Kada liausimės ginčytis dėl nelietuviškų asmenvardžių rašybos
Pra­ėjo jau dau­giau nei šim­tas me­tų nuo Jo­no Jab­lons­kio 1901 me­tų „Lie­tu­viš­kos kal­bos gra­ma­ti­kos“ pa­si­ro­dy­mo. Jo­je bu­vo ko­di­fi­kuo­tas da­bar­ti­nis lie­tu­vių rai­dy­nas ir nu­sta­ty­ti pa­grin­di­niai lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos ra­šy­bos pri­nci­pai, ku­rių mū­sų tau­ta (su ma­žo­mis iš­im­ti­mis) li­gi šiol ga­na tvir­tai lai­kė­si. Ta­čiau pa­sta­ruo­ju de­šimt­me­čiu net tarp Sei­mo na­rių ra­do­si to­kių ori­gi­na­lių „iš­min­čių“, ku­rie no­ri su­griau­ti nu­sis­to­ju­sią ra­šy­bos tra­di­ci­ją ir grįž­ti prie „Auš­ros“ lai­kų rai­dy­no.

Apie soc­de­mų Ge­di­mi­no Kir­ki­lo ir Ire­nos Šiau­lie­nės par­eng­tą Var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mo pro­jek­tą „Lie­tu­vos ži­nio­se“ (2015 06 12) jau yra ra­šęs pa­ty­ręs ono­mas­ti­kos spe­cia­lis­tas, Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Al­vy­das But­kus. Jis pa­grįs­tai su­kri­ti­ka­vo pro­jek­to au­to­rius ir jo pro­pa­guo­to­ją ži­niask­lai­do­je is­to­ri­ką, LRT žur­na­lis­tą Vir­gi­ni­jų Sa­vu­ky­ną, su­ma­niu­sius skleis­ti ne­pa­ma­tuo­tus aiš­ki­ni­mus apie da­bar­ti­nio se­niai nu­sis­to­ju­sio lie­tu­viš­ko rai­dy­no kei­ti­mo tiks­lin­gu­mą.

Le­mia­mas žo­dis – komisijos

Vi­siš­kai pri­ta­riu pro­jek­to kri­ti­kai, nes ja­me aps­tu pa­inių, ne­lo­giš­kų ir bep­ras­miš­kų tvir­ti­ni­mų. Tai ro­do jau pir­mo­jo straips­nio for­mu­la­vi­mas: „Šio įsta­ty­mo tiks­las – už­ti­krin­ti var­do ir pa­var­dės, kaip pa­grin­di­nių as­mens ta­pa­ty­bės žy­me­nų, tei­si­nę ap­sau­gą, taip pat tei­sę į bend­rą šei­mos pa­var­dę.“ Ne­gi kas nors da­bar kė­si­na­si į Lie­tu­vos pi­lie­čių var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo tei­sė­tu­mą as­mens do­ku­men­tuo­se? Čia tur­būt tu­ri­mas gal­vo­je Val­de­ma­ras To­ma­ševs­kis, ku­ris „po­li­ti­kie­riš­kais“ su­me­ti­mais ban­do iš­kli­bin­ti is­to­riš­kai su­sik­los­čiu­sią lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos rai­dy­no sis­te­mą ir į ku­rio bergž­džias pa­stan­gas ne­rei­kia kreip­ti daug dė­me­sio.

Ne­ką ge­res­nis, tik dar la­biau komp­li­kuo­tas, yra to­kio pat pa­va­di­ni­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas, pa­si­ra­šy­tas net 12 Sei­mo na­rių: Va­len­ti­no Stun­džio, Ry­to Kup­čins­ko, Al­gir­do Vac­lo­vo Pa­tac­ko, Ri­mos Baš­kie­nės, Ag­nės Bi­lo­tai­tės, Aud­ro­niaus Ažu­ba­lio, Da­lios Tei­šers­ky­tės, Po­vi­lo Urb­šio, Va­le­ri­jaus Si­mu­li­ko, Ed­var­do Ža­ka­rio, Kęs­tu­čio Dauk­šio ir Pe­tro Gra­žu­lio. Šia­me pro­jek­te pa­iniais for­mu­la­vi­mais de­ta­li­zuo­tos ne tik ne­lie­tu­viš­kų var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo, bet ir jų nu­ra­šy­mo bei per­ra­šy­mo ving­ry­bės, nu­ro­dy­ti tam ti­kri įpa­rei­go­ji­mai Vals­ty­bi­nei lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jai (VLKK), pa­teik­tas pa­siū­ly­mas Vy­riau­sy­bei ir kt.

Aps­kri­tai ga­li kil­ti klau­si­mas, ko­dėl kai ku­rie Sei­mo na­riai, ne­tu­rė­da­mi ling­vis­ti­nio iš­si­moks­li­ni­mo, ima spręs­ti spe­ci­fi­nius lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos nor­mų ko­di­fi­ka­ci­jos da­ly­kus. Juo­lab kad pa­gal Vals­ty­bi­nės kal­bos kons­ti­tu­ci­nį įsta­ty­mą tai da­ry­ti pri­va­lo VLKK, o jos nu­ta­ri­mai pri­va­lo­mi vi­siems Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ju­ri­di­niams ir fi­zi­niams as­me­nims, ne­išs­ki­riant nė Sei­mo na­rių. Čia, ma­tyt, esa­ma įvai­rių prie­žas­čių, tarp ku­rių – ir no­ras par­ody­ti kal­bos da­ly­kų iš­ma­ny­mą ar ne­pa­si­ti­kė­ji­mas VLKK, nors Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas yra kons­ta­ta­vęs, kad le­mia­mas žo­dis dėl pa­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se pri­klau­so bū­tent šiai ko­mi­si­jai.

Kaip klos­tė­si praktika

Sve­ti­mų as­men­var­džių ra­šy­mas yra ga­na su­dė­tin­ga prob­le­ma, ypač toms tau­toms, ku­rios ne­tu­ri se­nų bend­ri­nės kal­bos tra­di­ci­jų. Ra­šy­mo su­dė­tin­gu­mas be­ne dau­giau­sia su­si­jęs su no­ru fo­ne­ti­kos ir gra­fi­kos skir­ty­bes kuo la­biau pri­tai­ky­ti prie sa­vo­sios kal­bos tar­ties ir ra­šy­bos sis­te­mų, sie­kiant kuo di­des­nio tau­tiš­ku­mo. Ta­čiau ab­so­liu­taus tau­tiš­ku­mo, kaip yra lin­kę ma­ny­ti net ir kai ku­rie žy­mūs mū­sų kal­bi­nin­kai, ne­įma­no­ma pa­siek­ti. Ne­įma­no­ma ne tik dėl to, kad ne­re­tai ir sve­ti­mo­se kal­bo­se ori­gi­na­lio­ji tar­tis ge­ro­kai įvai­ruo­ja, o lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos at­ve­ju ne­tu­ri­ma tvir­tes­nių jų ra­šy­mo tra­di­ci­jų, bet dar ir to­dėl, jog čia vei­kia įvai­rūs tiek ob­jek­ty­vaus, tiek su­bjek­ty­vaus po­bū­džio veiks­niai (pa­vyz­džiui, ne­gin­či­ja­ma as­men­var­džio tu­rė­to­jo tei­sė į sa­vo var­do ir pa­var­dės for­mos var­to­se­ną, ra­šy­ti­nio teks­to tu­ri­nio spe­ci­fi­ka ir kt.).

Kaip ži­no­ma, sve­ti­mų­jų as­men­var­džių ra­šy­ba ne­bu­vo tvir­čiau ko­di­fi­kuo­ta lie­tu­vių bend­ri­nė­je kal­bo­je nuo pat jos kū­ri­mo­si pra­džios („Auš­ros“ ir „Var­po“ lai­kų). Pa­ly­gin­ti ne­blo­gas tai­syk­les „Var­po“ ir „Ū­ki­nin­ko“ re­dak­ci­joms sa­vo „Sta­tra­šos ramš­čiuo­se“ (1890 me­tų mul­ti­fi­kuo­ta­me 4 pus­la­pių ra­šy­bos tai­syk­lių rin­ki­nė­ly­je) yra pa­siū­lęs Vin­cas Ku­dir­ka: „Sve­ti­mus var­dus ir pa­var­des ra­šo­me taip, kaip iš­ta­ria­me, o ka­bė­se pri­de­dam kaip ra­šo­ma tam ti­kro­je kal­bo­je: Liuis (Le­wes) Smails (Smi­les) ir t. t. At­mai­nos šių žo­džių: Liuis'o Smails'o, Liuis'ui Smails'ui ir t. t.“

Ta­čiau pra­kti­ko­je ne vi­si tų žur­na­lų bend­ra­dar­biai lai­kė­si to­kio siū­ly­mo: ra­šy­da­vo ar­ba ori­gi­na­lo, ar­ba su­lie­tu­vin­ta for­ma. Tais pa­čiais me­tais apie sve­ti­mų var­da­žo­džių var­to­ji­mą Jo­nas Jab­lons­kis ra­šė: „Ma­no nuo­mo­nė apie ši­tą da­ly­ką yra to­kia: su sve­ti­mų tau­tų var­dais tu­rė­tu­me taip elg­tis, kaip no­rė­tu­me, kad jos, t. y. sve­ti­mos tau­tos, elg­tų­si su mū­sų pa­čių var­dais. Sve­ti­mo kraš­to var­dai rei­kė­tų va­din­ti sa­vaip tik tuo­met, jei mū­sų žmo­nės bū­tų ti­krai pri­pra­tę prie to­kių ypa­tin­gų pa­va­di­ni­mų (Min­tau­ja=­Min­tau, Lie­po­jus=­Li­bau etc.).“ (J. Jab­lons­kio raš­tai I, K. 1932, p. 56.)

Prieš­ka­ri­nės ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­ko­tar­piu sve­tim­var­džių ra­šy­bo­je maž­daug ir bu­vo lai­ko­ma­si to­kių pri­nci­pų, bet di­des­nio vie­no­du­mo, kaip ir anks­čiau, ne­bu­vo: vie­ni dau­giau lai­kė­si ori­gi­na­lo tar­ties, ki­ti – ori­gi­na­lo for­mos. Ta­čiau so­viet­me­čiu bu­vo at­si­sa­ky­ta ra­šy­ti pa­gal ori­gi­na­lą, nes steng­ta­si anuo­me­ti­nės val­džios nu­ro­dy­mu dau­giau vi­sur (ne­išs­ki­riant nė ti­kri­nių žo­džių ra­šy­bos) sek­ti ru­sų pa­vyz­džiu. Be to, taip da­ry­ti pra­kti­niu at­žvil­giu bu­vo pa­pras­čiau ir pa­to­giau: ne­rei­kė­jo su­kti gal­vos, ypač ži­niask­lai­dos dar­buo­to­jams, dėl tar­ti­nės for­mos, nes ji bu­vo pa­tei­kia­ma ki­ri­li­ci­niais va­rian­tais ra­šy­ti­niuo­se, o pa­gal šiuos ir sa­ky­ti­niuo­se teks­tuo­se. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę ir nu­sto­jus la­bai žval­gy­tis į ru­siš­kuo­sius va­rian­tus bei nu­krei­pus di­des­nį žvilgs­nį į Va­ka­rų Eu­ro­po­je įsi­ga­lė­ju­sią pra­kti­ką, sve­ti­mus as­men­var­džius daž­niau im­ta ra­šy­ti ori­gi­na­lo for­ma. Ra­do­si ne­tgi su­per­pa­trio­tų, ku­rie pa­gal ru­siš­kos tar­ties va­rian­tus su­lie­tu­vin­tas as­men­var­džių for­mas ėmė lai­ky­ti bol­še­viz­mo at­gy­ve­no­mis, nors dau­ge­liu at­ve­jų tuo­se va­rian­tuo­se at­sis­pin­dė­jo ga­na tai­syk­lin­ga tar­tis.

Po­li­ti­nis atspalvis

Įsip­lies­kė gin­čai, sve­ti­mų ti­kri­nių var­dų, ypač pa­var­džių, ra­šy­mo prob­le­ma im­ta svars­ty­ti pe­rio­di­nė­je spau­do­je, ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos lai­do­se, pa­si­ro­dė net prof. Vin­co Ur­bu­čio dvi kny­ge­lės „Lie­tu­vių kal­bos iš­da­vys­tė“ (V., 2006, an­tras, iš­plės­tas lei­di­mas – 2007 m.) ir „Pa­var­džių pra­džia­moks­lis“ (V., 2010), taip pat Vy­tau­to Amb­ra­zo kny­ge­lė „Sve­ti­mų ti­kri­nių var­dų ra­šy­mas“ (V., 2008). Be to, ši prob­le­ma svars­ty­ta Kons­ti­tu­ci­nia­me Teis­me, Sei­me, šių me­tų bir­že­lio 30 die­ną or­ga­ni­zuo­tas net „įs­pė­ja­ma­sis mi­tin­gas lie­tu­vių kal­bai ap­gin­ti“. Į gin­čų ug­nį de­ga­mo­jo skys­čio ypač daug įpy­lė V. To­ma­ševs­kio, Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos ly­de­rio ir Sei­mo na­rio, iš­kel­tas rei­ka­la­vi­mas lie­tu­viš­kuo­se pa­suo­se var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti ne Lie­tu­vos vals­ty­bės, bet len­kiš­ku rai­dy­nu, tar­si len­kais sa­ve lai­kan­tys ar len­kiš­kai kal­ban­tys Lie­tu­vos žmo­nės ne­bū­tų šios vals­ty­bės pi­lie­čiai. Tai pa­pik­ti­no Lie­tu­vos įvai­ria­tau­čių pi­lie­čių da­lį, ir ling­vis­ti­nė prob­le­ma ta­po net aukš­čiau­sio­jo vals­ty­bi­nio ly­gio ins­tan­ci­jų svars­ty­mo ob­jek­tu, įgi­jo ne­pa­gei­dau­ti­ną po­li­ti­nį at­spal­vį.

Prie­ita net prie kraš­tu­ti­nu­mų, ku­rių, de­ja, ne­iš­ven­gė ir kai ku­rie mū­sų iš­ki­lūs kal­bi­nin­kai. Pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais, su­in­ten­sy­vė­jus po­lin­kiui, /y­pač pe­rio­di­nė­je spau­do­je, sve­ti­mus var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti pa­gal ori­gi­na­lą, to­kį ra­šy­mą im­ta va­din­ti „lie­tu­vių kal­bos iš­da­vys­te“. Ši­taip api­bū­din­ti as­men­var­džių ori­gi­na­lų ra­šy­mą bū­tų ga­li­ma ne­bent tu­rint gal­vo­je da­bar ne­re­tai ži­niask­lai­do­je pa­si­tai­kan­čius at­ve­jus, kai adap­tuo­jant len­kų, ru­sų ir ki­tų flek­si­nių kal­bų as­men­var­džius ne­pri­de­da­mos lie­tu­viš­kos ga­lū­nės (pa­vyz­džiui, „skai­čiau Sa­fa­re­vič straips­nį“, „ne­su­tin­ku su Us­pas­kich nuo­mo­ne“ ir pan.). Ši­taip ar­do­me lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos mor­fo­lo­gi­jos ir sin­tak­sės sis­te­mą.

Ką rei­kė­tų daryti

Ka­dan­gi da­bar dau­giau­sia gin­či­ja­ma­si dėl pa­var­džių ra­šy­mo pa­suo­se, to­liau tik apie tai ir kal­bė­siu. Juo­lab kad čia glau­džiau­siai su­si­sie­ja kal­bi­niai ir ne­kal­bi­niai, as­me­ni­niai in­te­re­sai, ku­rių ne­ga­li­ma vi­siš­kai ig­no­ruo­ti ir nuo ku­rių jau ne­ga­li vi­siš­kai at­si­ri­bo­ti aukš­čiau­sio­jo lyg­mens vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos, tarp jų ir Sei­mas.

Ta­čiau Sei­me ne­tu­rė­tų bū­ti svars­to­mi at­ski­rų jo na­rių pa­teik­ti ra­šy­bos ar ki­ti su kal­bos nor­mi­ni­mu su­si­ję pro­jek­tai, nes tam yra su­da­ry­ta VLKK. Ji ex officio pri­va­lo reng­ti ir svars­ty­ti to­kius pro­jek­tus, pri­rei­kus pa­si­telk­da­ma ir ko­mi­si­jai ne­prik­lau­san­čius kal­bi­nin­kus, šios sri­ties spe­cia­lis­tus ar / ir kal­bos da­ly­kus iš­ma­nan­čius ki­tų sri­čių moks­li­nin­kus. Sei­mo už­da­vi­nys yra tik ap­ro­buo­ti sa­vo pa­ties su­da­ry­tos ko­mi­si­jos nu­ta­ri­mus.

Tu­rė­da­mas gal­vo­je tai, kad sve­ti­mų as­men­var­džių ra­šy­ba pa­suo­se dar nu­ma­ty­ta svars­ty­ti Sei­mo ru­dens se­si­jo­je, no­rė­čiau iš­sa­ky­ti ir sa­vo nuo­mo­nę tuo klau­si­mu, ne­pre­ten­duo­da­mas į ne­klys­tan­čių­jų au­reo­lę.

Ma­nau, kad pa­suo­se ir jais be­si­re­mian­čiuo­se ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se as­mens var­dą ir pa­var­dę de­rė­tų ra­šy­ti lai­kan­tis to­kių pri­nci­pų: 1) žiū­rė­ti, kaip as­muo bu­vo įvar­dy­tas jo gi­mi­mo, san­tuo­kos liu­di­ji­muo­se ir ypač pa­se (jei­gu jis tu­rė­tas); 2) at­siž­velg­ti į as­mens no­rą ar ne­no­rą iš­lai­ky­ti anks­tes­niuo­se už­ra­šy­tas var­do ir pa­var­dės for­mas.

Re­mian­tis šiais pri­nci­pais, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čių pa­suo­se ir pa­gal juos ra­šo­muo­se ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se pir­miau­sia tu­rė­tų bū­ti ra­šo­mos lie­tu­vių kal­bos rai­dy­nu prie lie­tu­vių kal­bos fo­ne­ti­nės bei mor­fo­lo­gi­nės sis­te­mos adap­tuo­tos sve­ti­mos var­do ir pa­var­dės for­mos (jei­gu jas ga­li­ma adap­tuo­ti). Po šių, as­me­niui pa­gei­dau­jant, lenk­ti­niuo­se skliaus­tuo­se pa­tei­kia­mos ori­gi­na­lio­sios ly­tys, pa­vyz­džiui, Jo­nas Ja­cuns­kas (Jan Ja­cuns­ki), Er­nes­tas Fren­ke­lis (Ernst Fraen­kel), Va­le­ri­jus Iva­no­vas (Va­le­rij Iva­nov) ir pan. (Bū­tų ga­li­ma ori­gi­na­lo for­mas iš­spaus­din­ti ir smul­kes­niu šrif­tu.) Ta­čiau mo­te­rų pa­var­des, ypač tų kal­bų, ku­rio­se jos su­tam­pa su vy­rų pa­var­dė­mis, nes daž­nu at­ve­ju ne­įma­no­ma nu­sta­ty­ti, ar tai mer­gau­ti­nė ar ve­dy­bi­nė for­ma (pa­vyz­džiui, An­ge­la Mer­kel, Cris­tia­ne Schil­ler, He­len Myers), te­ga­li­ma tik­tai per­ra­šy­ti lie­tu­viš­ku rai­dy­nu.

Toks dve­jo­pas ra­šy­mas ne­tu­rė­tų su­kel­ti prie­kaiš­tų, nes jis tu­ri jau šim­ta­me­tę tra­di­ci­ją, ne­re­tai pra­kti­kuo­ja­mas moks­li­nė­je li­te­ra­tū­ro­je, pe­rio­di­nė­je spau­do­je. Ta­čiau sek­ti da­bar­ti­niu lat­vių pa­vyz­džiu, t. y. ra­šy­ti adap­tuo­tą (su­lie­tu­vin­tą) var­do ir pa­var­dės for­mą pa­so pra­džio­je, pir­ma­ja­me la­pe, o ori­gi­na­lią­ją – to­li­mes­nia­me pus­la­py­je, ne­rei­kė­tų, nes tai pra­kti­ko­je su­kel­tų pa­inia­vos (jos, re­gis, jau yra pa­ty­rę pa­tys lat­viai).

Ži­no­ma, ši­taip dve­jo­piš­kai pa­suo­se ra­šant sve­ti­mus as­men­var­džius taip pat ga­li kil­ti įvai­rių ne­aiš­ku­mų ir tam ti­krais at­ve­jais ras­tų­si iš­im­čių. Ta­čiau tai de­ta­liai tu­ri bū­ti svars­to­ma VLKK po­sė­džiuo­se, o ne Sei­me. Da­bar jau tiek daug pri­ra­šy­ta ir pri­kal­bė­ta apie ne­lie­tu­viš­kų as­men­var­džių ra­šy­mą, jog da­ro­si kok­tu skai­tant šios rū­šies raš­lia­vų ir klau­sant to­kių ple­pa­lų.

Ka­dan­gi dėl sve­ti­mų as­men­var­džių ra­šy­mo, kaip mi­nė­ta, esa­ma ne­su­ta­ri­mo net tarp iš­ki­les­nių­jų lie­tu­vių kal­bi­nin­kų, bū­tų tiks­lin­ga VLKK or­ga­ni­zuo­ti iš­plės­ti­nį sa­vo po­sė­dį, o gal ir pla­tes­nį kal­bi­nin­kų pa­si­ta­ri­mą, kur bū­tų iš­dis­ku­tuo­ta var­dų ir pa­var­džių ra­šy­ba lie­tu­viš­kuo­se pa­suo­se. Į to­kį po­sė­dį ar pa­si­ta­ri­mą tu­rė­tų bū­ti pa­kvies­ti ir skir­tin­gų pa­žiū­rų at­sto­vai, ga­lin­tys teo­riš­kai, be po­li­ti­nio pa­mu­ša­lo, pa­grįs­ti vie­no­kio ar ki­to­kio ra­šy­mo pri­nci­po tin­ka­mu­mą. Taip gal bū­tų pa­da­ry­tas ga­las ne­si­liau­jan­tiems gin­čams dėl var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo pa­suo­se ir ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se.