Kaimo jaunimas: kuklūs norai, neaiški ateitis
Lie­tu­vos prob­le­mi­niuo­se re­gio­nuo­se gy­ve­nan­tys jau­ni žmo­nės ga­na kuk­liai su­vo­kia ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę. No­rė­tų tu­rė­ti tiek, kad ga­lė­tų pa­ten­kin­ti bū­ti­niau­sius po­rei­kius. Džiau­gia­si gra­žia gam­ta ir pik­ti­na­si, kad ap­lin­kui tiek daug al­ko­ho­lį var­to­jan­čių žmo­nių. Sva­jo­ja apie at­os­to­gas prie jū­ros – čia pat, Lie­tu­vo­je, ir vai­ruo­to­jo tei­ses, nes au­to­bu­sas iki ar­ti­miau­sio mies­to kur­suo­ja la­bai re­tai.

Tokį vaizdą atskleidė sociologės Vaidos Tretjakovos tyrimas, skirtas probleminiuose regionuose gyvenančio jaunimo subjektyviai gerovei. Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) mokslininkai, vadovaujami prof. Vidmanto Daugirdo, dvejus metus vykdė projektą „Regioniniai gerovės skirtumai Lietuvoje“. Buvo aiškinamasi, koks yra išorinės ir vidinės migracijos mastas, padėtis darbo rinkoje, užimtumas, nedarbas, ilgalaikis nedarbas, išskirti probleminiai regionai, kokiomis savybėmis jie pasižymi. 2017–2018 metais vykdyto projekto pagrindu šiemet bus išleista monografija.

Vaida Tretjakova: "Tyrimo dalyviai labai aiškiai pabrėžė, kad norėtų turėti tiek, kad galėtų patenkinti būtiniausius savo poreikius, kad galėtų jaustis savimi, visko būtų po truputį." / Alinos Ožič nuotrauka

Kad būtų išgirsti

„Mano tyrimas buvo kokybinis. Vis dažniau kaimo sociologijoje akcentuojama, kaip svarbu kalbėtis su periferinių vietų gyventojais. Kai naudojami kiekybiniai rodikliai, makrolygmens vizija tarsi primetama žmonėms, bet jų pačių balso negirdėti. Lieka spėlioti, kas ir kaip galėtų būti. Viena naujesnių tyrimų krypčių kaip tik ir sudaro galimybę jų balsui būti išgirstam. Tačiau tokio pobūdžio tyrimai turi ir ribotumų, vienas jų – nėra reprezentatyvūs šalies mastu“, – sakė „Lietuvos žinioms“ LSTC Visuomenės geografijos ir demografijos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja V. Tretjakova.

Vaida Tretjakova: „Jauniems žmonėms iš socialiai neprivilegijuotų šeimų sunku ištrūkti iš užburto skurdo rato, jie nelabai žino, kaip tai padaryti, neįsivaizduoja, kad galėtų mokytis universitete.“

Sociologė 2017 metų birželio – rugsėjo mėnesiais kalbėjosi su 22 jaunais trijų probleminių regionų žmonėmis: iš pietų Lietuvos – Varėnoje ir kaimo vietovėse Varėnos rajone; iš šiaurės rytų Lietuvos – Ignalinoje, Zarasuose, Švenčionyse ir tų rajonų kaimo vietovėse; iš vidurio Lietuvos – Kuršėnuose, Šiaulių ir Kelmės rajonų kaimuose. Kaimo vietovių ir nedidelių miestelių tyrėja nedetalizavo dėl konfidencialumo, nes kai kurios gyvenvietės yra labai mažos ir jaunų žmonių ten – itin mažai.

Projekto vadovas prof. V. Daugirdas ir tyrėja dr. Gintarė Pociūtė-Sereikienė, išanalizavę įvairius statistinius rodiklius, nustatė, kad Lietuva pasižymi intensyvia teritorine poliarizacija su reikšmingais skirtumais tarp trijų didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – ir likusios šalies dalies. Ypač prastais rodikliais išsiskiria pietų, šiaurės rytų ir vidurio Lietuva.

Šiems regionams būdinga ilgalaikė depopuliacija tiek dėl prasto gimstamumo ir mirtingumo santykio, ypač šiaurės rytų Lietuvoje, kur mirtingumas didesnis nei gimstamumas ir gyventojų skaičius jau ilgą laiką nuosekliai mažėja, tiek dėl išorinės ir vidinės emigracijos, kai išvažiuojama į kitas šalis ar kitus Lietuvos regionus, kaip ryškiausiai matyti vidurio, taip pat vakarų Lietuvoje, kur yra šiek tiek daugiau jaunų žmonių, kurie gali migruoti. Šiaurės rytų Lietuvoje depopuliacija vyksta labai ilgai ir yra ypač didelė vyresnio amžiaus žmonių dalis, palyginti su kitomis savivaldybėmis, todėl tiesiog nebėra kam migruoti. Gana panaši padėtis pietų Lietuvoje.

Visi trys regionai taip pat pasižymi mažesniu gyventojų tankiu. Ten daugiau savivaldybių, kuriose vidutinis tankumas yra mažesnis nei 12,5 gyv./km2. Šiuose regionuose taip pat prasčiausi ekonominiai rodikliai. Palyginti su šalies vidurkiu, didesnis santykinis nedarbo rodiklis, santykinai didesnė socialinių pašalpų gavėjų dalis, mažiau pritraukiama arba visai nėra tiesioginių užsienio investicijų.

Nemažai moksleivių galbūt norėtų pasilikti gyventi kaime, nes ten yra bendruomenė, gražios apylinkės, bet matydami tėvų pavyzdį, negali įsivaizduoti, kad pavyks rasti gerą darbą ir gauti tinkamą atlyginimą. / Žemėlapio autorė – dr. Gintarė Pociūtė-Sereikienė

Gerovė be pertekliaus

„Dariau pusiau struktūruotus interviu su 15–29 metų jaunimu. Toks tyrimų metodas, kai tyrėjas numato tam tikras pokalbio gaires, labai palankus, nes sudaro galimybę paklausti, kas yra aktualu, remiantis kitais tyrimais, ir kartu – tyrimo dalyviui savais žodžiais atsakyti, kas jam svarbu, kaip jis suformuluotų tam tikrą problemą“, – aiškino sociologė.

Per pokalbius jaunų žmonių klausta, kaip jie supranta apskritai gerovę ir kaip vertina atskiras jos dimensijas: emocinę, socialinę, psichologinę ir materialinę fizinę. Gerovė apskritai gana dažnai sieta su laime ir geru gyvenimu. Taip pat buvo matyti, kad laimė labiau siejama su tarpasmeniniais socialiniais ryšiais, kai ir šeimoje viskas yra gerai, visi sveiki. Geras gyvenimas dažniau sietas su materialiniais dalykais, finansiniu užtikrintumu, turėjimu to, ką nori turėti.

„Kita vertus, išryškėjo įdomus aspektas, kad materialinė gerovė suvokiama gana kukliai, ji nėra laikoma ko nors pertekliumi. Kai kurie tyrimo dalyviai labai aiškiai pabrėžė, kad norėtų turėti tiek, kad galėtų patenkinti būtiniausius savo poreikius, kad galėtų jaustis savimi, visko būtų po truputį“, – pasakojo tyrėja.

Jei žmonės gyvena gražioje vietovėje, jiems daug džiaugsmo teikia gamta, išėjimas iš namų, ėjimas į darbą vaizdingu keliu. Kai kurie tyrimo dalyviai minėjo, kad jų draugai Vilniuje visą savaitę dirba, grįžta namo tik permiegoti ir savaitgaliais atvažiuoja ilsėtis gražioje gamtoje. O jiems nereikia niekur važiuoti. Miestiečių gyvenimas lyginamas su rutina ir nėra idealizuojamas.

Ne prabangos dalykai

Nors tyrimo dalyvių socialinė padėtis skyrėsi, jauni žmonės, pasak V. Tretjakovos, nebuvo linkę skųstis, kad jiems sunku, kalbėdami apie materialinė gerovę. Tačiau paklausti konkrečiau, ko negali sau leisti, gana dažnai minėjo dalykus, kurie miestiečiams būtų įprasti, nesietini su prabanga. Pavyzdžiui, atostogauti prie jūros – net ne užsienyje, Lietuvoje. Taip pat labai brangu laikyti vairuotojo teises, ir daug kam tai yra svajonė. Arba sudėtinga pagerinti savo buitį, neišeina sutvarkyti būsto taip, kaip norėtųsi.

„Visi, kurie jau buvo įgiję išsilavinimą, turėjo darbą, bet sakė, kad tie darbai galėtų būti geresni arba geriau mokami. Taip pat išryškėjo vienas nemalonus aspektas, kad nemažai jaunų žmonių probleminiuose regionuose patiria tam tikrą diskriminaciją, marginalizaciją, kai darbdavys pareiškia, kad jiems ir nereikia daug mokėti, nes kaime, periferijoje gyvenant nereikia daug pinigų“, – atkreipė dėmesį sociologė.

Nors tyrėja neplanavo klausti, beveik per visus interviu vienu ar kitu būdu atsirasdavo alkoholizmo tema. Jauni žmonės gana dažnai minėjo šią priklausomybės problemą, sakė, kad jiems nepatinka, jog aplinkui tiek daug alkoholį vartojančių žmonių, kurie nieko neveikia, būriuojasi viešose vietose. Kai kas ir šeimoje buvo susidūręs su alkoholizmu.

Planuoja išvykti ir nebegrįžti

„Jaunimas nėra tokia homogeniška grupė, – patikslino V. Tretjakova. – Moksleiviams aktualios kitokios problemos, tarkime, patyčios mokykloje. Jie labai dažnai patiria stiprų nerimą dėl savo ateities, kaip pavyks išlaikyti egzaminus ir įstoti ten, kur nori. Nors tai aktualu visiems moksleiviams, probleminiuose regionuose yra mažiau galimybių kreiptis psichologinės pagalbos. Ne kiekvienoje mokykloje yra psichologas. O jei jis ir yra mokykloje ar artimiausioje poliklinikoje, mažame miestelyje labai dažnai bijoma apkalbų ir problemos laikomos savyje.“

Nemažai moksleivių turi planų, ką veiks toliau, kur mokysis, kur važiuos. Jei šeima socialiai ar ekonomiškai stipresnė, moksleiviai tikisi įgyti išsilavinimą kuriame nors Lietuvos didmiestyje arba užsienyje.

Jauniems žmonėms iš socialiai neprivilegijuotų šeimų sunku ištrūkti, pasak tyrėjos, iš užburto skurdo rato. Jie nelabai žino, kaip tai padaryti, neįsivaizduoja, kad galėtų mokytis universitete, svarsto, į kokią profesinę mokyklą stoti arba kaip gauti darbą iš karto baigus mokyklą, nes šeimoje finansinė padėtis labai prasta ir jau septyniolikmečiai aštuoniolikmečiai galvoja, kaip reikės prisidėti prie šeimos gerovės.

„Nemažai jaunų moksleivių galbūt norėtų pasilikti gyventi kaime, nes ten yra bendruomenė, gražios apylinkės, bet matydami tėvų, nepatenkintų esamomis darbo sąlygomis, pavyzdį, negali įsivaizduoti, kad pavyks rasti gerą darbą ir gauti tokį atlyginimą, kokio norėtų. Todėl planuoja išvykti ir nebegrįžti“, – teigė sociologė.

Miestas toli, autobuso nėra

Vyresnis jaunimas, ypač šeimos su vaikais, išvykti bent artimiausiu metu neplanuoja. Jei turi darbą, sąlygas auginti vaikus vertina gana palankiai. Tačiau prastai vertinamos pačios artimiausios sveikatos priežiūros paslaugos. Dažniausiai stengiamasi važiuoti kur nors toliau, bent į regiono centrą, siekiant geresnių paslaugų. Auginant vaikus tai labai aktualu.

„Kaip rodo ir kiti socialinės politikos tyrimai, labai svarbu garantuoti paslaugų prieinamumą. Negali kiekviena gyvenvietė turėti labai gerą mokyklą, labai gerą ligoninę, bet svarbu turėti galimybę nuvykti iki jų, nors ir toliau esančių. Prie to gali labai prisidėti transportas – geresnės kokybės, dažnesnis, pasiekiantis daugiau vietovių ir gyventojams patogesnis“, – pabrėžė V. Tretjakova.

Prastas susisiekimas, ypač su mažesnėmis gyvenvietėmis, buvo viena dažniausiai minimų problemų tyrėjai kalbantis tiek su vyresniu jaunimu, tiek su moksleiviais. Viešasis transportas kursuoja labai retai, mokyklos uždaromos ir stambinamos, todėl kai kuriems moksleiviams reikia keltis labai anksti, kad juos nuvežtų iki mokyklos, ir ten dar laukti valandą, arba po pamokų dar laukti porą valandų, kad parvežtų namo.

Jei tėvai neturi galimybės pavėžėti, labai apribojama ir moksleivių užklasinė, kultūrinė veikla, sutelkta didesniuose miestuose. Be to, moksleiviai neturi lengvatų tarpmiestinio susisiekimo autobusui, o mokėti visą kainą yra brangu, jei nori nuvažiuoti į artimiausią didmiestį pasižiūrėti, tarkime, kad ir filmo.

Sklindantis pesimizmas

Per pokalbius taip pat atsiskleidė skirtingi vyresnių ir jaunesnių tyrimo dalyvių poreikiai savo aplinkai, laisvalaikiui. Vyresni tyrimo dalyviai pasakojo, kad jiems patinka, kai jų gyvenvietės atsinaujina, tvarkomos viešosios erdvės, miestelių aikštės, smagu pasivaikščioti. Moksleiviai ir jaunesni, šeimų nesukūrę tyrimo dalyviai tuos pačius pokyčius vertino skeptiškai, sakė, kad pasigenda labiau jiems pritaikytų viešųjų erdvių, kur galėtų aktyviai, įdomiai leisti laisvalaikį, sportuoti.

„Kaimo vietovės, kurioje jauni žmonės gyvena, ar net viso regiono ateitis matoma gana tamsi. Ir juos pasiekė sklindantis pesimizmas: vis tiek ten nieko nebus, viskas eina tik blogyn, jauni žmonės išvažiuoja ir daug kas negrįžta, visi išmirs ir tikrai ten niekas negyvens“, – kalbėjo sociologė V. Tretjakova.


Vyresnis jaunimas, jei turi darbą, sąlygas auginti vaikus vertina gana palankiai, tačiau jų netenkina pačios artimiausios sveikatos priežiūros paslaugos. / Alinos Ožič nuotrauka

Regioniniai gerovės skirtumai

Lietuvoje iš viso yra 60 savivaldybių. Vykdant projektą „Regioniniai gerovės skirtumai Lietuvoje“ jos suskirstytos į kvartiles: 15 savivaldybių (25 proc.) rodikliai yra geriausi, teritorinės atskirties nėra, kitaip tariant, tai – centrai, kurie geba atsilaikyti rinkos sąlygomis, socioekonomiškai gana stiprūs, turintys žmogiškojo potencialo; 15 savivaldybių (25 proc.) rodikliai prasčiausi, didelė teritorinė atskirtis, iš esmės tai – šalies periferiferijos; ir 30 savivaldybių (50 proc.) rodikliai vidutiniai, maža ar vidutinė teritorinė atskirtis, jos tarpinės tarp stipriausių ir silpniausių savivaldybių.

Kaip paaiškino dr. Gintarė Pociūtė-Sereikienė, teritorinė atskirtis vertinta kiekybiškai, pagal demografinius rodiklius, tokius kaip gyventojų tankumas, emigracija ir imigracija, natūrali kaita, kiek žmonių gimė ir kiek mirė, senatvės koeficientas, kiek vyresnių žmonių tenka 100 vaikų, gyventojų skaičiaus pokytis, parodantis tam tikrą regiono raidą, sparčiausiai senėjančias ir sparčiausiai vaikų netenkančias savivaldybes; pagal socialinius rodiklius: nedarbo lygį, ilgalaikį nedarbą, pašalpų gavėjų ir gyventojų santykį, mokyklų skaičių, medicinos paslaugų prieinamumą; pagal ekonominius rodiklius: darbo užmokestį, verslumą, tiesiogines ir materialines investicijas, automobilių kelius su patobulinta danga.

Pasak dr. G. Pociūtės-Sereikienės, Lietuvos savivaldybių rangavimas ir skirstymas į kvartiles iš esmės buvo atliekamas siekiant išryškinti stiprėjantį poliarizacijos procesą – didėjantį kiekybiškai išreikštą atotrūkį tarp didžiųjų šalies miestų ir jų regionų bei periferijos.