Kodėl Joninių laužai „nugalėjo“ istorinį religinį įvykį?
Kai į Vil­nių rin­ko­si re­kor­di­nis skai­čius dva­si­nin­kų da­ly­vau­ti pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je vyks­tan­čia­me is­to­ri­nia­me ren­gi­ny­je – ar­ki­vys­ku­po Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mė­se, dau­gu­ma sa­ve ka­ta­li­kais va­di­nan­čių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų bū­rė­si prie Jo­ni­nių lau­žų ar­ba te­le­vi­zo­rių. Į bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mes or­ga­ni­za­to­riai ti­kė­jo­si pri­trauk­ti iki pus­šim­to tūks­tan­čių ti­kin­čių­jų, bet mi­šio­se da­ly­va­vo maž­daug tris kar­tus ma­žiau žmo­nių. Mies­to gat­vės bu­vo tuš­čios. 

Ar šie skai­čiai ir fak­tas, kad lie­tu­viams di­džio­sios re­li­gi­nės šven­tės vis daž­niau aso­ci­juo­ja­si su puo­šniu sta­lu ir do­va­no­mis, o ne ti­kė­ji­mu, reiš­kia, kad Baž­ny­čios įta­ka Lie­tu­vo­je ma­žė­ja? Apie tai, kaip kei­tė­si lie­tu­vių po­žiū­ris į re­li­gi­ją, kal­ba­mės su so­cio­lo­ge, re­li­gio­ty­ri­nin­ke Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to So­cio­lo­gi­jos ka­ted­ros ve­dė­ja dr. Mil­da Ališauskiene.

– Ne­tru­kus po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo Lie­tu­vo­je lan­kė­si po­pie­žius Jo­nas Pa­ulius II ir šis ren­gi­nys su­lau­kė ne­žmo­niš­ko su­si­do­mė­ji­mo – mi­šio­se Kry­žių kal­ne da­ly­va­vo net 300 tūkst. žmo­nių, o da­bar bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mė­se su­si­rin­ko iki 15 tūkst. mal­di­nin­kų. Kaip ki­to lie­tu­vių re­li­gin­gu­mas nuo ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo iki da­bar?

– Po­pie­žius yra žmo­gus, ku­ris daž­nai ro­do­mas te­le­vi­zi­jo­je, ku­ris ga­li bū­ti įdo­mus. Jis ne tik baž­ny­ti­nis, bet ir vie­nas pri­pa­žin­tų pa­sau­lio ly­de­rių. Be to, rei­kia pri­si­min­ti, kad tuo me­tu vi­suo­me­nė iš­gy­ve­no to­kį re­li­gi­nio pa­ki­li­mo lai­ką. Jo vi­zi­tas at­lie­pė dau­gu­mos ti­kin­čių vi­suo­me­nės na­rių lū­kes­čius – kei­tė­si po­li­ti­nis re­ži­mas, at­si­ra­do są­ži­nės, re­li­gi­jos lais­vė, o at­vy­ko žmo­gus, ku­ris yra ir re­li­gi­nis, ir po­li­ti­nis ly­de­ris. Da­bar, ką mes ma­to­me, pra­ėjus dau­giau nei dvi­de­šim­čiai me­tų, yra gry­nai tik re­li­gi­nis įvy­kis. Tai ti­krai tu­ri kur kas ma­žes­nę po­li­ti­nę pra­smę nei po­pie­žiaus vi­zi­tas. Tai re­li­gi­nis veiks­mas, skir­tas pa­žy­mė­ti vie­no iš Lie­tu­vos dva­si­nin­kų taps­mą pa­lai­min­tų­jų gre­tų da­ly­viu, tai re­li­gi­nis ak­tas. Jis pa­lie­čia tik ti­kin­čiuo­sius.

Aš ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad lie­tu­viai la­bai re­li­gin­gi.

Jei kal­bė­tu­me apie re­li­gin­gu­mo po­ky­čius, nuo po­pie­žiaus vi­zi­to iki bea­ti­fi­ka­ci­jos, tai tie po­ky­čiai ti­krai yra įvy­kę. Re­li­gin­gu­mas tu­ri įvai­rias di­men­si­jas. Tai yra ir ver­ty­bi­nės pa­sek­mės ir ideo­lo­gi­nis mat­muo – kiek žmo­gus pats su­vo­kia ti­kė­ji­mą. Lie­tu­vo­je re­li­gin­gu­mas nė­ra vie­na­ly­tis, jis yra įvai­rus. Ša­ly­je pra­kti­kuo­jan­čių ka­ta­li­kų yra apie penk­ta­da­lis ka­ta­li­kų bend­ruo­me­nės. Jie pra­kti­kuo­ja nuo­sek­liai,t.y. kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ei­na į baž­ny­čia.

O to­kių, ku­rie tai­ko ka­ta­li­kiš­kas ver­ty­bes sa­vo gy­ve­ni­me – jų yra dau­giau, ta­čiau jie ne­prak­ti­kuo­ja. Aš ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad lie­tu­viai la­bai re­li­gin­gi.

– Į ar­ki­vys­ku­po Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mes lauk­ta di­de­lio antp­lū­džio žmo­nių, net vie­šai svars­ty­ta ar Ka­ted­ros aikš­tė­je tilps dau­giau nei 50 tūkst. ti­kin­čių, ta­čiau žmo­nių at­ėjo ma­žiau. Ar ga­li­ma iš to spręs­ti, kad re­li­gi­jos įta­ka Lie­tu­vo­je pa­laips­niui ma­žė­ja, jei jau į to­kį is­to­ri­nį ren­gi­nį ne­su­si­ren­ka mi­nios?

– Ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad žmo­nės ne­su­si­rin­ko, tik lū­kes­čiai or­ga­ni­za­to­rių gal­būt bu­vo di­des­ni. Dar vie­nas mo­men­tas – tie­sio­gi­nė te­le­vi­zi­jos trans­lia­ci­ja, ma­nau, kad da­lis ne­atė­ju­sių į Ka­ted­ros aikš­tę tie­siog rin­ko­si ste­bė­ti iš­kil­mes prie TV ekra­nų.

Dar ką ste­bi­me, tai yra pri­va­taus, in­di­vi­dua­laus gy­ve­ni­mo po­pu­lia­rė­ji­mas. Žmo­nėms yra svar­biau pra­leis­ti lai­ką su ar­ti­mai­siais, vyk­dant pa­trauk­lią ir ma­lo­nią veik­lą, užuot da­ly­va­vus vie­šo­se ak­ci­jo­se. Žmo­nės ren­ka­si pri­va­tų gy­ve­ni­mą. Jo­ni­nės šiuo at­ve­ju šven­čia­mos ar­ti­mų žmo­nių ra­te, tad vie­na prie­žas­čių ko­dėl žmo­nės ne­si­rin­ko to­kio ma­si­nio ren­gi­nio mies­te, ga­li bū­ti tai, kad jie bu­vo iš­va­žia­vę. Lie­tu­vius trau­kia prie gam­tos, prie kai­mo, ypač va­sa­rą – įpras­tas da­ly­kas.

– Vie­nas iš bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mių iš­skir­ti­nu­mų – la­bai ak­ty­vi me­dia kam­pa­ni­ja. Vi­so­je sos­ti­nė­je ka­bė­jo pla­ka­tai, bu­vo įtrauk­ti ir ki­ti me­dia ka­na­lai, nu­pirk­ti di­de­li rek­la­mi­niai plo­tai. Baž­ny­čiai da­bar jau ten­ka rek­la­muo­tis?

– Mes ma­to­me, kaip Baž­ny­čia sie­kia at­liep­ti mar­ke­tin­go ten­den­ci­jas, tu­ri sa­ve pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei. Kai tu su­vo­ki, kad ta­vęs tie­siog ne­si­ma­tys tarp vi­sų rek­la­mų, ir tu tu­ri at­sis­to­ti su sa­vo rek­la­ma. Baž­ny­čia da­ly­vau­ja bend­ro­se stip­rė­jan­čio­se mar­ke­ti­za­ci­jos ten­den­ci­jo­se. Baž­ny­čia yra vie­šo gy­ve­ni­mo da­lis, o vie­šas gy­ve­ni­mas yra mar­ke­ti­zuo­tas.

Yra pa­si­kei­tu­si ir pa­čių žmo­nių nuo­sta­ta. Jie ti­ki­si, kad Baž­ny­čia jiems kaž­ką pa­siū­lys, kad kaž­kuo pa­trauks. Žmo­nės yra var­to­to­jai ir ren­ka­si iš to, kas jiems siū­lo­ma – ar va­žiuo­ti švęs­ti Jo­ni­nių, ar ke­liau­ti į pre­ky­bos cen­trą, ar štai, to­kį ren­gi­nį (bea­ti­fi­ka­ci­ją – red. past.).

Jei mes, tar­kim, pri­si­min­tu­me jau mi­nė­tą po­pie­žiaus vi­zi­tą 1993 me­tais, tuo me­tu bu­vo žy­miai ma­žiau ren­gi­nių ir pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bių žmo­gui, kur ei­ti. Jei­gu as­muo, kaip var­to­to­jas žiū­ri į pa­si­rin­ki­mo ga­mą, tai 1993 me­tais tas pa­si­rin­ki­mas bu­vo žy­miai ma­žes­nis.

Tai ne tiek kri­zė, o au­to­ri­te­to slink­tis – nuo iš­ori­nio, ku­rį at­sto­vau­ja baž­ny­čia, link per­so­na­laus, kai kiek­vie­nas yra au­to­ri­te­tas pats sau.

– So­vie­ti­niais lai­kais, kai re­li­gi­ja bu­vo drau­džia­ma, o jos sklei­dė­jai, tarp jų ir ar­ki­vys­ku­pas Ma­tu­lio­nis, per­se­kio­ja­mi, žmo­nės ras­da­vo bū­dų pa­krikš­ty­ti vai­kus ar da­ly­vau­ti pa­mal­do­se. Da­bar, kai vis­kas lei­džia­ma, yra pa­si­rin­ki­mo lais­vė, į baž­ny­čią jau ne­be­trau­kia. Žmo­nės ne­be­no­ri ir Baž­ny­čios įta­kos vi­suo­me­ni­niams spren­di­mams. Dėl ko tai vyks­ta?

– Šiuo me­tu yra to­kios ten­den­ci­jos, kad žmo­nės lin­kę pri­skir­ti re­li­gi­ją pri­va­taus gy­ve­ni­mo sri­čiai. Tai, kuo aš ti­kiu, ką pa­si­ren­ku – pra­kti­kuo­ti ar ne­prak­ti­kuo­ti ti­kė­ji­mą, yra kiek­vie­no in­di­vi­do pa­si­rin­ki­mo rei­ka­las. Ta­da se­ka au­to­ri­te­to kri­zė, nes to­kiam be­si­ren­kan­čiam in­di­vi­dui ky­la klau­si­mas, ko­dėl kas nors tu­ri sa­ky­ti, kur aš tu­riu ei­ti.

Milda Ališauskienė / Tomo Vinicko (delfi.lt) nuotrauka

Tai ne tiek kri­zė, o au­to­ri­te­to slink­tis – nuo iš­ori­nio, ku­rį at­sto­vau­ja baž­ny­čia, link per­so­na­laus, kai kiek­vie­nas yra au­to­ri­te­tas pats sau. Baž­ny­čia at­sto­vau­ja pa­sa­ko, kon­tro­liuo­ja žmo­gaus gy­ve­ni­mą, – yra re­li­gi­nis ka­len­do­rius, li­tur­gi­niai me­tai. Vi­sa tai – gy­ve­ni­mo tai­syk­lių mo­de­lio nu­sta­ty­mas. Šiais lai­kais, kai įvy­ku­si au­to­ri­te­to slink­tis, žmo­gus kiek­vie­ną kar­tą rink­da­ma­sis per­mąs­to: ar ti­krai baž­ny­čia ši­to­je vie­to­je yra jam au­to­ri­te­tas? Kiek­vie­nu at­ve­ju as­muo sve­ria – ar jam yra svar­bu ei­ti į baž­ny­čią, tar­kim, per Ve­ly­kas, ar ti­krai rei­kia da­ly­vau­ti to­kia­me ren­gi­ny­je kaip bea­ti­fi­ka­ci­ja.

– Kal­bant apie pa­siū­ly­mus, šiuo me­tu Va­ti­ka­nas ima siū­ly­ti li­be­ra­les­nę re­to­ri­ką. Po­pie­žius Pra­nciš­kus yra vie­šai sa­kęs, kad ne­smer­kia sek­sua­li­nių ma­žu­mų. Kaip Lie­tu­vo­je at­lie­pia­mi re­li­gi­jos „var­to­to­jų“ lū­kes­čiai?

– Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čia dėl is­to­ri­nių ap­lin­ky­bių po­rą žin­gi­nių at­si­lie­ka nuo pa­sau­li­nės ka­ta­li­kų baž­ny­čios ten­den­ci­jų. Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čia re­zer­vuo­tai pri­ima nau­jo­ves bei jas per­tei­kia ti­kin­tie­siems, nes ji yra kiek nuo­sai­kes­nė bei at­sar­ges­nė po­ky­čių, apie ku­riuos kal­ba po­pie­žius, ini­ci­ja­vi­mui.

Kal­bos apie vie­nos ly­ties par­tne­rys­tes, san­tuo­kas, įvai­ki­ni­mus ke­lia ma­si­nės aler­gi­jos prie­puo­lius, ku­rie su­ku­ria spro­gi­mo efek­tą.

Dau­giau ne­gu pen­kias­de­šimt me­tų Baž­ny­čia gy­ve­no to­ta­li­ta­ri­nės vals­ty­bės są­ly­go­mis ir tas nau­jo­vių pri­ėmi­mas, tu­tint ome­ny­je, ko­kia di­džiu­lė struk­tū­ra yra Ka­ta­li­kų baž­ny­čia ir kie­kį jai pri­klau­so žmo­nių, yra su­dė­tin­gas. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kiek yra skir­tin­gų pa­žiū­rų – nuo la­bai li­be­ra­lių iki la­bai kon­ser­va­ty­vių. La­bai su­dė­tin­ga at­liep­ti to­kios ma­sės po­rei­kius.

Aš su­pran­tu ir Baž­ny­čios re­zer­vuo­tu­mą, kad jie ne­sku­ba pri­im­ti to, ką Va­ti­ka­nas siū­lo, nes kiek­vie­na baž­ny­čia įver­ti­na vi­suo­me­nę, ku­rio­je ji yra ir kiek ji ga­li nau­jo­ves vie­nas ar ki­tas įneš­ti. Vi­suo­me­nė Lie­tu­vo­je yra pa­kan­ka­mai tra­di­ci­nė. Kal­bos apie vie­nos ly­ties par­tne­rys­tes, san­tuo­kas, įvai­ki­ni­mus ke­lia ma­si­nės aler­gi­jos prie­puo­lius, ku­rie su­ku­ria spro­gi­mo efek­tą. Ši­toms te­moms vi­suo­me­nė tu­ri pri­bręs­ti, kal­bant to pa­ties mar­ke­tin­go ter­mi­nais, – pa­klau­sa dik­tuo­ja pa­siū­lą. Lie­tu­vo­je mes kol kas tu­ri­me sta­bi­lią apie 40 pro­cen­tų da­lį žmo­nių su tra­di­ci­nė­mis pa­žiū­roms.