Ko verta Sąjūdžio nostalgija?
Nos­tal­gi­ja pra­ei­čiai yra la­bai stip­ri lie­tu­vių sa­vas­ties da­lis. Pri­si­ri­ši­mas prie iš­ėju­sių­jų reiš­kia­si žva­ku­čių jū­ro­mis per Vė­li­nes ir jų iš­va­ka­rė­se. Vals­ty­bės him­nas ra­gi­na bū­tent iš pra­ei­ties sem­tis stip­ry­bės. Gy­ve­ni­mo pra­kti­ka daug su­dė­tin­ges­nė, nes ir tos pra­ei­tys es­ti įvai­rios. Iš vie­nų pra­ei­čių stip­ry­bės sem­tis at­ro­do ver­ta, iš ki­tų – ne­la­bai ar net ne­pa­gei­dau­ti­na. 

Sąjūdžio laikai beveik vienareikšmiškai laikomi vertingais ir išskirtiniais, ir Sąjūdžio nostalgija vis labiau tampa neginčijamai prasminga. Sąjūdis buvęs mūsų atgimimo Aukso amžius, kai tauta atskleidusi savo visas gerąsias savybes, kai pasireiškusi neįtikėtina žmonių vienybė ir pagalba vienas kitam, vyravusi laisvės dvasia. Sąjūdis lyginamas su šiandiena ir apgailestaujama, kad Sąjūdžio dvasia nebuvo išlaikyta: ji išsisklaidė ir išnyko. Ir vis dėlto Sąjūdžio nostalgija nėra vertinga, nes ji labiau klaidina ir painioja nei grindžia kelius ateičiai.

Nostalgijos mechanizmas dažniausiai remiasi tam tikros tikrovės prarastimi ir jos ilgesiu, daugiau ar mažiau persmelkiančiu ir pakoreguojančiu buvusios tikrovės faktus.

Apie posovietinių žmonių nostalgiją nemažai rašiusi Svetlana Boym teigė, kad praeities fantazijos formuojamos kaip atsakas dabarties iššūkiams ir daro tiesioginę įtaką ateičiai – ir asmeninei, ir bendruomenės. Nė viena nostalgija nėra neutrali. Per nostalgijos vaizdinius vertiname dabarties tikrovę ir kuriame lūkesčius ateičiai. Kolektyvinė atmintis vienas nostalgijas priskiria prie vertingųjų, kitas – prie nevertingųjų ar net žalingųjų.

Daug paprasčiau jausti nostalgiją laikams, kurių nesame tiesiogiai patyrę. Lietuvoje esama žmonių, kurie ilgisi vadinamosios ikiistorinės lietuviškosios Atlantidos. Kai nesama tiesioginių jos egzistavimo įrodymų, niekas negali remtis asmenine patirtimi, atsiranda daug vietos aktyviam fantazijos veiksmui, generuojant tos praeities vaizdinius ir stiprinant nostalgiją. Sovietinių laikų dažniausiai nesame pasirengę vertinti kaip tautos didybės laikotarpio, nebent tai būtų siejama su rezistencija. Nostalgija sovietiniam gyvenimui yra bent jau viešai smerkiama kaip linkusi užmerkti akis prieš sovietmečio ydas ir neįžvelgti mūsų gyvenamosios dabarties teikiamų privalumų. Ši dažniausiai remiasi asmenine, savo gyvenimo patirtimi.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę tam nepasirengusiems žmonėms laisvė, atsakomybė ir rizika tapo dideliu iššūkiu ar net našta.

Sovietmečio privalumai siejami su valstybės ir kolektyvo globa, kuri buvo jaučiama beveik kiekviename žingsnyje, rizikos prarasti darbą (išskyrus rezistentams) nebuvimu. Visas žmogaus gyvenimas buvo daugmaž sutvarkytas. Laisvės buvo mažai, bet ir atsakomybė menka. Ypač jei žmogus neperžengė ribų, nenorėjo imtis atsakomybės už savo ir bendruomenės gyvenimą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tam nepasirengusiems žmonėms laisvė, atsakomybė ir rizika tapo dideliu iššūkiu ar net našta. Esi priverstas ne tik būti laisvas, bet ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Sovietmečio nostalgija šnabžda, kad tokia laisvė sunkesnė už buvusią nelaisvę, ir ima piešti buvusį gyvenimą šviesiomis nerūpestingumo spalvomis. Bent jau kalbant apie asmenines biografijas, Lietuvoje su sovietmečiu susijusi nostalgija visuomet sukasi aplink klausimą apie laisvę – ką ji davė ir ką „atėmė“.

Nostalgijos mechanizmas dažniausiai remiasi tam tikros tikrovės prarastimi ir jos ilgesiu, daugiau ar mažiau persmelkiančiu ir pakoreguojančiu buvusios tikrovės faktus. Nostalgija lygina praeitį su dabartimi pastarosios nenaudai. Sąjūdžio nostalgija iš pirmo žvilgsnio atrodo kitokia nei sovietinė. Sąjūdžio ilgimasi kaip trumpo, bet pozityviąja prasme išskirtinio etapo nepriklausomybės istorijoje. Kokie tos nostalgijos bruožai? Kokie Sąjūdžio praeities privalumai dabarties atžvilgiu?

Besiilgintieji Sąjūdžio mano, kad anuomet vyravusi vienybės dvasia ir žmonių laisvė. Kaip šios dvasios pavyzdžiai pateikiamas Baltijos kelias, masiniai mitingai ir dainos jų metu. Galiausiai, kulminacinė vienybės apraiška – 1991 m. referendumas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Ką ir kalbėti apie tokius įvykius kaip Sausio 13-osios išvakarės ir įvykiai, žmonių iš visos Lietuvos budėjimas prie svarbiausių ką tik atsikūrusios valstybės pastatų.

Sovietmečio nostalgija šnabžda, kad tokia laisvė sunkesnė už buvusią nelaisvę, ir ima piešti buvusį gyvenimą šviesiomis nerūpestingumo spalvomis.

Radikaliausia nostalgija sako, kad visa tai vėliau buvę iššvaistyta, pamiršta, net uzurpuota politinės valdžios ar nuslopinta. Šiandien kai kurie buvę sąjūdiečiai nuolat kalba apie būtinybę kurti naują Sąjūdį, tarsi kokiame virtualiame žaidime vėl sugrįžti į praeitį ir pradėti viską iš naujo su naujomis gyvybėmis ir veikėjais. Nes visa tai, kas buvo pradėta anuomet, nuėjo klystkeliais. Čia neabejotinai veikia ir šiai nostalgijai savitos fantazijos.

Kai kada pasigirstantys mokslininkų argumentai, kad Sąjūdyje dalyvavusi toli gražu ne visa Lietuvos visuomenė, o procentiškai nedidelė aktyviausioji Lietuvos dalis, tam tikra prasme pakerta šaknis Sąjūdžio nostalgijai. Bet argi Nepriklausomybė tebuvo dalies visuomenės „perversmas“, nepalietęs plačiųjų visuomenės sluoksnių? Tokiam požiūriui prieštarautų masinis Lietuvos visuomenės dalyvavimas ne vien nepriklausomybės, bet ir Konstitucijos patvirtinimo referendume 1992 m. Esama ir kitų argumentų Sąjūdžio nostalgijos fantazijoms sklaidyti. Vienybė iš tiesų buvo didelė, tačiau ji buvo vienu pagrindiniu klausimu – Lietuvos laisvės. Net jei ši laisvė pačioje pradžioje ir buvo įvardijama atsargiai, su išlygomis, vėliau ji tapo Nepriklausomybės deklaracija. Ir vėlesni žingsniai valstybėje, kurie labiausiai vienijo Lietuvos piliečius, buvo susiję su valstybės laisvės ir saugumo klausimu – stojimas į NATO ir ES. Jei kiltų grėsmė Lietuvos laisvei, ir šiandien matytume ne mažesnę, o veikiausiai didesnę tautos vienybę, nei buvo Sąjūdžio laikais. Nuomonės ir nesutarimai ėmė kilti ir iki šiol kyla dėl klausimo, kokiais būdais tą laisvę geriausia įgyvendinti.

Šios ypatybės anksčiau nepastebėjo ir dabar nepastebi kai kurie buvę Sąjūdžio veikėjai, skelbiantys, kad Lietuva praradusi laisvę, radikaliai susiskaldžiusi ir nebeturinti vienybės jokiais klausimais. Arvydas Juozaitis kalba apie tai, kad įvykęs radikalus skilimas tarp valdžios ir tautos: pirmoji nenorėjusi „paisyti TAUTOS jausenos, jos mąstysenos“ ir paėmusi valdymą į savo rankas. Bronislovas Genzelis svarsto, kad nepriklausomybės norėjo tik saujelė žmonių. Jis suponuoja, kad ėmė dominuoti žmonės, kuriems „visiškai ta nepriklausomybė nerūpėjo, jiems rūpėjo gyventi kuo geriau“, ir valstybė atitrūko nuo žmonių, kurie nesijaučia jos šeimininkais. Aloyzas Sakalas kalba apie Sąjūdžio išsigimimą po 1990 m., kai jo atstovai pradėjo veikti valdžioje vykdydami savo politiką: „Tauta buvo suskaldyta“. Apakinti valdžios jie elgėsi taip, kad po 1992 m. rinkimų valdžia teko dar blogesnei politinei jėgai LDDP, kuri „visą Lietuvos ekonomiką pradėjo tvarkyti pagal neo-liberalizmo doktriną“. Šių minčių apibendrintas paveikslas būtų tas, kad Sąjūdžio dvasią, taip pat ir tautos valią, pamynė ir atmetė tie, kurie tapo politikais ir ėmėsi kurti valstybę.

Kas turėjo įvykti kitaip, kad Sąjūdžio mechanizme ar mašinoje nebūtų įvykę to fatališko gedimo, kuris išderino visą valstybės navigaciją ir atvedė ją ten, kur dabar ir esame, o ne ten, kur neva buvo norima nueiti?

Kas turėjo įvykti kitaip, kad Sąjūdžio mechanizme ar mašinoje nebūtų įvykę to fatališko gedimo, kuris išderino visą valstybės navigaciją ir atvedė ją ten, kur dabar ir esame, o ne ten, kur neva buvo norima nueiti? Kai kada kalbama, kad valdžia buvusi „paimta“ ne tų, o kitų (Vytauto Landsbergio). Tokie Sąjūdžiui ištikimi žmonės kaip Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas ar kiti buvę patraukti į valstybės pašalį arba patys pasitraukę iš šio neva blogai užsukto mechanizmo kelio. Tokius svarstymus galima priskirti prie apmaudo dėl nerealizuotų asmeninių ambicijų. Daug svarbesnis yra kitas argumentas. Net jei ir nedeklaruojama, kad tauta ir toliau turėjo gyventi masiniuose mitinguose ir pasitarimuose, pirmenybė Sąjūdžio nostalgijoje suteikiama ikipolitinei tautai prieš politinę. O Sąjūdžio tauta ir buvo nepolitinė, tik iš dalies politiniai buvo Sąjūdžio veikėjai. Ir vien tai galėjo sukurti Sąjūdžio fenomeno išskirtinumą.

Sąjūdžio išskirtinumas rėmėsi labai savita laisve. Tai buvo laisvė, už kurią jau negrėsė represijos, bet ši laisvė dar buvo ir be atsakomybės. Perestrojka ir paskelbtoji glasnost‘ lėmė, kad staiga tapo galima kalbėti apie negeroves bei problemas ir likti nenubaustam. Kaip yra sakęs pats Juozaitis, į Lietuvą 1988 m. atvykus vienam pagrindinių perestrojkos ideologų Aleksandrui Jakovlevui ir pareiškus, kad „nieko čia baisaus nevyksta“, tapo surištos KGB rankos.

Sunku įsivaizduoti galingesnį laisvės jausmą nei tą lūžio akimirką, kai iš nelaisvės žengi į laisvę, tačiau dar nereikia prisiimti atsakomybės už savo tolesnį gyvenimą. Panašiai kaip kalinys iš kalėjimo žengia į saulės šviesą. Tačiau kai laisvė atgauta, tenka pradėti rūpintis savo gyvenimu, ieškoti pastogės ir darbo, klysti ir vargti. Panašiai įvyko ir atkūrus valstybę. Sąjūdį užbaigė ne tai, kad kažkas iš tautos ar iš gerųjų Sąjūdžio žmonių atėmė valdžią, o išsipildžiusi laisvė ir susikūrusi politinė tauta. Politiškai naivi mitinguojanti, dainuojanti ir daug kalbanti tauta tapo politine tauta, kuriai teko imtis atsakomybės, taip pat ir pasirenkant lyderius. Šie žengė į naują neišmėgintą ir rizikingą atsakomybės ir laisvės pasaulį, jį kūrė, formavo tikslus, siekė, klydo, kivirčijosi, ne visada elgėsi sąžiningai, kai kada apgaudinėjo, siekė savo gerovės ar garbės kitų sąskaita. Jie tikrai atrodo daug mažiau patrauklūs nei ikipolitiniai veikėjai, Sąjūdžio mitinguose deklamavę eilėraščius, žadinę ir budinę tautą priminimais apie jos šlovingą praeitį, nepakartojamą dvasią ir kitus išskirtinumus. Tačiau politika labiau nei pakilios kalbos kūrė Lietuvą kaip valstybę.

Dideli lūkesčiai valstybės atžvilgiu, nuvertinamos sėkmės ir pervertinamos nesėkmės generuoja nostalgiją, kurios kontekste laisvinimosi akimirka imama vertinti kaip neišnaudotos laimės šviesa.

Dideli lūkesčiai valstybės atžvilgiu, nuvertinamos sėkmės ir pervertinamos nesėkmės generuoja nostalgiją, kurios kontekste laisvinimosi akimirka imama vertinti kaip neišnaudotos laimės šviesa. Sąjūdžio nostalgijos puoselėtojai kažin ar galvoja, kad būtų galima tautą sugrąžinti į ikipolitinės nekaltybės laikus. Nostalginės fantazijos pasitelkiamos vertinant dabartį ir kuriant mitą, kad nepriklausoma Lietuva esanti visiška nesėkmė, kad ji visai ne tai, ko norėjusi lietuvių tauta Sąjūdžio mitinguose, o nepriklausomybės laikotarpis vertintinas kaip tautos apgavystės metai. Taip formuojama fantazija, kurioje nebelieka aiškios perskyros tarp laisvės ir nelaisvės, suverenumo ir vergovės, žadama, kad galima pastatyti žmogaus ir bendruomenės gyvenimą ant laisvės be atsakomybės. Tokia fantazija, deja, ima dominuoti Sąjūdžio nostalgijoje.