Kristina Sabaliauskaitė: kam naudingos audros tarp „liberastų“ ir tautinių patriotų?
„Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) ta­pa­ty­bės ir pi­lie­ti­nės, lais­vę my­lin­čių žmo­nių vals­ty­bės nie­ka­da ne­pro­pa­ga­vo nei ne­opa­go­niš­ko­ji ro­man­ti­nė teo­ri­ja, nei An­ta­no Sme­to­nos re­ži­mas“, – sa­kė ra­šy­to­ja, me­no­ty­ri­nin­kė Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė, skai­ty­da­ma pra­ne­ši­mą tra­di­ci­nia­me „San­ta­ros-Švie­sos“ su­va­žia­vi­me Alan­to­je. 

Rašytoja „Santaros-Šviesos“ suvažiavime kalbėjo apie nepatogiąją LDK ir jos atminties bei užmaršties politiką, diskutavo apie Lietuvos viešosios erdvės būklę ir visuomenės atminties kontrolę. Rašytoja savo pranešimą skyrė ilgus šimtmečius trukusiems bandymams iš lietuvių sąmonės ištrinti LDK istoriją, aiškino, kaip buvo naikinamas ir keičiamas lietuvių tapatumas, savivoka ir falsifikuojama istorija.

Lietuvos valstybingumo priešai visada darė viską, kad užgesintų vos rusenančią atmintį apie LDK naratyvą.

„LDK laikotarpis statistinio lietuvio sąmonėje nėra itin užsifiksavęs. Visgi paskutiniuoju metu LDK istorija sulaukia vis didesnio susidomėjimo ir pelnyto žavėjimosi“, – savo pranešimą pradėjo K. Sabaliauskaitė. Pasak rašytojos, ilgą laiką LDK istorija buvo menkinama ir net neigta, 50 metų sovietinio švietimo kalta į galvas, kad po Liublino unijos prasidėjo Lietuvos valstybingumo nuosmukis, anarchija ir sulenkėję šlėktos bei magnatai pragėrė valstybę.

„Tokiame melagingame naratyve neatsirado vietos teigiamam istorijos pasakojimui: teisinės valstybės principams, respublikos modelio politiniam interpretavimui, ankstyvam parlamentarizmui ir biurokratijai, milžiniškam kultūros proveržiui, Konstitucijai ar Apšvietos idealams. Nebuvo šie procesai lyginami ir su to meto Vakarų visuomenių raida, nes palyginimas atskleistų labai įdomių dalykų, pavyzdžiui visiškai unikalius mūsų krašto bruožus ir privalumus. Tarkime valstiečių ir baudžiauninkų gyvenimo sąlygos buvo daug geresnės nei kaimyniniuose, ypač Rytiniuose, kraštuose. Iš kurių, dėl šios priežasties per sieną į kunigaikštystę plūdo pabėgėliai“, – apie LDK laikus ir nepelnytą jų nuvertinimą kalbėjo rašytoja.

Anot jos, vėlyvojo LDK laikotarpio kultūra ir literatūra mūsų sąmonėje figūruoja fragmentiškai. Literatūra nėra populiari dėl kelių priežasčių, bet pirmiausia todėl, kad kurta kitomis kalbomis, tomis, kurios anuomet buvo kultūrinės lingua franca – lotynų, lenkų ar prancūzų. Ši situacija, pasak K. Sabaliauskaitės, būdinga daugeliui Europos šalių, tačiau tik mūsuose tampa pretekstu nesigilinti. Rašytoja ir menotyrininkė teigia, kad darbų, kuriuose nagrinėjama LDK – daugėja, bet šie tyrinėjimai dar neįveikė propagandos palikimo.

„Trūksta mokslo populiarinimo publikacijų, dokumentikos laidų, dažni atvejai, kai mokytojai mokyklose papūgiškai kartoja sovietinio išsilavinimo įkaltas „tiesas“ apie šį laikotarpį. Kinematografai vengia imtis šio laikotarpio, o jei imamasi (filmuose) knibžda ne tik istorinių klaidų, bet ir atgyvenusių ideologinių „klasių kovos“ klišių. Vienas tokių pavyzdžių – filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, kuris patvirtina, kad kine vis dar buksuojama strigus sovietiniame naratyve ir jo dramatinėse įtampose“, – sakė K. Sabaliauskaitė. Anot jos, filme apie Tadą Blindą vaizduojamas blogas sulenkėjęs ponas ir geras susivokęs valstietis, bet istorija buvo visiškai kitokia.

„Tadas Blinda buvo arkliavagis plėšikas, kankinęs ir skriaudęs neturtingus valstiečius lygiai taip pat, kaip ir turtinguosius, o galiausiai tų pačių neapsikentusių valstiečių, o ne ponų, nulinčiuotas. Nenuostabu, kad Tado Blindos, kaip svieto lygintojo, istorija įtvirtinta tarpukario Lietuvoje, nes kilmingas istorinis LDK naratyvas tuo metu turėjo negatyvų atspalvį. Tai buvo Adolfo Šapokos ir jo istorijos interpretacijos, įtvirtintos Antano Smetonos ir tautininkų, kaip vienintelės teisingos istorijos, nuopelnas“, – svarstė rašytoja.

Anot jos, tarpukariu LDK istorija nebuvo itin mėgiama, o Maironio tezė, kad po Vytauto „penki amžiai nakties be aušros“, kelia šiurpą.

„Prisipažinsiu, man tai skamba taip pat, kaip ir „London School of Economics“ doktoranto ruso ištarta frazė, kad Lietuva visada buvo kumečių kraštas, kuris turėtų dėkoti Jakaterinai II už padalijimus ir tapimą Rusijos dalimi, nes tai atnešė kumečiams kultūrą ir civilizaciją. Teko atšauti, kad tik Rusija sugeba atnešti civilizaciją į kraštą, kuris 200 metų anksčiau už Rusiją turėjo universitetą“, – dalijosi K.Sabaliauskaitė.

Kas lėmė, kad didžiausios Lietuvos valstybinės geopolitinės ir kultūrinės galios bei klestėjimo laikotarpį pradėjome vaizduoti išimtinai negatyviai arba kaip ne savo, nelietuvišką istoriją?

Prisipažinsiu, man tai skamba taip pat, kaip ir „London School of Economics“ doktoranto ruso ištarta frazė, kad Lietuva visada buvo kumečių kraštas, kuris turėtų dėkoti Jakaterinai II už padalijimus ir tapimą Rusijos dalimi, nes tai atnešė kumečiams kultūrą ir civilizaciją

„LDK naratyvo interpretavimo problematika, atminties ir užmaršties problema, selektyvioji LDK istorijos užmarštis arba selektyvioji sklerozė galėtų suteikti temų ne vienai disertacijai. Mane dominantis klausimas visada buvo toks: kada poliublijinė LDK tapatybė pradedama suvokti, kaip „kitas“? Tiesa, kai kurie ir dabar jos neišsižada, visiems gerai žinoma Česlovo Milošo frazė, kad jis save laiko paskutiniuoju LDK piliečiu, tačiau aš lygiai taip pat jaučiuosi LDK pilietė, nes be šio kultūrinio sando nesuvokiu savęs, kaip šiuolaikinės lietuvės ir vilnietės, be jo jaučiuosi nepilna ir nuskurdinta, be jo mano kultūrinė atmintis būtų lobotomizuota. Aš negaliu rasti peno savo kultūrinei lietuviškai tapatybei iš Algirdo, Kęstučio ar Vytauto epochos, nes nėra likę autentiškų meno, literatūros ar architektūros kūrinių. Tėra tik šykštūs istorinių kronikų faktai ar XIX – XX amžiaus romantikų vaizdiniai apie šį laikotarpį“, – sakė rašytoja.

Ji pabrėžė, kad atsisakius LDK kultūrinio ir istorinio palikimo mums telieka „romantinis išgalvotas Vinco Pietario pasakėlės „Algimantas“, galimai įdomus tik menkai išsilavinusiam individui ir visiškai kultūrinei kūdikystei, o ne Tadeušas Kosčiuška, kurio atminimą įamžina britų literatūros klasika ar aukščiausia Australijos viršukalnė“.

Rašytoja klausė, kada LDK tapatybė ir savivoka nustoja gyvuoti? Anot jos, paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas 1795 metais daugeliui žmonių tapo didžiuliu smūgiu ir drama, bet nutiko ir kitokių istorijų.

Tipinio adaptavimosi ir kolaboravimo pavyzdžiai būtų Teodoras Narbutas ir Simonas Daukantas. Pirmasis carui buvo lojalus dar nuo Napoleono laikų, kai kovėsi caro armijoje prieš savo tautiečius.

„Kas lėmė, kad buvęs Tadeušo Kosciuškos sukilimo dalyvis, už laisvę kovojęs Laurynas Gucevičius jau 1797 metais, regis, susitaikė su pasikeitusia padėtimi ir uoliai dirbo, šiuolaikiškai tariant – kolaboravo – naujam priešo užsakovui, generalgubernatoriui Nikolajui Repninui. O kas lėmė, kad dėl ryšių atsidūręs carinės imperijos galios pozicijose Jurgis Adomas Čartoryskis, buvęs caro Aleksandro I ministrų kabineto vadovu ir ilgamečiu imperatorienės Jalizavetos Aleksejevnos meilužiu, niekada neišsižadėjo LDK laisvės idėjos? Trečias mano pavyzdys yra Adamas Mickiewiczius, kuris gimė praėjus trejiems metams po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, bet yra vienas ryškiausių LDK tapatybės tęsėjų ir šauklių“, – kalbėjo rašytoja, sakydama, kad LDK tapatybės esmė yra laisvę ir Statutą gerbiantis žmogus. Tai, pasak K. Sabaliauskaitės, ir norėjo sunaikinti carinė valdžia, kaip ir bajorijos, ir valstiečių bendrystę, kuri grasino carinei sistemai

„Kas atsitinka po 1830 metų sukilimo pralaimėjimo? Tremtys, egzekucijos ir imperijos „elektrošokas“. Ko nepavyksta sunaikinti siekiama perkurti, ši strategija carinės administracijos vadinta paprastai – „lenkiškų pradų naikinimu“. Tai reiškė susidorojimą su laisva lietuviška pilietine tapatybe, kuri bajorijos atžvilgiu buvo lenkakalbė, o valstietijos – rodė nedrąsius lietuviškos raštijos daigus. Todėl lietuviai bajorai sąmoningai carinės administracijos imti vadinti lenkų ponais. Rusų okupacinė administracija po sukilimo pastebėjo lietuviškosios bajorijos bandymą konsoliduotis su valstietija, todėl ėmėsi „skaldyk ir valdyk“ priemonių. Caro propagandistai skleidė informaciją, kad po Liublino unijos prasidėjo Lietuvos nuosmukis, o iki unijos Lietuvos būta rusiškos ar bent jau slaviškos valstybės. Taip buvo siekiama įrodyti, kad imperinė valdžia yra teisėtesnė nei lenkų ponai. Buvo siekiama įrodyti, kad valstietija šimtmečiais išnaudota lenkų ponų, o štai caras – jei valstiečiai bus lojalūs – sutramdys lenkų savivalę ir panaikins baudžiavą. Verta priminti, kad Rusijos imperijoje baudžiava turėjo rytietiškos vergovės formas: baudžiauninkai buvo prilyginami dūšioms, daiktams, prievartaujami, plakami negyvai, mainomi į arklius ar naudojami šunims žindyti. Tuo tarpu į LDK XVIII amžiuje dešimtimis tūkstančių bėgo baudžiauninkai iš Rusijos imperijos. Visgi po padalijimų carinė administracija pradėjo eskaluoti konfliktą ir kurti naują naratyvą, apie blogus lenkų ponus“, – pasakojo rašytoja.

Po sukilimo uždarytas ir Vilniaus universitetas, kurio studentai turėjo du kelius: emigruoti arba kolaboruoti.

„Tipinio adaptavimosi ir kolaboravimo pavyzdžiai būtų Teodoras Narbutas ir Simonas Daukantas. Pirmasis carui buvo lojalus dar nuo Napaleono laikų, kai kovėsi caro armijoje prieš savo tautiečius, kurie su Napoleonu siejo viltis atgauti nepriklausomybę. Už istorinius veikalus T. Narbutas buvo caro įvertintas dovanomis ir ordinais. Buvo už ką – T. Narbutas pasitelkdamas fantaziją ir plagiatą perkūrė neva baltiškų dievų panteoną ir net teigė, kad Vilniaus herbe pavaizduotas ne Šv. Kristoforas, o pagonis alkas nešantis žmogų. Jis ėmė falsifikuoti LDK praeitį, kaip rusėnišką. Pasak jo, būtent po Liublino unijos baigėsi Lietuvos istorija. Jis nutiesė ideologinį kelią Lietuvos rusifikacijai. T. Narbuto teorija turėjo lietuvių grįžimo į ikiliublijinį laikotarpį ir bendrystę su slavais potekstę. Likimo ironija, visi trys T. Narbuto vaikai, priešingai nei tėvas, buvo LDK ir valstybingumo patriotai, dalyvavę 1863 metų sukilime“, – sakė K. Sabaliauskaitė.

Simonas Daukantas norėdamas finansiškai išgyventi po filomatų bylos, dėl kurios smarkiai vėlavo universiteto diplomas ir galimybė įsidarbinti, pasirinko saugų caro administracijos aparatčiko kelią, atvedusį jį į gana aukštą poziciją Rusijos imperijos senate. Kaip ir T. Narbutas – nedalyvavo nė viename sukilime.

„Jo (S. Daukanto) poziciją galima būtų prilyginti tiems, kurie sovietmečiu puoselėjo sovietinę lietuvybę nesiverždami iš imperijos. Kaip ir L. Gucevičiaus atveju, svarbus jo laikysenos veiksnys buvo ir finansinis stabilumas, darbo vietos turėjimas. Tiesa, S. Daukantas pradėjęs dirbti prie Lietuvos metrikos ėmė kliūti caro administracijai, kaip per giliai kapstąs Lietuvos praeitį“, – svarstė K. Sabaliauskaitė.

Teko atšauti, kad tik Rusija sugeba atnešti civilizaciją į kraštą, kuris 200 metų anksčiau už Rusiją turėjo universitetą.

Po 1863 metų sukilimo luomai Lietuvoje jau buvo gerokai supriešinti. „Kai kalbame apie lietuvybę įsivaizduojame, kad lietuvių valstiečiai buvo lietuvybės puoselėtojai ir knygnešiai, bet dažnai nutylime, kaip didelė dalis lietuvių valstietijos elgėsi 1863 metų sukilimo metu. Kai kurie metė ginklus ir dezertyravo vos išgirdę caro administracijos pažadus, kad bus dalijami žemės plotai ir naikinama baudžiava, o likusiems buvo nesvarbi laisvės kova. Atotrūkis buvo jau įvykęs, skaldymo padariniai – akivaizdūs. Valstiečiai dažnai buvo ne tik nupilietinti, bet ir nužmoginti. Po sukilimo LDK laisvės atmintyje jau buvo didelių baltų dėmių ir jos tapo konflikto vietomis: lietuvių kalba versus lenkų, dvaras versus valstietis, miestas versus kaimas. Antisemitiška Rusijos imperijos politika didino ir žydų atskirtį Lietuvos teritorijoje, buvo kuriama priešiška pozicija miestelis versus kaimas, amatas versus žemdirbystė“, – savo pranešime sakė K. Sabaliauskaitė.

XIX amžiaus pabaigoje ima formuotis nauja iš valstietijos kilusi inteligentijos dalis. Iš jos išsivystė gana siaura lietuviška tapatybė, kuri nesisiejo su niekuo, kas nebuvo į ją panašūs: lenkakalbiais krašto gyventojais, žydais, miestiečiais. Ši tapatybė palankiai susiklosčius geopolitinei situacijai po Pirmojo pasaulinio karo paklojo pamatus nepriklausomos valstybės vizijai.

Kam naudinga spygauti apie socialinę atskirtį tuo pat metu naikinant vidutinę klasę ir tokiu būdu didinant prarają tarp turtingų ir nepasiturinčių sluoksnių? Kam naudingos kuriamos audros tarp liberastų ir tautinių patriotų?

„Po 1918 metų LDK naratyvas tapo lygiai taip pat nepatogus ir svetimas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Kuri bandė pagrįsti savo pretenzijas į pasisavintą Vilniaus kraštą. Vilnių bandyta nuvainikuoti, kaip kitados buvusį vieną iš dviejų Abiejų Tautų Respublikos sostinių. Vietoj to naujame lenkiškame naratyve jis tapo pakraščio miestu. Istorikai dar nėra plačiau patyrinėję Vilniaus polonizacijos strategijų, o ypač senųjų lenkakalbių Vilniaus gyventojų jausmų ir jų reakcijų į šias polonizacijos strategijas. Manau, kad paaiškėtų labai įdomių dalykų“, – sakė rašytoja, savo knygose daug rašiusi apie Vilnių.

Ji įsitikinusi, kad istorijos ir dabarties paralelių – apstu. „LDK tapatybės ir pilietinės, laisvę mylinčių žmonių valstybės, niekada nepropagavo nei neopagoniškoji romantinė teorija nei Antano Smetonos režimas. LDK naratyvo trėmimo iš atminties istorija puikiai iliustruoja, kam naudingos ir kaip vykdomos tautos skaldyk ir valdyk strategijos. Nesvarbu ar anuomet tarp lenkakalbių bajorų ir lietuvakalbių valstiečių, ar šiandien tarp liberaliųjų poliglotų didmiesčių gyventojų ir tradicijas saugančių kaimo žmonių. Kam naudinga spygauti apie socialinę atskirtį tuo pat metu naikinant vidutinę klasę ir didinant prarają tarp turtingų ir nepasiturinčių sluoksnių?

Kam naudingos kuriamos audros tarp liberastų ir tautinių patriotų? Kam naudinga supriešinti Lietuvos aukštąją ir neišvengiamai kosmopolitinę kultūrą su uždara tautines tradicijas ar veikiau sovietmečiu suformuotus jų simuliakrus ir stagnaciją bet kokia kaina serginčia regionų kultūrą? Galiausiai kam pasitarnauja šarlataniški neopagonybės konstruktai, esminės krikščionybės etines paradigmas pakeičiantys etine tuštuma, kuri užpildoma paikais ir naujai sugalvotais karnavaliniais ritualais?

Lietuvos valstybingumo priešai visada darė viską, kad užgesintų vos rusenančią atmintį apie LDK naratyvą, nes tai naratyvas apie Lietuvą ir Lietuvos žmones tais šimtmečiais, kai buvome laisvi savo pačių šeimininkai ir lygiaverčiai kompleksų nekamuojami Europos nariai“, – sakė rašytoja.