Kultūrinė diplomatija – prieš stereotipus
Kai san­ty­kiai tarp vals­ty­bių at­vės­ta, juos su­šil­dy­ti pa­de­da bend­ra­dar­bia­vi­mas kul­tū­ros sri­ty­je – tuo įsi­ti­ki­nęs Len­ki­jos ins­ti­tu­to Vil­niu­je va­do­vas Mar­ci­nas Łapc­zyńs­kis.

Pir­mą­syk mū­sų ša­ly­je jis ap­si­lan­kė 2004 me­tų ge­gu­žės 1-ąją, kai Lie­tu­va ir Len­ki­ja ta­po Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė­mis. Stu­di­juo­da­mas tarp­tau­ti­nius san­ty­kius Var­šu­vos uni­ver­si­te­te M. Łapc­zyńs­kis do­mė­jo­si Bal­ti­jos ša­li­mis ir pa­gal „E­ras­mus“ stu­den­tų mai­nų prog­ra­mą at­vy­ko į Vil­nių. Nuo ta­da, anot jo, ir pra­si­dė­jo nuo­ty­kis su Lie­tu­va. „Į­do­mu, kad ly­giai prieš 10 me­tų stu­di­jų pra­kti­ką at­li­kau Len­ki­jos ins­ti­tu­te Vil­niu­je. Tuo­met nė ne­ma­niau, kad čia su­grį­šiu kaip jo va­do­vas“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė Len­ki­jos ins­ti­tu­to Vil­niu­je di­rek­to­rius Mar­ci­nas Łapczyńskis.

Am­bi­ci­jos – plės­ti auditoriją

– Dar nė­ra me­tų, kai va­do­vau­ja­te Len­ki­jos ins­ti­tu­tui, ku­ris šie­met mi­ni veik­los Lie­tu­vo­je dvi­de­šimt­me­tį. Ką pa­mi­nė­tu­mė­te kaip svar­biau­sius pa­sie­ki­mus ir ko­kias am­bi­ci­jas to­liau puo­se­lė­ja­te?

– 20 me­tų – tai ir trum­pas, ir il­gas lai­ko­tar­pis. Per jį įgy­ven­din­ta dau­giau kaip 2 tūkst. pro­jek­tų, įdo­miai pa­sa­ko­jan­čių apie šiuo­lai­ki­nę Len­ki­ją. Po­pu­lia­ri­na­me len­kiš­ką tea­trą, mu­zi­ką, ki­ną, re­mia­me kny­gų ir tea­tro vei­ka­lų ver­ti­mus, ren­gia­me kal­bos kur­sus, pri­sta­to­me ver­tas ap­lan­ky­ti Len­ki­jos vie­tas, pa­sa­ko­ja­me apie Len­ki­jos is­to­ri­ją ir mū­sų san­ty­kius Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos me­tu. Nau­ją veik­los de­šimt­me­tį no­ri­me pra­dė­ti nau­ju eta­pu ir pa­siek­ti tuos žmo­nes, ku­rie anks­čiau mū­sų ren­gi­niuo­se ne­da­ly­vau­da­vo.

Vie­nas mū­sų veik­los pri­nci­pų – su­pras­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jų po­rei­kius, kar­tu nu­spręs­ti, kas lie­tu­viš­kai au­di­to­ri­jai įdo­mu. Kai ką do­mi­na is­to­ri­ja, tad jiems kar­tu su „Gat­vės gy­vos“ ir Jo­gai­lai­čių uni­ver­si­te­to Kro­ku­vo­je stu­den­tais įgy­ven­di­no­me pro­jek­tą apie dau­ge­lio kul­tū­rų įta­ką tar­pu­ka­rio Vil­niaus ar­chi­tek­tū­rai. Ki­tiems įdo­mes­nė at­ro­do ma­da, tad per fes­ti­va­lį „Ma­dos in­fek­ci­ja“ pri­sta­tė­me Len­ki­jos šiuo­lai­ki­nę ma­dą ir jau­nus di­zai­ne­rius. Pa­sa­ko­da­mi apie kū­ry­bin­gą Len­ki­ją, rek­la­muo­ja­me len­kų kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų in­dus­tri­ją, ji yra vie­na di­džiau­sių bei grei­čiau­siai be­si­vys­tan­čių pa­sau­ly­je ir ski­na aukš­čiau­sio ly­gio lau­rus už to­kius pro­jek­tus kaip „Ra­ga­nius“.

Mū­sų veik­la itin įvai­ria­ly­pė, nes no­ri­me kad kuo dau­giau žmo­nių su­ži­no­tų, kas Len­ki­jo­je yra ge­riau­sia. Sie­kia­me, kad Len­ki­ja ne­bū­tų vie­na­die­nės iš­vy­kos ap­si­pirk­ti į Su­val­kus vie­ta, bet ša­lis, ku­rio­je ga­li­ma įdo­miai at­os­to­gau­ti, lan­ky­ti mo­der­nius mu­zie­jus, fes­ti­va­lius, to­kius kaip, pa­vyz­džiui, prieš ke­lias die­nas Vroc­la­ve pa­si­bai­gęs vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mas ki­no fes­ti­va­lis „Nau­ji ho­ri­zon­tai“ ar­ba prieš ke­lias sa­vai­tes Gdy­nė­je vy­kęs taip pat la­bai po­pu­lia­rus pa­sau­ly­je mu­zi­kos fes­ti­va­lis „O­pen'er“.

– Ko­kie žmo­nės yra tiks­li­nė au­di­to­ri­ja, ku­rią no­ri­te pa­siek­ti?

– Per šiuos mė­ne­sius, kai čia dir­bu, pa­ste­bė­jau, kad į mū­sų ins­ti­tu­to ren­gi­nius su­si­ren­ka ma­žai jau­ni­mo. Tam yra įvai­rių prie­žas­čių: de­ja, Lie­tu­vo­je vis dar eg­zis­tuo­ja ne­ga­ty­vūs ste­reo­ti­pai apie Len­ki­ją, apie ją lie­tu­viš­ko­je ži­niask­lai­do­je daž­niau­siai kal­ba­ma vien skan­da­lų ar­ba ne­ga­ty­vių įvy­kių fo­ne. Be to, vi­suo­ti­nai prie­ina­mo in­ter­ne­to ero­je kul­tū­ros sri­ty­je vy­rau­ja di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja.

– Ta­čiau da­liai vy­res­nės kar­tos žmo­nių len­kų kal­ba ir kul­tū­ra yra ar­ti­ma dėl so­viet­me­čiu žiū­rė­tos len­kiš­kos te­le­vi­zi­jos, len­kų kal­ba skai­ty­tų kny­gų.

– Tie­sa. Ke­liau­da­mi po Lie­tu­vą su­si­tin­ka­me su mū­sų ins­ti­tu­to bend­ra­dar­biais, par­tne­riais, ku­rie kal­ba ar bent jau su­pran­ta len­kiš­kai. Kau­no ir ne tik jo apy­lin­kė­se len­kų te­le­vi­zi­ja anks­čiau bu­vo leng­vai prie­ina­ma. Tiems, ku­rie jau mo­ka kal­bą, taip pat tu­ri­me ką pa­siū­ly­ti. Dau­giau ren­gi­nių no­ri­me pa­siū­ly­ti už di­de­lių mies­tų ri­bų, pa­siek­ti ma­žes­niuo­sius, ku­riems kul­tū­ra su­nkiau prie­ina­ma, bet jos po­rei­kis di­de­lis.

Be­je, vie­to­vė­se, ku­rios la­biau nu­to­lu­sios nuo Len­ki­jos, ma­ty­ti par­adok­sa­liai di­des­nis su­si­do­mė­ji­mas ir no­ras bend­ra­dar­biau­ti. Kar­tais ten daug leng­viau or­ga­ni­zuo­ti įdo­mų pro­jek­tą nei Vil­niu­je ar Kau­ne, kur kas­dien vyks­ta ke­lias­de­šimt ren­gi­nių. Šie­met mums jau te­ko pa­bu­vo­ti Jo­na­vo­je, Kai­šia­do­ry­se, Ni­do­je, ke­lis kar­tus Klai­pė­do­je, Aly­tu­je, Kė­dai­niuo­se, Pa­ne­vė­žy­je, Šal­či­nin­kuo­se, Bir­žuo­se, Gel­gau­diš­ky­je, Uk­mer­gė­je.

Do­mi­na len­kiš­kas kinas

– Sten­gia­tės rea­guo­ti į Lie­tu­vos gy­ven­to­jus po­rei­kius. Kas jiems įdo­miau­sia – dau­giau­sia skai­to­ma, žiū­ri­ma, klau­so­ma­si Len­ki­jos ins­ti­tu­to me­dia­te­ko­je?

– Vie­na įdo­miau­sių sri­čių lie­tu­viams bei Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tiems len­kams yra ki­nas. Dau­giau­sia me­dia­te­kos lan­ky­to­jų sim­pa­ti­jų su­lau­kia Krzysz­to­fas Kieś­lows­kis. Šie­met mi­ni­mos 20-osios šio len­kų re­ži­sie­riaus mir­ties me­ti­nės. Mi­nė­da­mi K. Kieś­lows­kio me­tus, „Ki­ne po žvaigž­dė­mis“ drau­ge su Pra­ncū­zi­jos ins­ti­tu­tu ir „Pa­sa­kos“ ki­no tea­tru ro­do­me jo tri­lo­gi­ją „Trys spal­vos“, o ru­de­nį, per Len­kų ki­no fes­ti­va­lį, ro­dy­si­me jo cik­lą „De­ka­lo­gas“ ir reng­si­me dis­ku­si­jas apie De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų ak­tua­lu­mą šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je.

Mū­sų bib­lio­te­ko­je – dau­giau kaip 8 tūkst. kny­gų, tai di­džiau­sia len­kiš­kos li­te­ra­tū­ros ko­lek­ci­ja Lie­tu­vo­je. Po­pu­lia­riau­sios yra biog­ra­fi­nės kny­gos, pri­si­mi­ni­mai ir su fil­mais su­si­ju­si li­te­ra­tū­ra. Tarp skai­to­miau­sių yra Andr­ze­jaus Fra­nas­ze­ko par­ašy­ta Czes­ła­wo Mi­łos­zo biog­ra­fi­ja. Taip pat Rim­vy­do Va­lat­kos „Jo­gai­los ak­muo Len­ki­ja“, džiau­gia­mės, kad tai vie­na per­ka­miau­sių kny­gų Lie­tu­vo­je. Da­bar ne­kan­trau­da­mi lau­kia­me Mag­da­le­nos Gro­chows­kos kny­gos apie Jier­zy Gied­roy­cą, ją į lie­tu­vių kal­bą iš­ver­tė Ka­zys Us­ci­la. Kny­gy­nuo­se lei­di­nys pa­si­ro­dys dar šią va­sa­rą. Taip pat bib­lio­te­ko­je tu­ri­me ne­ma­žai vai­kiš­kos li­te­ra­tū­ros, ji su­lau­kia tė­ve­lių su­si­do­mė­ji­mo. Be kny­gų len­kų kal­ba, tu­ri­me ir ne­ma­žai len­kų au­to­rių li­te­ra­tū­ros lie­tu­viš­kai.

Tu­ri­me ir di­de­lę ko­lek­ci­ją gar­so įra­šų, o po­pu­lia­riau­sias – džia­zas. Fes­ti­va­lio „Kau­nas Jazz“ me­tu suo­rga­ni­za­vo­me vi­są len­kiš­ko džia­zo die­ną. Tai­gi tai, ko skai­ty­to­jai, klau­sy­to­jai, žiū­ro­vai ieš­ko me­dia­te­ko­je, per­ke­lia­ma į mū­sų ren­gi­nius. Me­dia­te­kos iš­tek­liais ga­li­ma nau­do­tis ne­mo­ka­mai.

Len­ki­jos krikš­to ju­bi­lie­jus mi­nė­tas ir Lietuvoje

– Du­kart per me­tus ren­gia­te tri­jų mė­ne­sių truk­mės len­kų kal­bos kur­sus. Įdo­mu, ko­kia jų lan­ky­to­jų mo­ty­va­ci­ja?

– Su­si­do­mė­ji­mas kur­sais, ku­riuos ren­gia­me dau­ge­lį me­tų, di­de­lis. Pra­ėju­sį se­mes­trą juo­se mo­kė­si per pus­šim­tį žmo­nių, bu­vo ir pra­de­dan­čių­jų, ir pa­žen­gu­sių­jų gru­pės. Ap­lan­kiau jas vi­sas ir klau­si­nė­jau stu­den­tų mo­ty­vų. Vie­niems len­kų kal­ba rei­ka­lin­ga dar­be, ki­ti no­ri pa­lai­ky­ti ry­šį su pa­žįs­ta­mais Len­ki­jos gy­ven­to­jais, tre­ti daž­nai ten va­žiuo­ja at­os­to­gau­ti. Esa­ma ir as­me­nų, ku­rie tu­ri len­kiš­kas šak­nis, ta­čiau pra­ra­do ry­šį su pa­vel­du ir no­ri jį ras­ti.

– Len­kai mi­ni ne tik re­ži­sie­riaus K. Kieś­lows­kio, ne tik ra­šy­to­jo Hen­ry­ko Sien­kie­wic­ziaus me­ti­nes, bet ir 1050 me­tų krikš­to ju­bi­lie­jų.

– Len­ki­jos krikš­tas nė­ra vien re­li­gi­nės svar­bos įvy­kis, bet ir po­li­ti­nės, geo­po­li­ti­nės, kul­tū­ri­nės. Ke­le­tą pro­jek­tų šia te­ma įgy­ven­di­no­me ir Lie­tu­vo­je: par­en­gė­me lai­dą drau­ge su lie­tu­viš­kuo­ju Ma­ri­jos ra­di­ju, su Gniez­no ar­ki­vys­ku­pi­jos ar­chy­vu ir por­ta­lu „Ber­nar­di­nai.lt“ bend­ra­dar­bia­vo­me reng­da­mi lie­tu­viš­ką straips­nių cik­lą apie skir­tin­gus krikš­to as­pek­tus. Gai­les­tin­gu­mo kong­re­so, vy­ku­sio ge­gu­žę Vil­niu­je, me­tu or­ga­ni­za­vo­me prot­mū­šį apie krikš­tą ir Pa­sau­lio jau­ni­mo die­nas, ku­rios ką tik pa­si­bai­gė Kro­ku­vo­je. Kul­mi­na­ci­ja bu­vo iš­kil­min­gas kon­cer­tas Šv. Dva­sios baž­ny­čio­je.

Te­rei­kia ge­ros valios

No­rė­čiau už­duo­tį tą pa­tį klau­si­mą kaip ir jū­sų pirm­ta­kei Mał­gor­za­tai Kas­ner. Ko­kia kul­tū­ri­nės dip­lo­ma­ti­jos reikš­mė, kai san­ty­kiai tarp vals­ty­bių šal­ti ar net įtemp­ti?

– Vie­šo­sios ir kul­tū­ros dip­lo­ma­ti­jos sri­ty­je vei­kiu jau be­veik de­šimt me­tų. Dirb­da­mas Len­ki­jos kul­tū­ros ir na­cio­na­li­nio pa­vel­do mi­nis­te­ri­jo­je tu­rė­jau ga­li­my­bę ste­bė­ti, kaip bend­ra­dar­bia­vi­mas su kul­tū­ros pro­jek­tais pa­de­da už­megz­ti ry­šius ir tarp po­li­ti­kų, ir tarp vers­li­nin­kų. Da­ly­va­vau ren­giant pro­jek­tus Ki­ni­jo­je ir ma­čiau, kaip pa­vy­ko su­do­min­ti daug ki­nų, ku­rie iki tol ne­ži­no­jo, kad eg­zis­tuo­ja to­kia ša­lis Len­ki­ja. Pa­na­šiai ir san­ty­kiai su Ira­nu – po­li­ti­niai, eko­no­mi­niai ry­šiai stag­nuo­ja, bet juos šil­do bend­ra­dar­bia­vi­mas ki­no sri­ty­je. Šiuo­lai­ki­nia­me konf­lik­tų, ne­su­sip­ra­ti­mų ir ka­rų ku­pi­na­me pa­sau­ly­je kul­tū­ri­nės dip­lo­ma­ti­jos reikš­mė yra mil­ži­niš­ka. Ji pa­de­da su­ar­tin­ti žmo­nes, kur­ti pa­si­ti­kė­ji­mą, iš­pai­nio­ti po­li­ti­nių pa­si­rin­ki­mų brūz­gy­nus, pa­aiš­kin­ti sa­vo po­zi­ci­ją.

Ma­nau, kad daug prob­le­mų, ky­lan­čių tarp Len­ki­jos ir Lie­tu­vos, taip pat ga­li pa­dė­ti iš­spręs­ti kul­tū­ros pro­jek­tai, te­rei­kia tru­pu­čio ge­ros va­lios. Ins­ti­tu­tas sa­vo ak­ty­via veik­la no­ri par­ody­ti, jog Len­ki­jos ne­rei­kia bi­jo­ti, kad tai pa­ti­ki­ma par­tne­rė, ja ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti tiek po­li­ti­kos, sau­gu­mo, eko­no­mi­kos, tiek kul­tū­ros sri­ty­se. Nė­ra pa­sau­ly­je ki­tų dvie­jų vals­ty­bių, su­sie­tų ke­lių šim­tų me­tų bend­ros is­to­ri­jos, ku­ria ga­li­ma di­džiuo­tis ir ku­ri įkvė­pė šių die­nų ver­ty­bes, to­kias kaip to­le­ran­ci­ja, at­vi­ru­mas ki­tiems, so­li­da­ru­mas. Jo­mis re­mian­tis ku­ria­ma ir pa­ti Eu­ro­pos Są­jun­ga.

– Bend­ra is­to­ri­ja le­mia ne tik pa­na­šu­mų, bet ir at­min­ties ran­dus, iš­anks­ti­nių nu­sis­ta­ty­mų. Ada­mas Mich­ni­kas ne­se­niai iš­leis­tos Her­ko Kun­čiaus ir Pio­tro Kę­pińs­kio kny­gos „Lie­tu­vio ir len­ko po­kal­bis“ įva­de ra­šo, kad lie­tu­viai len­kų at­žvil­giu pa­si­žy­mi įta­ru­mu, o len­kai lie­tu­vių – ne­iš­ma­ny­mu. Ar pri­tar­tu­mė­te šiai min­čiai?

– Taip. Vie­na mū­sų ins­ti­tu­to už­duo­čių – griau­ti tuos ne­ti­krus ste­reo­ti­pus. Mus vie­ni­ja bend­ra sie­na, ke­li šim­tai me­tų bend­ros is­to­ri­jos, ta­čiau len­kai ne­daug ži­no apie šiuo­lai­ki­nę Lie­tu­vą, o lie­tu­viai – apie Len­ki­ją. Si­tua­ci­ja pa­ma­žu kei­čia­si, ypač džiu­gi­na, kad at­si­ran­da vis dau­giau bend­rų lie­tu­vių ir len­kų pro­jek­tų. Tai ro­do, kad ste­reo­ti­pus ga­li­ma įveik­ti. Pa­vyz­džiui, di­de­lės sėk­mės su­lau­kė Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos tea­tro spek­tak­lis „Mū­sų kla­sė“ pa­gal len­kų dra­ma­tur­go Ta­deus­zo Sło­bo­dzia­ne­ko pje­sę, jį re­ži­sa­vo Ya­na Ross. Itin sėk­min­gas ne tik Eu­ro­po­je, bet ir Pra­ncū­zi­jo­je ar­ba Ki­ni­jo­je yra ir ki­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me tea­tre re­ži­suo­tas len­ko Kris­tia­no Lu­pos spek­tak­lis „Did­vy­rių aikš­tė“. Ne­daug kas ži­no, kad Lie­tu­vos ope­ros ir ba­le­to tea­tre ba­le­to tru­pės me­no va­do­vo par­ei­gas ei­na len­kas Krzysz­to­fas Pa­sto­ras. Pa­na­šių po­zi­ty­vių pa­vyz­džių yra dau­giau. Toks bend­ra­dar­bia­vi­mas pa­de­da ge­riau pa­žin­ti kai­my­nus. Te­rei­kia pa­no­rė­ti – ir, ma­nau, vis dau­giau vie­ni apie ki­tus su­ži­no­si­me.

– Pa­bai­go­je gal ga­lė­tu­mė­te re­ko­men­duo­ti skai­ty­to­jams, no­rin­tiems iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su šiuo­lai­ki­ne Len­ki­ja, vie­ną fil­mą, vie­ną kny­gą ir vie­ną ke­lio­nę?

– Su­nkiau­sias klau­si­mas. Re­ko­men­duo­ju ap­lan­ky­ti dvi vie­tas, jos yra pa­ke­liui. Lo­dzė – mies­tas, ku­ria­me vyks­ta dau­gy­bė per­mai­nų. Ja­me pra­si­dė­jo pra­mo­nės re­vo­liu­ci­ja, ten di­džiau­si teks­ti­lės fab­ri­kai Len­ki­jo­je. Ko­mu­niz­mo lai­kais mies­tas šiek tiek su­ny­ko, o da­bar jis la­bai grei­tai kei­čia­si: bu­vu­sio­se fab­ri­kų pa­tal­po­se stei­gia­mos ka­vi­nės, res­to­ra­nai, ki­no tea­trai, kul­tū­ros cen­trai.

Ki­ta vie­ta – Vroc­la­vas – dau­gia­kul­tū­riš­kiau­sia vi­so­je Len­ki­jo­je. Šie­met šis mies­tas yra ir Eu­ro­pos kul­tū­ros, ir UNES­CO pa­sau­lio li­te­ra­tū­ros sos­ti­nė.

Fil­mo da­bar ne­re­ko­men­duo­siu, bet pa­kvie­siu skai­ty­to­jus spa­lį da­ly­vau­ti XVI len­kų ki­no fes­ti­va­ly­je Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je ir Ma­žei­kiuo­se. Ro­dy­si­me try­li­ka nau­jau­sių ir įdo­miau­sių len­kų fil­mų, prog­ra­mą ma­žie­siems ki­no­ma­nams ir K. Kieś­lows­kio „De­ka­lo­go“ re­tros­pek­ty­vą. Tai di­džiau­sias pro­jek­tas, pri­sta­tan­tis len­kų kul­tū­rą Lie­tu­vo­je. Vi­sus fil­mus ro­do­me su lie­tu­viš­kais su­bti­trais, bi­lie­tų kai­na sim­bo­li­nė. Tad ver­ta as­me­niš­kai pa­ma­ty­ti, ko­dėl len­kų ki­nas įkve­pia Ho­li­vu­dą.

Iš kny­gų siū­lau pers­kai­ty­ti M. Gro­chows­kos kny­gos apie J. Gied­roy­cą ver­ti­mą į lie­tu­vių kal­bą. Tai kny­ga apie di­džia­vy­rį, sie­ja­mą ir su Lie­tu­va, ir su Len­ki­ja.