L. Kukuraitis: lietuviams reikia labiau susitelkti dėl bendro gėrio
Nau­ja­sis so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­tras Li­nas Ku­ku­rai­tis ža­da, kad spren­džiant so­cia­li­nes prob­le­mas bus la­biau įtrau­kia­mos ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, sa­vi­val­da ir vie­tos bend­ruo­me­nės.

In­ter­viu BNS bu­vęs Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“ va­do­vas pri­pa­ži­no, jog „vals­tie­čių“ pa­si­sa­ky­mai dėl pen­si­jų di­di­ni­mo ne­bu­vo vi­siš­kai nuo­sek­lūs.

Mi­nis­tras taip pat ža­da pert­var­ky­ti pa­bė­gė­lių in­teg­ra­ci­jos sis­te­mą, glo­bos na­mų pert­var­kos pri­nci­pus, kur­ti tar­pi­nius na­mus nuo al­ko­ho­lio pri­klau­so­miems as­me­nims.

Pen­kių na­muo­se gi­mu­sių vai­kų tė­vas ža­da nu­si­ša­lin­ti nuo svars­ty­mų dėl gim­dy­mo na­muo­se įtei­si­ni­mo.

– Ko­kias ma­to­te bu­vu­sios mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bės, Vy­riau­sy­bės klai­das, ku­rių ne­no­rė­tu­mė­te kar­to­ti?

– Bend­ra­vi­mo su pi­lie­ti­ne vi­suo­me­ne yra pa­dau­gė­ję – ne tik vals­ty­bė­je, bet ir sa­vi­val­dy­bė­se. Tai džiu­gi­na ir no­ri­si tą di­din­ti dar ke­liais kar­tais. Vie­na iš prob­le­mi­nių si­tua­ci­jų, kad pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės siū­ly­mai ne­re­tai lik­da­vo tik siū­ly­mais. Jei net ir su­gal­vo­da­vo kon­kre­čius mo­de­lius, jie nie­kaip ne­įsi­kū­ny­da­vo.

– Tu­ri­te kon­kre­čių pa­vyz­džių?

– So­cia­li­nio dar­bo ta­ry­ba, ku­ri yra pa­ta­ria­ma­sis or­ga­nas prie mi­nis­te­ri­jos, yra su­kū­ru­si mo­de­lį – ir aš pats ta­me da­ly­va­vau – kaip ska­tin­ti bend­ruo­me­ni­nes pa­slau­gas, nes jų la­bai trūks­ta. Mes tą vie­šai pri­sta­tė­me, tai li­ko vie­šu pri­sta­ty­mu. Įgy­ven­di­ni­mas taip ir ky­bo ore. Lyg dia­lo­gas vyks­ta, bet įgy­ven­di­ni­mas ne – no­ri­si su­stip­rin­ti tą įgy­ven­di­ni­mo da­lį. Ki­tas da­ly­kas, man at­ro­do, yra ge­ro­kai per ma­žai dar­bo su sa­vi­val­dy­bė­mis.

– Ar tu­ri­te sa­vo ko­man­dą, vi­ce­mi­nis­trus, pa­gal ko­kius pri­nci­pus juos ren­ka­tės?

– Ke­le­tą tu­riu nu­ma­tęs, kol kas ne­si­no­ri jų var­dų sa­ky­ti, nes dar yra ti­kri­na­ma per sau­gu­mo tar­ny­bas. Pri­nci­pas yra eks­per­tiš­ku­mas, pro­fe­sio­na­lu­mas. Ki­tas pri­nci­pas, kad ko­man­da bū­tų pa­jė­gi apim­ti vi­sas So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos sri­tis, o jų yra daug. Dėl to džiau­giuo­si, kad yra ga­li­mi trys vi­ce­mi­nis­trai ir ke­tu­ri pa­ta­rė­jai, nes sri­čių yra dau­giau nei sep­ty­nios.

– Ar nors vie­nas jų bus par­ti­nis?

– Tie­są sa­kant, ne­ži­nau – su tais, su ku­riais kal­buo­si, ne­ži­nau jų par­ti­nės pri­klau­so­my­bės. Ga­li bū­ti, kad pa­si­tai­kys, bet tai man pa­čiam bus nau­jie­na.

– Da­bar­ti­nis Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Sta­sys Ja­ke­liū­nas prieš rin­ki­mus ža­dė­jo, jog pen­si­jos ki­tų me­tų lie­pą, ne­prik­lau­so­mai nuo to, jog dėl anks­tes­nės val­džios spren­di­mų dėl in­dek­sa­vi­mo nuo sau­sio pen­si­jos di­dė­ja 15 eu­rų, di­dės 40 eu­rų. Da­bar aiš­kė­ja, kad pen­si­jos bus di­di­na­mos nuo me­tų pra­džios, bet tik 20-čia eu­rų. Ko­dėl ne­si­lai­ko­ma pa­ža­dų? Ar jus de­le­ga­vu­sių „vals­tie­čių“ pa­ža­dai tie­siog bu­vo per­ne­lyg ne­at­sar­gūs, ir da­bar vyks­ta at­si­trau­ki­mas?

– Čia bu­vo ko­mu­ni­ka­ci­jos klau­si­mas. Skai­čius 40 la­bai strin­ga ir ti­krai su­for­muo­ja žmo­nių lū­kes­čius. Ma­te­ma­tiš­kai, tur­būt, ir pats S.Ja­ke­liū­nas pa­aiš­ki­no, kaip tas 40 iš­ei­na: jei nuo lie­pos 1-osios pa­kel­tų, tai žmo­gui 20 ir 20, du pus­me­čiai, lyg ir iš­si­dė­lio­ja 40 už pus­me­tį. O jau nuo sau­sio 1-osios 2018-ųjų, pers­kai­čia­vus pa­gal in­dek­sa­vi­mą, dar pa­na­šiai ga­lė­tų pa­kil­ti. To­kiu bū­du iš­ei­na, kad tas 40 eu­rų pa­ki­li­mas už­ti­kri­na­mas.

Ži­no­te, nau­ja val­dan­čio­ji dau­gu­ma, daug kal­bė­to­jų, o ga­lų ga­le, žur­na­lis­tai ir­gi daug klau­si­nė­ja, įvai­rius žmo­nes ban­do iš­trauk­ti, ir ta­da mes skir­tin­gas ži­nu­tes sklei­džia­me.

Pen­si­jos bus su­riš­tos su dar­bo už­mo­kes­čiu, ko nie­ka­da nė­ra bu­vę – tai leis­tų pen­si­nin­kams vis oriau gy­ven­ti. Ki­tais at­ve­jais tu­rė­da­vo­me ma­ni­pu­lia­ty­vią si­tua­ci­ją, pri­klau­san­čią nuo po­li­ti­kų ge­ru­mo. Bu­vo to­kios si­tua­ci­jos, kad vie­ni po­li­ti­kai prieš rin­ki­mus pa­ža­da, „išsp­rog­di­na“ „Sod­ros“ biu­dže­tą, ki­ti po­li­ti­kai tu­ri iš pen­si­nin­kų pa­im­ti. Ir ši si­tua­ci­ja yra vi­siš­kai ne­adek­va­ti, žai­džia­ma žmo­nių jaus­mais ir lū­kes­čiais.

– Tai ir šiuo at­ve­ju Vy­riau­sy­bė pa­li­ko sa­vo­tiš­ką „mi­ną“ nu­spren­du­si in­dek­suo­ti pen­si­jas nuo sau­sio?

– Rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad pen­si­jų in­dek­sa­vi­mas bu­vo so­cia­li­nio mo­de­lio da­lis ir džiu­gu, kad šią da­lį Vy­riau­sy­bė nu­spren­dė ne at­kel­ti, o pra­dė­ti nuo sau­sio 1-osios.

– Sei­mas nuo ki­tų me­tų nu­trau­kė il­gus me­tus teik­tą PVM leng­va­tą šil­dy­mui: ar ne­nu­tiks taip, jog tas 20 eu­rų pen­si­jų di­di­ni­mas nu­ke­liaus bū­tent už ši­lu­mos sąs­kai­tas? Ar tai de­ra su prog­ra­mo­je dek­la­ruo­ja­mu so­cia­li­niu jau­tru­mu kal­bant apie su­nkiai gy­ve­nan­čias šei­mas?

– Su­pran­tu, kad tai at­ro­do par­adok­sa­liai: ir pen­si­jos, ir leng­va­tos nai­ki­ni­mas. Šiuo me­tu mąs­to­ma per­žiū­rė­ti kom­pen­sa­ci­jos už šil­dy­mą tvar­kas. Kol kas ne­ga­liu tvir­tai pa­si­ža­dė­ti, bet mąs­to­ma su­ma­žin­ti pa­ja­mų ri­bą, ku­rią per­žen­gus žmo­nės gau­tų kom­pen­sa­ci­ją už šil­dy­mą. Per kom­pen­sa­ci­jos tvar­ką, per so­cia­li­nės par­amos sis­te­mą ga­lė­tu­mė­me už­ti­krin­ti, kad pa­ja­mos žmo­nių, ku­rie gy­ve­na skur­džiai, ne­su­ma­žė­tų. Mi­nis­te­ri­jo­je skai­čiuo­ja­me, kiek lė­šų rei­kė­tų kom­pen­sa­ci­joms pa­di­din­ti. Ban­dy­si­me pri­sta­ty­ti Sei­mui tris kar­te­les, kad par­ody­tu­mė­me, kiek iš­au­ga biu­dže­tas, kiek žmo­nių pa­ten­ka. Kaip ži­nia, sa­vi­val­dy­bės, mo­kė­da­mos pa­šal­pas, su­tau­po pi­ni­gus. Siū­ly­mas bū­tų at­si­rem­ti į tuos su­tau­py­tus pi­ni­gus ir juos iš­leis­ti so­cia­li­nei sri­čiai – bū­tent kom­pen­suo­jant šil­dy­mą tiems, ku­riems la­biau­siai rei­kia.

– Vy­riau­sy­bės prog­ra­mo­je įvar­di­ja­ma, kad skur­do są­ly­go­mis gy­ve­na be­veik treč­da­lis ša­lies gy­ven­to­jų, ža­da­ma so­cia­li­nės at­skir­tį ir pa­ja­mų ne­ly­gy­bę ma­žin­ti ar­tė­jant prie ES vi­dur­kio. Pats va­do­va­vo­te įstai­gai, ku­ri rū­pi­na­si dau­giau­sia ne­pri­tek­liu­je gy­ve­nan­čiais as­me­ni­mis. Ko­kios pa­grin­di­nės skur­do prie­žas­tys Lie­tu­vo­je ir kaip su jo­mis ko­vo­si­te?

– Jei kas ir ma­žin­tų skur­dą ar­ba bend­rai vi­sas mū­sų iš­gy­ve­na­mas pa­sek­mes – mig­ra­ci­ją, sa­vi­žu­dy­bes, al­ko­ho­liz­mą ir vi­sus ki­tus da­ly­kus, tai mū­sų tar­pu­sa­vio glau­dūs ry­šiai. Yra vi­suo­me­nės, ku­rios la­biau su­si­tel­ku­sios dėl bend­ro gė­rio, ne­gu mes. Mes daž­nai ren­ka­mės sa­vo as­me­ni­nį gė­rį. Tai yra kul­tū­ri­nis veiks­mas, ku­rį val­džia tu­rė­tų pra­dė­ti.

Tas su­ei­žė­jęs so­cia­li­nis ka­pi­ta­las ir da­ro taip, kad mes su­ren­ka­me la­bai ma­žai biu­dže­to: mo­kes­čių ne­mo­ka­me, ven­gia­me, o kai ma­žas biu­dže­tas, tai ir so­cia­li­nei sri­čiai, ku­ri kom­pen­suo­tų tą at­skir­tį, ne­tu­ri­me pa­kan­ka­mai re­sur­sų.

So­cia­li­nei sri­čiai ski­ria­ma biu­dže­to da­lis yra treč­da­liu ma­žes­nė, nei Eu­ro­pos Są­jun­go­je, ją ti­krai rei­kia di­din­ti.

At­skir­tis for­muo­ja­si dar ir dėl to, kad mū­sų so­cia­li­nė pa­gal­ba nuo so­viet­me­čio yra la­bai ins­ti­tu­ci­nė, gal­vo­ja­me, kad žmo­gui ga­li­me pa­dė­ti ins­ti­tu­ci­jo­je: pa­imant vai­ką, ka­li­nį už­da­rant, nuo al­ko­ho­lio pri­klau­so­mus as­me­nis už­da­rant į bend­ruo­me­nes ir taip to­liau. Tas at­sky­ri­mas nuo vi­suo­me­nės – pa­skui rei­ka­lin­gos di­de­lės pa­stan­gos, kad žmo­gus in­teg­ruo­tų­si. Ly­giai taip pat psi­chi­nę ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­nės ir­gi yra už­da­ro­mi. Tas ins­ti­tu­ci­nis po­žiū­ris žmo­nes tik at­ski­ria, nors su­tei­kia ir tam ti­krą pa­gal­bą. Jei mes su­stip­rin­tu­mė­me bend­ruo­me­ni­nę pa­gal­bą, pa­vyz­džiui, jei vai­kų glo­bos sis­te­mo­je vai­kas pa­tek­tų iš­kart į glo­bė­jų šei­mą, o ne į ins­ti­tu­ci­ją, mes iš­kart su­tau­py­tu­mė­me mil­ži­niš­kus re­sur­sus, ne­rei­kė­tų pa­skui rū­pin­tis jo in­teg­ra­ci­ja at­gal. Ir kal­bu apie pra­ktiš­kai vi­sas sri­tis: vai­kai, ne­įga­lie­ji, grį­žę iš įka­li­ni­mo įstai­gų, nuo al­ko­ho­lio pri­klau­so­mi as­me­nys ir taip to­liau.

– Ar at­si­sa­ky­si­te anks­tes­nės Vy­riau­sy­bės pra­dė­tos glo­bos na­mų pert­var­kos pri­nci­pų, kai vai­kai iš glo­bos na­mų per­ke­lia­mi į ma­žes­nes bend­ruo­me­nes? Ar siek­si­te ir kaip siek­si­te, kad bū­tų įvai­ki­na­ma dau­giau glo­bo­ti­nių?

– Kad tu­rė­tu­mė­me rim­tą al­ter­na­ty­vą vai­kų na­mams – ar tai bū­tų ins­ti­tu­ci­ja, ar tai bū­tų bu­tas, kur dir­ba­ma to­kiu pa­čiu pri­nci­pu, kaip ins­ti­tu­ci­jo­je – tu­ri­me tu­rė­ti pa­si­ruo­šu­sią vi­suo­me­nę pri­im­ti tuos vai­kus. Tai yra di­džiu­lis dar­bas ieš­ko­ti, skelb­ti, kvies­ti šei­mas. Aš ti­kiu, kad yra tiek šei­mų Lie­tu­vo­je, kad ga­lė­tu­mė­me mes tuos ke­lis tūks­tan­čių vai­kų pri­im­ti. Pro­ce­są rei­kia stip­rin­ti, jis yra la­bai pa­vė­luo­tas.

An­tras pro­ce­sas yra pa­dė­ti ins­ti­tu­ci­joms, ku­rios per­for­muo­ja­mos, bū­ti ma­žiau gy­ny­biš­koms. Tas gy­ny­biš­ku­mas – tai sten­gi­ma­sis iš­lai­ky­ti tiek dar­bo vie­tas, tiek iš­sau­go­ti pa­čią ins­ti­tu­ci­ją. Rei­ka­lin­gi di­džiu­liai mo­ky­mai so­cia­li­niems dar­buo­to­jams, va­do­vy­bei, kad at­pa­lai­duo­tu­mė­me tą įtam­pą, jog už­da­ro­me sis­te­mą ir vi­si bū­si­me be­dar­biai. Ne, prieš­in­gai – jū­sų ran­kų rei­kės. Čia mes no­ri­me pa­dė­ti, kad bend­ruo­me­ni­nės pa­slau­gos įsi­suk­tų ir kad kiek įma­no­ma bū­tų pa­de­da­ma žmo­nėms.

– Vy­riau­sy­bės prog­ra­mo­je iš­sa­ko­mas pri­ori­te­tas iš­lai­ky­ti vai­kus šei­mo­je, net jei šei­ma yra so­cia­li­nės ri­zi­kos ir vai­kui aug­ti jo­je ky­la prob­le­mų. Pa­vyz­džiui, daž­nai įvar­di­ja­mo­se Skan­di­na­vi­jos vals­ty­bė­se kar­te­lė pa­kel­ta kur kas aukš­čiau. Tai ku­riuo ke­liu ei­si­te – skan­di­na­viš­ku ar lie­tu­viš­ku?

– Šei­mos yra įsi­bai­mi­nu­sios, kad vai­kai bus pa­ima­mi, ypač gir­dint, kaip se­ka­si mū­sų tau­tie­čiams už­sie­ny­je – vi­si la­bai bi­jo, gąs­di­na šiais pa­vyz­džiais. Tai ro­do, kad au­ga bend­rai ne­pa­si­ti­kė­ji­mas vals­ty­bi­nė­mis struk­tū­ro­mis, ku­rios rū­pi­na­si vai­kų tei­sė­mis – tai yra ne­ge­rai. Jei vi­suo­me­nė su­sip­rie­šins su struk­tū­ro­mis, ku­rios rū­pi­na­si vai­kų tei­sė­mis, to so­cia­li­nio sau­gu­mo dar la­biau su­ma­žės. Reiš­kia, šei­mos už­si­da­ri­nės ir dar ma­žiau ma­ty­si­me, kas jų vi­du­je – smur­to ga­li dar la­biau aug­ti.

Ša­lia to, kad tu­ri aug­ti ne­to­le­ran­ci­ja smur­tui, pre­ven­ci­ja, tu­ri­me di­din­ti so­cia­li­nę pa­gal­bą. Vien tai, kad iš glo­bė­jų šei­mų ne­ma­žas skai­čius vai­kų grįž­ta vėl į glo­bos na­mus, ro­do, kad šei­mos tu­ri la­bai ma­žai pa­gal­bos, pa­čios ne­su­ge­ba su­sit­var­ky­ti. Tu­ri­me ir toms šei­moms pa­dė­ti, ku­rios jau pa­sii­ma vai­kus, ir toms, ku­rios yra ri­zi­kos si­tua­ci­jo­je.

Šie ket­ve­ri me­tai ir yra skir­ti tam: no­ri­si mak­si­ma­liai pa­di­din­ti žmo­nėms prie­ina­mų pa­slau­gų skai­čių jų bend­ruo­me­nė­se, kad jie ga­lė­tų rem­tis į pa­slau­gas, dė­ti pa­stan­gas, kad at­si­ras­tų ne­for­ma­lių tink­lų tarp šei­mų. Nes ne tik pa­slau­go­mis ga­lė­si­me pa­gel­bė­ti – šei­mos la­bai daug ga­li pa­gel­bė­ti vie­na ki­tai.

– „Vals­tie­čiai“ Sei­me jau ėmė­si pir­mų­jų žings­nių ko­vo­je su al­ko­ho­lio prie­ina­mu­mu – po ke­lių sa­vai­čių di­dė­ja al­ko­ho­lio ak­ci­zas, dau­giau­sia alui. Ar to­kie spren­di­mai bus veiks­min­gi?

– Tu­rė­tų bū­ti. Bet veiks­min­gu­mas yra vi­sa sis­te­ma, ne tik kai­nos pa­kė­li­mas al­ko­ho­liui, rek­la­mos ir įsi­gi­ji­mo ri­bo­ji­mas. La­bai svar­bu, kad veik­tų ir pre­ven­ci­nė, švie­ti­mo sis­te­ma, kai žmo­gus pa­kliū­na į pri­klau­so­my­bę nuo al­ko­ho­lio, kad bū­tų vi­suo­me­nės pa­si­ren­gi­mas ne­to­le­ruo­ti pri­klau­so­my­bės, kad bū­tų rim­tos svei­ki­mo nuo al­ko­ho­liz­mo pa­slau­gos. Čia so­cia­li­nė sis­te­ma su svei­ka­tos sis­te­ma tu­ri kar­tu ką nu­veik­ti. Nes at­ro­do, kad eg­zis­tuo­ja rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­ga stip­ri, bet žmo­nės, pa­te­kę į rea­bi­li­ta­ci­jos bend­ruo­me­nes, kai­muo­se me­tus ar dve­jus pa­si­gy­dę, in­teg­ruo­jan­tis jie ne­tu­ri pra­ktiš­kai jo­kių pa­gal­bos prie­mo­nių. Jie grįž­ta į mies­tus, su­ka­si ta­me pa­čia­me rea­bi­li­ta­ci­jos ra­te, tai yra la­bai bran­gu vals­ty­bei. Kas pa­dė­tų: pir­miau­sia būs­tas, ir kal­bu ne apie nak­vy­nės na­mus, ku­riuo­se greit at­kri­siu, o tar­pi­nis būs­tas tam ti­krą lai­ko­tar­pį, taip pat so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, į ku­rį ga­lė­čiau at­si­rem­ti. Jei ta­me tar­pi­nia­me būs­te gy­ven­tų ir ki­ti grį­žę iš rea­bi­li­ta­ci­jos, ga­lė­tu­mė­me vi­si vie­ni į ki­tus pa­gal­bos bū­du at­si­rem­ti. Jei su­nku su­ras­ti dar­bą, gal­būt jau ki­tas yra ra­dęs – tai pa­dė­tų kur­ti so­cia­li­nį tink­lą.

– Bu­vu­si mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bė, sa­vi­val­dy­bių at­sto­vai svars­tė, jog ga­li­ma bū­tų įves­ti sim­bo­li­nį mo­kes­tį nuo­mo­jan­tiems būs­tą rin­ko­je – taip, jų ma­ny­mu, pa­ju­dė­tų be­veik ne­nau­do­ja­mi sa­vi­val­dy­bėms skir­ti pi­ni­gai būs­to nuo­mai rin­ko­je tiems as­me­nims, ku­rie lau­kia so­cia­li­nio būs­to ei­lė­je. Ar tai bū­tų tin­ka­mas spren­di­mas?

– Grei­čiau­siai. Tai pa­ska­tin­tų lįs­ti iš še­šė­lio vi­są būs­tų rin­ką. Kar­tu su Ūkio mi­nis­te­ri­ja grei­čiau­siai reik­tų ieš­ko­ti spren­di­mų.

– Po šie­met vy­ku­sių skau­džių tra­ge­di­jų so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis įvar­di­jo tiks­lą – dvi­gu­bin­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų skai­čių, ma­žin­ti krū­vį. Ar tai bus da­ro­ma?

– Rei­kia skai­čių di­din­ti – ar dvi­gu­bai, ar kiek, rei­kės skai­čiuo­ti, įver­tin­ti si­tua­ci­ją. Dar ką rei­kė­tų pa­da­ry­ti – kri­tiš­kai per­žiū­rė­ti vi­sų bend­ruo­me­nė­je vei­kian­čių su šei­ma kaž­ko­kį ry­šį tu­rin­čių struk­tū­rų dar­bus, pa­žiū­rė­ti, kur mes vie­ni ki­tus dub­liuo­ja­me. Žings­niai bū­tų įver­tin­ti bend­ruo­me­nė­se vei­kian­čių įstai­gų dar­bą (se­niū­nas, mo­kyk­los so­cia­li­niai pe­da­go­gai, ir t.t.), pa­žiū­rė­ti, ką ga­li­me pa­da­ry­ti, kad so­cia­li­nės pa­slau­gos bū­tų ap­jung­tos.

– Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė tu­ri am­bi­cin­gą pla­ną iki 2019-ųjų pa­bai­gos iš­kel­ti Vil­niaus ro­mų ta­bo­rą, iš­skai­dant ten gy­ve­nan­čią bend­ruo­me­nę po Vil­nių – su­tei­kiant so­cia­li­nius būs­tus, pa­de­dant įsi­dar­bin­ti. Ar pa­lai­ko­te idė­ją, kad ta­bo­ro tu­ri ne­lik­ti? Ar tai ne­bus tik geog­ra­fi­nis prob­le­mų per­kė­li­mas?

– Tas grio­vi­mas ne­tu­rė­tų bū­ti „čia ir da­bar“, bet pa­laips­nis iš­kė­li­mas ga­lė­tų bū­ti. Žmo­gaus tei­sių ir so­cia­li­nis as­pek­tas tu­ri lik­ti, Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė­je ne tik tei­sės ir ūkio, bet ir so­cia­li­nis sky­rius tu­rė­tų spręs­ti. Jei pla­nas pa­vyk­tų, pir­miau­sia, rei­kia tęs­ti dar­bą su ro­mais ten, kur jie bū­tų iš­kel­ti – so­cia­li­niai dar­buo­to­jai tu­ri nuo­sek­liai dirb­ti pa­de­dant ro­mų šei­moms, vai­kams da­ly­vau­ti gy­ve­ni­me. Nes jei jie de­zin­teg­ruo­sis ar jei jiems tik bus su­kur­tos tur­ti­nės są­ly­gos, tu­rė­si­me tik iš­skai­dy­tą prob­le­mą, ku­rią bus dar su­nkiau su­žiū­rėt, su­nku su­kon­tro­liuo­ti.

– Ar Vy­riau­sy­bė ne­at­si­sa­ko tiks­lo kom­pen­suo­ti jau­noms šei­moms būs­to iš­lai­das, jei šie kur­sis re­gio­nuo­se? Ar bus kom­pen­suo­ja­mos pa­sko­lų pa­lū­ka­nos?

– Vy­riau­sy­bės prog­ra­mo­je yra prie­mo­nių pla­nas, nu­ma­ty­ta, nuo ka­da ir jis tu­rė­tų bū­ti įgy­ven­din­tas – grei­čiau­siai, su Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja, Ūkio mi­nis­te­ri­ja mes tu­rė­tu­mė­me de­rin­ti.

– Kas jū­sų nuo­mo­ne le­mia lie­tu­vių emig­ra­ci­ją – ar tik ma­žos pa­ja­mos, ar so­cia­li­nio ne­sau­gu­mo jaus­mas? Kaip ją ma­žin­si­te?

– Tai yra kul­tū­ri­nis virs­mas. Grei­čiau­siai dar­bo už­mo­kes­čiais ir so­cia­li­niu drau­di­mu ne­ga­lė­si­me kon­ku­ruo­ti su Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­li­mis dar il­gą lai­ką. Ką ti­krai ga­li­me pa­siū­ly­ti žmo­nėms – tą tar­pu­sa­vio san­ty­kį, kad žmo­nės sa­ky­tų: mums čia ge­ra bū­ti. Tad tas so­cia­li­nis sau­gu­mas yra be ga­lo svar­bus, ži­no­ji­mas, kad švie­ti­mas yra stip­rus, pa­jė­gus, šei­ma gau­na ga­ran­ti­jas, ži­no, kad jei au­gins vai­kus, bus pa­gal­ba iš vals­ty­bės. Šios bend­ro­sios prie­mo­nės tur­būt ir stab­dy­tų mig­ra­ci­ją, bet tai yra il­ga­lai­kis pro­ce­sas.

Sie­kiant ma­žin­ti pa­ja­mų ne­ly­gy­bę vie­nas iš bū­dų yra na­cio­na­li­nis su­si­ta­ri­mas dėl pa­ja­mų di­di­ni­mo, ku­rio Sei­mas sie­kia šiuo me­tu su darb­da­vių aso­cia­ci­jo­mis. Tai lyg su­ma­žin­tų tą įtam­pą, kad mū­sų dar­bo už­mo­kes­čiai yra to­kie ne­tei­sin­gi ly­gi­nant su tur­tin­gą­ja vi­suo­me­nės da­li­mi. Įtam­pos ma­žė­ji­mas grei­čiau­siai stab­dy­tų da­lį iš­ke­liau­jan­čių­jų.

– Ar ti­krai ti­ki­te vers­lo są­ži­nin­gu­mu, jei at­ly­gi­ni­mų di­dė­ji­mas bus par­em­tas ge­ra­no­riš­ku su­si­ta­ri­mu, o ne apib­rėž­tas įsta­ty­mų?

– Aš ti­kiu, kad jei vie­nas vers­lo seg­men­tas pa­kel­tų at­ly­gi­ni­mus, kon­ku­ren­tai ne­ga­lė­tų at­lai­ky­ti, nes žmo­nės per­bėg­tų pas ki­tus. Čia yra šiek tiek „ban­gos pri­nci­pas“ – rei­kia pa­leis­ti ban­gą.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, to­kios kaip „Ca­ri­tas“, Rau­do­na­sis kry­žius, ga­li iš­si­lai­ky­ti pa­čios tik iš pro­jek­ti­nių lė­šų ir ne­di­de­lio sa­vi­val­dy­bių in­dė­lio, ar svars­ty­si­te ir ga­li­mą tie­sio­gi­nę par­amą?

– Mums rei­kia pi­lie­ti­nio sek­to­riaus, nes jis yra daug lais­ves­nis, jis ga­li at­ras­ti taik­liau­sias ko­vos su skur­du for­mas, jie nė­ra tiek su­sais­ty­ti biu­ro­kra­ti­niais sai­tais, bet sa­vi­val­dy­bė tu­ri rem­ti. Vals­ty­bė tu­rė­tų pa­da­ry­ti du da­ly­kus: už­ti­krin­ti, kad ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos tu­rė­tų stu­bu­rą, ga­lė­tų pa­si­deng­ti sa­vo kaš­tus, kad ga­lė­tų iš­lai­ky­ti sa­vo veik­los tęs­ti­nu­mą, an­tra, at­sa­kin­gai fi­nan­suo­ti pa­si­tei­si­nu­sius mo­de­lius, ku­rie yra at­ras­ti.

– Svars­to­mi tiek Sei­mo, tiek bu­vu­sios mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bės ini­ci­juo­ti įsta­ty­mų pro­jek­tai sie­kiant užd­raus­ti fi­zi­nes baus­mes, nu­ma­tant net iki 5 me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­mes. Pa­lai­ko­te to­kią idė­ją?

– Smur­tas eg­zis­ta­vo vi­sa­da, bet jis ir au­ga, nes pa­ja­mų ne­ly­gy­bė ke­lia di­džiu­lę įtam­pą. Žy­mus JAV psi­chia­tras Ja­me­sas Gil­li­ga­nas, pa­ta­ri­nė­jęs dau­ge­liui Ame­ri­kos vy­riau­sy­bių smur­to klau­si­mais įvar­di­jo, kad smur­tas ky­la iš gė­dos jaus­mo. Mū­sų vi­suo­me­nė­je yra be ga­lo daug gė­dos: mes vie­ni iš ki­tų ty­čio­ja­mės, vie­ni ki­tus gė­di­na­me, pa­tys sa­ve gė­di­na­me, kad mums gy­ve­ni­mas ne­pa­vy­ko, ly­gi­nant su pa­žan­gią­ja vi­suo­me­nės da­li­mi. Ir tas gė­dos jaus­mas mus ska­ti­na smur­tau­ti, ne­kal­bant apie so­viet­me­čio pa­lik­tas žaiz­das. Ne­to­le­ran­ci­ją smur­tui tu­ri­me mak­si­ma­liai di­din­ti ir tai tu­rė­tų bū­ti ne tik fi­zi­nis, bet ir psi­cho­lo­gi­nis smur­tas. Pa­ty­čių kul­tū­ros yra la­bai daug, ir vie­šo­jo­je erd­vė­je – gai­la, bet ži­niask­lai­da prie to ne­ma­žai pri­si­de­da. Tu­ri­me ge­bė­ti at­pa­žin­ti: tai yra smur­tas, ta­me ne­no­riu da­ly­vau­ti.

Ar baus­mės tam ga­li pa­dė­ti – kaž­kiek ga­li ir tur­būt yra rei­ka­lin­gos. Nes jei yra žiau­rus smur­ti­nis el­ge­sys, tu­ri bū­ti pa­sek­mės, bet tu­ri bū­ti ir di­de­lis švie­ti­mo dar­bas.

– Bu­vu­sių ko­le­gų esa­te api­bū­di­na­mas kaip sa­vo sri­tį la­bai ge­rai iš­ma­nan­tis, bet švel­naus bū­do žmo­gus. Ne­tu­ri­te ir po­li­ti­nės pa­tir­ties, kur rei­kia ir ne­ma­žai nuo­lai­džia­vi­mo, kommp­ro­mi­sų. Ar tai ne­bus jums kliū­tis dir­bant mi­nis­te­ri­jo­je?

– Su po­li­ti­ne va­do­vy­be, rin­ki­mus lai­mė­ju­sia po­li­ti­ne jė­ga rei­kia la­bai daug de­rin­ti. Man at­ro­do, kad aps­kri­tai, kas bu­vo vie­na iš pra­ėju­sios Vy­riau­sy­bės ir ki­tų vy­riau­sy­bių prob­le­mų, kad mins­te­ri­jo­se vis­kas vyk­da­vo sau, jos per ma­žai veik­da­vo kar­tu de­rin­da­mos pa­stan­gas. Ly­giai taip pat su Sei­mu. Tu­ri­me daug bend­rau­ti su So­cia­li­nių rei­ka­lų ko­mi­te­tu, po­li­ti­ne va­do­vy­be. Čia aš pa­si­ruo­šęs bend­ra­dar­bia­vi­mui.

– O kaip griež­tas kumš­tis mi­nis­te­ri­jo­je, ku­rio vei­kiau­siai pri­reiks?

– Ma­nau, jo už­teks. Aš ar­tė­ju prie 20 me­tų va­do­va­vi­mo pa­tir­ties. Ne­pa­vyk­tų man va­do­vau­ti, jei bū­čiau tik „minkš­tas“. Ti­krai, žmo­nės pri­si­me­na „Ca­ri­te“, kad bū­da­vo ir ki­tų mo­men­tų, ki­tą­kart – ir aša­rų. Ti­krai ne­no­riu nie­ko gąs­din­ti, kie­to­sios prie­mo­nės yra kraš­tu­ti­nės. Aš ti­krai la­bai pa­si­ti­kiu ir no­riu įga­lin­ti žmo­nių są­mo­nin­gu­mą ir kū­ry­biš­ku­mą. Nes per kie­tu­mą ga­li­ma ap­ri­bo­ti jų vi­di­nę kom­pe­ten­ci­ją, juos už­da­ry­ti. Aš lin­kęs iš­lais­vin­ti juos.

– Darb­da­viai ne­re­tai skun­džia­si, kad su­dė­tin­ga ras­ti net ne­kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų, nes eg­zis­tuo­ja per ma­žas at­otrū­kis tarp mi­ni­ma­laus už­mo­kes­čio ir ne­dar­bo iš­mo­kų, so­cia­li­nės pa­šal­pų. Ar jas ke­ti­na­ma ma­žin­ti, griež­tin­ti mo­kė­ji­mą?

– Be­dar­bio pa­šal­pa skir­ta kom­pen­suo­ti pra­ras­tas pa­ja­mas iš dar­bo san­ty­kių, to­dėl ji tu­ri bū­ti kiek ga­li­ma ar­ti­mes­nė toms pa­ja­moms, ku­rias žmo­gus tu­rė­jo. Kiek il­gai jų sky­ri­mas ga­li už­truk­ti, mes tu­ri­me dis­ku­tuo­ti, tai kaž­kiek ga­lė­tų pri­klau­sy­ti ir nuo dar­bo rin­kos si­tua­ci­jos. Jei si­tua­ci­ja yra to­kia, kad dar­bo pa­siū­la yra di­de­lė, tas lai­ko­tar­pis ga­lė­tų bū­ti trum­pes­nis. Kal­bant apie so­cia­li­nes iš­mo­kas, jos yra la­bai se­niai ne­di­din­tos – net ir ga­vę pa­šal­pas, žmo­nės gy­ve­na di­de­lia­me skur­de. Dar­bo už­mo­kes­čio di­dė­ji­mas leis­tų ir pa­šal­pas kel­ti, bet tas at­stu­mas tu­rė­tų bū­ti mo­ty­vuo­jan­tis įsi­dar­bin­ti.

– Už­si­mi­nė­te, kad svars­to­te at­si­sa­ky­ti tar­pi­nės in­teg­ra­ci­jos Ruk­los pa­bė­gė­lių cen­tre, o per­kel­ti pa­bė­gė­lius iš­kart į sa­vi­val­dy­bes. Jū­sų va­do­vau­tas „Ca­ri­tas“ kri­ti­ka­vo ir anks­tes­nės mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bės su­ma­žin­tas iš­mo­kas pa­bė­gė­liams. Tai ar siū­ly­si­te grą­žin­ti iš­mo­kas, at­si­sa­ky­si­te in­teg­ra­ci­jos Ruk­lo­je?

– Kol kas rei­kia su Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja pers­vars­ty­ti ga­li­my­bes per­kel­ti pa­bė­gė­lius tie­siai į sa­vi­val­dy­bes, gal net pi­lo­ti­nį pro­jek­tą pa­si­da­ry­ti, pa­žiū­rė­ti, kaip tai vei­kia. Vie­ną ar ke­lias šei­mas per­si­kė­lus į sa­vi­val­dos te­ri­to­ri­ją ga­li­ma bū­tų spręs­ti, žiū­rė­ti, kaip pert­var­ky­ti sis­te­mą. Bet grei­čiau­siai tai ga­lė­tų vyk­ti ir su Ruk­los pa­gal­ba vie­noms gru­pėms, ir sa­vi­val­dy­bėms, bet tai kol kas svars­to­ma. Rei­kia kal­bė­ti su sa­vi­val­dy­bė­mis: yra jų są­ra­šas, ku­rios pa­si­ren­gu­sios pri­im­ti pa­bė­gė­lius, tai gal­būt rei­kė­tų kal­bė­tis su jo­mis.

Iš­mo­kos pa­bė­gė­liams yra ne­di­de­lės, bet apie jas kol kas ne­si­no­ri kal­bė­ti ne­pa­da­rius sis­te­mi­nių spren­di­mų, ku­rie ga­lė­tų pa­leng­vin­ti in­teg­ra­ci­ją. Pir­miau­sia rei­kė­tų sa­vus na­mų dar­bus pa­da­ry­ti, ta­da gal­vo­ti apie iš­mo­kas. Kol kas apie jų di­di­ni­mą ne­kal­ba­ma.

– Ar siek­si­te gim­dy­mo na­muo­se įtei­si­ni­mo, ar jau apie tai kal­bė­jo­tės su svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­tru?

– Ne, nie­ko ne­da­ry­siu kaip mi­nis­tras, nu­si­ša­lin­siu nuo to. Kiek mi­nis­te­ri­ja at­si­lieps kvie­ti­mui tar­tis dėl reg­la­men­to, svars­ty­ti klau­si­mus, tiek – aš ti­krai ne­da­ry­siu jo­kios įta­kos.

– Ačiū už po­kal­bį.