Kun. P. Eglinas: adventas nėra liūdesio metas
Ad­ven­tas – ra­maus lau­ki­mo me­tas, bet tai vi­sai ne­reiš­kia, kad žmo­nės tu­ri tik sė­dė­ti ir nuo­bo­džiau­ti, sa­ko vie­nuo­lis do­mi­ni­ko­nas, ku­ni­gas Pi­jus Eg­li­nas. „Rei­kia im­ti šluo­tą, sku­du­rą, siurb­lį ir siurb­ti, plau­ti, šluo­ti tam, kad su­lauk­tu­me sve­čio jau pa­puoš­tuo­se ir šva­riuo­se na­muo­se. O tie na­mai – žmo­gaus gy­ve­ni­mas“, – kal­ba jis.

Ku­ni­go Pi­jaus tei­gi­mu, nuo­mo­nė, kad per ad­ven­tą rei­kia bū­ti ra­miai ir ne­si­links­min­ti, – ne­tei­sin­ga: „Jei mes sten­gia­mės pa­bū­ti ra­my­bė­je, ti­krai ne­reiš­kia, kad mums liūd­na. [...] Kai sa­ko­ma „links­my­bės“, min­ty­je tu­ri­mas šė­lio­ji­mas. O per ad­ven­tą bend­ruo­me­nės na­riams pa­ta­ria­ma ge­riau pa­bū­ti ra­my­bė­je. Nes tik ra­my­bė­je ga­li iš­girs­ti ir sa­vo pa­ties šir­dies bal­są, juo la­biau – Die­vo bal­są.“

– Ku­ni­ge Pi­jau, koks li­tur­gi­nis lai­ko­tar­pis yra ad­ven­tas? Ką jis reiš­kia?

– Yra va­di­na­ma­sis li­ni­ji­nis lai­kas. Tai reiš­kia, kad mes pra­de­da­me kaž­ko­kį ke­lią ir ei­na­me ta­ry­tum lai­ko li­ni­ja, ku­ri ve­da į la­bai aiš­kų tiks­lą. Bet ly­giai taip pat mes mėgs­ta­me pa­ste­bė­ti ir nau­do­tis tam ti­krais cik­liš­ku­mais, ku­rie gy­ve­ni­mą pa­da­ro ir pa­pras­tes­nį, ir įdo­mes­nį. Tad Baž­ny­čios, kaip žmo­nių bend­ruo­me­nės, vi­du­je, tai su­pran­tant ir ma­tant įvai­rius gy­ve­ni­mo da­ly­kus, su­si­for­ma­vo toks reiš­ki­nys, ku­rį mes va­di­na­me li­tur­gi­niais me­tais, li­tur­gi­niu ka­len­do­riu­mi ir pan.

Per tą li­tur­gi­nį ka­len­do­rių mes pri­si­me­na­me pa­čius svar­biau­sius įvy­kius, ku­rie įvy­ko mū­sų, kaip žmo­ni­jos, iš­ga­ny­mo is­to­ri­jo­je. Įdo­mu tai, kad nau­ji me­tai pra­si­de­da kur kas anks­čiau, ne­gu at­ei­na ka­len­do­ri­niai nau­ji me­tai, ki­taip ta­riant, prieš šv. Ka­lė­das mes tu­ri­me pa­si­ruo­ši­mo lai­ką – ad­ven­to lai­ką, ku­ria­me iš­reikš­ta to­kia lau­ki­mo min­tis.

Ad­ven­tas pa­pras­tai da­li­ja­mas į dvi idė­ji­nes da­lis. Pir­ma da­lis – iki gruo­džio 17 die­nos. Ja iš­reiš­kia­mas lau­ki­mas, kad Jė­zus dar kar­tą at­eis, bet at­eis jau lai­kų pa­bai­go­je, kai bus pa­sau­lio pa­bai­ga. An­tra ad­ven­to, kaip lau­ki­mo lai­ko, da­lis skir­ta tai Džiu­giai nau­jie­nai, kad prieš 2 000 me­tų Die­vas nu­spren­dė tarp žmo­nių už­gim­ti žmo­gu­mi.

– Kaip su­pran­ta­mas lau­ki­mo lai­kas?

– To is­to­ri­nio pa­mi­nė­ji­mo be­lauk­da­mi, mes vi­si su­pran­ta­me, kad lau­ki­mas nė­ra tik sė­dė­ji­mas ir nuo­bo­džia­vi­mas. Rei­kia im­ti šluo­tą, sku­du­rą, siurb­lį ir siurb­ti, plau­ti, šluo­ti tam, kad su­lauk­tu­me sve­čio jau pa­puoš­tuo­se ir šva­riuo­se na­muo­se. O tie na­mai – žmo­gaus gy­ve­ni­mas. Ki­taip ta­riant, Baž­ny­čia, ar­ba bend­ruo­me­nė, kiek­vie­nais me­tais (ir kiek­vie­nais gy­ve­ni­mo me­tais) sa­vo na­riams su­tei­kia ga­li­my­bę nau­jai pa­žvelg­ti į sa­vo ti­kė­ji­mą, nu­ei­tą ke­lią ir pe­rei­ti į nau­ją eta­pą pa­skui sa­ve už­vė­rus du­ris. Tai – la­bai pra­ktiš­ki pa­mąs­ty­mai.

– Daž­nai sa­ko­ma, kad per ad­ven­tą ka­ta­li­kai tu­ri su­si­lai­ky­ti nuo links­my­bių, šė­lio­nių, kad rei­kia su­si­kaup­ti, ap­mąs­ty­ti ir pan. Kaip yra iš ti­krų­jų? Ar ti­krai ad­ven­tas toks liūd­nas, rim­ties rei­ka­lau­jan­tis eta­pas?

– Jei mes sten­gia­mės pa­bū­ti ra­my­bė­je, ti­krai ne­reiš­kia, kad mums liūd­na. Tai šiuo­lai­ki­nių žmo­nių su­kur­ti ste­reo­ti­pai, ne­va jei gro­ja tran­ki mu­zi­ka, mes rė­kia­me, šau­kia­me, šo­ka­me, yra links­ma. O jei sė­di­me ir skai­to­me kny­gą, ta­da liūd­na ir nuo­bo­du. Čia jau taip ma­nan­čių žmo­nių prob­le­ma.

An­tra, pats lau­ki­mas ir yra ra­mus pa­sva­jo­ji­mas, pa­me­di­ta­vi­mas, pa­fi­lo­so­fa­vi­mas, pa­mąs­ty­mas. Gal­būt, be­mąs­ty­da­mi apie sa­vo gy­ve­ni­mą, pa­ma­ty­si­me, kad tu­ri­me kaž­ko­kių bė­dų, tai, ką mes va­di­na­me nuo­dė­me, su­pra­si­me klai­das, ku­rios mus klam­pi­na ir ne­lei­džia ju­dė­ti į prie­kį. Ta­da ti­krai bū­tų kvai­la tie­siog sė­dė­ti ir nie­ko ne­da­ry­ti. O ad­ven­tas su­tei­kia ti­krai ge­rą pro­gą.

Baž­ny­čia to­dėl ir sa­ko – sten­ki­tės ne­si­links­min­ti to­kiais iš­skir­ti­niais, kaip ad­ven­tas, lai­kais. Kai sa­ko­ma „links­my­bės“, min­ty­je tu­ri­mas toks ti­kras šė­lio­ji­mas, nes tam skir­ti vi­si me­tai – vi­sus me­tus kad ir kiek­vie­ną die­ną ga­li­ma šė­lio­ti ir aps­kri­tai bet ką da­ry­ti. O per ad­ven­tą bend­ruo­me­nės na­riams pa­ta­ria­ma ge­riau pa­bū­ti ra­my­bė­je. Nes tik ra­my­bė­je ga­li iš­girs­ti ir sa­vo pa­ties šir­dies bal­są, juo la­biau – Die­vo bal­są.