Kaip apsaugoti turtą: iš saugos bendrovių patirties
Ap­sau­gos tar­ny­bų dar­buo­to­jai sa­vo pra­kti­ko­je su­si­du­ria su to­kiais nu­si­kal­ti­mais, ku­rie ga­li pre­ten­duo­ti ir į Ho­li­vu­do fil­mų sce­na­ri­jus. Nu­si­kal­tė­liai tam­pa vis iš­ra­din­ges­ni, o štai žmo­nių ap­lai­du­mas ir už­mar­šu­mas jų dar­bą ge­ro­kai pa­leng­vi­na.

Dau­giau kaip dvi de­šim­tis me­tų sau­gos sri­ty­je dir­ban­tis bend­ro­vės „Fo­sus“ va­do­vas Val­das Ma­ta­čiū­nas da­li­ja­si pa­tir­ti­mi apie rea­liai įvy­ku­sias is­to­ri­jas: „Vi­liuo­si, jog vis dau­giau žmo­nių pa­si­mo­kys iš sve­ti­mų klai­dų ir ar­tė­jan­čių šven­čių lau­ki­mą ga­lin­čių su­ga­din­ti nu­si­kal­ti­mų bus iš­veng­ta“.

Ap­si­me­tė­lių apstu

„Kar­tais už­ten­ka nu­kreip­ti dė­me­sį į ša­lį tik aki­mir­kai ir ga­li pa­si­ges­ti iš­ma­nio­jo te­le­fo­no ar pi­ni­gi­nės“, - apie biu­ruo­se au­kų ieš­kan­čius va­gis pa­sa­ko­ja sau­gu­mo eks­per­tas. „Štai ne­se­niai įvy­ko toks at­ve­jis – nu­si­kal­tė­lis ap­si­me­tė ieš­kan­tis dar­bo, jį žmo­gus pa­sik­vie­tė po­kal­biui į ka­bi­ne­tą, nu­si­su­ko tik aki­mir­kai, kad pa­duo­tų kan­di­da­to an­ke­tą, o per tą lai­ką va­gis nu­gvel­bė iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną“, - sa­ko spe­cia­lis­tas.

V. Ma­ta­čiū­nas at­sklei­džia, kad daž­nai į ofi­sus pa­ten­ka­ma ir siū­lant įvai­rias pre­kes, daž­niau­siai kny­gas: „Vis dar yra žmo­nių, leng­vai įsi­lei­džian­čių pre­ky­bi­nin­kus. Jais ap­si­me­tę nu­si­kal­tė­liai vaikš­to ko­ri­do­riais, ieš­ko­da­mi ne­ra­kin­tų ka­bi­ne­tų, iš­sib­laš­kiu­sių žmo­nių. Tai – ti­kras lo­bis nu­si­kal­tė­liams“.

Be­je, pa­na­šiu pri­nci­pu ap­va­gia­mi ir bu­tai. Į laip­ti­nę pa­te­kę nu­si­kal­tė­liai grei­tai ja pra­bė­ga, ti­krin­da­mi, gal kur pa­lik­tos at­ra­kin­tos bu­to du­rys. Jas ra­dus, pa­vog­ti daž­niau­siai bu­tų ko­ri­do­riuo­se pa­lie­ka­mas ran­ki­nes, pi­ni­gi­nes – ke­lio­li­kos se­kun­džių dar­bas.

„Biu­ruo­se nuo žai­biš­kų va­gys­čių itin pa­de­da vaiz­do ste­bė­ji­mo ka­me­ros. Be to, net ir trum­pam iš­ei­nant už­ra­kin­ti ka­bi­ne­to ar bu­to du­ris tu­rė­tų tap­ti taip pat įpras­ta, kaip ir prieš mie­gą iš­si­va­ly­ti dan­tis“, - įsi­ti­ki­nęs sau­gos eks­per­tas.

„Fosus“ vadovas Valdas Matačiūnas

Pa­tys vi­lio­ja­me vagis

Dar vie­na prob­le­ma – žmo­nės pa­tys pa­lie­ka ver­tin­gus daik­tus va­gims pui­kiai ma­to­mo­se ir leng­vai prie­ina­mo­se vie­to­se. Štai sos­ti­nės se­na­mies­ty­je gy­ve­nęs žmo­gus pa­si­ge­do ant pa­lan­gės pa­lik­to ne­šio­ja­mo­jo kom­piu­te­rio.

„Su­vei­kus sig­na­li­za­ci­jai eki­pa­žas at­vy­ko la­bai grei­tai, ta­čiau tik kom­piu­te­rį pa­gro­bu­sio va­gies jau ne­bu­vo nė kva­po. Šiuo at­ve­ju su­ta­po du fak­to­riai – žmo­gus vi­siš­kai ne­in­ves­ta­vo į lan­gų ap­sau­gą, nors ir gy­ve­no pir­ma­me aukš­te, taip pat pats pa­li­ko ver­tin­gą daik­tą nu­si­kal­tė­liams pui­kiai ma­to­mo­je vie­to­je“, - sa­ko V. Ma­ta­čiū­nas.

Jo tei­gi­mu, dėl pa­na­šių prie­žas­čių pa­sta­ruo­ju me­tu ma­siš­kai ap­va­gia­mi kios­kai. „Kas nak­tį gau­na­mi bent ke­li pra­ne­ši­mai apie iš­dauž­tas kios­kų vi­tri­nas ir pa­vog­tus ci­ga­re­čių blo­kus. Prob­le­ma – šios pre­kės daž­nai eks­po­nuo­ja­mos la­bai ma­to­mo­je vie­to­je taip ma­si­nant nu­si­kal­tė­lius. Pa­kak­tų nak­čiai jas nu­im­ti ir pa­dė­ti į ge­rai pri­tvir­tin­tą ne­di­de­lį sei­fą ar me­ta­li­nę dė­žu­tę“, - pa­ta­ria spe­cia­lis­tas.

Ži­no­ma, taip pat svar­bu tin­ka­mai ap­sau­go­ti lan­gus. Prie­mo­nių yra įvai­rių: pra­de­dant gro­to­mis bei nuo dū­žių ap­sau­gan­čio­mis plė­ve­lė­mis ir bai­giant ap­sau­gi­nė­mis ža­liu­zė­mis. Tai yra itin svar­bu įvai­riais at­ve­jais – gy­ve­nant pir­muo­siuo­se ar pa­sku­ti­niuo­se aukš­tuo­se, pre­ky­bos vie­to­je esant vi­tri­ni­niams lan­gams ar du­rims, taip pat pa­sta­tuo­se su įreng­tais stog­lan­giais.

Pra­dė­jai sta­ty­ti – pra­dėk ir saugoti

Dar vie­nas gan leng­vas gro­bis nu­si­kal­tė­liams – pra­dė­ti sta­ty­ti ar jau baig­ti, bet dar ne­gy­ve­na­mi pri­va­tūs in­di­vi­dua­lūs na­mai. „To­kių at­ve­jų – gau­sy­bė. Va­gia­ma daug kas – nuo elek­tros lai­dų ir ins­ta­lia­ci­jos iki lan­gų bei du­rų“, - dės­to V. Ma­ta­čiū­nas.

„Tur­būt vie­nas įsi­min­ti­niau­sių at­ve­jų bu­vo jau pa­sta­ty­to na­mo, ku­rį šei­mi­nin­kas ren­gė­si par­duo­ti ir nu­spren­dė pa­tau­py­ti įren­giant ap­sau­gos prie­mo­nes, apip­lė­ši­mas. Va­gys iš­mon­ta­vo ne tik ra­dia­to­rius bei san­tech­ni­kos įran­gą, bet net ir jun­gik­lius. Nuo­sto­lis sie­kė ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių li­tų“, - pri­si­me­na eks­per­tas.

Pa­sak jo, vie­nas iš spren­di­mų pra­dė­jus sta­ty­ti na­mą – įreng­ti bent jau lai­ki­ną sig­na­li­za­ci­ją. „Į­dė­jai lan­gus, at­ve­dei elek­tros ins­ta­lia­ci­ją – su­si­mon­tuok ir sig­na­li­za­ci­ją“, - re­ko­men­duo­ja spe­cia­lis­tas ir pa­pil­do­mai at­krei­pia dė­me­sį, kad la­bai svar­bu megz­ti ry­šius su kai­my­nais nuo pat pir­mų­jų die­nų.

„Bu­vo at­ve­jis, kai die­nos me­tu prie na­mo at­va­žia­vo va­gys su su­nkve­ži­miu, su­si­kro­vė bal­dus, bui­ties prie­tai­sus ir iš­va­žia­vo. At­vy­kus šei­mi­nin­kui ir pa­si­tei­ra­vus kai­my­nų, gal jie kaž­ką ma­tė, šie at­sa­kė ma­nę, kad žmo­gus iš­si­kraus­to“, - apie skau­džias su­sve­ti­mė­ji­mo pa­sek­mes pa­sa­ko­ja V. Ma­ta­čiū­nas.

Spe­cia­lis­tas pa­ste­bi, kad Lie­tu­vo­je daž­nai sau­go­tis pra­de­da­ma tik ta­da, kai jau kaž­kas įvyks­ta: „Pa­ma­čius, kaip at­ro­do bu­tas po va­gys­tės, ar su­gai­šus vers­le itin bran­gaus lai­ko ša­li­nant nu­si­kal­ti­mo pa­da­ri­nius, dau­ge­lis pri­pa­žįs­ta, kad in­ves­tuo­ti į sau­gu­mą svar­bu. Ne tik dėl ma­te­ria­li­nės, bet ir dėl ne­tie­sio­gi­nės – emo­ci­nės, mo­ra­li­nės – ža­los“. Ži­no­ma, svar­bu ne­pa­mirš­ti ir ele­men­ta­raus ap­dai­ru­mo.