Kaip kuriama propaganda: Manto Adomėno ir žurnalisto Audriaus Lelkaičio įspūdžiai
Sei­mo na­rys kon­ser­va­to­rius Man­tas Ado­mė­nas ap­gai­les­tau­ja su­ti­kęs duo­ti in­ter­viu Mask­vos re­mia­mam ka­na­lui NTV apie Šal­či­nin­kų ra­jo­ne su­reng­tas pra­ty­bas. Par­la­men­ta­ras tei­gia ne­ži­no­jęs, kur bus pa­nau­do­tas jo ko­men­ta­ras. Tuo me­tu žur­na­lis­tas Aud­rius Lel­kai­tis so­cia­li­nia­me tink­le pa­si­da­li­no įspū­džiais, ku­rių pri­kau­pė ga­vęs pa­siū­ly­mą pa­dir­bė­ti NTV pro­diu­se­riu ren­giant lai­dą apie pra­ty­bas Šal­či­nin­kuo­se.  

Pa­sak Sei­mo na­rio, pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį jo in­ten­sy­viai ieš­ko­jo žur­na­lis­tas Aud­rius Lel­kai­tis: skam­bi­no į Sei­mo biu­rą, pra­ši­nė­jo te­le­fo­no iš pa­dė­jė­jų, klau­sė, ar ne­su­tik­čiau duo­ti in­ter­viu apie JAV ka­rių dis­lo­ka­vi­mą Lie­tu­vo­je. „Ne­la­bai bu­vo lai­ko, ne­la­bai ma­no te­ma, bet jis, kaip sa­ko­ma, in­sis­ta­vo. At­va­žiuos, kur tik man pa­to­gu. Ko­kiai lai­dai? „Aš čia fil­muo­siu siu­že­tą ir par­da­vi­nė­siu agen­tū­roms, gal kas pa­ims.“ Šio­je vie­to­je tu­rė­jo pra­dė­ti skam­bė­ti aliar­mo var­pe­liai, bet – ak ta bep­ro­tiš­ka gy­ve­ni­mo sku­ba! – ne­pra­dė­jo. Su­ti­kau pa­kal­bė­ti į ka­me­rą“, – sa­vo pa­sky­ro­je so­cia­li­nia­me tink­le Fa­ce­book ra­šo M. Ado­mė­nas. Po­li­ti­ko žo­džiais, jis bu­vo klau­si­nė­ja­mas taip, tar­si JAV ka­riai di­din­tų grės­mę ir kel­tų įtam­pą. „Sa­kiau – prieš­in­gai. Klau­si­nė­jo apie hib­ri­di­nio ka­ro im­ita­ci­ją Šal­či­nin­kų ra­jo­ne. Sa­kiau – iš­siaiš­ki­nę silp­ną­sias vie­tas, ta­po­me sau­ges­ni. Kas iš to pa­lik­ta Lie­tu­vą pa­juo­kian­čia­me re­por­ta­že, pa­ma­ty­si­te pa­tys“, – pik­ti­na­si par­la­men­ta­ras. „Ži­no­da­mas, kad me­džia­ga bus pa­nau­do­ta Mask­vos ka­na­lo NTV reportažui, ne­bū­čiau su­ti­kęs kal­bė­ti. Aud­rius Lel­kai­tis aki­vaiz­džiai pui­kiai ži­no­jo, ko­kiai „a­gen­tū­rai“ jo me­džia­ga rei­ka­lin­ga. Ga­lė­tų da­bar pa­pa­sa­ko­ti, už kiek su­ti­ko pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos šmei­ži­mo – pe­cu­nia non olet, ar ne, Aud­riau?“ – pik­ti­na­si M. Ado­mė­nas. Jis pra­ne­šė iš­me­tęs žurn­lais­tą iš Fa­ce­book bi­čiu­lių.

Ko­men­ta­ro apie pra­ty­bas Šal­či­nin­kuo­se NTV ka­na­lo bu­vo pra­šy­ta ir Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to vi­ce­pir­mi­nin­kė kon­ser­va­to­rė Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė. Ta­čiau po­li­ti­kė at­si­sa­kė. Ba­lan­džio pa­bai­go­je į Vil­nių at­vy­ku­si šio ka­na­lo fil­ma­vi­mo gru­pei da­rė re­por­ta­žą apie Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos (VRM) su­reng­tas pra­ty­bas Šal­či­nin­kų ra­jo­ne. „At­si­sa­kiau ko­men­tuo­ti, nes pui­kiai ži­nau, ko­kia­me kon­teks­te bus ma­no kal­bė­ji­mas. Aiš­ku, su­ras ki­tus, bet čia kiek­vie­no ap­sisp­ren­di­mas. Ge­riau pro­pa­gan­do­je ne­da­ly­vau­ti. Ne­bent tai yra tie­sio­gi­nė trans­lia­ci­ja, kur ga­li kaž­kiek kon­tro­liuo­ti si­tua­ci­ją“,– sa­vo pa­sky­ro­je so­cia­li­nia­me tink­le Fa­ce­book ra­šė R. Juk­ne­vi­čie­nė. Nors spau­da la­bai pa­lan­kiai nu­švie­tė „tas keis­tą­sias VRM pra­ty­bas“, anot po­li­ti­kės, „jos bu­vo di­de­lė klai­da“. „Klai­da iš pri­nci­po, nes to­kių pra­ty­bų, kai da­ly­viai ne­ži­no, jog tai pra­ty­bos, ne­ga­li bū­ti“, – tei­gė R. Juk­ne­vi­čie­nė.

Ba­lan­džio 11 die­ną VRM su­reng­to­se pra­ty­bo­se tre­ni­ruo­ta­si rea­guo­ti į uni­for­muo­tus ka­rius be ski­ria­mų­jų ženk­lų. Šis sce­na­ri­jus pri­me­na 2014 me­tų Kry­mo anek­si­ją, kai re­gio­ne ėmė veik­ti Ru­si­jos ka­riai uni­for­mo­mis be ski­ria­mų­jų ženk­lų ir ci­vi­liais dra­bu­žiais. Šios Ru­si­jos pa­jė­gos bu­vo pra­min­tos „ža­liai­siais žmo­ge­liu­kais“. Pa­gal vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tro įsa­ky­mu su­reng­tų tak­ti­nių pra­ty­bų le­gen­dą, ne­drau­giš­kos Lie­tu­vai Udi­jos vals­ty­bės spe­cia­lio­sios pa­jė­gos ne­le­ga­liai kir­to sie­ną ir ren­gia­si užim­ti vie­ną iš pa­sie­nie­čių už­kar­dų bei Šal­či­nin­kų po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą. Par­eiš­ki­mą , ku­riuo iš­sa­kė sa­vo pa­si­pik­ti­ni­mą, dėl pra­ty­bų, pa­skel­bė Šal­či­nin­kų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. Ra­jo­no gy­ven­to­jų vė­liau at­sip­ra­šė vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras, dėl kai ku­rių pra­ty­bų de­ta­lių ap­gai­les­ta­vo prem­je­ras.

And­rius Lel­kai­tis: pa­mo­kos iš ki­tos pusės

Ru­si­jos ži­niask­lai­da į Lie­tu­vą va­žia­vo ir va­žiuos. Čia apie tai, ką jie da­ro at­va­žia­vę.

Kai su­lau­kiau skam­bu­čio iš NTV pro­diu­se­rės, pa­si­da­rė smal­su, kaip jie dir­ba (be­je, nu­ste­bi­no pa­siū­ly­ta pi­ni­gų su­ma už pro­diu­sa­vi­mą, kam smal­su, pri­va­čiai pa­pa­sa­ko­siu, bet ku­riuo at­ve­ju ji ma­ža lie­tu­viš­kais mas­te­liais). – Mes la­bai ob­jek­ty­viai dir­ba­me, – pa­ti­ki­no pro­diu­se­rė. Kai apie ob­jek­ty­vu­mą pra­de­da­ma kal­bė­ti nuo an­tro sa­ki­nio, ir­gi tam­pa įdo­mu.

Da­bar de­ta­lės, ku­rios la­biau­siai įsi­mi­nė ir lei­džia da­ry­ti tam ti­kras iš­va­das.

Kiek su­pran­tu, ba­lan­džio 11 die­nos mo­ky­mų Šal­či­nin­kuo­se te­ma jų re­dak­ci­jo­je gi­mė li­kus ke­lioms die­noms iki ete­rio. Lie­tu­vo­je jie pla­na­vo fil­muo­ti dvi die­nas (iš kal­bų su­si­da­riau įspū­dį, kad ko­res­pon­den­tai į už­sie­nį iš­lei­džia­mi re­tai, jie tu­ri nu­si­fil­muo­ti me­džia­gą per vie­ną – dvi die­nas).

Lau­kiu Vil­niaus oro uos­te. Žur­na­lis­tus daž­niau­siai ga­li­ma pa­žin­ti iš to­lo – su­nkūs krep­šiai su tri­ko­jais ir pa­na­šiai. Čia – nie­ko pa­na­šaus. Sto­vi­niuo­ju, ga­lų ga­le pra­kal­bi­nu jau­ną mer­gi­ną su vy­ru­ku. Pa­si­ro­do, tai jie žur­na­lis­tai. – Kur Jū­sų tri­ko­jis? – Mes vis­ką su sa­vi­mi krep­šy­je tu­ri­me.

Va­žiuo­ja­me į pi­gius sve­čių na­mus. Te­le­vi­zi­ja pi­ni­gų pra­ban­gai ne­švais­to. Įkau­šęs sve­čių na­mų tvar­ky­to­jas įlei­džia į smir­dan­čius kam­ba­rius.

Kol ry­te va­žiuo­ja­me į Šal­či­nin­kus, karšt­li­giš­kai ieš­ko­ma pa­šne­ko­vų. Mi­nis­trai, po­li­ti­kai, po­li­to­lo­gai, vien iš­gir­dę, kad juos no­ri pa­kal­bin­ti NTV, ka­te­go­riš­kai at­si­sa­ko (ar­ba yra „la­bai už­siė­mę“). Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė su pa­si­ten­ki­ni­mu lie­pia per­duo­ti, kad NTV yra pro­pa­gan­di­nė te­le­vi­zi­ja. Per­duo­du. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad to­kie at­sa­ky­mai ko­res­pon­den­tus vei­kia, jie į tai rea­guo­ja jau­triai. Ma­ty­ti, kad tai jiems ne­ma­lo­nu.

Šal­či­nin­kuo­se, pir­mu tai­ky­mu va­žuo­ja­me į tur­gų, bend­rau­ti su liau­di­mi. Ei­nu tar­tis su tur­gaus ad­mi­nis­tra­ci­ja (lei­di­mo ne­gau­na­me), ta­čiau ko­res­pon­den­tė kal­bi­na žmo­nes tur­gaus iš­orė­je, vė­liau įei­na­me į vi­dų (drau­di­mas fil­muo­ti ig­no­ruo­ja­mas). Žmo­nės pa­lan­kiai at­si­lie­pia apie NTV, jie esą tik šią te­le­vi­zi­ją te­žiū­ri. Kal­bi­na­mi at­sa­ko, kad no­ri tai­kos, o ka­ro jo­kiu bū­du.

Vyks­ta­me prie po­li­ci­jos pa­sta­to, ku­rį per mo­ky­mus bu­vo „u­žė­mę“ „su­ki­lė­liai“. Ko­res­pon­den­tė su įjung­ta ka­me­ra ver­žia­si pas bu­dė­to­ją, no­ri pa­kal­bin­ti vir­ši­nin­ką. Ją su­trik­do tai, kad vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jas ne­si­tei­kia kal­bė­ti ru­siš­kai. Prie pa­sta­to ke­lio­li­ka kar­tų fil­muo­ja­mas taip va­di­na­mas „sten­da­pas“, pa­sa­ko­ji­mas prieš ka­me­rą. Tik po ke­lio­li­kos dub­lių, kai jau vis­kas bu­vo nu­fil­muo­ta, ci­vi­liais dra­bu­žiais ap­si­ren­gęs vy­ras pra­šo ne­truk­dy­ti dirb­ti. (Be­je, ko­res­pon­den­tė, pri­bė­gu­si prie po­li­ci­nin­ko au­to­mo­bi­lio, at­plė­šė du­re­les ir ban­dė jį kal­bin­ti, ta­čiau šis kal­bė­ti ne­su­ti­ko nes... esą va­žia­vo pie­tau­ti). Be­je, ma­lo­niai su­tin­ka kal­bė­tis ei­li­nis ka­rei­vis, ku­ris pra­šo ne­fil­muo­ti jo vei­do ir pa­var­dės. Ka­rei­vis par­eiš­kia, kad apie ka­ri­nius rei­ka­lus spren­džia ne jis, o jo vir­ši­nin­kai.

Tuo­met ėjo­me štur­muo­ti sa­vi­val­dy­bės, nors me­ro se­kre­to­rė te­le­fo­nu bu­vo par­eiš­ku­si, kad me­ras ir jo pa­va­duo­to­ja lai­ko po­kal­biui ti­krai ne­tu­rės, nes dar­bot­var­kė esą la­bai užim­ta. Su įjung­ta ka­me­ra už­li­pa­me į tre­čią aukš­tą. Pra­ei­nan­ti mo­te­ris pa­slau­giai ati­da­ro ko­duo­tas du­ris. Į me­ro ka­bi­ne­tą ei­na jau­na šei­ma. Ko­res­pon­den­tė ver­žia­si į ka­bi­ne­tą. Šei­ma pro­tes­tuo­ja. Se­kre­to­rė siū­lo pa­lauk­ti pri­ima­ma­ja­me. Be­je, se­kre­to­rė ne­iš­ta­ria nė žo­džio ru­siš­kai, o tai žur­na­lis­tus trik­do. Me­ras at­si­sa­ko kal­bė­tis, tai da­ro man­da­giai, ne­pai­sant ko­res­pon­den­tės ne­no­ro iš­ei­ti iš ka­bi­ne­to. Ope­ra­to­rius fil­muo­ja tarp­du­ry­je. Ga­lų ga­le, iš sa­vi­val­dy­bės iš­ei­na­ma, ban­dy­mas pra­kal­bin­ti me­rą už­fik­suo­tas.

Vyks­ta­me prie sie­nos. Ko­res­pon­den­tai bi­jo, kad juos fil­muo­jant su­lai­kys (kaip esą bu­vo at­si­ti­kę Bal­ta­ru­si­jo­je), to­dėl pra­šo nu­vež­ti į miš­ką, ku­ria­me fil­muo­ja sten­da­pą. Sten­da­pus jie fil­muo­ja la­bai įdo­miai – mer­gi­na ver­žia­si per krū­mus ir rė­kia. Sten­da­pus jie su­de­ri­na su re­dak­to­riais Mask­vo­je, ku­rie juos pa­tai­so, „paaš­tri­na“.

Su­si­da­ro įspū­dis, kad jie į Lie­tu­vą vyks­ta nu­si­fil­muo­ti vaiz­dų, tin­ka­mų par­uoš­tai sche­mai. T.y. rea­ly­bė ne­la­bai do­mi­na, rea­ly­bė ki­ša­ma į rė­mus (dėl to, be­je, dirb­ti žy­miai su­nkiau).

Po sten­da­po par­eiš­kiu, kad Lie­tu­vos miš­kuo­se siau­čia er­kės. Tai il­gam su­ga­di­na ko­res­pon­den­tės nuo­tai­ką.

Vyks­ta­me į vie­tos lai­kraš­čio re­dak­ci­ją. Sa­vi­nin­kas ro­do kul­kų žy­mes ant sie­nos. Esą šau­dė ne­svei­kos psi­chi­kos pi­lie­tis. Sa­vi­nin­kas prieš in­ter­viu ant sta­lo pa­sta­to ka­re žu­vu­sio gi­mi­nai­čio por­tre­tą. Jei vie­tos žmo­nės žiū­ri NTV, tai yra ka­na­las, per ku­riuos ga­li­ma ban­dy­ti juos pa­siek­ti.

Ko­res­pon­den­tei rū­pi par­ody­ti, kad Lie­tu­vos mė­sos ir pie­no įmo­nės itin nu­ken­tė­jo dėl nu­trū­ku­sios ga­li­my­bės eks­por­tuo­ti pro­duk­tus į Ru­si­ją. (Be­je, kiek su­pra­tau, ji yra įsi­ti­ki­nu­si, kad mais­to pro­duk­tų sank­ci­jas Ru­si­jai įve­dė bū­tent Va­ka­rai).

Nė vie­na mė­sos ar pie­no per­dir­bi­mo įmo­nė bend­ra­dar­biau­ti ne­su­tin­ka. Jie ka­te­go­riš­kai at­si­sa­ko leis­ti fil­muo­ti ce­chus. Ten­ka ieš­ko­ti vie­tos fer­me­rių. Vie­nas iš jų, ro­dy­da­mas tvar­te at­ra­jo­jan­čias kar­ves, pa­sa­ko­ja, kad yra ko­mu­nis­tas, dėl to jis lai­kan­tis kar­ves, nors jam pie­ną pri­da­vi­nė­ti ne­ap­si­mo­ka. Apie sank­ci­jas jis pa­sa­ky­ti nie­ko ne­ga­lin­tis, nes pie­no pro­duk­tų ne­ga­mi­na ir ne­eks­por­tuo­ja. Tai ko­res­pon­den­tus nu­vi­lia. Jie abe­jo­ja, ar ga­lės me­džia­gą pa­nau­do­ti.

Ban­dy­mai Vil­niu­je pa­kal­bin­ti ži­no­mus žmo­nes ne­pa­vyks­ta, jie ne­su­tin­ka duo­ti in­ter­viu, iš­gir­dę, kad juos no­ri kal­bin­ti NTV. Žur­na­lis­tė des­pe­ra­ci­jo­je. Ji man aiš­ki­na, kad Ukrai­no­je jie dir­ba per pro­diu­se­ri­nes kom­pa­ni­jas – pra­šo, kad jos tar­pi­nin­kau­tų, im­tų in­ter­viu. Aki­vaiz­du, kad ko­res­pon­den­tė Lie­tu­vai tai­ko di­de­lės ša­lies mas­te­lį. –Tu su­prask, čia Lie­tu­va, čia vie­ni ki­tus pa­žįs­ta, aš ma­nau, kad jau se­niai vi­si, ku­riems ak­tua­lu, ži­no, kad NTV ieš­ko pa­šne­ko­vų.– O tu ban­dyk. Skam­bi­nu į Sei­mo na­rio Man­to Ado­mė­no biu­rą. Par­eiš­kiu, kad in­ter­viu par­da­vi­nė­siu vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ma­no nuo­sta­bai, in­ter­viu suo­rga­ni­zuo­ja­mas itin grei­tai, su pa­čiu M. Ado­mė­nu de­ri­na­me lai­ką, vie­tą, nes vė­luo­ja­me. M. Ado­mė­nas sku­ba, jis ne­si­tei­rau­ja, kur ši me­džia­ga bus nau­do­ja­ma. In­ter­viu me­tu jis gi­na Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pres­ti­žą, pa­brė­žia, kad pri­ta­ria JAV ka­rių nuo­la­ti­niam dis­lo­ka­vi­mui Lie­tu­vo­je. Ma­ny­čiau, kad to­kių ban­dy­mų im­ti in­ter­viu bus, dėl to re­ko­men­duo­čiau aiš­kin­tis, kur me­džia­ga ga­li nu­ke­liau­ti.

Va­žiuo­ja­me pro Trum­po ir Pu­ti­no pie­ši­nį ant res­to­ra­no „Keu­lė rū­ke.“ Ko­res­pon­den­tė gun­do­si nu­fil­muo­ti vaiz­dą, bet po to nu­spren­džia, kad vis vie­na „nep­raeis“. Ope­ra­to­rius pa­si­da­ro as­me­ni­nę ly­de­rių nuo­trau­ką.

Sve­čiai pa­gei­dau­ja val­gy­ti lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų res­to­ra­ne, ko­res­pon­den­tė nu­si­vi­lia ce­pe­li­nais, ku­rie esą pri­me­na gu­mą. Ji ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad ce­pe­li­nai yra pa­da­ry­ti iš bul­vių. Ta­čiau gry­bų sriu­ba pa­tin­ka.

Vė­liau ei­na­me fil­muo­ti Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos rū­mų. Ko­res­pon­den­tė kle­be­na rū­mų du­ris. Du­rys ne­at­si­da­ro (mi­nis­tras in­ter­viu duo­ti at­si­sa­kė). Ar­ki­ka­ted­ros aikš­tė nu­švies­ta be­si­lei­džian­čios sau­lės. Ope­ra­to­rius tei­gia, kad toks Vil­nius jam pa­tin­ka.

Vyks­ta­me im­ti in­ter­viu iš p. Zig­mo Vaiš­vi­los. Pa­ke­liui par­eiš­kiu, kad „chruš­čiov­kės“ man ke­lia siau­bą.– Jei­gu jūs jau to­kie eu­ro­pie­čiai, jei­gu Ta­ry­bų Są­jun­gos pa­li­ki­mas jums toks kok­tus, tai ko­dėl ne­nug­riau­na­te chruš­čiov­kių ir ne­pa­sis­ta­to­te mo­der­nių, eu­ro­pie­tiš­kų na­mų? – tei­rau­ja­si ko­res­pon­den­tė.

Zig­mo Vaiš­vi­los na­mas at­ro­do la­bai eu­ro­pie­tiš­kai. Jis su žmo­na pri­ima la­bai ma­lo­niai, net ne­rei­kia nu­siau­ti. P. Vaiš­vi­la tei­gia, kad mo­ky­mai su­reng­ti ne­mok­šiš­kai, esą jam bū­nant val­džio­je, to­kių si­tua­ci­jų ne­bū­tų. Ko­res­pon­den­tę la­bai trik­do lė­ta p. Vaiš­vi­los kal­bė­ji­mo ma­nie­ra. Ban­dau pa­aiš­kin­ti, kad tai yra jam sve­ti­ma kal­ba ir jis ban­do ap­gal­vo­ti kiek­vie­ną žo­dį. Iš­va­da pa­pras­ta: jiems rei­kia ener­gin­gai kal­ban­čių žmo­nių.

Trau­kia­me į ne­pra­ban­gų vieš­bu­tį, ku­ris esą gal­būt ma­žiau smir­dės.

Ry­te vyks­ta­me link sto­ties ieš­ko­ti kny­gy­no, ku­ria­me esą par­da­vi­nė­ja­mos ža­lių žmo­ge­liu­kų fi­gū­rė­lės. Re­dak­to­rius iš Mask­vos re­ko­men­duo­ja va­žiuo­ti į Ma­ri­jam­po­lę, kur tu­ri pra­si­dė­ti ka­rių mo­ky­mai (svar­biau­sia ko­res­pon­den­tei nu­si­fil­muo­ti sten­da­pą prie ka­ri­nės tech­ni­kos, nes esą tan­ke­čių vaiz­dų ir iš „You­tu­be“ jie ga­li gau­ti). Prieš tai tu­ri­me prie Sei­mo pa­si­kal­bin­ti še­šio­lik­to­sios lie­tu­viš­kos di­vi­zi­jos ve­te­ra­ną. Ve­te­ra­nas tei­gia, kad mo­ky­mai yra pro­vo­ka­ci­ja prieš Bal­ta­ru­si­ją ir kvie­čia at­vyk­ti švęs­ti ge­gu­žės de­vin­to­sios. Ko­res­pon­den­tai šiuo in­ter­viu yra nu­si­vy­lę, spė­ju, kad jiems rei­kia aiš­kių, ka­po­tų fra­zių, iš­tar­tų grės­min­gu bal­su.

Va­žiuo­ja­me į Ma­ri­jam­po­lę. Vi­są ke­lią pliau­pia lie­tus. Ma­ri­jam­po­lė­je ka­rei­vių nė gy­vos dva­sios. Ko­res­pon­den­tė ima in­ter­viu iš žmo­nių po „Ma­xi­mos“ sto­gu. Ji nu­stem­ba, kai par­eiš­kiu, kad čia žmo­nės nė­ra nu­sis­ta­tę prieš NA­TO. (Kiek su­pran­tu, tai Krem­liaus su­pra­ti­mu, tik Lie­tu­vos eli­tas yra už NA­TO, o liau­dis prieš, nes esą vi­si no­ri gy­ven­ti tai­kiai ir se­niau pui­kiai vi­si drau­ge gy­ve­no). Pri­sis­ta­to „Ma­xi­mos“ ap­sau­ga ir pra­šo ne­fil­muo­ti. Ko­res­pon­den­tė nu­ta­ria ap­si­pirk­ti. Ją do­mi­na is­pa­niš­kas kum­pis ir sū­riai.

Prieš trau­kiant į Vil­nių, de­ga­li­nė­je klau­siu ka­rei­vė­lio, kur ga­li­ma ras­ti ka­riuo­me­nės at­sto­vų, jis ma­lo­niai pa­sa­ko ka­rei­vi­nių ad­re­są ir pa­aiš­ki­na, kad „ten jau ren­ka­si žmo­nės“. Pri­va­žiuo­ja­me prie ka­rei­vi­nių. Tech­ni­kos nė dva­sios. Tai la­bai nu­vi­lia ko­res­pon­den­tus. Ko­res­pon­den­tė gat­vė­je ru­siš­kai ban­do už­kal­bin­ti ka­rei­vį. Ka­rei­vis ru­siš­kai ne­šne­ka. Po ke­le­to sa­ki­nių, pa­ste­bė­jęs au­to­mo­bi­lio sa­lo­ne ka­me­rą, jis ima tei­rau­tis, iš kur mes čia bū­si­me. At­sis­vei­ki­na­me. Ko­res­pon­den­tė, nie­ko ne­pe­šu­si, nu­ro­do va­žiuo­ti link Ruk­los, gal­būt ten pa­vyks už­fik­suo­ti ka­ri­nę tech­ni­ką. Ko­res­pon­den­tai bai­mi­na­si, kad ka­rei­vis ga­lė­jo už­si­ra­šy­ti au­to­mo­bi­lio nu­me­rius ir da­bar mus ga­li stab­dy­ti po­li­ci­ja.

Pla­nų va­žiuo­ti į Ruk­lą at­si­sa­ko­ma, nes bi­jo­ma pa­vė­luo­ti į lėk­tu­vą.

Pa­ke­liui su­sto­ja­me „Nor­fo­je“. Ten ko­res­pon­den­tai gal pen­kio­li­ka mi­nu­čių fil­muo­ja mė­są ir pie­ną (sank­ci­jų te­ma). Ap­sau­ga, ma­no nuo­sta­bai, mus ig­no­ruo­ja.

Oro uos­to prie­igo­se is­pa­niš­ki kum­piai ir lie­tu­viš­ki sū­riai ne­tel­pa į la­ga­mi­ną, to­dėl ko­res­pon­den­tė iš­me­ta ša­ku­tes ir sie­te­lį (ku­rį par­sis­krai­di­no iš Mask­vos, kad ga­lė­tų pa­si­da­ry­ti jau ten su­pla­nuo­tą sten­da­pą!).

Iš­va­dos:

Į Lie­tu­vą siun­čia­mi tvir­tus ideo­lo­gi­nius pa­grin­dus tu­rin­tys ko­res­pon­den­tai (pav., re­fe­ren­du­mas Kry­me jiems yra ti­kras, ne­pai­sant įves­tos ru­sų ar­mi­jos), jie mąs­to ga­na šab­lo­niš­kai.

Į „prie­šiš­kas“ ša­lis ko­man­di­ruo­ja­mi be­bai­miai ei­li­niai, ku­rie ir­gi ri­zi­kuo­ja ne­tek­ti dar­bo, jei­gu ne­par­si­veš ypa­tin­gos me­džia­gos iš „prie­šo te­ri­to­ri­jos“. Ko­res­pon­den­tai el­gia­si įžū­liai, ne­ven­gia pro­vo­kuo­ti. Bai­su jiems tik bū­ti su­lai­ky­tiems (nes taip pra­ran­da­mas bran­gus lai­kas, tu­rint ome­ny­je, kad ko­man­di­ruo­tės trun­ka trum­pai).

Te­le­vi­zi­ja tau­po pi­ni­gus, ko­res­pon­den­tai ne­si­mė­gau­ja pra­ban­ga.

Ru­si­jos ko­res­pon­den­tus er­zi­na dau­gu­mos Lie­tu­vos po­li­ti­kų ir po­li­to­lo­gų ne­no­ras duo­ti in­ter­viu, jie jau­čia­si izo­liuo­ti, stve­ria­si už šiau­do, bet ne­ver­ti­na lo­ja­lių pa­šne­ko­vų (juos už akių pra­var­džiuo­ja).

Rei­kė­tų pa­svars­ty­ti, ar ne­rei­kė­tų tu­rė­ti Lie­tu­vos val­džios at­sto­vo, ku­ris to­kiais at­ve­jais ga­lė­tų pa­teik­ti ofi­cia­lią Lie­tu­vos val­džios po­zi­ci­ją griež­to­mis, ka­po­to­mis fra­zė­mis.