­vos at­sto­vė Lai­ma Liu­ci­ja And­ri­kie­nė sa­kė šią ins­ti­tu­ci­ją ra­du­si vi­siš­kai ki­to­kią, nei ji bu­vo jos anks­tes­nių ka­den­ci­jų me­tais. EP na­rės tei­gi­mu, virš Eu­ro­pos pa­ki­bo Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos spren­di­mo at­sis­kir­ti grės­mė, tu­rė­sian­ti liūd­nų pa­sek­mių vi­soms Bend­ri­jos na­rėms, taip pat ir Lie­tu­vai.

Nuo ta­da, kai Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų (TS-LKD, kon­ser­va­to­rių) at­sto­vė L. L. And­ri­kie­nė grį­žo į EP, pra­bė­go du mė­ne­siai. Dvi ka­den­ci­jas – 10 me­tų – Lie­tu­vai Briu­se­ly­je at­sto­va­vu­si po­li­ti­kė po 2014-ųjų rin­ki­mų ne­pa­te­ko į EP, pa­aiš­kė­jus, kad mi­ni­ma­lia bal­sų pers­va­ra ją ap­len­kė TS-LKD są­ra­še pir­muo­ju nu­me­riu įra­šy­tas Al­gir­das Sau­dar­gas bei po­li­ti­ko­je iki tol ne­da­ly­va­vęs Gab­rie­lius Lands­ber­gis. EP na­rio man­da­tas L. L. And­ri­kie­nei grį­žo šių me­tų ge­gu­žės 30-ąją, G. Lands­ber­giui, prieš me­tus pe­rė­mu­siam va­do­va­vi­mą TS-LKD, ap­sisp­ren­dus ves­ti kon­ser­va­to­rius į Sei­mo rin­ki­mus.

„Jau­čiau­si lyg su­grį­žu­si na­mo – kur dau­ge­lį pa­žįs­ti, kur ta­ve pa­žįs­ta, kur ta­vi­mi džiau­gia­si, ir ne tik ta­vo po­li­ti­nės „šei­mos“ žmo­nės, bet ir ki­tų frak­ci­jų at­sto­vai. Vė­liau klau­siau drau­gų Lie­tu­vo­je: ka­da taip bus mū­sų Tė­vy­nė­je, ka­da iš­mok­si­me džiaug­tis vie­nas ki­tu? Su­lau­kiau at­sa­ky­mo: nie­ka­da, čia – Lie­tu­va. Ta­čiau aš ne­su to­kia pe­si­mis­tė“, – apie su­grį­ži­mą į EP „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo Lai­ma Liu­ci­ja And­ri­kie­nė.

Iš­si­vaikš­čio­ji­mo nuotaikos

– Ko­kį EP ra­do­te grį­žu­si?

– Da­bar­ti­nės su­dė­ties EP la­bai ski­ria­si nuo to, ku­ria­me dir­bau iki 2014 me­tų rin­ki­mų. Ne tik to­dėl, kad at­ėjo apie 60 proc. nau­jų po­li­ti­kų. Po­li­ti­nių jė­gų pu­siaus­vy­ra taip pat ki­to­kia. Šia­me EP yra ge­ro­kai dau­giau eu­ros­kep­ti­kų, nors jie sa­ve ir va­di­na eu­ro­rea­lis­tais. Yra dau­giau at­vi­rų Ru­si­jos va­do­vo Vla­di­mi­ro Pu­ti­no my­lė­to­jų: pir­mą­sias dvi sa­vo ka­den­ci­jas EP ple­na­ri­niuo­se po­sė­džiuo­se ne­gir­dė­jau at­vi­ros agi­ta­ci­jos už V. Pu­ti­no Ru­si­ją, o da­bar tai vyks­ta. Be to, su­ma­žė­jo nuo­sai­kių po­li­ti­nių jė­gų, kons­truk­ty­viai vei­kian­čių Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) stip­ri­ni­mo link­me. At­si­ra­do dau­giau griau­na­mo­sios ga­lios.

Ti­kriau­siai tai at­spin­di nuo­tai­kas vi­so­je ES. To įro­dy­mas – ne tik Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je įvy­kęs re­fe­ren­du­mas dėl at­sis­ky­ri­mo nuo ES (va­di­na­ma­sis „Bre­xit“ – red.), bet ir tai, kad pa­na­šius re­fe­ren­du­mus ra­gi­na­ma su­reng­ti Pra­ncū­zi­jo­je, Olan­di­jo­je, ki­to­se vals­ty­bė­se na­rė­se. Iš­si­vaikš­čio­ji­mo nuo­tai­kų – ge­ro­kai dau­giau.

– Ko­dėl, jū­sų ma­ny­mu, Eu­ro­po­je įsi­vy­rau­ja to­kios nuo­tai­kos?

– Virš ES pa­ki­bo di­džiu­lė grės­mė dėl „Bre­xit“. Ši prob­le­ma už­go­žia vi­sas ki­tas. ES, kaip ir pa­ti Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, yra vi­siš­ko­je ne­ži­nio­je. Toks ne­sta­bi­lu­mas tu­rės pa­sek­mių – fi­nan­si­nių taip pat. Šio­mis die­no­mis tai dar kar­tą pa­tvir­ti­no Tarp­tau­ti­nio va­liu­tos fon­do va­do­vė Chris­ti­ne La­gar­de: šis ne­ti­kru­mas yra pra­žū­tis. Jis at­si­lieps ir Lie­tu­vai. Ma­nau, lie­tu­vių, ku­rie gy­ve­na Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, si­tua­ci­ja šiuo me­tu ti­krai ne­pa­vy­dė­ti­na. Ir grei­tų spren­di­mų ten ne­bus.

L. L. Andrikienė Kolumbijoje.

Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja nuo pat pra­džių bu­vo va­di­na­ma „ne­pa­ten­kin­tą­ja vals­ty­be na­re“. Bri­tai vi­sa­da bu­vo la­bai skep­tiš­ki, kal­bė­da­mi apie ES, – ne tik ma­ne, bet ir dau­ge­lį EP tai er­zi­no. Tai toks sti­lius: gy­ve­ni šei­mo­je, nau­do­jie­si vi­so­mis tei­sė­mis ir pri­vi­le­gi­jo­mis, bet nuo­lat iš jos šai­pai­si, ją kei­ki ir skun­die­si, kad, už­dirb­da­mas daug pi­ni­gų, į bend­rą biu­dže­tą tu­ri ati­duo­ti dau­giau nei ki­ti. Taip gy­ve­nant ke­lis de­šimt­me­čius, te­rei­kė­jo men­ko pos­tū­mio, kad spren­di­mas at­sis­kir­ti tap­tų įma­no­mas. Vie­na­me lai­kraš­ty­je pers­kai­čiau Ed­war­do Snow­de­no (JAV ka­ri­nes pa­slap­tis iš­vie­ši­nu­sio spe­cia­lių­jų tar­ny­bų dar­buo­to­jo – red.) ci­ta­tą, su ku­ria no­ri ne­no­ri ten­ka su­tik­ti. „Di­džiau­sia pa­mo­ka ne tai, kaip Bri­ta­ni­ja nu­bal­sa­vo, bet tai, kaip bu­vo su­ge­bė­ta per pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką di­des­nę pu­sę tau­tos su­agi­tuo­ti bal­suo­ti prieš sa­ve. Tai yra pa­mo­ka, ku­rią tu­ri­me iš­mok­ti“, – pa­sa­kė jis.

Ne­ga­liu su­vok­ti, kaip to­kias gi­lias de­mo­kra­ti­jos tra­di­ci­jas tu­rin­čios vals­ty­bės – Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos – va­do­vai, vi­sų pir­ma kon­ser­va­to­rių ly­de­ris Da­vi­das Ca­me­ro­nas, pa­kvie­tė prie bal­sa­vi­mo ur­nų 50 mln. žmo­nių, ne­paaiš­ki­nę jiems apie iš­ėji­mo pa­sek­mes. Tik po to, kai re­fe­ren­du­mas įvy­ko, o re­zul­ta­tai nu­ste­bi­no ir pa­si­trau­ki­mo rė­mė­jus, ir prieš­inin­kus, tuo me­tu dar kan­di­da­tė į prem­je­rus The­re­sa May pa­sa­kė, kad rei­kia su­kur­ti eks­per­tų gru­pes, ku­rios per pu­sę me­tų su­skai­čiuo­tų iš­ėji­mo pa­sek­mes, ku­rias rei­kė­tų pa­skelb­ti žmo­nėms. Taip ga­lė­tų elg­tis ko­kia nors ne­bran­di de­mo­kra­ti­ja, bet čia juk – Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja!

Ne­veik­lu­mo kaina

– Dar vie­nu Eu­ro­pos iš­šū­kiu ta­po im­ig­ran­tų prob­le­ma. Ko­dėl Eu­ro­pa at­si­dū­rė to­kio­je pa­dė­ty­je?

– Eu­ro­pa mo­ka kai­ną už sa­vo ne­veik­lu­mą, ne­ak­ty­vu­mą, pra­stą po­li­ti­ka­vi­mą. Ta­da, kai rei­kė­jo įsi­kiš­ti į Si­ri­jos įvy­kius, Eu­ro­pa to de­ra­mai ne­pa­da­rė. Ma­nau, bet ku­rio­je ša­ly­je pa­klau­sus žmo­nių, ką jie da­ry­tų, jei­gu pra­si­dė­tų bom­bar­da­vi­mai, jie at­sa­ky­tų: bėg­tu­me. Tas pats vyks­ta Si­ri­jo­je. Bet užuot užg­niau­žu­si konf­lik­tą pa­čio­je pra­džio­je, Eu­ro­pa lei­do jam įsi­bė­gė­ti, lei­do Bas­ha­rui al-As­sa­dui ke­le­rius me­tus skers­ti sa­vo žmo­nes, to­le­ra­vo to­kios vals­ty­bės kaip IS („Is­la­mo vals­ty­bė“ – red.) at­si­ra­di­mą, nors ma­tė, kas gre­sia. Juk di­džio­ji da­lis IS ka­rių – bu­vę Ira­ko ka­riuo­me­nės ka­riai ir ka­ri­nin­kai, pa­si­ju­tę ap­gau­ti JAV ir ki­tų Va­ka­rų par­tne­rių, kai, pa­lei­dus ka­riuo­me­nę ir taip iš­ven­gus di­de­lio krau­jo pra­lie­ji­mo Ira­ke po Sad­da­mo Hus­sei­no, jie ir jų šei­mos bu­vo pa­lik­ti be jo­kio pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio.

– Šiuo me­tu di­de­lė įtam­pa for­muo­ja­si Tur­ki­jo­je. Pu­čo nu­mal­ši­ni­mas to­je vals­ty­bė­je svei­kin­tas kaip de­mo­kra­ti­jos per­ga­lė. Ar EP ši si­tua­ci­ja trak­tuo­ja­ma taip pat?

– Tur­ki­jos at­ve­ju ma­ne ma­lo­niai nu­ste­bi­no EP vie­ny­bė. Vi­si tur­būt su­vo­kia pa­dė­ties rim­tu­mą. Tai di­de­lė vals­ty­bė ES pa­šo­nė­je, ir šia­me da­bar la­bai ne­sta­bi­lia­me pa­sau­ly­je ji yra ypač svar­bi są­jun­gi­nin­kė. Su tam ti­kru ne­ri­mu skai­tau, kad Tur­ki­jos pre­zi­den­tas Re­ce­pas Tayyi­pas Er­do­ga­nas ne­tru­kus vyks į Mask­vą. Ko­kia są­jun­ga čia for­muo­ja­si, ko­kia nau­ja mei­lė gims­ta?

La­bai ge­rai pri­si­me­nu 2004 me­tus, kai Lie­tu­vai pri­si­jun­gus prie ES at­va­žia­vo­me į EP. Vie­nas iš bal­sa­vi­mų bu­vo dėl to, ar pra­dė­ti de­ry­bas su Tur­ki­ja dėl jos na­rys­tės ES. Pri­si­me­nu, kaip iš­sis­ky­rė nuo­mo­nės. Mes su Vy­tau­tu Lands­ber­giu bu­vo­me Eu­ro­pos liau­dies par­ti­jos frak­ci­jo­je: jis bal­sa­vo už de­ry­bų pra­džią, aš – prieš. So­cia­lis­tų frak­ci­jo­je taip pat bu­vo du Lie­tu­vos at­sto­vai – Jus­tas Vin­cas Pa­lec­kis ir Aloy­zas Sa­ka­las. Jie ir­gi bal­sa­vo skir­tin­gai.

Ko­dėl bu­vau prieš? Do­miuo­si ta vals­ty­be, lan­kiau­si jo­je, ma­čiau ne vie­ną Tur­ki­jos de­le­ga­ci­ją, at­vyks­tan­čią į EP įro­di­nė­ti, kad jie ver­ti bū­ti ES. Ta­čiau jų el­ge­sys, de­le­ga­ci­jų su­dė­tis liu­di­jo, kad tai nė­ra tas pa­čias ver­ty­bes iš­pa­žįs­tan­ti ar ger­bian­ti ša­lis. Da­bar mes tu­ri­me rei­ka­lą su Tur­ki­ja, ku­ri yra ša­lis kan­di­da­tė, mū­sų par­tne­rė NA­TO, ta­čiau pa­ma­ti­niai da­ly­kai – po­žiū­ris į žmo­gų, žmo­gaus ir bend­ruo­me­nės san­ty­kiai – taip grei­tai ne­si­kei­čia. Tur­ki­jai tai yra sa­ko­ma. Bet ar yra no­ro gir­dė­ti? To­kio po­li­ti­nės val­džios vei­ki­mo, ko­kį da­bar ma­to­me to­je ša­ly­je, de­mo­kra­ti­jos per­ga­le nie­kaip ne­ga­lė­čiau pa­va­din­ti.

Pi­ni­gų keliai

– Kaip ir anks­tes­nė­se ka­den­ci­jo­se, dir­ba­te EP Už­sie­nio rei­ka­lų ir Tarp­tau­ti­nės pre­ky­bos ko­mi­te­tuo­se. Prieš sa­vai­tę grį­žo­te iš mi­si­jos Ko­lum­bi­jo­je. Ko­kie yra EP in­te­re­sai veik­ti šia­me lau­ke?

– Ko­lum­bi­jo­je 50 me­tų vy­ko vi­daus ka­ras, nu­si­ne­šęs 220 tūkst. žmo­nių gy­vy­bių, bend­ras au­kų skai­čius sie­kia 8 mi­li­jo­nus. Šiuo me­tu skel­bia­ma, kad prie pa­bai­gos ar­tė­ja Ko­lum­bi­jos vy­riau­sy­bės ir FARC (Fuer­zas Ar­ma­das Re­vo­lu­cio­na­rias de Colombia) su­ki­lė­lių de­ry­bos dėl tai­kos su­tar­ties, ku­ri ga­li bū­ti pa­si­ra­šy­ta jau po ke­lių sa­vai­čių. Ko­lum­bi­jos vy­riau­sy­bė pa­pra­šė ES, su ku­ria ją sie­ja Aso­cia­ci­jos su­tar­tis, par­amos – po­li­ti­nės, fi­nan­si­nės – tai­kos pro­ce­sui. Tam bu­vo nu­spręs­ta skir­ti 575 mln. eu­rų.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę EP Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­to de­le­ga­ci­ja, ku­rio­je bu­vau ir aš, vy­ko­me į Ko­lum­bi­ją su­ži­no­ti iš­sa­miai, kaip vyks­ta tai­kos de­ry­bos, taip pat – kam bus ski­ria­ma ES fi­nan­si­nė par­ama. Su­si­da­rė įspū­dis, kad Eu­ro­pos pi­ni­gai ga­li ati­tek­ti ir FARC – maž­daug 8 tūkst. žmo­nių in­teg­ra­ci­jos į vi­suo­me­nę iš­lai­doms pa­deng­ti. Ta­čiau rei­kia at­si­min­ti, kad FARC iki šiol yra ES pa­tvir­tin­ta­me te­ro­ris­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų są­ra­še. Kol FARC ne­bu­vo ta­me są­ra­še, jų va­dai, dau­ge­lis – mi­li­jo­nie­riai, su­kau­pę tur­tus iš nar­ko­ti­kų ga­my­bos ir pre­ky­bos, ke­liau­da­vo po Eu­ro­pą, jų da­mos va­ži­nė­da­vo ap­si­pirk­ti į Par­yžių, vai­kai mo­kė­si pres­ti­ži­niuo­se Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tuo­se, pi­ni­gai bū­da­vo sau­go­mi Eu­ro­pos ban­kuo­se. Vie­ną die­ną tam bu­vo už­kirs­tas ke­lias, o da­bar, at­ro­do, mes pra­šo­mi ir vėl par­em­ti as­me­nų, gro­bu­sių ir žu­džiu­sių žmo­nes, kau­pu­sių ka­pi­ta­lą iš nar­ko­ti­kų, „sug­rį­ži­mą“ į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą.

– Ga­li­ma su­pras­ti esant įta­ri­mų, jog FARC va­dai tu­ri už­ta­rė­jų EP?

– Mi­si­jos me­tu vie­na­me su­si­ti­ki­me nu­skam­bė­jo klau­si­mas: ar EP ga­li ini­ci­juo­ti siū­ly­mą, kad FARC bū­tų iš­brauk­ta iš te­ro­ris­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų są­ra­šo? At­sa­kė­me, kad EP ne­ga­li – tai ga­lė­tų da­ry­ti tik Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, bet spren­di­mą tu­ri pri­im­ti vals­ty­bės na­rės, ES Ta­ry­ba. Ki­ta­me su­si­ti­ki­me – su Ko­lum­bi­jos tei­sin­gu­mo mi­nis­tru – jo pa­klau­siau: „FARC yra ES ga­lio­jan­čia­me te­ro­ris­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų są­ra­še. Kaip jūs, mi­nis­tre, api­bū­din­tu­mė­te FARC?“ Tas gar­bus žmo­gus ne­išd­rį­so pa­sa­ky­ti, kad FARC yra te­ro­ris­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja. Bet jis ne­išd­rį­so ir to ne­ig­ti.

Ne­sa­me atsilikėliai

– Ar jums ne­atro­do, kad veik­la Ko­lum­bi­jo­je ar ki­to­se to­li­mo­se ša­ly­se ne­bus pa­trauk­li Lie­tu­vos žmo­nėms?

– Kai kam tai ga­li at­ro­dy­ti ne tik ne­pa­trauk­lu, bet ir ne­sup­ran­ta­ma, ne­priim­ti­na. Lie­tu­va la­bai ne­vie­na­ly­tė. Ne­ma­ža da­lis mū­sų vi­suo­me­nės gy­ve­na eg­zis­ten­ci­niais rū­pes­čiais: kaip iš­gy­ven­ti? Tai, kas vyks­ta „už tvo­ros“, kad ir Ko­lum­bi­jo­je, ti­krai ne­rū­pi, tam ne­lie­ka lai­ko. Bet yra ki­ta vi­suo­me­nės da­lis, ku­riai ele­men­ta­rių po­rei­kių ten­ki­ni­mas nė­ra pa­ti ak­tua­liau­sia prob­le­ma. Jie ga­li sau leis­ti ke­liau­ti po pa­sau­lį, pa­žin­ti ki­tas kul­tū­ras. Kai Lie­tu­vo­je ma­tau taip gra­žiai be­si­ren­gian­čius žmo­nes, la­bai no­riu, kad jie jus­tų po­rei­kį ne tik sek­ti nau­jau­sio­mis ma­dos ten­den­ci­jo­mis, bet ir gi­lin­tis į pa­sau­lio rei­ka­lus. Šian­die­nos pa­sau­ly­je vi­si esa­me glau­džiai su­si­ję, ki­to­se ša­ly­se vyks­tan­tys įvy­kiai bent ai­du at­si­lie­pia ir Lie­tu­vo­je.

Ki­ta ver­tus, jei man bū­tų tiek me­tų, kiek yra ma­no ir bend­raam­žių vai­kams, ti­kriau­siai ieš­ko­čiau ga­li­my­bių iš­va­žiuo­ti mo­ky­tis sve­tur, stu­di­juo­čiau ne­bū­ti­nai Lie­tu­vo­je, gal­būt ki­tur ieš­ko­čiau ir įdo­maus, pa­trauk­laus dar­bo. Ne­ži­nau, ar bū­čiau mo­ra­liai pa­si­ren­gu­si kur­ti šei­mą su ki­ta­tau­čiu – šian­dien sa­ky­čiau ka­žin, bet bū­da­ma jau­nes­nė gal ki­taip gal­vo­čiau (juo­kia­si). Grei­čiau­siai ne­ma­žą įta­ką to­kiai ma­no pa­sau­lė­žiū­rai pa­da­rė de­šimt me­tų EP, dar­bas dau­gia­kul­tū­ri­nė­je ap­lin­ko­je.

– Lie­tu­vo­je pa­sta­ruo­ju me­tu vy­rau­ja pe­si­mis­ti­nės nuo­tai­kos. Ar ti­krai mū­sų ša­lis at­ro­do taip pra­stai, žvel­giant iš EP?

– Kal­bė­da­ma­si su ko­le­go­mis EP gir­džiu, kad vi­si tu­ri įvai­rių rū­pes­čių. Vals­ty­bės,įsto­ju­sios į ES 2004-ai­siais ar vė­liau, iš­gy­ve­na pa­na­šias prob­le­mas. Bet ver­ti­nant ke­lią, ku­rį Lie­tu­va nu­ėjo per 12 mū­sų na­rys­tės ES me­tų, ti­krai ne­sa­me nei at­si­li­kė­liai, nei pra­sti.

Ki­ta ver­tus, ver­ti­nant vi­sa­da rei­kia at­siž­velg­ti į kon­teks­tą. Prieš ke­le­rius me­tus iš­gy­ve­no­me pa­sau­li­nę fi­nan­sų kri­zę, ES ir Lie­tu­vo­je – „dir­žų ver­ži­mo“ po­li­ti­ką. Lie­tu­va iš­tvė­rė, ne­rei­kė­jo pul­ti į Tarp­tau­ti­nio va­liu­tos fon­do ar ki­tos fi­nan­sų ins­ti­tu­ci­jos glė­bį, bet kai­ną už tai su­mo­kė­jo Lie­tu­vos žmo­nės – sa­vo gy­ve­ni­mo ko­ky­be. Ir da­bar­ti­niai lai­kai, ypač po Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ap­sisp­ren­di­mo, – ti­krai ne pa­tys ge­riau­si ro­ži­nėms prog­no­zėms.