Knygos pristatymas tapo senelio ir anūko Landsbergių diskusija
Vie­nas ži­no­miau­sių Lie­tu­vos po­li­ti­kų Vy­tau­tas Lands­ber­gis pa­pra­šė anū­ko eu­ra­par­la­men­ta­ro Gab­rie­liaus pri­žiū­rė­ti, ar "at­an­ka ka­tu­kai". Taip jis va­di­no Va­ka­rų Eu­ro­pos po­li­ti­kus, gy­ve­nan­čius iliu­zi­jo­mis ir ne­ma­tan­čius, ko­kia iš tie­sų yra Ru­si­ja.

Sig­na­ta­rų na­muo­se Vil­niu­je bu­vo pri­sta­to­ma pro­fe­so­riaus V. Lands­ber­gio kny­ga "Eu­ro­pos par­la­men­te XI". Lei­di­nio su­tik­tu­vės vir­to pir­ma vie­ša dis­ku­si­ja tarp po­li­ti­kos le­gen­dos se­ne­lio ir jau­no po­li­ti­ko bei eu­ro­par­la­men­ta­ro Gab­rie­liaus Lands­ber­gio. Pa­grin­di­niai ap­ta­ri­mo mo­ty­vai bu­vo Lie­tu­vos geo­po­li­ti­nė si­tua­ci­ja, kai­my­nės Ru­si­jos el­ge­sys ir va­ka­rie­tiš­kos Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) po­žiū­ris į šią ša­lį.

V. Lands­ber­gis pri­pa­ži­no, kad pri­sta­to­mo­je kny­go­je daug dė­me­sio ski­ria­ma Ukrai­nai, už­pul­tai Ru­si­jos, mat tai pa­si­da­rė di­džiau­sios reikš­mės eu­ro­pi­nis ir pa­sau­li­nis įvy­kis, to­dėl apie tai daug kal­ba­ma. "Di­džiau­sias ak­cen­tas - Ukrai­na, nes tai yra me­tų ak­tua­li­ja", - sa­kė jis.

Po tru­pu­tį praregi

Kny­go­je au­to­rius pa­nau­do­jo gar­sią­ją tar­miš­ką fra­zę, ku­rią jau anks­čiau iš­po­pu­lia­ri­no, "a ka­tu­kai at­aka". Su­si­rin­ku­sie­siems V. Lands­ber­gis pri­mi­nė, kad reiš­kia gi­mu­sius ak­lus ka­čiu­kus, ku­rie po tru­pu­tį pra­re­gi - at­an­ka. Po­sa­kį po­li­ti­kas sky­rė Va­ka­rų po­li­ti­kų po­zi­ci­jai dėl Ru­si­jos. Per dis­ku­si­ją su anū­ku fra­zė taip pat bu­vo sa­ko­ma ne kar­tą. "Va­ka­rai at­an­ka ir kuo to­liau, tuo la­biau, bet ne­no­riai, nes la­bai il­gai gy­ve­no iliu­zi­jo­mis", - ma­no V. Lands­ber­gis. Po­li­ti­ko nuo­mo­ne, jei "ka­tu­kai bū­tų at­akę" po to, kai Ru­si­ja už­puo­lė Gru­zi­ją ir oku­pa­vo jos že­mes, ne­bū­tų ka­ro su Ukrai­na. Jis tei­gė, kad Ru­si­jos va­do­vy­bė taip įsis­ma­gi­no, jog ma­rios at­ro­do iki ke­lių.

G. Lands­ber­gis taip pat kal­bė­jo apie Ru­si­jos ka­rą Gru­zi­jo­je. "Tuo­me­tė ES val­džia, kai pir­mi­nin­ka­vo Pra­ncū­zi­ja, iš es­mės sten­gė­si ant sta­lo pa­dė­ti ko­kį nors do­ku­men­tą, ku­rį svars­ty­tu­me 50 ar dau­giau me­tų, ir toks bū­tų prob­le­mos spren­di­mas, - sa­kė jis. - At­ro­dė, kad to­kiu bū­du Eu­ro­pa pa­lie­ka Gru­zi­ją. Ki­lo klau­si­mas, ar pa­lik­tų ir ki­tus, ku­rie ga­lė­tų at­si­dur­ti pa­na­šio­je si­tua­ci­jo­je." G. Lands­ber­gio tei­gi­mu, jis į Briu­se­lį iš­si­ve­žė įsi­vaiz­da­vi­mą, kad vi­si pa­na­šiai su­pran­ta­me, kas vyks­ta Ukrai­no­je. "Bent mes gy­ve­na­me erd­vė­je, ku­rio­je po­zi­ci­ja ir nuo­mo­nė yra pa­kan­ka­mai aiš­ki, - tei­gė Lie­tu­vai at­sto­vau­jan­tis eu­ro­par­la­men­ta­ras. - O pa­te­kus į nau­jus van­de­nis, pra­dė­jo aiš­kė­ti, kad yra įvai­riau­sių nuo­mo­nių. Pa­si­da­rė ne­jau­ku ir bai­su. Ar pa­kar­to­si­me tą pa­tį Ni­co­la­so Sar­ko­zy sce­na­ri­jų, ar kas nors bus ki­taip?" Pa­sak G. Lands­ber­gio, va­sa­rą virš Ukrai­nos Ru­si­jos ra­ke­ta nu­muš­tas lėk­tu­vas vis­ką pa­kei­tė. Ly­de­riau­jan­čių vals­ty­bių at­sto­vams są­ži­nė ne­be­lei­džia slėp­tis. "Įvy­kęs lū­žis su­tei­kė vil­ties, kad ta po­zi­ci­ja ce­men­tuo­ja­si, tam­pa aiš­ki, jog Eu­ro­pa, il­gai sa­kiu­si, kad pri­va­lo kal­bė­ti vie­nu bal­su, pa­ga­liau pra­dės tai da­ry­ti, - kal­bė­jo jis. - Ir iki šian­dien ma­to­me, kad po­zi­ci­ja yra nuo­sek­li. Ji lei­džia Eu­ro­pai ei­ti vie­nu ta­ku ir kal­bė­ti su Vla­di­mi­ro Pu­ti­no re­ži­mu drą­siau. Ta­čiau vis dar esa­me kryž­ke­lė­je. Yra dve­jo­nių ir ga­li­my­bių, kad ne­aiš­ku, kur ga­li nu­ves­ti tas ke­lias." Jau­no­sios kar­tos po­li­ti­ko tei­gi­mu, šiuo me­tu iš 751 Eu­ro­pos par­la­men­to na­rių 150 yra nu­si­tei­kę pro­ru­siš­kai.

Kiek vė­liau V. Lands­ber­gis pa­pra­šė eu­ro­par­la­men­ta­ro G. Lands­ber­gio pri­žiū­rė­ti, ar "ka­tu­kai at­an­ka" ir su­vo­kia, kad tai, kas vyks­ta, nė­ra vien Ukrai­nos ir Ru­si­jos prob­le­ma. "Kai kas jau su­pran­ta, kad yra Ru­si­ja ir Eu­ro­pa, - kal­bė­jo pa­ty­ręs po­li­ti­kas. - Ru­si­ja ap­šau­kė, kad ES yra prieš­as, no­ri at­plėš­ti "mei­lu­žę" Ukrai­ną ir nu­si­ves­ti į sa­vo "dva­re­lį". O Ru­si­ja to ne­leis, ge­riau Ukrai­ną už­muš, bet ne­ati­duos. Taip gal­vo­ja, tar­si Ukrai­na sa­vo va­lios ne­tu­rė­tų."

"Mes - lyg skie­pai"

G. Lands­ber­gis pa­pa­sa­ko­jo, ko­kius po­ky­čius iš to­liau, kaip eu­ro­par­la­men­ta­ras, ma­to Lie­tu­vo­je. "No­rė­čiau pa­si­džiaug­ti, bet ša­lia yra ir liūd­na gai­da, - sa­kė jis. - Per pa­sta­ruo­sius me­tus mes, kaip tau­ta, su­bren­do­me dau­giau, ne­gu per ko­kius 20 me­tų. Pra­dė­jo­me su­vok­ti iš ko su­si­de­da­me kaip tau­ta, kas yra mū­sų pa­grin­das, ką reiš­kia sau­gu­mas, ko­kia kiek­vie­no, kaip pi­lie­čio, at­sa­ko­my­bė, ką tu­ri­me da­ry­ti. To tur­būt nė­ra bu­vę nuo Sau­sio 13-osios. O liūd­na gai­da to­dėl, kad gai­la, nes rei­kė­jo to­kių įvy­kių, ku­rie mus pa­bu­din­tų, ir pra­dė­tu­me taip gal­vo­ti." Eu­ro­par­la­men­ta­ras daug ke­liau­ja po Lie­tu­vą, bend­rau­ja su jau­nuo­liais. Be­veik vi­si ži­no, kas vyks­ta Ukrai­no­je ir ką tai reiš­kia Lie­tu­vai. Ta­da dis­ku­tuo­ja­ma, ką kiek­vie­nas ga­li nu­veik­ti dėl sa­vo ša­lies sau­gu­mo. G. Lands­ber­gis tai va­di­no pa­spar­tin­tu pi­lie­ti­nio ug­dy­mo kur­su, tau­tos trans­for­ma­ci­ja. Jo nuo­mo­ne, da­bar aps­kri­tai dau­gu­ma Lie­tu­vos žmo­nių su­pran­ta, kad jei ne­bū­si­me su­si­tel­kę, ne­si­gin­si­me, ga­li bū­ti pra­stai. Klau­sia­mas, kas mes, lie­tu­viai, esa­me - ry­tie­čiai, va­ka­rie­čiai ar par­ibio vals­ty­bė tarp Ry­tų ir Va­ka­rų, eu­ro­par­la­men­ta­ras tvir­ti­no, jog Va­ka­rams mes jau esa­me sa­vi ir tu­ri­me pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi. "Esa­me tiek pat svar­būs, iš­ma­no­me žai­di­mo tai­syk­les ir ga­li­me pa­gal jas žais­ti", - sa­kė jis.

V. Lands­ber­gio tei­gi­mu, Va­ka­rams mes da­ro­mės rei­ka­lin­gi tar­si skie­pai. Ta­čiau Ry­tų kai­my­nas vis­ką su­pran­ta at­virkš­čiai. Esą esa­me ne Va­ka­rų, bet lai­ki­nai at­plėš­ta Ry­tų pa­sau­lio da­lis. To­dėl tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę vis­kam. Ko ga­li­me pa­si­mo­ky­ti iš da­bar­ti­nės geo­po­li­ti­nės si­tua­ci­jos ir ką nu­veik­ti? "Ukrai­nos si­tua­ci­ja par­odė, ką ga­li pa­da­ry­ti ir ne­tvar­ka vals­ty­bė­je, kai ne­pri­žiū­rė­ta ka­riuo­me­nė, yra ko­rup­ci­ja. Tai di­de­lis pa­vo­jus vals­ty­bei. Ta­da tam­pi gro­biu, - sa­kė G. Lands­ber­gis. - Ačiū Die­vui, kai ku­riuos da­ly­kus esa­me iš­spren­dę, bet lie­ka klau­si­mai: ar vi­sus ir kiek, ar ne­pa­li­ko­me lan­dų, ku­rio­mis ga­li­ma nau­do­tis? Taip, tu­ri­me ko pa­si­mo­ky­ti. Ki­tas da­ly­kas: la­bai ti­kiuo­si, kad ir to­liau bū­si­me iš­ti­ki­mi Ukrai­nos drau­gai, sto­vė­si­me ša­lia."

V. Lands­ber­gio ma­ny­mu, Ru­si­ja tu­rė­tų su­pras­ti, kad Va­ka­rai taip pat gink­luo­ti. "Ne­kurs­tau ka­riau­ti, bet tie, ku­rie at­ei­na ka­riau­ti, tu­ri ge­rai ži­no­ti, kad gaus at­gal", - sa­kė gar­sus po­li­ti­kas.

Pasiklausyti Vytauto ir Gabrieliaus Landsbergių susirinko pilna salė.

***

Kny­gos "Eu­ro­pos Par­la­men­te XI" - tai 2014 me­tais V. Lands­ber­gio pa­sa­ky­tų kal­bų, in­ter­viu, straips­nių, par­eiš­ki­mų ir die­no­raš­čių rin­ki­nys. Ši kny­ga už­bai­gia po­li­ti­ko 10-ies me­tų dar­bo Eu­ro­pos Par­la­men­te cik­lą. Po to­kią at­as­kai­ti­nę ir me­traš­ti­nę kny­gą V. Lands­ber­gis par­eng­da­vo kiek­vie­nais me­tais.