Karybos specialistas: provokacija – jei nesiginate, kai jus puola, nes taip prašotės
Lie­tu­vos pre­zi­den­tė ki­tą sa­vai­tę vyks­ta į Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių NA­TO na­rių va­do­vų su­si­ti­ki­mą Bu­ka­reš­te, ku­ria­me bus de­ri­na­ma bend­ra po­zi­ci­ja prieš bū­si­mą­jį Šiau­rės At­lan­to al­jan­so vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą Var­šu­vo­je – rei­ka­lau­ti dau­giau NA­TO pa­jė­gų re­gio­ne. Ta­čiau ne­ma­žai Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių po­li­ti­kų NA­TO jė­gos de­mons­tra­vi­mą Ry­tuo­se kar­tais ver­ti­na kaip ga­li­mą Ru­si­jos pro­vo­ka­vi­mą.

Ar tai – pa­grįs­ta bai­mė ir ko Bal­ti­jos ša­lys bei NA­TO ga­li pa­si­mo­ky­ti iš Ukrai­nos ka­ro, „Sa­vai­tės“ žur­na­lis­tas kal­bė­jo­si su ke­lio­li­ka kar­tų Ry­tų Ukrai­nos fron­te ap­si­lan­kiu­siu Jung­ti­nių Vals­ti­jų ka­ry­bos spe­cia­lis­tu Džordž­tau­no uni­ver­si­te­to moks­li­nin­ku Phil­li­pu A. Kar­be­riu.

– Vie­nas iš bū­dų, ku­riuo NA­TO rea­ga­vo į iš­šū­kius Bal­ti­jos ša­lių sau­gu­mui, bu­vo grei­to­jo rea­ga­vi­mo pa­jė­gų su­kū­ri­mas. Ta­čiau nors NA­TO va­do­vas tei­gia, kad di­džiau­sia grės­mė – iš Ry­tų, tos pa­jė­gos dis­lo­kuo­tos Pie­tuo­se ar­ba Va­ka­ruo­se. Ko­kia čia lo­gi­ka?

– Da­li­niai tai­kos me­tu, kaip kad mū­sų bri­ga­da Ita­li­jo­je, an­tro­ji ka­va­le­ri­ja Vo­kie­ti­jo­je ar bri­tai sa­vo ša­ly­je, bū­na ten, kur jie dis­lo­kuo­ti tai­kos me­tu. Vi­sa grei­to­jo rea­ga­vi­mo idė­ja yra ta, kad ga­na anks­ti gau­na­te įspė­ji­mą ir tu­ri­te lai­ko tin­ka­mai su­rea­guo­ti ki­lus kri­zei. Tai – nie­ko blo­go. Bet jei Ru­si­jos spau­di­mas prieš Bal­ti­jos ša­lis ir to­liau augs, jei V. Pu­ti­nas dis­lo­kuo­ja nau­jus Ru­si­jos ka­rius Bal­ta­ru­si­jo­je, Bal­ti­jos ša­lys tam­pa žy­miai pa­žei­džia­mes­nės.

Ru­si­ja da­bar ku­ria dvi nau­jas ar­mi­jas, tarp jų – ir pir­mą­ją tan­kų ar­mi­ją. Jie ne­sle­pia – ji skir­ta Va­ka­rams. Tad jei šie Ru­si­jos pa­si­ruo­ši­mai tę­sis, mes Va­ka­ruo­se tu­ri­me la­bai rim­tai mąs­ty­ti, kaip teik­ti gy­ny­bą Bal­ti­jos ša­lims.

Šian­dien vi­si la­bai mėgs­ta žo­džius – už­ti­kri­ni­mas ir at­gra­sy­mas. Už­ti­kri­ni­mas yra są­jun­gi­nin­kams, bet su dau­ge­liu iš jų pa­šne­kė­jęs iš­girs­tu – mums ne­rei­kia už­ti­kri­ni­mo, mums rei­kia at­gra­sy­mo, pa­grįs­to ne tik ame­ri­kie­čių vai­kiais, dis­lo­kuo­tais čia, ku­rie gal­būt pa­da­rys ru­sams ge­rą įspū­dį, kad ne­pul­tų. Rei­kia rim­tos gy­ny­bos. Vi­sų pir­ma, ka­ri­nių va­da­vie­čių Šiau­rės Ry­tų Len­ki­jo­je ar Lie­tu­vo­je, nes pri­va­lu su­jung­ti Ame­ri­kos žval­gy­bos, ka­ro lau­ko va­da­vie­čių dar­bą, kad ga­lė­tu­me čia sau­giai at­ga­ben­ti są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gas.

Šie da­ly­kai kol kas nė­ra op­ti­ma­liai or­ga­ni­zuo­ti, in­va­zi­jos at­ve­ju dirb­tu­me ne itin efek­ty­viai. Ru­sai ku­ria tan­kų ar­mi­jos va­da­vie­tę, tad su­kur­ti gy­ny­bi­nę va­da­vie­tę ne­bū­tų blo­ga min­tis. Mums taip pat rei­kia čia dis­lo­kuo­ti ame­ri­kie­tiš­ką ka­ri­nę tech­ni­ką. Ar­ba vo­kiš­ką, ne­bū­ti­nai ame­ri­kie­tiš­ką. Bet da­bar tu­ri­me tūks­tan­čius tan­kų ir šim­tus lėk­tu­vų, ku­rie sto­vi dy­ku­mo­je Jung­ti­nių Vals­ti­jų Va­ka­ruo­se. Vie­toj to, kad jie ten rū­dy­tų, o ma­žos ša­lys, kaip Bal­ti­jos, leis­tų krū­vas pi­ni­gų, kad nors tru­pu­tį to­kios tech­ni­kos įsi­gy­tų, ko­dėl jos ne­tu­rė­tu­me dis­lo­kuo­ti čia ir da­lin­tis ja? Mū­sų ka­riams da­ly­vau­jant pra­ty­bo­se čia tech­ni­ka nau­do­tų­si jie, bet jiems iš­vy­kus, bent jau da­li­mis tech­ni­kos ga­lė­tų nau­do­tis ir pa­žin­din­tis su ja Bal­ti­jos ša­lių ka­riai. Ir jei kri­zė stai­gi, o mū­sų ka­riai at­vyk­ti ne­spė­ja, Bal­ti­jos ša­lys ga­li nau­do­tis ta tech­ni­ka.

Tre­čia – tai oro erd­vės gy­ny­ba. Da­bar tu­ri­me ke­lis Bal­ti­jos oro erd­vės po­li­ci­jos lėk­tu­vus. Ru­sai ga­li į ko­vą pa­leis­ti du šim­tus nai­kin­tu­vų ir šim­tą bom­bo­ne­šių šio­je zo­no­je. Tad še­šių mū­sų lėk­tu­vų ne­pa­kan­ka. Da­bar oro erd­vės gy­ny­ba iš da­lies or­ga­ni­zuo­ja­ma iš Bal­ti­jos jū­ro­je esan­čių lai­vų. Bet tu­rint ome­ny­je ru­sų po­van­de­ni­nių lai­vų ke­lia­mą grės­mę, jie il­gai ne­temp­tų. Tad reik­tų su­kur­ti že­mė-oras ra­ke­tų li­ni­ją, ei­nan­čią per Bal­ti­jos ša­lis, Ry­tų Len­ki­ją ir gal­būt dar pie­čiau. NA­TO bu­vo tai pa­da­riu­si per šal­to­ją ka­rą, tai va­di­no­si Ni­kės-Her­ku­lio dir­žas, jį už­tru­ko su­kur­ti 4-erius me­tus ir jis ėjo nuo Bal­ti­jos jū­ros per Vo­kie­ti­ją, per NA­TO cen­tri­nį re­gio­ną. Tai bu­vo pa­da­ry­ta bend­ros NA­TO inf­ras­truk­tū­ros lė­šo­mis, tad nei vie­nai ša­liai at­ski­rai ne­rei­kė­jo už vis­ką su­mo­kė­ti. Rei­kė­tų vėl tai ap­mąs­ty­ti. Tu­rė­tu­me mąs­ty­ti taip – jie ku­ria va­da­vie­tę, mes ku­ria­me va­da­vie­tę, jie dis­lo­kuo­ja tan­kus, mes di­di­na­me prieš­tan­ki­nę gink­luo­tę, bet ke­li tan­kai taip pat ne­su­truk­dy­tų, kaip įro­dė ukrai­nie­čių ko­va Don­ba­se. Jei jus puo­la tan­kais, ne­ga­li­te vien tik pa­sy­viai gin­tis prieš­tan­ki­ne gink­luo­te, nes jū­sų bū­rius ap­sups ir iš­skers, nes jie ne­ga­lės pa­ju­dė­ti, kon­tra­ta­kuo­ti. Ma­nau, vi­si šie da­ly­kai tu­ri bū­ti aps­vars­ty­ti ir anks­čiau ar vė­liau bus.

– Tad ma­no­te, kad tai, kas bu­vo da­ry­ta iki šiol, bu­vo la­biau už­ti­kri­ni­mas, nei at­gra­sy­mas – šim­tas bri­tų ka­rių, de­šimt lėk­tu­vų, pa­jė­gos, grįž­tan­čios į Ita­li­ją po pra­ty­bų?

– Tai, ži­no­ma, vei­kia ru­sų skai­čia­vi­mus. Jei pul­siu šią te­ri­to­ri­ją, ar žu­dy­siu tik Bal­ti­jos ša­lių žmo­nes, ar bri­tus ir ame­ri­kie­čius – juk jų ša­lys tu­ri bran­duo­li­nius gink­lus. Jei tai – ki­ti NA­TO ka­riai – jų ša­lys al­jan­so na­rės. Ta­čiau ki­ta ver­tus – ką per­ka ru­sai, kai rū­pi­na­si jie? Tan­kus, su­nkią­ją gink­luo­tę, di­džiu­lius ar­ti­le­ri­jos kie­kius, prieš­lėk­tu­vi­nę gy­ny­bą. Tai jiems da­ro įspū­dį. Leng­vo­sios gink­luo­tės jie ne­per­ka. Tad jei jie vi­lio­tų­si, tu­ri­te pa­siųs­ti jiems ži­nią tuo pa­vi­da­lu, ku­riuo jie ją su­pras. Bet taip pat ga­li­te pri­min­ti – jei nu­sprę­si­te vis dėl­to sa­vo tan­kų ar­mi­jos ne­kur­ti, mums ne­reiks čia dis­lo­kuo­ti tiek gink­luo­tės.

Gi­liai ti­kiu, kad kri­zės ar konf­lik­to me­tu bū­ti­na rea­guo­ti pro­por­cin­gai. Jei ma­no­me, kad siun­čia­me jiems stip­rią ži­nią čia pa­siųs­da­mi sa­vo vai­kus, jie sa­kys: „mes vai­kus nuo­la­tos žu­do­me, mes sa­vo vai­kus nuo­la­tos lei­džia­me į mir­tį“. Juk ir šal­tą­jį ka­rą bai­gė­me to­kiu bū­du – jie di­di­no sa­vo bran­duo­li­nes pa­jė­gas, pa­sa­kė­me į Eu­ro­pą at­ve­šian­tys sa­viš­kes, jie iš kar­to rea­ga­vo Vi­du­ti­nio nuo­to­lio bran­duo­li­nių pa­jė­gų su­tar­ti­mi. Jie tu­rė­jo di­džiu­lį kon­ven­ci­nės gink­luo­tės pra­na­šu­mą, bet mes pa­da­rė­me ko­ky­bi­nių pa­kei­ti­mų, ir jie iš kar­to par­eiš­kė at­si­trauk­sian­tys. Ma­nau, kad pro­por­ci­nis po­žiū­ris yra efek­ty­vus tai­kai ir sau­gu­mui kur­ti, bet tuo pa­čiu – tai ir pa­grin­das vai­sin­goms de­ry­boms, vie­toj to, kad juos pra­var­džiuo­tu­me ar skam­bin­tu­me te­le­fo­nu ir pra­ši­nė­tu­me.

– Daug Va­ka­rų po­li­ti­kų tai su­pras­tų kaip Ru­si­jos pro­vo­ka­ci­ją.

– Ti­krai? Pa­žvel­kit į Ukrai­ną. Duo­siu ke­tu­ris pa­vyz­džius. Ru­sai užė­mė Kry­mą. Va­ka­rų po­li­ti­kai skam­bi­no lai­ki­na­jai vy­riau­sy­bei ir pra­šė nie­ko ne­da­ry­ti, nes tai bus pro­vo­ka­ci­ja. Mes de­rė­si­mės, skelb­sim sank­ci­jas, iš­stum­sim Ru­si­ją iš Kry­mo. Tai ne­su­vei­kė. Se­pa­ra­tis­tai ėmė užė­mi­nė­ti val­džios pa­sta­tus Don­ba­se. Bu­vau Ukrai­nie­čių ka­riuo­me­nės va­da­vie­tė­je, kai ji su­lau­kė skam­bu­čio iš Ki­je­vo. Ki­je­vas sa­kė, kad skam­bi­no Va­šing­to­nas ir sa­kė nie­ko ne­da­ry­ti. Jie nie­ko ir ne­da­rė. Vi­si tie mies­tai bu­vo užim­ti sau­je­lės žmo­nių per ke­lis mė­ne­sius. Bet vėl skam­bė­jo – ne­pro­vo­kuo­ki­te. Per­nai lie­pą ru­sai ėmė ma­siš­kai šau­dy­ti per sie­ną iš sa­vo te­ri­to­ri­jos. Ru­sai tai ga­lė­jo da­ry­ti, bet mes lie­pė­me net ne­ban­dy­ti at­sa­ky­ti šau­dant į jų te­ri­to­ri­ją, nes tai bū­tų pro­vo­ka­ci­ja.

Ukrai­nie­čiai mel­dė mū­sų žval­gy­bi­nių duo­me­nų iš pa­ly­do­vų. Bet mes jiems są­mo­nin­gai ne­da­vė­me nau­jau­sios žval­gy­bi­nės in­for­ma­ci­jos, nes ne­no­rė­jo­me, kad jie pro­vo­kuo­tų Ru­si­ją ir šau­dy­tų ki­ta­pus sie­nos. Tad kai ru­sai puo­lė rugp­jū­tį, ukrai­nie­čiai ga­vo į nu­ga­rą, nes ne­ži­no­jo, kad puo­li­mas bus. Tad tu­ri bū­ti mo­men­tas, kai su­si­mąs­to­te – pro­vo­ka­ty­vu yra ne­da­ry­ti kaž­ko, kai ki­ta pu­sė da­ro. Mo­kyk­los ere­lio ne­sus­tab­dy­si­te liep­da­mas jo au­kai pa­slėp­ti pi­ni­gus pie­tums. At­sa­ky­ti tu­ri­te pro­por­cin­gai. Žo­džio „pro­vo­ka­ci­ja“ nau­do­ji­mas yra iš­kreip­tas. Pro­vo­ka­ci­ja, tai – kai ne­si­gi­na­te, kai jus puo­la, nes tai reiš­kia, kad pra­šo­tės jus pul­ti to­liau.