Kodėl grįžai į Lietuvą? Arba iššūkiai, kurie laukia sugrįžusių emigrantų
Par­si­vi­lio­ti į Lie­tu­vą emig­ran­tus – gra­ži sva­jo­nė, ta­čiau grį­žu­sie­ji ne tik pa­ti­ria kul­tū­ri­nį šo­ką, jų vai­kai mo­kyk­lo­se yra pri­vers­ti kar­to­ti kur­są, darb­da­viai įta­riai ver­ti­na gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mą, bet kas­dien ir ga­na il­gą lai­ką, jie pri­vers­ti at­sa­ki­nė­ti į vie­ną ir tą pa­tį klau­si­mą – ko­dėl jie čia su­grį­žo?

Lie­tu­viai ma­siš­kai pa­lie­ka sa­vo ša­lį. Vie­ni į už­sie­nį trau­kia mo­ky­tis, ki­ti – dirb­ti, tre­čius ža­vi min­tis pa­gy­ven­ti ki­to­je vals­ty­bė­je, ki­to­kio­je ap­lin­ko­je. Lie­tu­viai taip no­riai iš­va­žiuo­ja ir taip ne­no­riai grįž­ta, kad su­si­rū­pi­no net Sei­mo val­dan­tie­ji, sie­kian­tys, jog vi­sos par­ti­jos pa­si­ra­šy­tų na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą dėl emig­ra­ci­jos. Su­si­ta­ri­mus, pa­sak spe­cia­lis­tų, ga­li­ma pa­si­ra­ši­nė­ti, kad ir kiek­vie­ną sa­vai­tę – žmo­nių tai ne­sug­rą­žins. Per­nai iš Lie­tu­vos iš­va­žia­vo 50 tūkst. žmo­nių, grį­žo – 14 tūkst. Grį­žu­sių­jų skai­čius jau po­rą me­tų – ma­žė­ja.

Emig­ra­vę tau­tie­čiai tu­ri daug ir įvai­rių pa­aiš­ki­ni­mų, ko­dėl ne­no­ri ar­ba ne­ga­li grįž­ti į tė­vy­nę, na, o li­ku­sie­ji gy­ven­ti Lie­tu­vo­je – įta­rų po­žiū­rį į tuos, ku­rie ryž­ta­si grįž­ti. Emig­ra­ci­ja Lie­tu­vo­je yra jau­trus klau­si­mas, o grį­ži­mas – su­nkus psi­cho­lo­gi­nis ir kul­tū­ri­nis iš­ban­dy­mas. Grį­žu­sie­ji ne tik pa­ti­ria kul­tū­ri­nį šo­ką, jų vai­kai mo­kyk­lo­se yra pri­vers­ti kar­to­ti kur­są, darb­da­viai įta­riai ver­ti­na gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mą, bet kas­dien ir ga­na il­gą lai­ką, jie pri­vers­ti at­sa­ki­nė­ti į vie­ną ir tą pa­tį klau­si­mą – ko­dėl jie čia su­grį­žo?

Iš­anks­ti­nės nuo­sta­tos – ga­jus ginklas

Spren­džiant iš­vyk­ti ar lik­ti, pa­grin­di­nį vaid­me­nį vai­di­na fi­nan­si­niai mo­ty­vai, re­čiau – ga­li­mos psi­cho­lo­gi­nės emig­ra­ci­jos pa­sek­mės. Be ar­ti­mų­jų ir įpras­tos so­cia­li­nės ap­lin­kos li­kę žmo­nės su­ser­ga dep­re­si­ja. Vis­gi, spren­di­mas grįž­ti į tė­vy­nę ne­re­tai tam­pa to­kiu pa­čiu emo­ci­niu su­krė­ti­mu. Su­grį­žus iš už­sie­nio pri­si­tai­ky­ti na­muo­se ga­li už­truk­ti tiek pat, kiek tru­ko adap­ta­ci­ja sve­čio­je ša­ly­je.

Iš už­sie­nio grį­žę žmo­nės tu­ri ki­to­kios dar­bo, bend­ra­vi­mo pa­tir­ties, jie to ti­ki­si ir Lie­tu­vo­je, o to čia dar nė­ra.

Ne­dar­bas, su­vo­ki­mas, kad iš­vy­kus gy­ve­ni­mas ne­sus­to­jo, ne­su­ge­bė­ji­mas grįž­ti at­gal į prieš ke­le­tą me­tų pa­lik­tą so­ciu­mą, kul­tū­ri­nis šo­kas, bau­gi­na tau­tie­čius. Pa­sak spe­cia­lis­tų, iš už­sie­nio grį­žę žmo­nės tu­ri ki­to­kios dar­bo, bend­ra­vi­mo pa­tir­ties, jie to ti­ki­si ir Lie­tu­vo­je, o to čia dar nė­ra.

Žlun­gan­tys lū­kes­čiai, vi­suo­me­nės spau­di­mas „pa­siaiš­kin­ti“ ko­dėl grį­žai, darb­da­vių ne­no­ras pri­im­ti į dar­bą, juos ve­ja at­gal, o to­kios ir pa­na­šios is­to­ri­jos at­gra­so tau­tie­čius, svars­tan­čius apie grį­ži­mą. Vals­ty­bė sie­kia pri­si­vi­lio­ti jau­nus, pers­pek­ty­vius žmo­nes kur­da­mi „Kurk Lie­tu­vai“ ir pa­na­šias prog­ra­mas, bet tai – la­šas emig­ra­ci­jos jū­ro­je. Dau­ge­lis no­rin­čių­jų grįž­ti į tė­vy­nę ją ap­len­kia dėl fi­nan­si­nio ne­sta­bi­lu­mo ir iš­anks­ti­nio vi­suo­me­nės nu­sis­ta­ty­mo, kad grįž­ta tik tie, ku­riems ne­pa­vy­ko įsit­vir­tin­ti už­sie­ny­je.

Emig­ra­ci­ja – sėk­mės pasaka

Lie­tu­vos so­cia­li­nių ty­ri­mų cen­tro moks­lo dar­buo­to­jas, so­cio­lo­gas Liu­tau­ras La­ba­naus­kas, ko­men­tuo­da­mas emig­ran­tų grį­ži­mo į Lie­tu­vą ga­li­my­bes, sa­ko, kad pir­miau­sia rei­kia kal­bė­ti apie re­so­cia­li­za­ci­ją. Grį­žę žmo­nės pa­ti­ria at­virkš­ti­nį kul­tū­ri­nį šo­ką, nes tu­ri pe­rim­ti vi­suo­me­nės, į ku­rią grįž­ta, nor­mas, ver­ty­bes, gy­ve­ni­mo bū­dą.

Vy­ra­vo nuo­sta­ta, kad jei iš­va­žia­vai, esi pra­na­šes­nis už tuos, ku­rie li­ko. Tai su­for­ma­vo ste­reo­ti­pą, kad grį­ži­mas yra ta­vo as­me­ni­nė ne­sėk­mė“.

„Jei pa­žiū­rė­tu­me į emig­ra­ci­ją, kaip į reiš­ki­nį, su­pras­tu­me, kad apie tai bu­vo su­kur­ta pa­sa­ka. Emig­ran­tų is­to­ri­jos, tos, ku­rias ro­do te­le­vi­zi­ja, apie ku­rias ra­šo nau­jie­nų por­ta­lai, ir tos, ku­rios yra pa­sa­ko­ja­mos na­muo­se – pa­na­šios. Na­ra­ty­vas yra toks pats: iš­va­žia­vo, nes ne­si­se­kė, bu­vo su­nku, sie­kė ir pa­sie­kė – taip ku­ria­ma emig­ra­ci­jos pa­sa­ka. Mes ta pa­sa­ka bu­vo­me lin­kę ti­kė­ti. Vy­ra­vo nuo­sta­ta, kad jei iš­va­žia­vai, esi pra­na­šes­nis už tuos, ku­rie li­ko. Tai su­for­ma­vo ste­reo­ti­pą, kad grį­ži­mas yra ta­vo as­me­ni­nė ne­sėk­mė“, – sa­ko so­cio­lo­gas.

Anot jo, da­lis žmo­nių min­tis apie grį­ži­mą nu­stu­mia bū­tent dėl to­kių vi­suo­me­nės ver­ti­ni­mų. Šiuo me­tu grįž­ta ga­na ne­daug žmo­nių, da­lis to­kių žmo­nių da­li­ja­si sa­vo sėk­mės is­to­ri­jo­mis, jie grį­žo, nes ga­vo ge­rą dar­bą ar no­rė­jo su­kur­ti vers­lą. Vis­gi, dau­ge­lio žmo­nių mes ne­gir­di­me, ne­ži­no­me, kaip jie gy­ve­na ir su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria.

„Sun­ku ver­tin­ti, kiek ir ko­kių žmo­nių grįž­ta į tė­vy­nę. Re­mian­tis už­sie­nio ty­ri­mais, na­mo ga­li grįž­ti nuo 30 iki 50 proc. iš­vy­ku­sių­jų (Ai­ri­jos at­ve­jis). Grįž­ta pa­tys įvai­riau­si žmo­nės, nors ži­niask­lai­do­je daž­niau pa­tei­kia­mi tie, ku­rie yra iš­si­la­vi­nę ir grįž­ta į ge­rus dar­bus, ge­ras po­zi­ci­jas“, – svars­to L. La­ba­naus­kas.

Grį­žę žmo­nės pa­ti­ria at­virkš­ti­nį kul­tū­ri­nį šo­ką, nes tu­ri pe­rim­ti vi­suo­me­nės, į ku­rią grįž­ta, nor­mas, ver­ty­bes, gy­ve­ni­mo bū­dą.

Mig­ra­ci­jos pro­ce­sai yra su­nkiai val­do­mi ir su­nkiai prog­no­zuo­ja­mi, to­dėl kal­bė­ti apie grį­ži­mo ska­ti­ni­mo veiks­min­gu­mą, su­dė­tin­ga. Pa­sak so­cio­lo­go, svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad vi­sos grį­ži­mą ska­ti­nan­čio prie­mo­nės yra lai­ki­nos.

„Prie­mo­nės, prog­ra­mos – lai­ki­nos, o vė­liau žmo­gus yra lais­vas pats pri­imi­nė­ti spren­di­mus, ne­bū­ti­nai gim­ti­nės nau­dai. Man yra te­kę kon­sul­tuo­ti ku­riant prog­ra­mą „Kurk Lie­tu­vai“, ku­ri ska­ti­na jau­nus žmo­nes grįž­ti į Lie­tu­vą ir čia dirb­ti, įgau­ti pa­tir­ties. Vis­gi, li­ko ti­krai ne vi­si. Ki­ti pa­bu­vę prog­ra­mo­je me­tus, vėl iš­va­žia­vo į už­sie­nį“, – pa­sa­ko­jo L. La­ba­naus­kas.

Prog­ra­mos ra­gi­nan­čios grįž­ti yra nau­din­gos ir rei­ka­lin­gos, bet žmo­nės el­gia­si ne­bū­ti­nai taip, kaip vals­ty­bė no­rė­tų. Re­tas keis­da­mas dar­bą gal­vo­ja ar tai nau­din­ga vals­ty­bei, pir­miau­sia gal­vo­ja­me apie sa­ve.

Dias­po­ra ste­bi pa­dė­tį tėvynėje

„Ne­se­niai pra­dė­jo­me teik­ti psi­cho­lo­gi­nes kon­sul­ta­ci­jas tiems, ku­rie no­ri grįž­ti na­mo ar­ba jau su­grį­žo. Grį­žę žmo­nės yra pa­si­kei­tę, jų mąs­ty­se­na ir lū­kes­čiai – ki­to­kie. Jei grįž­ta­ma į di­džiuo­sius mies­tus, pri­tap­ti yra leng­viau, bet ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se yra ki­taip, nes ten kiek­vie­nas iš­va­žia­vęs ir grį­žęs žmo­gus da­ro ne­men­ką įta­ką“, – sa­ko Tarp­tau­ti­nės mig­ra­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos, Mig­ra­ci­jos in­for­ma­ci­jos cen­tro pro­jek­tų koor­di­na­to­rius Jus­ti­nas Uba.

Kiek­vie­nas grį­žęs tu­ri tai pe­rei­ti ir pa­aiš­kin­ti, ko­dėl grį­žo į Lie­tu­vą. Tai vie­nas su­dė­tin­giau­sių mo­men­tų.

Pa­sak jo, svar­bu su­sip­la­nuo­ti grį­ži­mą, tu­rė­ti aiš­kią prie­žas­tį, ko­dėl grįž­ta­ma. „So­cia­li­nės iš­mo­kos, vai­kų moks­lai, ypa­tin­gai, jei vai­kai vy­res­ni ir silp­niau kal­ba lie­tu­viš­kai, vis­ką rei­kia ap­gal­vo­ti. Su­nkiau­sia grįž­ti vie­ni­šiems tė­vams, to­dėl svar­bu ži­no­ti, ką da­ry­ti, kaip iš ki­tos ša­lies eks­por­tuo­ti pri­klau­san­čias so­cia­li­nes iš­mo­kas“ – pa­sa­ko­ja J. Uba. Leng­viau grįž­ti tiems, ku­rie tu­ri Lie­tu­vo­je li­ku­sių drau­gų, gi­mi­nai­čių, ku­rių so­cia­li­niai ry­šiai nė­ra nu­trū­kę. Taip pat svar­bu pa­si­ruoš­ti at­lai­ky­ti tam ti­krą psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą, klau­si­mus „ko­dėl grį­žai“.

„Kiek­vie­nas grį­žęs tu­ri tai pe­rei­ti ir pa­aiš­kin­ti, ko­dėl grį­žo į Lie­tu­vą. Tai vie­nas su­dė­tin­giau­sių mo­men­tų, to­dėl pra­dė­jo­me teik­ti psi­cho­lo­gi­nes kon­sul­ta­ci­jas, mė­gin­ti žmo­nėms pa­dė­ti“, – sa­ko Mig­ra­ci­jos in­for­ma­ci­jos cen­tro pro­jek­tų koor­di­na­to­rius. Dau­giau žmo­nių grįž­tų, jei ša­ly­je pa­ge­rė­tų eko­no­mi­nė ir so­cia­li­nė pa­dė­tis, su­ma­žė­tų so­cia­li­nė at­skir­tis ir po­li­ti­niai skan­da­lai.

„Dias­po­ros at­sto­vai ak­ty­viai ste­bi tai, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je. Da­lis jų lau­kia tin­ka­mo mo­men­to grįž­ti, bet juos at­bai­do skan­da­lai“, – svars­to J. Uba.

Nė­ra leng­vų kelių

Po­li­ti­kos apž­val­gi­nin­kas Kęs­tu­tis Gir­nius sa­ko, kad tiek žmo­nių, kiek iš­va­žia­vo – nie­ka­da ne­grįš. Da­lis to­dėl, kad nė­ra pa­ten­kin­ti eko­no­mi­ne si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je, ki­ta da­lis, nes jų vai­kai silp­nai kal­ba lie­tu­viš­kai, miš­rių šei­mų at­sto­vams grį­ži­mą ap­sun­ki­na dar­bo pa­ieš­kos, in­teg­ra­ci­ja.

„Po­li­ti­kai no­ri, kad tau­tie­čiai su­grįž­tų, bet na­cio­na­li­niai su­si­ta­ri­mai nie­ko ne­duo­da. Prob­le­ma ta, kad ši vy­riau­sy­bė ne­da­ro nie­ko, kad emig­ra­ci­ja su­ma­žė­tų. Rei­kia kel­ti pra­gy­ve­ni­mo ly­gį, kad žmo­nės ne­no­rė­tų iš­va­žiuo­ti ar­ba no­rė­tų grįž­ti. Žiū­rė­ki­te, kuo rū­pi­no­si nau­jo­ji val­džia: emb­rio­nais, al­ko­ho­liu, uni­ver­si­te­tais.

Vi­si ži­no, kad čia ūki­nis klau­si­mas, bet nie­kas ne­siū­lo ūki­nių prie­mo­nių, kaip jį spręs­ti. Nė­ra leng­vų bū­dų spręs­ti to­kius klau­si­mus.

Ži­no­ma, tai svar­būs da­ly­kai, bet ne tie, ku­rie ska­ti­na žmo­nių grį­ži­mą ar su­lai­ko nuo iš­va­žia­vi­mo. Rei­kia mė­gin­ti pert­var­ky­ti ūkį, di­din­ti at­ly­gi­ni­mus. Vy­riau­sy­bė ši­to ven­gia, nes ne­ga­li nie­ko pa­da­ry­ti. Jei Lie­tu­vos ūkio au­gi­mas bus 2–3 ar­ba tik 1 pro­cen­tas, ne­bus są­ly­gų kel­ti at­ly­gi­ni­mus. Tai­gi, su­si­ta­ri­mus ga­li­ma pa­si­ra­ši­nė­ti, kad ir kas pus­me­tį, bet nie­kas ne­si­keis“, – sa­ko K. Gir­nius.

Emig­ra­ci­ja ne­ma­žė­ja, bet vil­ties yra. „Vi­liuo­si, kad žmo­nės nu­tars, jog emig­ra­ci­ja Lie­tu­vai kenks­min­ga, bus vals­ty­biš­kai nu­si­tei­kę ir grįš. Ga­li­ma ti­kė­tis, kad su­ma­žės už­sie­nio vi­lio­nės. Vi­si ži­no, kad čia ūki­nis klau­si­mas, bet nie­kas ne­siū­lo ūki­nių prie­mo­nių, kaip jį spręs­ti. Nė­ra leng­vų bū­dų spręs­ti to­kius klau­si­mus“, – svars­to po­li­ti­kos apž­val­gi­nin­kas.