Kryptis kita, bet misija – ta pati
Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių kan­čių bei am­ži­no­jo poil­sio vie­tas jau sep­ty­nio­lik­tą kar­tą lan­ky­sian­tys „Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­viai sa­ko, kad be Lie­tu­vos so­viet­me­čio re­zis­ten­ci­jos da­ly­vių in­dė­lio ne­bū­tų ir ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos is­to­ri­jos.

Maskvai atsisakius išduoti vizas į Rusiją, kur šiemet ketinta surengti ekspediciją, misijos organizatoriams teko keisti planus ir vietoj Krasnojarsko krašto rinktis Kazachstaną. Iniciatyvos vadovė Raminta Kėželytė sakė, kad pasikeitus geografinei misijos vietai pati jos idėja išsaugoti tremtinių ir politinių kalinių atminimą nekinta.

„Šiemet akcentuojamas ne vien tremtinių, bet ir politinių kalinių kapaviečių tvarkymas. Kadangi tose vietose žmonės kalinti lageriuose, ten ir palaidojimo vietos yra kitokios – daugiausia masinio laidojimo. Mūsų darbo specifika keisis, bet misija išliks ta pati“, – sakė R. Kėželytė.

Į „Misiją Sibiras“ Vilniaus geležinkelio stotyje vakar palydėtos dvi komandos po 12 žmonių.

Sibiras – bendrinė sąvoka

Į „Misiją Sibiras“ Vilniaus geležinkelio stotyje vakar palydėtos dvi komandos po 12 žmonių. Abi savo kelionę Kazachstane pradės tame pačiame taške – Karagandoje, o vėliau viena komanda keliaus link Balkašo, kita savo misiją atliks Žezkazgane. Šiose vietose sovietmečiu buvo įrengti politinių kalinių lageriai.

32-ejų rinkodaros specialistė Giedrė sakė, kad jos senelis su šeima taip pat išgyvento tremtinio likimą, ji teigė, kad pagarba politinių kalinių atminimui yra mažiausia, ką gali padaryti dabartinė karta. „Tik dėl tų žmonių esame gyvi, jiems teko labai labai daug patirti, o tai, ką mes darome, yra mažiausia, ką galime padaryti“, – kalbėjo Giedrė.

Trisdešimtmetis teisininkas Gytis neabejojo, kad ekspedicija atlieka didžiulį darbą pagerbiant asmenis, be kurių, anot jo, nebūtų mūsų istorijos. „Jie atkentėjo už mus, kad mes galėtume čia būti. Ypač šių metų misija, kai vykstame į politinių kalinių tremties vietas, yra išskirtinė tuo, kad asmenys buvo ne šiaip ištremti, o įkalinti, nes jų egzistencija kėlė pavojų sovietų santvarkai. Džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie to, kad jie bus pagerbti“, – sakė Gytis.

Tiek misijos vadovė R. Kėželytė, tiek kiti Vilniaus geležinkelio stotyje, Geležinkelių muziejuje ekspedicijos dalyvius išlydėjusieji pabrėžė, kad lietuviams Sibiras yra labiau ne geografinė, o bendrinė sąvoka, žyminti tautos represijas, persekiojimą, trėmimus ir kalinimus nuo pat XVIII amžiaus, kai Lietuva dar įėjo į carinės Rusijos sudėtį.

Kur lietuviai, ten Lietuva

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis atkreipė dėmesį, kad lageriuose Kazachstane kalėję mūsų žmonės nenuleido rankų, ten nuolat rengė sukilimus. Anot jo, sukilimus, kuriuos patys vadino Lietuvos laisvės karo tąsa, organizavo lietuviai, ukrainiečiai. „Lietuva priešinosi ir buvo siunčiama į tas baisias vietas, labai dažnai – į mirties lagerius, ir ne tik tolimoje šiaurėje, kur nors Trofimovsko saloje, bet ir į karštus, dykumų pietus, kad ten išmirtų. Žmonės, kurie nutarė, kad jie nenori būti išmarinti, sukilo“, – akcentavo profesorius.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dėkojo Kazachstano ambasadai už parodytą lankstumą, kai misijos dalyviams kone paskutinę akimirką teko keisti planus. Jis pabrėžė, kad Kazachstane iki šiol gyvena per 5 tūkst. lietuvių, o išsigelbėjusieji nuo kalėjimų ir tremties tautiečiai ypatingą dėkingumą už pagalbą reiškė vietos kazachams. „Ten, kur liko lietuvių kapai, kur yra tremtinių, represuotų žmonių – ten irgi yra Lietuva. Ji yra labai toli. Kai kurie išlikusiųjų žmonių grįžta arba grįžta jų palaikai, kai kurie niekada nebegrįš. Todėl nepaprastai kilnu yra tai, ką daro šie jauni žmonės, nuveždami grumstelį Lietuvos žemės, nugabendami Lietuvos dvasią, neakivaizdžiai primindami, kad ten irgi yra Lietuva, kad esame dėkingi žmonėms, kurie paaukojo gyvybes“, – sakė užsienio reikalų ministras.

Kitokia ekspedicija

„Misijos Sibiras“ metu bus stengiamasi atstatyti paminklinius atminimo ženklus, rasti lietuvių kapus bendrose miestų kapinėse, paieškoti Kazachstane tebegyvenančių lietuvių ar jų palikuonių, su jais pasikalbėti. Organizatoriai pabrėžė, kad ši ekspedicija skiriasi nuo vykusių Sibire, nes Kazachstane žmonės dažniau patyrė ne tremtį, o kalinimus. Jie dirbo lageriuose, mirusieji dažniausiai būdavo sumetami į masinės kapavietės, o ne laidojami atskirose lietuvių kapinaitėse.

Buvusioje Kazachijos SSR veikė kelios dešimtys lagerių, juose kalinta apie 20 tūkst. politinių kalinių iš Lietuvos. Pagal lietuvių tremties įkalinimo ir palaidojimo mastą Kazachstano teritoriją lenkia tik Rusija.

Ekspedicija truks dešimt dienų, misijos dalyviai į Lietuvą grįš liepos 29-ąją. Projektas „Misija Sibiras“ vykdomas nuo 2006 metų. Per šį laikotarpį lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire – Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane – aplankiusios jaunimo ekspedicijos sutvarkė daugiau kaip 150 lietuviškų kapinių. Iš viso ekspedicijose jau dalyvavo per 250 žmonių.