Kad išliktų lietuvių tauta – reikia naujo tikslo
Ko­kia mū­sų ša­lies at­ei­tis – plauk­ti pa­sro­viui ar kuo nors iš­sis­kir­ti? Kaip pa­žy­mė­jo dis­ku­si­jos ve­dė­jas Žy­gi­man­tas Pa­vi­lio­nis, kai Lie­tu­va tu­rė­jo vi­zi­jų – at­kur­ti Ne­prik­lau­so­my­bę, įsto­ti į NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­gą, sie­kė ir pa­sie­kė tiks­lus, kei­tė pa­sau­lį. O kaip yra da­bar – ar tu­ri­me tiks­lų, vi­zi­jų?

Klu­bas „Res Pub­li­ca“ su­ren­gė dis­ku­si­ją te­ma „Šimt­me­čiui ar­tė­jant – ar tu­ri­me Lie­tu­vos vi­zi­ją?“ su žmo­nė­mis, ku­rie ve­dė lais­vės ke­liu ir to­liau kas­dien ją puo­se­lė­ja: pir­muo­ju at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos va­do­vu pro­fe­so­riu­mi Vy­tau­tu Lands­ber­giu, ar­chi­tek­tu, gru­pės „An­tis“ ly­de­riu Al­gir­du Kauš­pė­du bei vie­šų­jų ry­šių eks­per­tu My­ko­lu Kat­ku­mi. Po­kal­bį ve­dė Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius ypa­tin­giems pa­ve­di­mams (Ry­tų kai­my­nys­tei) Ž. Pa­vi­lio­nis. „Iš­lie­ka tau­tos, ku­rios tu­ri vi­zi­jas, stra­te­gi­jas, – sa­kė jis. – Jei mes ne­tu­rė­si­me žmo­nės vie­ni­jan­čios idė­jos, bus ne kas.“

Rem­ti, o ne niekinti

V. Lands­ber­gis, pri­si­mi­nęs pra­ei­tį ir kaip bu­vo at­ku­ria­ma Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė, sa­kė, kad da­bar vėl tu­ri­me at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ar ži­no­me, dėl ko gy­ve­na­me, ko­kia bu­vi­mo pra­smė, koks pa­grin­di­nis bend­ra­sis tiks­las, ku­ris mū­sų at­ei­tį pa­da­ry­tų la­biau už­ti­krin­tą, ge­res­nę. „Ge­res­nę ne di­des­nės pi­ni­gi­nės, bet mo­ra­li­ne pra­sme, – pa­tiks­li­no. – Ma­nau, tiks­las ga­lė­tų bū­ti la­bai pa­pras­tas – tu­rė­ti žmo­niš­ką gy­ve­ni­mą sa­vo ša­ly­je. Tai ne apie pa­ja­mų kie­kį, bet apie žmo­nių san­ty­kius.“

Profesorius Vytautas Landsbergis.

V. Lands­ber­gis klau­sė, ar šiuo me­tu tar­pu­sa­vio san­ty­kiai žmo­niš­ki, ar vie­ni į ki­tus žiū­ri­me kaip į bro­lius, gal­būt klys­tan­čius ar nu­si­kals­tan­čius, ar ku­ria­me tik in­di­vi­dų, pa­da­riu­sių kar­je­rą, be­si­pui­kuo­jan­čių bliz­gan­čiuo­se žur­na­luo­se, is­to­ri­jas. Pa­sak pro­fe­so­riaus, žmo­niš­ką gy­ve­ni­mą su­tei­kia at­jau­čian­ti šir­dis. V. Lands­ber­gis svars­tė: „Ar tu­ri­me ge­ros va­lios siek­ti, kad ap­link mus bū­tų ge­riau? Ar pa­de­da­me, par­emia­me, pa­gy­do­me, pa­drą­si­na­me, o ne nie­ki­na­me, ty­čio­ja­mės, iš­kel­da­mi sa­ve aukš­čiau ki­tų? Gal­vo­ki­me apie žmo­niš­ko gy­ve­ni­mo pri­nci­pus ir ar ga­li­me tu­rė­ti tiks­lą Lie­tu­vo­je su­kur­ti žmo­niš­ką gy­ve­ni­mą. To­kį, kad ne tik kad nu­teis­tu­me ko­rum­puo­tus val­di­nin­kus, bet kad ko­rup­ci­ja bū­tų gė­din­gas da­ly­kas, jog bū­tų gė­da im­ti ką nors sve­ti­mą, vog­ti iš sa­vo ša­lies. Jei to pa­siek­si­me, ir bus žmo­niš­kas gy­ve­ni­mas.“

Diskutavo (iš kairės): architektas ir grupės "Antis" lyderis Algirdas Kaušpėdas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus ir Lietuvos ambasadorius ypatingiems pavedimams (Rytų kaimynystei) Žygimantas Pavilionis.

Pi­lis pa­na­ši į be­dan­tę burną

Ž. Pa­vi­lio­nis tei­gė, kad da­bar si­tua­ci­ja to­kia, jog tu­ri­me ne tik iš­orės prieš­ų, bet ir vi­di­nių. Jis sa­kė: „Post­mo­der­nus pa­sau­lis yra la­bai su­dė­tin­gas.“ Ir siū­lė stra­te­gi­ją, ku­rią ga­li­ma bū­tų pa­va­din­ti: „Aš ne­sik­laup­siu. Aš stip­rus“ Tai sie­kis, kad žmo­gus ne­sik­laup­tų prieš ko­rup­ci­ją, ne­tei­sy­bę, al­ko­ho­lį...

M. Kat­kus mi­nė­jo Es­ti­jos pa­vyz­dį. Tai ma­žes­nė už Lie­tu­vą ša­lis, ir gy­ven­to­jų tu­rin­ti ma­žiau. „Es­tai kar­tais mąs­to par­adok­sa­liai, bet man tai pa­tin­ka“, – sa­kė jis. M. Kat­kui pa­ti­ko idė­ja, kaip es­tai su­ma­nė pa­da­ry­ti, kad jų bū­tų tar­si dau­giau. Jie su­da­rė ga­li­my­bę gau­ti skait­me­ni­nę Es­ti­jos pi­lie­ty­bę. Elek­tro­ni­nė pi­lie­ty­bė jos tu­rė­to­jui su­tei­kia prie­igą prie pa­slau­gų, ku­rio­mis nau­do­ja­si es­tai. Skait­me­ni­niai Es­ti­jos gy­ven­to­jai ga­li at­si­da­ry­ti ban­ko sąs­kai­tą, vos per vie­ną die­ną pra­dė­ti čia vers­lą, vir­tua­liai pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tus, pa­tvir­tin­ti jų ti­kru­mą, val­dy­ti bend­ro­vę iš bet ku­rios pa­sau­lio da­lies, at­lik­ti fi­nan­si­nes ope­ra­ci­jas ir pa­na­šiai. Pro­jek­tas su­lau­kė sėk­mės. Es­ti­jos e-pi­lie­čių iš tie­sų pra­dė­jo spar­čiai dau­gė­ti.

Architektas ir grupės "Antis" lyderis Algirdas Kaušpėdas.

A. Kauš­pė­das ma­no, kad kiek­vie­nas žmo­gus pats tu­rė­tų nu­ma­ty­ti tiks­lą, kaip to­bu­lė­ti, tap­ti ge­res­niu, o lo­zun­gi­niai tiks­lai jam pri­me­na pra­ei­tį. Pa­tį ar­chi­tek­tą do­mi­na sie­kis at­sta­ty­ti Vil­niaus aukš­tu­ti­nės pi­lies komp­lek­są. Da­bar­ti­nė Ge­di­mi­no pi­lis jam ke­lia sa­vo­tiš­kų aso­cia­ci­jų. „Žmo­nės, at­si­mer­ki­te, juk tai – be­dan­tė bur­na virš mies­to, griu­vė­siai, – sa­kė jis. – To­kie pa­tys griu­vė­siai yra mū­sų gal­vo­se.“

A. Kauš­pė­das tei­gė, kad iš es­mės eg­zis­tuo­ja dvi stra­te­gi­jos: vie­na va­di­na­si iš­gy­ve­ni­mo, ki­ta – gy­ve­ni­mo. „Pir­mo­ji reak­ty­vi. Tai stra­te­gi­ja, ku­ri, ga­li­ma sa­ky­ti, bū­din­ga zui­kiams, mo­kan­ti, kaip pa­sis­lėp­ti krū­muo­se, ne­iš­kiš­ti au­sų, kad kas nors ne­pa­ma­ty­tų ir už jų ne­pa­trauk­tų, – dės­tė gru­pės „An­tis“ ly­de­ris. – Ši stra­te­gi­ja – au­kos. Ji par­em­ta bai­me, prie­var­ta, ki­tų kal­ti­ni­mu, ko­pi­ja­vi­mu, pri­klau­so­my­be nuo ko nors – al­ko­ho­lio, ko­kios nors gru­pės, par­ti­jos ir taip to­liau. O gy­ve­ni­mo tiks­las – kuo dau­giau tu­rė­ti: na­mą, ma­ši­ną... „

Pa­sak A. Kauš­pė­do, ki­ta stra­te­gi­ja – gy­ve­ni­mo, tai lais­vės, drą­sos, at­vi­ru­mo, bu­vi­mo bend­ruo­me­nė­je, kū­ry­bos. „Ei­ti, kur­ti, klys­ti, pa­si­tai­sy­ti ir ei­ti to­liau, – var­di­jo jis. – To­kia stra­te­gi­ja – ly­de­rio.“ A. Kauš­pė­das sa­kė Lie­tu­vo­je ma­tan­tis daug au­kos stra­te­gi­jos po­žy­mių, ir ma­žai – ly­de­rio. Nors bū­tent pa­sta­ro­sios da­bar rei­kė­tų la­biau­siai. Vy­tį jis va­di­no ti­kruo­ju ly­de­rys­tės ženk­lu.

Diskusijos dalyviai.

Su­sve­ti­mė­ju­si valdžia

Vie­nas dis­ku­si­jų klu­bo da­ly­vių at­krei­pė dė­me­sį, kad at­kū­rus ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, žmo­nių iš­rink­ta val­džia bu­vo sa­va, bet da­bar ji ati­to­lu­si nuo žmo­nių, su­sve­ti­mė­ju­si.

„Tai bu­vo ypa­tin­gi lai­kai, kai ne­bu­vo at­otrū­kio tarp val­džios ir žmo­nių, ku­rie ją iš­rin­ko. Jie net be­gink­liai ėjo gin­ti tą val­džią – kad iš­lik­tų, ta­da bu­vo svar­bi mū­sų bū­tis su lais­vai pa­si­rink­tu ke­liu, nes iš mū­sų no­rė­ta ati­mti“, – 1990 ko­vo ir 1991 me­tų sau­sio įvy­kius pri­mi­nė V. Lands­ber­gis. Jis sa­kė, kad anuo­met ry­šys tarp val­džios ir ją iš­rin­ku­sių žmo­nių bu­vo su­pran­ta­mas ir gy­vas. Vė­liau, pa­sak pro­fe­so­riaus, pra­si­dė­jo nuo­dų la­ši­ni­mas. Tai yra bu­vo sklei­džia­mas ne­pa­si­ti­kė­ji­mas tarp žmo­nių ir val­džios. O ir ji sa­vo vei­ki­mu pra­dė­jo kel­ti abe­jo­nių. V. Lands­ber­gis iro­ni­za­vo, kad da­bar žmo­nės vie­ną die­ną val­džią iš­si­ren­ka, ki­tą die­ną jau pra­de­da ją keik­ti.

„Dau­ge­lis ei­nan­čių­jų į val­džią sie­kia tvar­ky­ti sa­vo in­te­re­sus, o ne tar­nau­ti. Kai iš tie­sų bu­vi­mas val­džio­je vi­siems aso­ci­juo­sis su tar­na­vi­mu žmo­nėms, kad tai yra la­bai gar­bin­ga par­ei­ga, kai pa­siek­si­me to­kį ly­gį, ta­da ne­be­bus su­sve­ti­mė­ji­mo“, – nuo­mo­nę sa­kė A. Kauš­pė­das. M. Kat­kus pa­žy­mė­jo, kad la­bai svar­bu at­kur­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi ir sa­vo vals­ty­be.