Kada paaiškės tikrosios „An-2“ katastrofos priežastys?
Ty­ri­mą dėl ge­gu­žės 16 d. ka­tas­tro­fą virš Bal­ti­jos jū­ros pa­ty­ru­sio Lie­tu­vos lėk­tu­vo „An-2“ bai­gė Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­tas ir Vy­riau­sy­bės spe­cia­lio­ji ko­mi­si­ja, ta­čiau taip ir ne­bu­vo at­sa­ky­ta į klau­si­mą, kas lė­mė šią skau­džią, dvie­jų žmo­nių gy­vy­bes nu­si­ne­šu­sią ne­lai­mę. Ka­da pa­aiš­kės ti­kro­sios jos prie­žas­tys?

Kol kas dar­bo dar ne­bai­gė Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos su­da­ry­ta ko­mi­si­ja „An-2“ ka­tas­tro­fos ap­lin­ky­bėms iš­tir­ti.

Jos va­do­vas Bro­nius Mer­kys LRT.lt pa­ti­ki­no, jog spė­lio­nės, esą lėk­tu­vas ga­lė­jo bū­ti nu­muš­tas ar­ba nu­kri­to, nes ga­be­no kaž­ko­kį slap­tą kro­vi­nį, ne­tu­ri ab­so­liu­čiai jo­kio pa­grin­do: „Vi­sa tai – ver­si­jos iš fan­tas­ti­kos sri­ties.“

In­ter­viu LRT.lt B. Mer­kys tvir­ti­no ne­ga­lįs įvar­dy­ti ko­kios nors vie­nos lėk­tu­vo ka­tas­tro­fos prie­žas­ties, nes pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos jo va­do­vau­ja­ma ko­mi­si­ja gau­na kas­dien. Ta­čiau, bū­da­mas pa­ty­ręs la­kū­nas, jis ne­slė­pė nu­ma­nąs, kas lė­mė, kad „An-2“ nu­sken­do nu­si­neš­da­mas ir jį pi­lo­ta­vu­sių la­kū­nų Adol­fo Ma­čiu­lio ir Al­vy­do Sel­mis­trai­čio gy­vy­bę.

– Jūs, ži­no­ma, ma­tė­te Ny­der­lan­dų spe­cia­lis­tų, da­ly­va­vu­sių „An-2“ iš­kė­li­mo iš jū­ros dug­no ar­čiau van­dens pa­vir­šiaus, fil­muo­tą me­džia­gą?

– Taip. Vi­są.

– At­ro­do, kad lėk­tu­vo ka­bi­no­je ras­tas A. Ma­čiu­lis ban­dė gel­bė­tis, ta­čiau jam su­truk­dė kaž­ko­kios me­ta­li­nės lėk­tu­vo de­ta­lės?

– Ma­nau, kad taip.

– Ko­dėl lėk­tu­vo vi­dus at­ro­dė ap­verk­ti­nos būk­lės?

– Grei­čiau­siai jis ver­tė­si ir vi­si daik­tai skrai­dė po sa­lo­ną. O ka­dan­gi „An-2“ lėk­tu­vai nau­do­ja­mi že­mės ūkio dar­bams ar­ba jais ga­be­na­mi ko­kie nors su to­kiais dar­bais su­si­ję kro­vi­niai, jie ne­bū­na to­kie šva­rūs, kaip leng­vie­ji au­to­mo­bi­liai.

– Ar tai, kad fil­muo­to­je me­džia­go­je ma­ty­ti pra­vi­ros lėk­tu­vo du­rys, liu­di­ja, kad jos at­si­da­rė nuo smū­gio į van­de­nį, ar vis dėl­to pro jas ban­dė gel­bė­tis A. Sel­mis­trai­tis?

– Kol kas ne­ga­lė­čiau at­mes­ti nei vie­nos, nei ki­tos ver­si­jos.

– Kiek dar ga­li­ma lauk­ti, kad jū­ra iš­plaus šiuo me­tu din­gu­siu be ži­nios lai­ko­mo A. Sel­mis­trai­čio kū­ną?

– Kar­tais po to­kių ne­lai­mių pra­ei­na ir ke­li mė­ne­siai, kol jū­ra kur nors iš­ne­ša pa­sken­du­sių žmo­nių kū­nus. Bet ne­ma­nau, kad tai už­truks dau­giau nei pus­me­tį. Ta­čiau ne­rei­kia at­mes­ti ir to­kios ga­li­my­bės, kad jū­ra A. Sel­mis­trai­čio pa­lai­kus iš­mes to­kio­je vie­to­je, ku­rio­je jie taip ir liks ne­pas­te­bė­ti.

Bū­na taip, kad din­gu­sių žmo­nių jū­ra taip ir ne­iš­me­ta. Kal­bė­da­mas su Vir­gi­ni­ja Sel­mis­trai­tie­ne, pa­ta­riau jai šią di­džiu­lę ne­tek­tį ir ne­lai­mę ver­tin­ti taip, lyg jos ar­ti­mas žmo­gus bū­tų pa­lai­do­tas jū­ro­je. Juk kar­tais ir la­kū­nai pra­šo, kad jų pe­le­nai bū­tų iš­bars­ty­ti virš jū­ros.

– Iš tam ti­krų Jū­sų bei ki­tų spe­cia­lis­tų užuo­mi­nų tar­si pra­šo­si iš­va­da, kad lėk­tu­vo ka­tas­tro­fą lė­mė kaž­koks tech­ni­nis ge­di­mas.

– Kol Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos ko­mi­si­jos ty­ri­mas ne­baig­tas, ver­tin­da­mas juo skri­du­sių pi­lo­tų kva­li­fi­ka­ci­ją, ne­no­rė­čiau taip ka­te­go­riš­kai teig­ti. Bet ti­kė­ti­na. Ta­čiau, re­mian­tis lėk­tu­vų ka­tas­tro­fų sta­tis­ti­ka, apie 80 proc. jų le­mia žmo­nių klai­dos. Ir ne­bū­ti­nai – pi­lo­tų klai­dos. Su­klys­ta ir lėk­tu­vus pri­žiū­rin­tys spe­cia­lis­tai.

– Jei to­kie pa­ty­rę la­kū­nai, kaip A. Ma­čiu­lis ir A. Sel­mis­trai­tis, pa­si­rin­ko skry­džio ke­lią per jū­rą, ko ge­ro, jie bu­vo ti­kri, kad lėk­tu­vas tech­niš­kai tvar­kin­gas?

– Grei­čiau­siai. Bet no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį, kad jie į Lie­tu­vą iš Da­ni­jos skri­do ne pa­čiu tie­siau­siu ir pa­pras­čiau­siu ke­liu. Ko ge­ro, jie no­rė­jo „aps­krai­dy­ti“ tą lėk­tu­vą. Kiek ži­nau, tuo lėk­tu­vu ke­le­rius me­tus ne­bu­vo skrai­do­ma, to­dėl iš pra­džių pi­lo­tai juo 40 mi­nu­čių pa­skrai­dė Da­ni­jo­je, o pa­skui nu­skri­do į Šve­di­ją pas pa­žįs­ta­mą la­kū­ną Ge­te­bor­ge, ku­ris tu­ri „An-2“ ir daug to­kiais lėk­tu­vais skrai­do. Ši ap­lin­ky­bė, ma­no gal­va, ir­gi iš­kal­bin­ga.

– Va­di­na­si, jie Šve­di­jo­je bu­vo nu­si­lei­dę pri­va­čia­me ae­rod­ro­me?

– Taip. Ir, jei mū­sų pi­lo­tams bū­tų rei­kė­ję kaž­ko­kios pa­gal­bos, jie ti­krai bū­tų ją ga­vę dar Šve­di­jo­je.

– Ar Jums, kaip pa­ty­ru­siam la­kū­nui ir ti­rian­čiam lėk­tu­vo ka­tas­tro­fą par­ei­gū­nui, ne­ke­lia klau­si­mų tai, kad Pa­lan­gos oro uos­to dis­pe­če­ris, bu­dė­jęs tą ne­lem­tą ge­gu­žės 16 d., ne­tru­kus po lėk­tu­vo ka­tas­tro­fos iš­ėjo į pen­si­ją?

– Do­mė­jau­si šiuo klau­si­mu. Tam dis­pe­če­riui jau kur kas anks­čiau bu­vo pa­siū­ly­ta iš­ei­ti į pen­si­ją, nes tar­ny­bo­je vy­ko eta­tų ma­ži­ni­mas ir vi­siems pen­si­nin­kams te­ko iš­ei­ti į už­tar­nau­tą poil­sį.

– Kiek kai­na­vo lėk­tu­vo ap­žiū­ra van­de­ny­je ir iš­kė­li­mas į jū­ros pa­vir­šių?

– Apie 300 tūkst. eu­rų. Jei­gu jį bū­tu­me iš­kė­lę ant ko­kios nors plat­for­mos ir ga­be­nę į kran­tą, bū­tų te­kę dar pri­dė­ti maž­daug mi­li­jo­ną eu­rų.

– Po Vy­riau­sy­bės ko­mi­si­jos ir Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to iš­va­dų pa­si­gir­do kal­bos, kad bus griež­ti­na­mi šiuo me­tu avia­ci­ją reg­la­men­tuo­jan­tys tei­sės ak­tai. Kaip tai ver­ti­na­te?

– Skep­tiš­kai ver­ti­ni­mu ko­kius nors griež­ti­ni­mus. Va­ka­rų ša­ly­se to­kias ava­ri­jas ti­ria ne po­li­ti­kai ar par­la­men­ti­niai ko­mi­te­tai, o pa­ty­rę spe­cia­lis­tai ar­ba tam ti­kros tar­ny­bos. Gai­la, bet, kiek ži­nau, tik Lie­tu­vo­je ir Ru­si­jo­je pa­na­šias ka­tas­tro­fas im­asi tir­ti po­li­ti­kai bei ban­do nu­ro­di­nė­ti, ko­kiais lėk­tu­vais ga­li­ma skrai­dy­ti, ko­kiais – ne.

Vi­sa avia­ci­jos sau­gu­mo sis­te­ma Lie­tu­vo­je dir­ba ge­rai ir yra grįs­ta pa­ty­ru­sių spe­cia­lis­tų pa­tir­ti­mi bei su­pra­ti­mu. Jei­gu net ir la­bai griež­tus įsta­ty­mus iš­leis­tu­me, tai vi­sų žmo­nių ne­su­žiū­rė­si­me. Ne­gi da­bar, su­ži­no­ję, kad, tar­kim, iš Šve­di­jos į Lie­tu­vą skris kaž­koks lėk­tu­vas, sių­si­me žmo­nes, kad pa­ti­krin­tų, ar jis ką nors ne­leis­ti­no ga­bens?

Pri­kū­rus įvai­rių drau­di­mų ar su­var­žy­mų, ga­liau­siai at­si­tiks taip, kad jų nie­kas ne­pai­sys. Juk, kai ke­ly­je daug drau­džian­čių ženk­lų, o ma­to­mu­mas – pui­kus, tai tų drau­di­mų nie­kas ne­pai­so, kol ne­pa­ma­to po­li­ci­jos.

– Ar tai, kad šve­dai tik po dvie­jų par­ų nu­ro­dė, kur nu­kri­tęs Lie­tu­vos lėk­tu­vas, reiš­kia, jog jie ne­no­rė­jo iš­duo­ti, kur jų ra­da­rai, ar bū­ta ki­tų prie­žas­čių?

– Čia są­moks­lo ne­rei­kė­tų ieš­ko­ti. Šve­di­ja apie ci­vi­li­nių ra­da­rų duo­me­nis iš kar­to su­tei­kia in­for­ma­ci­ją, o kai bu­vo pa­pra­šy­ta ka­riš­kių pa­gal­bos, jie pri­va­lė­jo sa­vo veiks­mus de­rin­ti su va­do­vy­be.

Ko­le­gos šve­dai mus net bu­vo įspė­ję, kad ka­riš­kiai iš vi­so ne­teiks jo­kios in­for­ma­ci­jos Lie­tu­vai, nes ka­ri­nių ra­da­rų in­for­ma­ci­ja par­odo, kaip kon­tro­liuo­ja­ma kiek­vie­nos ša­lies oro erd­vė. To­kia in­for­ma­ci­ja – net ne kon­fi­den­cia­li, o slap­ta.

Ta­čiau šve­dų ka­riš­kiai, su­lau­kę Lie­tu­vos pra­šy­mo, vis dėl­to nu­spren­dė su­teik­ti sa­vo ra­da­rų in­for­ma­ci­ją. Ma­no ži­nio­mis, ji bu­vo gau­ta ne po ke­lių die­nų, o ki­tą die­ną po „An-2“ ka­tas­tro­fos. Tuo ste­bė­jo­si net Šve­di­jos gel­bė­to­jai.

– Kaip ver­ti­na­te prie­lai­das, kad „An-2“ taip grei­tai smi­go į van­de­nį, jog la­kū­nai tie­siog ne­tu­rė­jo lai­ko iš­si­gel­bė­ti?

– Bi­jau, kad nie­kas ne­ga­lės at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­kiu grei­čiu „An-2“ kri­to į jū­rą, nes nė­ra jo­kių duo­me­nų. Mat šia­me lėk­tu­ve ne­su­mon­tuo­ti prie­tai­sai, ga­lin­tys fik­suo­ti to­kią in­for­ma­ci­ją.

– Ži­nant, kad lėk­tu­ve li­ko gel­bė­ji­mo­si plaus­tas, vie­na lie­me­nė ir net pa­gal­bos švy­tu­rys, ko ge­ro, per­ša­si min­tis, kad šio­mis prie­mo­nė­mis la­kū­nai ne­spė­jo pa­si­nau­do­ti, nes, prieš­in­gu at­ve­ju, gal­būt juos bū­tų bu­vę ga­li­ma iš­gel­bė­ti?

– O gal, pa­sie­kus tam ti­krą aukš­tį, kaž­kas at­si­ti­ko lėk­tu­vui, ir pi­lo­tai nu­spren­dė su­grįž­ti at­gal į Šve­di­ją?

Kai ku­rie pa­ty­rę „An-2“ pi­lo­tai net iš­kė­lė ver­si­ją, jog gal­būt A. Ma­čiu­lis ir A. Sel­mis­trai­tis pa­ma­tė jū­ro­je plaus­tą ir ban­dė žmo­nėms pa­dė­ti, o leis­da­mie­si pa­ty­rė ava­ri­ją.

To­kių ver­si­jų ir­gi ne­ga­li­ma bū­tų pa­neig­ti. Ta­čiau aiš­ku vie­na – pra­dė­ję tup­dy­ti lėk­tu­vą ant van­dens, pi­lo­tai ti­krai tu­rė­jo ką veik­ti. Gal jie siun­tė pa­gal­bos sig­na­lą? Bet gal jie bu­vo taip že­mai, kad to sig­na­lo nie­kas ne­gir­dė­jo?

Aki­vaiz­du, kad lėk­tu­vas ver­tė­si ant van­dens, nes kai­riu apa­ti­niu spar­nu ka­bi­no van­de­nį. Pro­pe­le­ris ir­gi de­for­muo­tas. Nuo va­rik­lio nu­laks­tė ka­po­tai.

Na­rai ro­bo­tu la­bai ko­ky­biš­kai nu­fil­ma­vo be­veik vi­sus lėk­tu­vo įren­gi­nius. Tam Klai­pė­dos ae­rod­ro­me net bu­vo su­reng­ta spe­cia­li tre­ni­ruo­tė. Kaž­ko­kių ge­di­mų mes ne­pas­te­bė­jo­me. Tik ne­pa­vy­ko nu­fil­muo­ti ben­zi­no kra­no pa­dė­ties. Iš ti­krų­jų tu­ri­me pa­kan­ka­mai svar­bios in­for­ma­ci­jos, bet, ne­pai­sant to, vi­sos „An-2“ ava­ri­jos prie­žas­tys ga­li lik­ti spė­lio­nė­mis, mes ne­ži­no­me jo kri­ti­mo tra­jek­to­ri­jos.

– Tar­kim, vy­riau­sy­bė bū­tų sky­ru­si pa­pil­do­mą mi­li­jo­ną li­tų lėk­tu­vui iš­kel­ti. Ar, jį ap­žiū­rė­jus sau­su­mo­je, bū­tų bu­vę įma­no­ma nu­sta­ty­ti ka­tas­tro­fos prie­žas­tis?

– Jei bū­tu­me bu­vę ti­kri, tai aš, kaip ko­mi­si­jos va­do­vas, ti­krai bū­čiau pa­si­nau­do­jęs šia sa­vo tei­se.

Šiuo me­tu ana­li­zuo­ju vi­sa­me pa­sau­ly­je įvy­ku­sių „An-2“ ava­ri­jų prie­žas­čių sta­tis­ti­ką per pa­sta­ruo­sius dau­giau nei de­šimt me­tų. Kol kas ne­ap­ti­kau to­kių nu­sta­ty­tų ge­di­mų, ku­rie bū­tų ne­pas­te­bi­mi, to­dėl ka­žin ar iš­trau­kę lėk­tu­vą mes bū­tu­me ką nors su­ži­no­ję.

– O kaip ver­ti­na­te tą ap­lin­ky­bę, kad nu­kri­tęs lėk­tu­vas ne­skrai­dė apie pen­ke­rius me­tus? Ne­gi jo va­rik­liui tai ne­tu­rė­jo jo­kios įta­kos?

– To­kiais at­ve­jais va­rik­lis spe­cia­lio­mis prie­mo­nė­mis už­kon­ser­vuo­ja­mas. Ne­ma­nau, kad sto­vė­ji­mas lau­ke bū­tų pa­ken­kęs lėk­tu­vo va­rik­liui. „An-2“ – kan­trus lėk­tu­vas.

– Gir­dė­ti kal­bų, jog pa­ti di­džiau­sia la­kū­nų klai­da – kad jie vien­mo­to­riu lėk­tu­vu skri­do per jū­rą.

– Yra kom­pa­ni­jų, ku­rios vien­mo­to­rius lėk­tu­vus net per At­lan­tą skrai­di­na, o „An-2“ yra pa­ti­ki­mas lėk­tu­vas. Ki­ta ver­tus, drįs­čiau abe­jo­ti, ar iš­šo­kę iš lėk­tu­vo mū­sų la­kū­nai bū­tų il­gai iš­gy­ve­nę vos 9 laips­nių ši­lu­mos jū­ros van­de­ny­je. Gal ke­lio­li­ka mi­nu­čių...

– Ka­da jū­sų va­do­vau­ja­ma ko­mi­si­ja baigs dar­bą?

– Į šį klau­si­mą la­bai su­nku at­sa­ky­ti. Dar tik pra­de­da­me ana­li­zuo­ti me­džia­gą. Ka­tas­tro­fos ver­si­jų kas­dien tik dau­gė­ja. Mū­sų reg­la­men­tas įpa­rei­go­ja ty­ri­mą at­lik­ti per me­tus, o, jei per tą lai­ką ne­pa­vyks pa­teik­ti iš­va­dų, teks da­ry­ti per­trau­ką ir po ku­rio lai­ko vėl at­nau­jin­ti ty­ri­mą.