Kaip atpažinti propagandos ženklus
„In­for­ma­ci­niai ka­rai – tai ob­jek­ty­vi rea­ly­bė, ku­rio­je mū­sų vals­ty­bė gy­ve­na jau du de­šimt­me­čius“, – tei­gė šios sri­ties ži­no­vas Alek­sand­ras Ma­to­nis. To­kių ka­rų in­ten­sy­vu­mas bū­na skir­tin­gas. Pa­sta­ruo­ju me­tu at­akos – itin daž­nos.

In­for­ma­ci­nio ka­ro, gy­ny­bos ir sau­gu­mo eks­per­tas A. Ma­to­nis Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Vrub­levs­kių bib­lio­te­ko­je su­ren­gė vie­šą pa­skai­tą apie in­for­ma­ci­nus ka­rus ir Ru­si­jos "minkš­tą­ją ga­lią". Pa­sa­ko­jo apie pro­pa­gan­dos įran­kius, aiš­ki­no, ko­kie yra in­for­ma­ci­nio puo­li­mo tiks­lai ir tai­ki­niai Lie­tu­vo­je bei ki­to­se Bal­ti­jos ša­ly­se, mi­nė­jo sėk­min­gai įvyk­dy­tas pro­pa­gan­dos kam­pa­ni­jas ir ak­ci­jas. Klau­sy­to­jai su­ži­no­jo, ko­kia yra ti­kro­ji „nos­tal­gi­nės rin­ko­da­ros" ir jos „ta­ry­bi­nio sko­nio" ti­kro­ji pro­duk­tų su­dė­tis.

Ne­de­mo­kra­tiš­kas režimas

A. Ma­to­nis ti­ki­no, kad to­kia pa­skai­ta ne­nu­kreip­ta prieš ru­sus. Prieš­in­gai – lek­to­rius ak­cen­tuo­jąs to­le­ran­ci­ją, su­si­ta­ri­mą, san­tar­vę tarp tau­tų. Ki­ta ver­tus, dės­to­ma in­for­ma­ci­ja ne­nu­kreip­ta ir prieš Ru­si­jos vals­ty­bę. „Tai pa­skai­ta, kons­ta­tuo­jan­ti liūd­nus fak­tus, ku­rie at­si­ran­da dėl to, kad šiuo me­tu Ru­si­ja yra ne­de­mo­kra­tiš­ka, ją val­do ne­de­mo­kra­ti­nis re­ži­mas, ne­ats­to­vau­jan­tis ge­riau­siems lū­kes­čiams“, – kal­bė­jo A. Ma­to­nis.

Jis pa­brė­žė, jog vi­si ci­vi­li­zuo­ti žmo­nės ti­ki­si, kad šio­je ša­ly­je gy­ve­nan­čios tau­tos ka­da nors ras ga­li­my­bę vėl pa­suk­ti de­mo­kra­ti­jos plė­tros ke­liu.

Eks­per­tas pa­aiš­ki­no, kas yra Ru­si­jos nau­do­ja­ma „minkš­to­ji ga­lia“. „Tai ka­ri­nės, po­li­ti­nės jė­gos, dip­lo­ma­ti­jos tiks­lų sie­ki­mas švel­nes­nė­mis prie­mo­nė­mis, – sa­kė jis. – „Minkš­to­sios ga­lios“ es­mė – pa­nau­do­ti in­te­lek­ti­nes, kul­tū­ri­nes, kal­bi­nes są­sa­jas, kad pa­vyk­tų per­duo­ti vi­suo­me­nei tam ti­krus ko­dus, ku­riuos ši pri­im­tų.“

Nos­tal­gi­ja ir „ta­ry­bi­nis“ skonis

So­viet­me­tis jį pri­si­me­nan­tiems žmo­nėms yra pa­li­kęs tam ti­krą įspau­dą. A. Ma­to­nis tei­gė, kad nors per ket­vir­tį am­žiaus, kai gy­ve­na­me ne­prik­lau­so­mo­je vals­ty­bė­je, ku­rios ver­ty­bių sis­te­ma ki­to­kia, daug ką pa­mir­šo­me, vis dėl­to pa­ža­din­ti nos­tal­gi­ją – tech­no­lo­gi­jų klau­si­mas. Yra spe­cia­lis­tų, mo­kan­čių pui­kiai tai da­ry­ti, eg­zis­tuo­ja psi­cho­lo­gi­nės, ne­uro­ling­vis­ti­nio prog­ra­ma­vi­mo me­to­di­kos.

A. Ma­to­nis pri­mi­nė pa­vyz­dį, kad vie­nu me­tu Lie­tu­vos pre­ky­bo­je at­si­ra­do įvai­rių mais­to pro­duk­tų, ku­rių pa­va­di­ni­me bu­vo žo­dis „ta­ry­bi­nis“, gė­ri­mų su už­ra­šais „SSRS“ ir pa­na­šiai. Šie ga­mi­niai bu­vo rek­la­muo­ja­mi, pri­me­nant, esą so­viet­me­čiu mais­to ko­ky­bė bu­vo ge­res­nė ir pro­duk­tai ska­nes­ni.

Nos­tal­gi­ją ga­lin­čių kel­ti ženk­lų Lie­tu­vo­je bu­vo at­si­sa­ky­ta tik po Ru­si­jos ka­ri­nės ag­re­si­jos Ukrai­no­je.

Tar­si ne­pas­te­bi­mas poveikis

Eks­per­tas pa­sa­ko­jo, kad vi­suo­me­nę ga­li­ma veik­ti ir be­veik ne­pas­te­bi­mai. Pa­tei­kė pa­vyz­dį. Per 2009 me­tų „Eu­ro­vi­zi­jos“ tarp­tau­ti­nio dai­nų kon­kur­so fi­na­lą Mask­vo­je pa­si­ro­dė tuo me­tu po­pu­lia­rus mer­gi­nų due­tas „Ta­tu“. Jis sim­bo­li­za­vo šios ša­lies pra­mo­gų vers­lo ir vi­suo­me­nės mo­der­nu­mą. Kai at­li­kė­jos sce­no­je dai­na­vo „Mū­sų ne­pa­vy­si“, an­tra­me pla­ne bu­vo ma­ty­ti pri­ta­rian­tis ka­riš­kių cho­ras, o šo­nuo­se – ro­ži­nio tan­ko ir žyd­ro ko­vi­nio lėk­tu­vo pri­pu­čia­mi gu­mi­niai ma­ke­tai. „Eu­ro­vi­zi­ją“ žiū­rė­ju­siems Eu­ro­pos ša­lių gy­ven­to­jams bu­vo siun­čia­ma tam ti­kra ži­nia, bu­vo tar­si sa­ko­ma: „Už mū­sų mo­der­nu­mo sto­vi ka­ri­nė ga­lia“. Ši užuo­mi­na de­mons­truo­ta pra­ėjus ma­žiau kaip me­tams po Ru­si­jos ka­ri­nės ag­re­si­jos prieš Gru­zi­ją, kai ši ne­te­ko da­lies sa­vo te­ri­to­ri­jų – Pie­tų Ose­ti­jos ir Ab­cha­zi­jos.

A. Ma­to­nis pa­sa­ko­jo, kad jau­ną­ją kar­tą sie­kia­ma pa­veik­ti per pra­mo­gi­nius ren­gi­nius, or­ga­ni­zuo­ja­mus Lie­tu­vo­je. Vy­res­nie­siems pri­me­na­mi il­ge­sį ke­lian­tys kū­ri­niai. Su­nku bū­tų va­din­ti su­ta­pi­mu, kai Ru­si­jos at­li­kė­jai Lie­tu­vo­je pa­si­ro­do per mū­sų ša­liai svar­bias die­nas ar­ba kai­my­ni­nės ša­lies įžy­my­bė­mis ban­do­mi už­gož­ti mū­sų kraš­tui svar­būs da­ly­kai.

Pir­myn į Europą

Eks­per­tas pa­sa­ko­jo, ko­kius sig­na­lus pa­sta­ruo­ju me­tu siun­čia Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos ka­na­lai. Pa­vyz­džiui, per šios ša­lies „5 ka­na­lą“ žie­mą bu­vo par­ody­tas tar­si iro­niš­kas siu­že­tas: nau­do­jant kom­piu­te­ri­nę gra­fi­ką bu­vo pa­sa­ko­ja­ma, per kiek lai­ko Per­ga­lės die­nos pro­ga ru­sų ka­riuo­me­nė ir tan­kai nu­ke­liau­tų iki Eu­ro­pos ša­lių sos­ti­nių Var­šu­vos ir Ber­ly­no. Taip pat bu­vo tei­gia­ma, kad Vil­nių, Ry­gą ir Ta­li­ną, ku­rie yra ar­ti Ru­si­jos sie­nos, jos ka­riai ne­va ga­li ir pės­čio­mis pa­siek­ti, kaip jau bu­vo prieš 70 me­tų. Tuo me­tu Ru­si­jos gy­ven­to­jai, ke­lio­li­ka me­tų ne­tu­rin­tys lais­vos ir at­sa­kin­gos ži­niask­lai­dos, pra­de­da ti­kė­ti jiems ro­do­mais da­ly­kais ir ma­ny­ti, kad to­kia yra ofi­cia­li ša­lies po­zi­ci­ja.

O štai pa­va­sa­rį, pa­sak A. Ma­to­nio, jau bu­vo im­ta­si rea­lių veiks­mų. „Ru­si­jos bai­ke­riai, ar­tė­jant ge­gu­žės 9 die­nai, ban­dė pra­si­verž­ti į Eu­ro­pos Są­jun­gos te­ri­to­ri­ją, no­rė­da­mi Ber­ly­ne pa­de­mons­truo­ti ru­siš­kas per­ga­lės vė­lia­vas, – pa­brė­žė A. Ma­to­nis. – Tie­sa, tai jiems ne­la­bai pa­si­se­kė. Ta­čiau jie par­odė, kad žmo­nės – pil­ni ryž­to ir ši­to no­ri.“ Eks­per­to nuo­mo­ne, toks re­zul­ta­tas pa­siek­tas per Ru­si­jos ži­niask­lai­dą da­ry­to spau­di­mo.

Įta­ka per so­cia­li­nius tinklus

A. Ma­to­nis var­di­jo, kad šiuo me­tu Lie­tu­vą pa­sie­kian­čios pro­pa­gan­dos sklai­dos bū­dai bū­na tei­sė­ti, ne­tei­sė­ti ir pa­tai­kan­tys į „pil­ką­ją zo­ną“. Jis tai ilius­tra­vo pa­vyz­džiais: ne­tei­sė­to­mis po­vei­kio prie­mo­nė­mis va­di­no Ru­si­jos ka­riuo­me­nės ki­ber­ne­ti­nių, in­for­ma­ci­nių da­li­nių veik­lą, nu­krei­pia­mą da­ry­ti ki­ber­ne­ti­nę ir in­for­ma­ci­nę ža­lą prieš­inin­kui. Pa­sak jo, koor­di­nuo­ja­mos in­for­ma­ci­nių ir psi­cho­lo­gi­nių ope­ra­ci­jų kom­pa­ni­jos.

„Jau prieš ke­le­rius me­tus šios ša­lies spe­cia­lio­sios tar­ny­bos pra­dė­jo in­ves­tuo­ti į so­cia­li­nės ži­niask­lai­dos kon­tro­lės me­cha­niz­mus“, – tei­gė eks­per­tas. Tai nu­kreip­ta į „Fa­ce­book“, „Twit­ter“, „Vkon­tak­te“, „LJ“ („Li­ve­Jour­nal“), „You­tu­be“ ir kt. De­mo­kra­ti­nės, opo­zi­ci­nės ar po­zi­ci­jai ne­pri­ta­rian­čios jė­gos nau­do­ja­si so­cia­li­niais tink­lais pa­si­keis­da­mos in­for­ma­ci­ja, ką nors pla­nuo­da­mos, koor­di­nuo­da­mos veiks­mus. Ru­si­ja sten­gia­si tuos tink­lus kon­tro­liuo­ti, kur­ti prieš­ta­rau­jan­čias pa­sky­ras, už­pil­dy­ti tam ti­kras ži­nias sklei­džian­čiais ro­bo­tais ar net iš­jung­ti jai ne­pa­tin­kan­čius. Yra va­di­na­mie­ji trolių fab­ri­kai, juo­se dir­ban­tys ir at­ly­gi­ni­mą gau­nan­tys žmo­nės vir­tua­lio­je erd­vė­je kurs­to ne­san­tai­ką, ke­lia konf­lik­tus, siun­čia pro­pa­gan­di­nes ži­nu­tes ten, kur rei­kia jas pa­skleis­ti.

In­for­ma­ci­nio ka­ro ži­no­vas pri­mi­nė, kad so­cia­li­niuo­se tink­luo­se jau su­kur­ti pus­la­piai, skir­ti kel­ti su­maiš­tį Bal­ti­jos ša­ly­se. Tai „Wi­lens­ka res­pub­li­ka liu­do­wa“ – Lie­tu­vai, „Lat­ga­lių liau­dies res­pub­li­ka“ – Lat­vi­jai ir „Bal­ti­jos ru­sų res­pub­li­ka“ – Es­ti­jai.

„Ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad Bal­ti­jos ša­lių in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je, esant kri­ti­nei si­tua­ci­jai, at­ėjus die­nai X, ga­li at­si­ras­ti ir tūks­tan­čiai nau­jų, dirb­ti­nų pro­fi­lių, ku­rie pra­dė­tų kurs­ty­ti ais­tras, or­ga­ni­zuo­ti tam ti­kras ak­ci­jas. Tai jau va­di­na­mo­jo hib­ri­di­nio ka­ro da­lis“, – kal­bė­jo A. Ma­to­nis.

Pro­pa­gan­da per televiziją

Kaip vie­ną le­ga­lių prie­mo­nių eks­per­tas mi­nė­jo Ru­si­jos vy­riau­sy­bi­nę agen­tū­rą „Ros­so­trud­ni­čest­vo“. Šios tiks­las – pa­si­nau­do­jant įvai­riais ka­na­lais skleis­ti ge­rą ži­nią apie jų ša­lies eko­no­mi­nį, po­li­ti­nį, so­cia­li­nį, kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Pa­sak A. Ma­to­nio, šios veik­los fi­nan­sa­vi­mas sie­kia de­šim­tis ir šim­tus mi­li­jo­nų do­le­rių. Tai bū­das le­ga­liai pa­pir­ki­nė­ti už­sie­nio vals­ty­bių ži­niask­lai­dą. Su­si­gun­dan­čių ge­ru už­dar­biu at­si­ran­da.

Ki­tas le­ga­lus bū­das – pro­pa­gan­dą trans­liuo­ti per „ru­siš­ko CNN“ pra­var­dę tu­rin­tį te­le­vi­zi­jos ka­na­lą „Rus­sia To­day“, fi­nan­suo­ja­mą dar gau­siau. Jis trans­liuo­ja­mas dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ir pa­sau­lio vals­ty­bių. Tei­gia­ma, kad už­sie­ny­je vieš­bu­čiuo­se jau pa­si­tai­ko, jog įsi­jun­gus te­le­vi­zo­rių, pir­miau­sia ro­do­mas bū­tent „Rus­sia To­day“.

A. Ma­to­nis pa­sa­ko­jo ir apie de­zin­for­ma­ci­nes Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos ka­na­lų kom­pa­ni­jas, per ku­rias sam­do­mi tie pa­tys žmo­nės at­lie­ka skir­tin­gus vaid­me­nis, o tai pa­tei­kia­ma kaip fak­ti­nė me­džia­ga. Tar­ki­me, vie­na mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad Ukrai­nos ka­rių iš­lais­vin­ta­me Slov­jans­ke bu­vo nu­kry­žiuo­tas ir nu­žu­dy­tas ma­žas ber­niu­kas, o ki­tą kar­tą ji jau ap­si­me­tė ci­vi­le, su­žeis­ta per vy­riau­sy­bi­nių pa­jė­gų ap­šau­dy­mą, vė­liau – dar vie­nas jos vaid­muo – Do­nec­ko gy­ven­to­jos, kar­tu su ki­tais vie­ti­niais be­si­pik­ti­nan­čios ne­va ukrai­nie­čių su­šau­dy­tu marš­ru­ti­niu au­to­bu­su.

„To­kio­se mis­ti­fi­ka­ci­jo­se, tu­rin­čio­se pa­pras­tą apib­rė­ži­mą – tai de­zin­for­ma­ci­ja – da­ly­vau­ja Ru­si­jos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės, – kal­bė­jo eks­per­tas. – Žur­na­lis­tai da­ro tai, kas ne­su­de­ri­na­ma su žur­na­lis­tų sta­tu­su – są­mo­nin­gai sklei­džia me­la­gin­gą in­for­ma­ci­ją.“ Jis sa­kė, kad toks pa­vyz­dys ne vie­nas, o to­kių ak­to­rių siu­že­tuo­se yra ir dau­giau. Tai Ukrai­nos „ka­rei­vių mo­ti­nos“, pa­si­pik­ti­nu­sios „vie­tos gy­ven­to­jos“, „su­žeis­tie­ji per ukrai­nie­čių“ ap­šau­dy­mus ir taip to­liau.

Pa­sak A. Ma­to­nio, Ru­si­jos ži­niask­lai­da bei vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos pa­na­šaus po­bū­džio mis­ti­fi­ka­ci­jas ga­li reng­ti ir ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių at­žvil­giu. „Jei ga­li­ma šmeiž­ti ir skleis­ti de­zin­for­ma­ci­ją vie­nu ad­re­su, ko­dėl to ne­da­rius ir ki­tais, tar­ki­me, Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos? – re­to­riš­kai klau­sė eks­per­tas. – Jei bū­tų tai­ki­nys, prie­mo­nės jau iš­ban­dy­tos ir ge­rai ži­no­mos.“

Kai to­kia­me tai­kik­ly­je at­si­du­ria Lie­tu­va, ji rea­guo­ja. Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos ka­na­lų trans­lia­ci­jos lai­ki­nai stab­do­mos. „Jei mū­sų vals­ty­bės įsta­ty­mai drau­džia skleis­ti de­zin­for­ma­ci­ją ir ka­ro pro­pa­gan­dą, už tai tu­ri bū­ti bau­džia­ma“, – pa­žy­mė­jo A. Ma­to­nis. Tar­ki­me, ne­se­niai teis­mas, įver­ti­nęs vi­sus mo­ty­vus, nu­trau­kė ka­na­lo „RTR Pla­ne­ta“ trans­lia­ci­ją trims mė­ne­siams.

Kaip tei­gė A. Ma­to­nis, su­si­rū­pin­ti yra dėl ko, nes pa­gal so­cio­lo­gi­nių ty­ri­mų duo­me­nis, Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos ka­na­lai ap­rė­pia iki 400 tūkst. Lie­tu­vos žmo­nių. Per juos ga­li­ma da­ry­ti po­vei­kį rin­ki­mams į val­džios or­ga­nus, va­di­na­si, tu­rė­ti įta­ką mū­sų ša­lies po­li­ti­kai. To­dėl, pa­sak eks­per­to, tai rei­kia ver­tin­ti rim­tai.