Kuo ir kaip Lietuva gali pasidalinti su besivystančiu pasauliu
Per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį Lie­tu­vos ski­ria­mos lė­šos be­si­vys­tan­čioms ša­lims iš­au­go dau­giau nei tris kar­tus, vyk­do­ma ne­ma­žai pro­jek­tų kai­my­ni­nė­se Ry­tų par­tne­rys­tės ša­ly­se, ta­čiau ar pa­kan­ka so­li­da­ru­mo su la­biau­siai skurs­tan­čiai­siais to­li­muo­siuo­se kraš­tuo­se? 

2004 me­tais, kuo­met Lie­tu­va ta­po ša­li­mi do­no­re, be­si­vys­tan­čiam pa­sau­liui sky­rė­me ma­žiau nei 10 mi­li­jo­nų eu­rų, o po de­šim­ties me­tų – be­veik 35 mi­li­jo­nus eu­rų. „Su­ma yra stip­riai iš­au­gu­si, bet, ži­nant ten gy­ve­nan­čių žmo­nių po­rei­kius, ji ne­atro­do di­de­lė“, – ko­men­tuo­ja Ag­nė Ig­na­ta­vi­čie­nė, ES ir vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo gru­pės va­do­vė įmo­nė­je „ES­TEP Vil­nius“.

Par­ama – ne tik pinigais

Ji at­krei­pia dė­me­sį, kad aps­kri­tai Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES) – di­džiau­sia do­no­rė pa­sau­ly­je – pra­ėju­siais me­tais vys­ty­mui­si sky­rė be­veik 58 mi­li­jar­dus eu­rų. Į šį „bend­rą ka­ti­lą“, o tiks­liau Eu­ro­pos plė­tros fon­dą, pa­ten­ka ir di­des­nė da­lis (dau­giau nei 60 proc.) Lie­tu­vos ofi­cia­lios par­amos vys­ty­mui­si. Ma­žes­nė pa­nau­do­ja­ma dvi­ša­lės par­amos tei­ki­mui, dau­giau­siai Bal­ta­ru­si­jai, Gru­zi­jai, Mol­do­vai ir t. t. Tuo me­tu iš fon­do lė­šų fi­nan­suo­ja­mos vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo veik­los Af­ri­ko­je, Ra­mio­jo van­de­ny­no te­ri­to­ri­jo­je, Ka­ri­buo­se, Pie­ti­nė­je Azi­jo­je. Bū­tent šiuo­se re­gio­nuo­se, ypač už­sa­cha­rio Af­ri­ko­je bei Pie­ti­nė­je Azi­jo­je, ir gy­ve­na dau­giau­siai že­miau skur­do ri­bos (1,25 do­le­rio per die­ną) esan­čių pa­sau­lio žmo­nių.

Agnė Ignatavičienė / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Pi­ni­gai iš vals­ty­bės biu­dže­to – tik vie­nas iš bū­dų pa­dė­ti pa­sau­liui vys­ty­tis. Svar­bus ins­ti­tu­ci­jų, ne­vy­riau­sy­bi­nio sek­to­riaus, vers­li­nin­kų, eks­per­tų įsi­trau­ki­mas į ES bei tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų dau­gia­ša­lės par­amos skirs­ty­mą bei įgy­ven­di­ni­mą. „Tu­ri­me daug pa­tir­ties, ku­rią ga­lė­tu­me per­duo­ti be­si­vys­tan­čioms ša­lims. Nuo Ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo Lie­tu­va nu­ėjo il­gą ir su­dė­tin­gą re­for­mų ke­lią“, – kal­ba pa­šne­ko­vė. Pa­sak jos, pa­tir­ti­mi pa­si­da­lin­ti ga­li­me įvai­riau­sio­se sri­ty­se nuo de­mo­kra­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų kū­ri­mo ar žmo­gaus tei­sių ap­sau­gos iki že­mės ūkio po­li­ti­kos re­gu­lia­vi­mo ar ener­ge­ti­kos.

Nau­din­ga ir mums

A. Ig­na­ta­vi­čie­nės tei­gi­mu, da­lin­tis pa­tir­ti­mi nau­din­ga ir mums pa­tiems – iš nau­jo ap­mąs­ty­ti nu­ei­tą ke­lią, ieš­ko­ti ga­li­my­bių to­liau to­bu­lė­ti: „Tai, kad dar ne­se­niai Lie­tu­vos vals­ty­bė stip­riai re­for­ma­vo­si – ne mū­sų vie­nų nuo­pel­nas. Prie to pri­si­dė­jo dau­ge­lio ša­lių eks­per­tai, ins­ti­tu­ci­jos, or­ga­ni­za­ci­jos. Jau me­tas ir mums pa­dė­ti ki­tiems. Ma­nau, kad da­li­ni­ma­sis yra svar­bus ir mū­sų to­bu­lė­ji­mui“. Ji taip pat pa­žy­mi, kad ne­gy­ve­na­me už­da­ra­me pa­sau­ly­je vien tik su sa­vo „lie­tu­viš­ko­mis“ prob­le­mo­mis. Da­ly­va­vi­mas tarp­tau­ti­nė­je po­li­ti­ko­je, anot eks­per­tės, ga­li pa­dė­ti ras­ti at­sa­ky­mus ir mū­sų vi­daus po­li­ti­kos klau­si­mams.

Mar­ta Ču­ba­je­vai­tė, Na­cio­na­li­nės ne­vy­riau­sy­bi­nių vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jų plat­for­mos (NNVBOP) vyk­dan­čio­ji di­rek­to­rė, tei­gia, kad įsi­trau­ki­mas į dau­gia­ša­lės par­amos skirs­ty­mą bei įgy­ven­di­ni­mą to­li­muo­siuo­se kraš­tuo­se yra mū­sų so­li­da­ru­mo iš­raiš­ka bei įro­dy­mas, kad sie­kia­me su­ma­žin­ti skur­dą pa­sau­ly­je. „Be to, esu gir­dė­ju­si ar­gu­men­tų, kad įsi­trau­ki­mas pa­de­da kur­ti ir iš­lai­ky­ti dar­bo vie­tas tiek Lie­tu­vos ne­vy­riau­sy­bi­niam sek­to­riui, tiek vers­lui“, – pri­du­ria ji.

Stin­ga patirties

Pa­grin­di­nis bū­das, ku­riuo ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos ga­li įsi­trauk­ti į dau­gia­ša­lės par­amos tei­ki­mą, yra pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mas pa­gal ES ar tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų vyk­do­mus kon­kur­sus. Ta­čiau, kaip pa­sa­ko­ja A. Ig­na­ta­vi­čie­nė, šią sri­tį perp­ras­ti nė­ra leng­va: kon­kur­sų da­ly­viams ke­lia­ma dau­gy­bė rei­ka­la­vi­mų, ku­rie ski­ria­si pri­klau­so­mai nuo to, kas juos skel­bia – ES, Jung­ti­nės Tau­tos (JT), Pa­sau­lio ban­kas ar ku­ri ki­ta or­ga­ni­za­ci­ja. „Rei­kia ge­bė­ti val­dy­ti di­de­lius pro­jek­tus, o Lie­tu­vai ir kai ku­rioms ki­toms po 2004 me­tų į ES įsto­ju­sioms vals­ty­bėms tai yra su­dė­tin­ga“, – tei­gia eks­per­tė.

Jai an­tri­na ir M. Ču­ba­je­vai­tė, ku­ri tei­gia, kad, pa­vyz­džiui, ES lė­šo­mis re­mia­mi pro­jek­tai yra itin di­de­lės fi­nan­si­nės apim­ties (nuo 100 tūkst. iki mi­li­jo­no ir dau­giau eu­rų), to­dėl pra­šo­ma įro­dy­ti, kad juos įgy­ven­din­ti už­teks pa­tir­ties. „Iš kur gau­ti to­kių įro­dy­mų, kai Lie­tu­vos dvi­ša­lės par­amos lė­šo­mis re­mia­mi vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tų biu­dže­tai svy­ruo­ja nuo 15 iki 30 tūkst. eu­rų? Su­si­da­ro už­da­ras ra­tas: ne­vy­riau­sy­bi­nin­kai įgy­ven­di­na smul­kius ir trum­pa­lai­kius Lie­tu­vos dvi­ša­lės par­amos pro­jek­tus, nes tik juos ga­li rea­liai lai­mė­ti“, – ko­men­tuo­ja ji.

Lie­tu­vos at­ve­jis – neišskirtinis

2013 me­tais at­lik­tų „Tria­log“ ty­ri­mų duo­me­ni­mis, per pa­sku­ti­nį de­šimt­me­tį trys ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos iš Lie­tu­vos yra lai­mė­ju­sios iš dau­gia­ša­lės ES par­amos re­mia­mus vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tus. Pa­gal JT tei­kia­mus duo­me­nis, 2012 m. ir 2013 m. Lie­tu­vos or­ga­ni­za­ci­jos tei­kė pa­slau­gas už ati­tin­ka­mai 2,9 mln. JAV do­le­rių ir 1,2 mln. JAV do­le­rių, tai su­da­ro 0,11 proc. ir 0,04 proc. vi­sos JT iš­si­vys­čiu­sių ša­lių teik­tos me­ti­nės pa­slau­gų ver­tės.

Pa­sak A. Ig­na­ta­vi­čie­nės, pa­na­šia sta­tis­ti­ka „pa­si­gir­ti“ ga­li ir ki­tos „nau­jo­sios“ ES ša­lys. Pa­vyz­džiui, mi­nė­ta „Tria­log“ ana­li­zė par­odė, jog ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos iš šių vals­ty­bių per de­šimt­me­tį lai­mė­jo tik 30 pro­jek­tų, ku­rie su­da­rė 0,75 proc. vi­sų pro­jek­tų. „Trūks­ta pa­tir­ties, mo­ty­va­ci­jos, kon­tak­tų. Daž­nai net ne­ži­no­ma, ką ga­li­ma nu­veik­ti šio­je sri­ty­je, ir kuo ver­tin­ga lie­tu­viš­ka pa­tir­tis“, – ko­men­tuo­ja eks­per­tė.

Di­de­lė konkurencija

Ta­čiau yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė – va­di­na­mo­sios se­no­sios ES ša­lys na­rės par­amą be­si­vys­tan­čiam pa­sau­liui ski­ria kur kas il­giau nei de­šimt­me­tį, tad ži­no, kaip kur­ti ir įgy­ven­din­ti to­kius pro­jek­tus. „Jų or­ga­ni­za­ci­jos bei eks­per­tai ge­riau pa­žįs­ta ir be­si­vys­tan­čių ša­lių kul­tū­rą ir rea­li­jas. Nau­ji par­tne­riai joms ne­bū­ti­ni, ypač jei įma­no­ma su­si­tar­ti tar­pu­sa­vy ir vy­riau­sy­bės gi­na jų po­zi­ci­jas“, – aiš­ki­na „ES­TEP Vil­nius“ at­sto­vė. Jos tei­gi­mu, mums at­si­ver­tų dau­giau ga­li­my­bių, jei vie­nas iš rei­ka­la­vi­mų kon­kur­suo­se bū­tų ne­se­na re­for­mų pa­tir­tis: jos žy­miai dau­giau Lie­tu­vo­je ir ki­to­se „jau­nes­nė­se“ ES vals­ty­bė­se.

Marta Čubajevaitė

NNVBOP di­rek­to­rė kaip itin svar­bų iš­ski­ria kon­tak­tų trū­ku­mą: „Ka­dan­gi Lie­tu­va yra ga­nė­ti­nai nu­to­lu­si nuo be­si­vys­tan­čių ša­lių už­sa­cha­rio Af­ri­ko­je ar Pie­ti­nė­je Azi­jo­je, la­bai trūks­ta pa­ti­ki­mų par­tne­rių kon­tak­tų tam, kad bū­tų ga­li­ma kar­tu reng­ti pro­jek­tus. Tad dau­gia­ša­lės par­amos pro­jek­tai daž­nai ap­si­ri­bo­ja ar­ti­mo­mis be­si­vys­tan­čio­mis ša­li­mis – Lie­tu­vos ry­ti­nė­mis kai­my­nė­mis“. Pa­sak jos, vie­nas di­džiau­sių šiuo me­tu įgy­ven­di­na­mų vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tų to­li nuo mū­sų ša­lies – ŽIV­/AIDS pre­ven­ci­ja Ki­ni­jo­je, ku­rią vyk­do lė­šas iš pre­ky­bos dė­vė­tais dra­bu­žiais gau­nan­ti vie­šo­ji įstai­ga „Hu­ma­na Peop­le to Peop­le Bal­tic“.

Kas to­liau?

„Tu­ri­me džiaug­tis, kad per de­šimt­me­tį mū­sų ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos jau su­ge­bė­jo įsi­trauk­ti į dau­gia­ša­lės par­amos įgy­ven­di­ni­mą ir ban­do dirb­ti pla­čiau“, – kal­ba M. Ču­ba­je­vai­tė. Ki­ta ver­tus, ji pa­žy­mi, kad bū­ti­na per­žiū­rė­ti šiai sri­čiai ski­ria­mą fi­nan­sa­vi­mą bei po­li­ti­kos for­ma­vi­mą, jei vys­to­mą­jį bend­ra­dar­bia­vi­mą iš­ties su­pran­ta­me kaip so­li­da­ru­mą su skurs­tan­čiai­siais vi­sa­me pa­sau­ly­je bei ma­to­me nau­dą sa­vo ne­vy­riau­sy­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms, vers­li­nin­kams.

A. Ig­na­ta­vi­čie­nė taip pat mi­ni, jog šio­je sri­ty­je rei­ka­lin­ga vals­ty­bės pa­gal­ba. Jos tei­gi­mu, ly­de­riau­ti vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo plė­to­ji­me ga­lė­tų Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja ar­ba spe­cia­liai tam su­kur­ta nau­ja ins­ti­tu­ci­ja, kaip yra Len­ki­jo­je, Če­ki­jo­je, Veng­ri­jo­je bei dau­ge­ly­je „se­nų­jų“ ES vals­ty­bių. Ji ga­lė­tų ska­tin­ti ne­vy­riau­sy­bi­nin­kus įsi­trauk­ti į dau­gia­ša­lės par­amos tei­ki­mą, su­pa­žin­din­tų su par­amos tei­ki­mo ga­li­my­bė­mis ir da­ly­va­vi­mo pro­ce­su, pa­dė­tų ieš­ko­ti par­tne­rių.

„Ju­da­me tei­sin­ga kryp­ti­mi – da­bar rei­kia tik drą­siau ir grei­čiau“, – api­bend­ri­na M. Ču­ba­je­vai­tė.