Kultūros ministrė „kultūrina“ kalbą
2016 me­tų gruo­džio 21 die­ną per ra­di­ją bu­vo trans­liuo­ja­mas Lia­nos Ruo­ky­tės-Jons­son po­kal­bis su žur­na­lis­tu apie jos, kaip nau­jo­sios kul­tū­ros mi­nis­trės, pir­muo­sius dar­bus. Mi­nis­trė ke­le­tą kar­tų pa­brė­žė, kad „reiks at­siž­velg­ti į kul­tū­ros lau­ko po­rei­kius“, „pa­si­tart su kul­tū­ros lau­ku“!

Ma­ne, kaip ūki­nin­ko vai­ką ir že­mės ūkio spe­cia­lis­tą, to­kie pa­sa­ky­mai, švel­niai ta­riant, nu­ste­bi­no. Kaip­gi mi­nis­trė tar­sis su lau­ku, nors tai bū­tų ir kul­tū­ros lau­kas?!

Daž­nai var­to­ja­me ter­mi­nus „kul­tū­ri­nė pie­va“, „su­kul­tū­rin­ta dir­va“, po­sa­kį „ši­ta­me lau­ke ge­rai de­ra ja­vai“ ir pan. Ta­čiau kad yra dar toks kul­tū­ros lau­kas, su ku­riuo ga­li­ma tar­tis, ne­gir­dė­jau. Dėl vi­sa ko pa­si­do­mė­jau, kaip žo­džius „kul­tū­ra“ ir „lau­kas“ aiš­ki­na Tarp­tau­ti­nių žo­džių ir Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nai.

Ge­ro­kai api­bend­rin­tai „kul­tū­ra“ – la­vi­ni­mas, to­bu­li­ni­mas, vi­sa, kas su­kur­ta žmo­nių fi­zi­niu ir pro­ti­niu dar­bu; to­bu­lu­mo laips­nis, pa­siek­tas, ku­rio­je nors sri­ty­je, ir pan. Žo­dis „lau­kas“ – be me­džių, ly­gi vie­ta, dir­va, že­mės plo­tas, vie­ta po at­vi­ru dan­gu­mi, erd­vė, ku­rio­je pa­si­reiš­kia jė­gų vei­ki­mas, ir pan.

Tai­gi žo­dy­nuo­se ne­ra­dau, kad bū­tų pa­mi­nė­tas ter­mi­nas „kul­tū­ros lau­kas“. Ga­li­ma spė­ti, jog mi­nis­trė, sa­ky­da­ma „kul­tū­ros lau­kas“, tu­rė­jo gal­vo­je dai­li­nin­kus, ra­šy­to­jus, bib­lio­te­ki­nin­kus ir ki­tus KUL­TŪ­RI­NIN­KUS – KUL­TŪ­ROS SKLEI­DĖ­JUS, kaip aiš­ki­na­ma žo­dy­nuo­se.

Pa­gal žo­džio „kul­tū­ra“ pra­smę kul­tū­ri­nin­kai yra ne tik me­ni­nin­kai, bet ir mo­ky­to­jai, ag­ro­no­mai, in­ži­nie­riai, gal net po­li­ti­kai, t. y. vi­si, ku­rie sa­vo pro­ti­niu ir fi­zi­niu dar­bu ką nors pa­ge­ri­na, pa­to­bu­li­na. Mi­nis­trei de­rė­tų to­bu­lin­ti lie­tu­vių kal­bos kul­tū­rą, o ne prieš­in­gai!

Tu­rė­da­mas pro­gą pri­me­nu, kad per te­le­vi­zi­ją ir ra­di­ją, spau­dą val­džios, moks­lo žmo­nės, o ypač žur­na­lis­tai skur­di­na lie­tu­vių kal­bą, už­ter­šia ją sve­ti­my­bė­mis, ne­vy­ku­siais po­sa­kiais, per daž­nai ir be rei­ka­lo var­to­ja tarp­tau­ti­nius žo­džius. Pa­vyz­džiui, kas­dien KAL­BA „vaikš­to“ po Sei­mo sa­lę! Daž­nas sei­mū­nas oriai pra­de­da šne­ką „ei­na kal­ba“, užuot sa­kęs „kal­ba­ma“. Liūd­na gir­dė­ti, kai kal­bos ži­no­vė li­te­ra­tū­ro­lo­gė prof. Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė, nag­ri­nė­da­ma li­te­ra­tū­ros kū­ri­nį, vie­toj gra­žiai lie­tu­viš­kai skam­ban­čio žo­džio „ats­pin­di“ var­to­ja fi­zi­ki­nį ter­mi­ną „ref­lek­suo­ja“. Gal­būt fi­lo­lo­gai žo­dį „ref­lek­si­ja“ su­pran­ta kaip sa­vo min­čių ir iš­gy­ve­ni­mų ana­li­zę, bet ne pa­pras­ti ra­di­jo klau­sy­to­jai.

Žur­na­lis­tai į kas­die­nę kal­bą įbru­ko „no­mi­na­ci­ją“, nors yra gra­žus lie­tu­viš­kas žo­dis „ap­do­va­no­ji­mas“. Ta­ry­tum žvy­ras tarp dan­tų su­girk­ši, kai gir­džiu šį sve­tim­kū­nį iš te­le­vi­zi­jos ekra­no! Pa­sta­ruo­ju me­tu ži­niask­lai­do­je vis daž­niau var­to­ja­mas žo­dis „ne­po­tiz­mas“. Jo reikš­mę ži­no ne­daug žmo­nių. Jei ne­tu­ri­me lie­tu­viš­ko ati­tik­mens, su­kur­ki­me! Taip da­ry­da­vo mo­ky­ti žmo­nės Lie­tu­vos at­gi­mi­mo auš­ro­je. Vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mus mo­kė, kad ži­no­ti tarp­tau­ti­nius žo­džius rei­kia, bet bū­ti­na veng­ti juos var­to­ti, kai yra lie­tu­viš­ki ati­tik­me­nys. Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas čia pat iš­aiš­ki­no, ką reiš­kia ir tarp­tau­ti­nis žo­dis „sno­bas“. Te­le­vi­zi­jos lai­dos „Va­lan­da su Rū­ta“ ve­dė­ja šne­ka „kul­tū­rin­gai“: jai kro­ko­di­lai val­go, šu­ne­liai mirš­ta. Pa­gal Rū­tą, ma­tyt, žmo­nės ėda, dve­sia, gaiš­ta ar stim­pa! Ver­ta pri­min­ti, kad lie­tu­viams tik žmo­gus ir bi­tė val­go bei mirš­ta. O kul­tū­ri­nin­ko A. Ra­ma­naus­ko šne­kos, gir­di­mos iš te­le­vi­zi­jos ekra­no, ne tik kal­bą, bet ir tau­tą „nu­kul­tū­rins“. Taip ir no­rė­tų­si pa­na­šius žur­na­lis­tus pa­siųs­ti į at­okų Lie­tu­vos kai­mą, kad pa­si­mo­ky­tų kal­bos ir ne­skur­din­tų jos! Ko­kią kul­tū­rą sklei­džia Kau­no kul­tū­ros ir me­no sa­vai­traš­tis „Ne­mu­nas“ ir Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos sa­vai­traš­tis „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“?

Da­bar ži­niask­lai­da vi­su bal­su ply­šau­ja apie van­dens ter­ši­mą ar nu­gai­šu­sį žu­ve­lio­ką, tik ne apie kal­bos ter­ši­mą ir ki­tas bjau­ras­tis, sklin­dan­čias iš te­le­vi­zi­jos ekra­nų ir ki­tų kul­tū­ros cen­trų.

Dau­giau dė­me­sio kal­bos kul­tū­rai tu­rė­tų skir­ti Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ta­ry­ba, Ra­šy­to­jų są­jun­ga, Švie­ti­mo ir moks­lo bei Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos, ki­tos val­džios ir vi­suo­me­ni­nės įstai­gos bei or­ga­ni­za­ci­jos. No­rė­tų­si, kad Vals­ty­bi­nė kal­bos ins­pek­ci­ja vie­šiau ir griež­čiau ko­vo­tų su lie­tu­vių kal­bos ter­šė­jais ir skur­din­to­jais, o Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja ne­at­si­lik­tų nuo ap­lin­kos po­ky­čių ir in­ten­sy­viau sau­go­tų, to­bu­lin­tų kal­bą. Jei trūks­ta pi­ni­gų pa­grin­di­nei tau­tos ver­ty­bei – Kal­bai – sau­go­ti, Vy­riau­sy­bė pri­va­lo jų ras­ti. Ra­di­jo klau­sy­to­jai ir te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai tu­ri tei­sę gir­dė­ti šva­rią lie­tu­vių kal­bą, o ne kal­bą su lo­ty­nų, ang­lų ar ki­tų kal­bų in­tar­pais.

Doc. dr. Gvi­das Kazlauskas