Kalbos tvarkytojai pasijuto nereikalingi
Ša­lies sa­vi­val­dy­bių kal­bos tvar­ky­to­jai bend­ru laiš­ku krei­pė­si į Vals­ty­bi­nę lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ją (VLKK), kad ši pa­aiš­kin­tų, kaip jiems už­ti­krin­ti vie­šo­sios kal­bos tai­syk­lin­gu­mą, jei Di­džių­jų kal­bos klai­dų są­ra­šas ta­po tik re­ko­men­da­ci­nis.

Kalbos tvarkytojų nuomone, tokiu rekomendacinio pobūdžio sąrašu galima remtis atliekant šviečiamąją veiklą, tačiau kontrolei vykdyti jo galios daugeliu atvejų – per menkos. VLKK atstovai problemų neįžvelgia ir žada artimiausiu metu pateikti siūlymus, kaip elgtis savivaldybių kalbos tvarkytojams.

Nusprendė po ilgų svarstymų

Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą netekusiu galios VLKK pripažino sausio 31 dieną. Nuo praėjusių metų spalio komisija ne kartą svarstė šio sąrašo turinio ir taikymo aspektus, kol nutarė panaikinti jį kaip administracinių nuobaudų taikymo priemonę. Buvo konstatuota, kad Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas yra pasenęs, selektyvus ir neatspindi dabartinės kalbos normų. Kaip skelbia VLKK, kalbos redaktoriai, stilistai, vertėjai, akademinė bendruomenė ir kalbos vartotojai jau kurį laiką kritiškai vertino dabartinių realijų neatitinkančio sąrašo nuostatas. Pasiūlymų keisti jo turinį gramatikos specialistai teikė komisijai dar 2002–2003 metais, kai buvo svarstomi „Kalbos patarimai“. Jau tada matyta, kad yra diskutuotinų atvejų ir kad kai kurie sintaksės dalykai galėtų būti vertinami švelniau.

Tą patį konstatavo ir VLKK Gramatikos, rašybos ir skyrybos pakomisė, 2015–2016 metais svarsčiusi Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros 2012–2014 metais vykdyto lietuvių kalbos sintaksės normų ir rekomendacijų santykio su dabartine vartosena tyrimo rezultatus. Tuomet akcentuota, kad daugelis sąrašo dalykų yra koreguotini atsižvelgiant į gramatikos normų sistemą ir dabartinės, realiosios vartosenos polinkius. Tačiau dėl administracinio poveikio funkcijų jis nebuvo keistas, išskyrus dvi pirmąsias leksikos (skolinių) dalis. Šios iš sąrašo išimtos 2014-aisiais pripažinus, kad sparčiai kintantį leksikos sluoksnį parankiau norminti „Kalbos patarimų“ knygomis, protokoliniais nutarimais. Patirtis parodė, jog ne tik leksikos, bet ir sintaksės atskirų faktų įtraukimas į sąrašą, kaip administracinės atsakomybės instrumentą, kliudo sistemingai persvarstyti ir koreguoti kalbos faktus.

Anot VLKK, selektyvus kalbos klaidų sąrašas kėlė neaiškumų ir mokymo procese. Jis, pirmiausia sudarytas kaip administracinių nuobaudų taikymo priemonė, visiškai netiko mokymo reikmėms. Tačiau į daugelį mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių sąrašas būdavo ištisai arba dalimis perkeliamas, o ilgainiui tapo mokymo ir mokyklinių darbų vertinimo priemone. Mokiniams aktualūs tik kai kurie sąrašo faktai, žinoma, ir jų kalbos pavyzdžiai.

Kontrolė nebetenka prasmės

Su tokia VLKK pozicija nesutinka savivaldybių kalbos tvarkytojai, kuriuos Vietos savivaldos įstatymas įpareigoja vykdyti valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolę. „VLKK pripažino Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą netekusiu galios nepasitarusi su mumis – kalbos kontrolės praktikais. Tai padaryta, užuot patobulinus jį ir pritaikius prie dabartinių sąlygų“, – „Lietuvos žinioms“ teigė Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė.

Pasak jos, kalbos tvarkytojai ragino komisiją neskubėti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo pripažinti netekusiu galios dar nepriėmus sprendimo, tebevykstant diskusijai. Tačiau į pastabas nebuvo atsižvelgta. Dabar kalbos tvarkytojai dar kartą išsakė savo nuomonę – jie prieštarauja Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo pripažinimui netekusiu galios. Anot kalbininkų, dabartinė padėtis, kai komisijos nutarimai pakeisti rekomendacijomis, yra didelis žingsnis atgal, pataikavimas paviršutiniškumui, mat jų darbas bus skirtas tik pačiai kalbos atstovų bendruomenei, o ne visuomenei.

Kalbos tvarkytojai sutinka, kad kalbos priežiūros sistema nėra tobula, tačiau pirmiausia reikėtų turėti aiškią viziją, kaip sistema bus pakeista, ir tik tada ją griauti. Prieš keičiant VLKK nutarimų teisinį reglamentavimą esą derėtų parengti kitus šaltinius, kuriuose visuomenei suprantamai ir patogiai būtų pateikta informacija apie didžiausius bendrinės lietuvių kalbos normų pažeidimus.

„Dabar administracinio poveikio priemones galime taikyti tik už valstybinės kalbos nevartojimą. Kaip tuomet užtikrinti viešosios kalbos taisyklingumą? Susidaro įspūdis, kad valstybinės kalbos kontrolės funkcija nebetenka prasmės“, – kalbėjo D. Beliokaitė.

Kolegei pritarė ir Šakių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Rimutė Grušienė. Ji aiškino, jog esant dabartinei situacijai kalbos tvarkytojai jaučiasi dviprasmiškai – lyg ir turėtų kontroliuoti lietuvių kalbos vartojimą, tačiau negali reikalauti, kad kalba būtų taisyklinga, nepažeidžianti lietuvių kalbos normų. „Į mūsų raštus dabar galima tiesiog nekreipti dėmesio, nes pripažinus Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą netekusiu galios turime teisę tik rekomenduoti, bet ne reikalauti“, – pažymėjo R. Grušienė. Specialistė neslėpė, kad vieni įmonių ar įstaigų vadovai gali atsižvelgti į kalbos tvarkytojų pasiūlymus, kiti – tiesiog pasiųsti juos kuo toliau.

Neliko teisinio pagrindo

Didžiųjų kalbos klaidų sąrašu vykdydami valstybinės kalbos taisyklingumo kontrolę apie 20 metų naudojosi ne tik savivaldybių kalbos tvarkytojai, bet ir Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) atstovai.

Kaip „Lietuvos žinioms“ tvirtino laikinai VKI viršininko pareigas einantis Donatas Smalinskas, inspekcija ne kartą siūlė VLKK koreguoti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, bet jį palikti, nes VKI priimami administraciniai sprendimai privalo turėti realų teisinį pagrindą. „Kalbos patarimai“ tėra rekomendaciniai, jais remdamiesi VKI pareigūnai negali reikalauti laikytis kalbos normų ir yra priversti apeliuoti į sąmoningumą. „Būsime visiems nuobodžiai įkyrūs, tikėdamiesi tik geranoriškumo ir supratimo. Klaidų taisymas dažnai reikalauja laiko ir piniginių lėšų, todėl bus sunku pasiekti, kad atsakingi asmenys ištaisytų televizijos ar radijo reklamos, miestų viešosios informacijos ir kitokias klaidas“, – dėstė D. Smalinskas.

Anot jo, dėl VKI skiriamų nuobaudų nuolat buvo pučiamas neregėto dydžio burbulas ir kuriamas keistas mitas. Esą Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) tikslas – ne bausti, o užkirsti kelią pažeidimams. Todėl gero prevencinio darbo ir puikių rezultatų pavyzdys yra tai, kad VKI taikė mažai nuobaudų. Pernai pagal ANK buvo skirti du įspėjimai: televizijai už netaisyklingą reklamą ir laikraščiui už prastą kalbą.

„Ar tikrai reikėjo to nutarimo atsisakyti? Aiškus pavyzdys: jei kelių policininkai netaiko nuobaudų, kai vairuotojai drausmingi, tai nereiškia, kad reikia atsisakyti pačių Kelių eismo taisyklių ir galimybės drausminti už jų nesilaikymą“, – sakė D. Smalinskas.

Ne taip suprato?

„Lietuvos žinių“ kalbintas VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis tikino, kad sprendimas pripažinti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą netekusiu galios neatšaukia nei taisyklingumo reikalavimų, nei pareigos viešojoje kalboje laikytis bendrinės kalbos normų. Esą visi sąraše teikti žodžių reikšmių, žodžių sandaros, sintaksės (linksnių, prielinksnių, sakinio dalių ir sakinių jungimo, žodžių tvarkos), tarties atvejai ir toliau laikomi klaidomis. Tarptautinė praktika rodo, jog dažnai paveikiau yra daugiau dėmesio skirti prevencijai, o ne pasekmėms – nuobaudoms už netaisyklingą vartoseną.

„Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas nepanaikintas, tik pakeistas jo statusas. Manau, visas triukšmas kilo dėl to, kad visuomenei buvo neteisingai „ištransliuotas“ VLKK sprendimas. Neva sąrašas yra panaikintas, bet taip nenutiko“, – aiškino A. Antanaitis.

Pasak VLKK vadovo, kokių rekomendacijų komisija pateiks savivaldybių kalbos tvarkytojams ir kaip bus atsižvelgta į jų pastabas, paaiškės po VLKK posėdžio, kuris vyks ketvirtadienį.