Kęstutis Mažeika: „Ligoninės – ne atliekų perdirbėjai“
„Ma­nau, kad li­go­ni­nės ne­tu­rė­tų už­siim­ti at­lie­kų per­dir­bi­mo ar kenks­min­gų me­džia­gų ne­utra­li­za­vi­mo funk­ci­jo­mis. Li­go­ni­nės tu­ri gy­dy­ti pa­cien­tus – tai yra jų pir­mi­nė funk­ci­ja“, – sa­ko Sei­mo Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Kęs­tu­tis Ma­žei­ka (35 m.).

„Ma­nau, kad tu­rė­tų bū­ti su­da­ry­tos tie­sio­gi­nės su­tar­tys su li­go­ni­nė­mis ir šios tu­rė­tų ati­duo­ti vis­ką, ką su­kau­pia, su­de­da į tam skir­tus in­dus ir su­pa­kuo­ja į tam skir­tas dė­žes, at­lie­kų tvar­ky­to­jams“, – Sei­mo Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Kęs­tu­tis Ma­žei­ka.

– Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą esa­te ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas. Kal­ba­ma apie vis di­di­na­mus me­di­kų at­ly­gi­ni­mus, o kaip yra su ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jų dar­bo už­mo­kes­čiu?

– Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai dir­ba pri­va­čiai ar­ba vals­ty­bi­nė­se įmo­nė­se. Kal­bant apie tuos, ku­rie dir­ba vals­ty­bi­nė­se ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bo­se, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vaiz­das ti­krai liū­di­na. Aiš­ku, jie ne­dir­ba tie­sio­giai su gy­vū­nais. Tie, ku­rie dir­ba pri­va­čiai su smul­kiais gy­vū­nais, dau­giau di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, di­de­lė­se kli­ni­ko­se, gy­ve­na iš ti­krų­jų ne­blo­gai. Bet re­gio­nuo­se ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai, ku­rie ap­tar­nau­ja kai­mo kon­tin­gen­tą su stam­biais gy­vu­liais, ga­li­ma sa­ky­ti, la­vi­ruo­ta ant že­mes­nio nei vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas ri­bos, nors jų dar­bas su­nkus, krū­viai di­de­li. Pa­ly­gi­nus su už­sie­niu, si­tua­ci­ja ly­giai to­kia pa­ti kaip ir su me­di­ci­na, kiek Lie­tu­vo­je už­dir­ba, kad ir vi­du­ti­nio ly­gio šei­mos gy­dy­to­jas ar spe­cia­lis­tas ir kiek už­dir­ba už­sie­ny­je – Ang­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ar Nor­ve­gi­jo­je. Si­tua­ci­ja pa­na­ši ir ve­te­ri­na­ri­jo­je.

– Ki­lu­si pa­ni­ka dėl af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro: su­nai­kin­tos to­nos kiau­lių ir pa­kas­tos Jo­na­vos ra­jo­no gy­ven­to­jams pa­no­sė­je. Šie bai­mi­na­si dėl ga­li­mos ža­los jų bei šei­mos na­rių svei­ka­tai.

– Ga­liu nu­ra­min­ti, kad grės­mių svei­ka­tai ne­tu­rė­tų bū­ti. Bu­vau ten nu­vy­kęs ir su­si­ti­kęs su vie­ti­niais gy­ven­to­jais. Ne­tgi ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tai va­ži­nė­jo su se­niū­ne ir nu­ra­mi­no, kad ti­krai jo­kių grės­mių nė­ra. Bu­vo at­va­žia­vu­si geo­lo­gi­jos tar­ny­ba ir įver­ti­no grun­tą. Tai yra mo­lis, itin kie­tas dir­vo­že­mis, kur vis­kas už­ka­sa­ma pra­ktiš­kai kaip į už­da­rą in­dą. At­va­žia­vau spe­cia­liai įver­tin­ti, pa­si­žiū­rė­ti – apa­čio­je ne­tgi van­dens ne­bu­vo, va­di­na­si, nė­ra jo­kių van­dens gys­lų. Ma­nau, kad žmo­nėms, ku­rie ten gy­ve­na pu­sės ar be­veik ki­lo­me­tro spin­du­liu, už­si­krės­ti per van­de­nį jo­kių grės­mių nė­ra.

– Ar jau te­ko su­si­pa­žin­ti su me­di­ci­ni­nių at­lie­kų ša­li­ni­mo sis­te­ma? Kaip ver­ti­na­te si­tua­ci­ją?

– Bu­vau nu­vy­kęs ir į pa­vo­jin­gų at­lie­kų de­gi­ni­mo ga­myk­lą „Tok­si­ką“. Kiek ži­nau, su li­go­ni­nė­mis yra su­da­ry­tos at­lie­kų uti­li­za­vi­mo su­ta­rys. Bet ir gy­dy­mo įstai­gos tu­ri įsi­gi­ju­sios au­tok­la­vus ir at­lie­ka tam ti­kras pro­ce­dū­ras, ne­utra­li­zuo­ja pa­vo­jin­gas at­lie­kas, o pa­skui ga­li jas su­mes­ti į bend­rus kon­tei­ne­rius. Tai, ma­nau, yra ydin­ga. Li­go­ni­nės ne­tu­rė­tų už­siim­ti at­lie­kų per­dir­bė­jų ar kenks­min­gų me­džia­gų ne­utra­li­za­vi­mo funk­ci­jo­mis. Jos tu­ri gy­dy­ti pa­cien­tus – tai yra jų pir­mi­nė funk­ci­ja. Vėl­gi rei­kia pa­tal­pų, kva­li­fi­kuo­to per­so­na­lo, nes su pa­vo­jin­go­mis at­lie­ko­mis ar skys­čiais ne­ga­li­ma elg­tis ne­at­sa­kin­gai. Tu­ri­me įmo­nę, ku­ri tam ir bu­vo pa­sta­ty­ta, jog ne­utra­li­zuo­tų pa­vo­jin­gas me­džia­gas, tad jos pa­slau­go­mis ir rei­kia nau­do­tis.

– No­ri­te nuo li­go­ni­nės pe­čių nu­im­ti su at­lie­ko­mis su­si­ju­sius rū­pes­čius?

– Ti­krai taip. Ma­nau, kad tu­rė­tų bū­ti su­da­ry­tos tie­sio­gi­nės su­tar­tys su li­go­ni­nė­mis ir šios tu­rė­tų ati­duo­ti vis­ką, ką su­kau­pia, su­de­da į tam skir­tus in­dus ir su­pa­kuo­ja į tam skir­tas dė­žes, at­lie­kų tvar­ky­to­jams. Kiek man te­ko kal­bė­ti su sa­vo apy­gar­dos li­go­ni­nių va­do­vais, jie tei­gė, kad au­tok­la­vo tu­rė­ji­mas, at­ski­rų pa­tal­pų įren­gi­mas, at­lie­kų su­rū­šia­vi­mas yra per­tek­li­nis dar­bas. Jie ti­krai iš to nie­ko ne­iš­lo­šia. Dar pa­si­tar­si­me su ap­lin­kos mi­nis­tru, gal per Na­cio­na­li­nę svei­ka­tos ta­ry­bą kel­si­me klau­si­mą, kad gy­dy­mo įstai­gų ne­ap­krau­tu­me pa­pil­do­mais dar­bais. Juk di­džio­se li­go­ni­nė­se ir taip trūks­ta plo­to.

– Ka­na­li­za­ci­jos jau kem­ša­si nuo saus­kel­nių. Ką jau kal­bė­ti apie švirkš­tus, ku­rie mė­to­si kur pa­puo­la. Kaip tvar­ky­tis su to­kio­mis at­lie­ko­mis?

– Ly­giai taip pat – į „Tok­si­ką“. Saus­kel­nės yra prob­le­ma ir mū­sų są­var­ty­nuo­se. Ką mes no­ri­me iš­spręs­ti ir pa­siek­ti bū­tent iš li­go­ni­nių pu­sės, kad švirkš­tai ir saus­kel­nės, kur ga­li bū­ti pa­vo­jin­go už­kra­to, tu­rė­tų ke­liau­ti į tą pa­čią „Tok­si­ką“ ir ten bū­ti uti­li­zuo­ja­mos. Tai ne­tu­ri bū­ti fi­nan­si­nė naš­ta tai pa­čiai gy­dy­mo įstai­gai. Jei­gu ne­sut­var­ky­si­me sis­te­mos tei­sin­gai ir at­lie­ka bus iš­mes­ta ne­sau­giai ir ne to­je vie­to­je, gal­būt kas nors už­si­krės ir svei­ka­tai bus pa­da­ry­ta di­džiu­lė ža­la.

– Ką da­ry­ti su emb­rio­nais – juos ša­lin­ti kaip me­di­ci­ni­nes at­lie­kas ar lai­do­ti?

– Man as­me­niš­kai tai nė­ra pirš­tas, ko­ja ar apen­di­ci­tas. Esu dau­giau kon­ser­va­ty­vių pa­žiū­rų žmo­gus ir man tai jau yra šiek tiek dau­giau nei me­di­ci­ni­nė at­lie­ka, tad ir su emb­rio­nais rei­kia elg­tis pa­gar­biau.

– Bū­da­mas jau­nas po­li­ti­kas kaip ver­ti­na­te da­bar vyk­do­mą al­ko­ho­lio var­to­ji­mo bei prie­ina­mu­mo ma­ži­ni­mo po­li­ti­ką?

– Aš pats esu iš re­gio­no ir ma­tau, kad kai­miš­ko­se vie­to­vė­se yra di­džiu­lė al­ko­ho­liz­mo prob­le­ma. Kal­bu ir su vers­li­nin­kais, ir su ūki­nin­kais. Jie skun­džia­si, kad ne­ga­li su­si­ras­ti nor­ma­laus dar­buo­to­jo. Kas­die­ną yra pri­vers­ti ko­vo­ti su gir­tau­jan­čiais pa­val­di­niais, ku­rių ne­ga­li at­leis­ti iš dar­bo, nes ne­bus ga­li­my­bės pa­si­sam­dy­ti ki­tų. To­kiu ra­tu su­ka­si ir kan­ki­na­si tas pats vers­las, jau ne­kal­bant apie pa­čių žmo­nių svei­ka­tos būk­lę. Kai va­žiuo­ji per kai­mą, prie par­duo­tu­vių pa­ma­tai, kad ti­krai bū­riuo­ja­si al­ko­ho­liu pikt­nau­džiau­jan­tys as­me­nys. De­ja, jų kon­tin­gen­tas jau­nė­ja. Jei­gu se­niau ma­ty­da­vo­me žmo­nes per pen­kias­de­šimt, tai da­bar – nuo tris­de­šimt ar dvi­de­šimt ke­le­rių jau tu­ri di­de­lį po­lin­kį al­ko­ho­liz­mui. Tai ke­lia ne­ri­mą ir ma­nau, kad siū­lo­mos prie­mo­nės pa­dės su tuo ko­vo­ti.

Dosjė

Gi­mė 1982 m. ba­lan­džio 28 d. Ma­ri­jam­po­lė­je.

Iš­si­la­vi­ni­mas: Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ja (da­bar – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ja), ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas. 2013 m. že­mės ūkio moks­lų dak­ta­ras.

Dar­bo pa­tir­tis: 2013–2016 m. Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tas, Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ja, Už­kre­čia­mų­jų li­gų ka­ted­ra (da­bar – Ve­te­ri­na­ri­nės pa­to­bio­lo­gi­jos ka­ted­ra), lek­to­rius.

2006–2016 m. Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos (da­bar – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tas Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ja) Kar­je­ros cen­tro va­do­vas.

Po­li­ti­nė kar­je­ra: Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos na­rys. 2015–2016 m. Ma­ri­jam­po­lės sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys.

Nuo 2008 m. Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos na­rys, Ma­ri­jam­po­lės sky­riaus pir­mi­nin­kas.