K. Zikaras: kaip istorija tampa propagandos įrankiu
Ma­ni­pu­liuo­jant is­to­ri­niais fak­tais ir įvy­kiais, nau­do­jan­tis vi­suo­me­nės ži­nių spra­go­mis, men­ki­nant mū­sų is­to­ri­ją ga­li bū­ti sie­kia­ma ša­lies gy­ven­to­jus pa­vers­ti ne­lo­ja­lius sa­vo vals­ty­bei. Tai at­ve­ria erd­vę ne­drau­giš­kų ša­lių te­ri­to­ri­nėms pre­ten­zi­joms, pa­si­tei­si­nant pa­sau­lio bend­ruo­me­nei „gi­mi­niš­kų tau­tų“ prob­le­mų spren­di­mu.

„Prie­šiš­kos pro­pa­gan­dos vie­nas svar­biau­sių tiks­lų – pa­da­ry­ti ki­tos vi­suo­me­nės žmo­nes ma­žiau pi­lie­tiš­kus ir kar­tu pa­vers­ti juos ki­tos vals­ty­bės sim­pa­ti­kais, re­mian­čiais ne sa­vo, bet ki­tą ša­lį. Tai yra ke­lias į va­lios prieš­in­tis pa­lau­ži­mą ga­li­mo konf­lik­to at­ve­ju. Sta­li­nas yra pa­sa­kęs, kad no­rint su­nai­kin­ti tau­tą rei­kia su­nai­kin­ti jos di­džia­vi­mą­si sa­vo pra­ei­ti­mi“, - in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ tvir­ti­no ka­ro is­to­ri­kas Ka­ro­lis Zikaras.

Pro­pa­gan­da kaip reklama

- Kas tie in­for­ma­ci­niai ka­rai ir in­for­ma­ci­nė įta­ka?

- Pa­grin­di­niai jos tiks­lai – pa­veik­ti spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­są, pa­lauž­ti va­lią prieš­in­tis ir įtvir­tin­ti sa­vo įta­ką. Jei ko­kia vals­ty­bė tu­ri ne­ge­rų ke­ti­ni­mų ki­tos vals­ty­bės at­žvil­giu, to­kių tiks­lų ir sie­kia­ma.

In­for­ma­ci­nio ka­ro są­vo­ka at­si­ra­do XX am­žiaus pa­bai­go­je, kai tech­ni­nės ga­li­my­bės lei­do veik­ti ma­ses ir ki­lo tam po­rei­kis. Anks­čiau už­tek­da­vo pa­veik­ti spren­di­mus pri­iman­tį po­li­ti­nį eli­tą, o da­bar sie­kia­ma da­ry­ti įta­ką ma­sėms, nes jos iš­ren­ka spren­di­mus pri­iman­čius at­sto­vus. Va­di­na­si, vi­suo­me­nę rei­kia su­skal­dy­ti į at­ski­ras gru­pes pa­gal skir­tin­gą kul­tū­ri­nį, so­cia­li­nį kon­teks­tą, men­ta­li­te­tą ir pan. bei veik­ti jas at­ski­rai. Tai la­bai pri­me­na rek­la­mos in­dus­tri­jos veik­lą - orien­tuo­ja­ma­si pa­gal am­žiaus gru­pes, so­cia­li­nius, et­ni­nius, re­li­gi­nius ir ki­tus po­žy­mius.

- Kal­ba­te, kad in­for­ma­ci­nia­me ka­re ak­ty­viai nau­do­ja­ma­si is­to­ri­ja. Ko­kiu bū­du?

- Vie­nas svar­biau­sių prieš­iš­kos pro­pa­gan­dos tiks­lų – pa­da­ry­ti ki­tos vi­suo­me­nės žmo­nes ma­žiau pi­lie­tiš­kus ir kar­tu pa­vers­ti juos ki­tos vals­ty­bės sim­pa­ti­kais. Tai ke­lias į va­lios prieš­in­tis pa­lau­ži­mą ga­li­mo konf­lik­to at­ve­ju. For­muo­jant nuo­mo­nę apie ko­kius nors po­li­ti­nius įvy­kius sie­kia­ma grei­to po­vei­kio, vei­kiant per is­to­ri­ją - il­ga­lai­kio efek­to, nes kiek­vie­nos ša­lies, kiek­vie­nos tau­tos sa­vi­vo­ka re­mia­si į is­to­ri­ją. Jei no­ri­ma, kad ša­lies gy­ven­to­jai ne­bū­tų lo­ja­lūs sa­vo vals­ty­bei, te­rei­kia men­kin­ti jų is­to­ri­ją ir taip „išp­lau­ti“ iden­ti­te­tą. Re­gis, dar Sta­li­nas yra pa­sa­kęs, kad no­rint su­nai­kin­ti tau­tą rei­kia su­nai­kin­ti jos di­džia­vi­mą­si sa­vo pra­ei­ti­mi.

Ukrai­no­je smar­kiai vei­kia­ma bū­tent is­to­ri­jos te­ma, sie­kia­ma „išp­lau­ti“ vals­ty­bin­gu­mo tra­di­ci­ją. Taip vals­ty­bės idė­ja aps­kri­tai tam­pa ne­beaiš­ki. Re­zul­ta­tas ap­čiuo­pia­mas - ne­ma­ža da­lis Ukrai­nos vi­suo­me­nės ne­sup­ran­ta, ko­dėl ta vals­ty­bė jiems rei­ka­lin­ga. Tas pat, ma­nau, ga­na ak­ty­viai da­ro­ma ir Lie­tu­vo­je. Ga­li­ma pa­sa­ky­ti dar dau­giau: ne­ma­ža da­lis to­kių te­mų „su­kal­tos“ XIX am­žiu­je ca­ri­nės is­to­riog­ra­fi­jos, kai bu­vo tvir­ti­na­ma, kad čia - ne Lie­tu­va, o „Va­ka­rų Ru­sia“. Taip bu­vo „išp­lau­na­mas“ lie­tu­viš­ku­mas (jį mes sie­ja­me su sa­vo vals­ty­bin­gu­mo tra­di­ci­ja), sie­kia­ma, kad Lie­tu­va nie­ka­da ne­beat­gim­tų ir iš­lik­tų kaip Ru­si­jos da­lis.

Klas­to­tėms - šimtmečiai

- Kaip kon­kre­čiai pro­pa­gan­dai nau­do­ja­mi is­to­ri­niai fak­tai?

- Ga­li­me pa­nag­ri­nė­ti, iš kur ki­lo, tar­ki­me, pa­mėg­tos ma­ni­pu­lia­ci­jos, esą di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai Al­gir­das, Vy­tau­tas, net Ge­di­mi­nas ir Min­dau­gas iš tie­sų bu­vo „ru­sai“, šian­dien - gal „bal­ta­ru­siai“. Kai XVI am­žiu­je, mi­rus Žy­gi­man­tui Au­gus­tui, bai­gė­si Jo­gai­lai­čių-Ge­di­mi­nai­čių di­nas­ti­ja, Mask­vą tuo me­tu val­dęs Iva­nas Rūs­tu­sis sie­kė Lie­tu­vos sos­to. Vie­nam vie­nuo­ly­nui jis už­sa­kė me­traš­tį, ku­ria­me bu­vo par­ašy­ta, kad di­džių­jų ku­ni­gaikš­čių di­nas­ti­jos pra­di­nin­kas Ge­di­mi­nas - ru­sas, Riu­ri­ko (Ru­si­jos ca­rų pro­tė­vio) pa­li­kuo­nis, kaip ir Iva­nas Rūs­tu­sis. Va­di­na­si, di­nas­ti­ja ta pa­ti, Mask­vos val­do­vas ga­li pre­ten­duo­ti į Lie­tu­vos sos­tą. Tie­sa, tuo me­tu su­ma­ny­mas ne­pa­vy­ko, nes Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ba­jo­rai nu­spren­dė, kad ka­ra­lius bus ren­ka­mas, bet me­traš­tis li­ko. Juo, kaip „au­ten­tiš­ku“ šal­ti­niu, su­kur­tu XVI am­žiu­je, ta­čiau kal­ban­čiu apie XIII-XIV am­žiaus įvy­kius, rė­mė­si Ru­si­jos, o pa­sta­ruo­ju me­tu - ir Bal­ta­ru­si­jos is­to­riog­ra­fi­ja.

- Ko­kia is­to­ri­nės pro­pa­gan­dos „ži­nia“ šiuo me­tu es­ka­luo­ja­ma pla­čiau­siai?

- Prieš ke­le­rius me­tus vi­rė ir la­bai pla­čiai bu­vo vie­ši­na­mos aka­de­mi­nės dis­ku­si­jos - ne­no­riu pa­sa­ky­ti, kad tai bū­ti­nai koor­di­nuo­ta ope­ra­ci­ja, bet to­kiais da­ly­kais nie­ka­da ne­pra­lei­džia­ma pro­gos pa­si­nau­do­ti, – esą mū­sų vals­ty­bin­gu­mas tu­rė­tų bū­ti sie­ja­mas tik su XX am­žiaus Res­pub­li­ka, jo­kiu bū­du ne su Lie­tu­vos Di­džią­ja Ku­ni­gaikš­tys­te, nes tar­si abe­jo­ti­na, kiek ten bu­vo lie­tu­vy­bės. Žiū­rint is­to­riš­kai, tai ne­tie­sa. An­tra, la­bai par­an­ku mū­sų opo­nen­tams.

Iš tie­sų tar­pu­ka­rio Lie­tu­va ne­su­kū­rė vals­ty­bės, ji bu­vo at­kur­ta, tai ir dek­la­ruo­ta. Vals­ty­bės sim­bo­lis Vy­tis – tas pats ženk­las, ži­no­mas nuo Žal­gi­rio mū­šio. Dar vie­nas la­bai su­bti­lus da­ly­kas – jei at­si­sa­ko­me vi­du­ram­žių Lie­tu­vos, tu­rė­tu­me at­si­sa­ky­ti ir Vil­niaus, nes to­kiu at­ve­ju jis mums ne­prik­lau­so.

2011 me­tais į Vil­nių at­vy­kęs ži­no­mas Krem­liaus po­li­ti­kas Dmi­tri­jus Ro­go­zi­nas pri­sta­tė sa­vo kny­gą „Ba­ro­nas Žol­to­kas“. Jo­je tei­gia­ma, kad Lie­tu­vos ba­jo­rai – D. Ro­go­zi­no pro­tė­viai, o vie­nas jų bu­vęs ar­ti­mas Vy­tau­to Di­džio­jo bend­ra­žy­gis, kar­tu ko­vę­sis Žal­gi­rio mū­šy­je. Per kny­gos pri­sta­ty­mą bu­vo pa­tei­kia­ma ta pa­ti ži­nia: ru­sai ir lie­tu­viai is­to­riš­kai iš­vien kau­da­vo­si su bend­rais prieš­ais, bet tar­pu­sa­vy­je nie­ka­da ne­ka­ria­vo. Esą XX am­žiu­je bu­vo men­kas epi­zo­das, kai ap­si­py­ko­me, ta­čiau bend­rų ko­vų šimt­me­čiai vis­ką at­sve­ria. Taip, ma­nau, są­mo­nin­gai pa­si­nau­do­ta vi­suo­me­nė­je eg­zis­tuo­jan­čio­mis is­to­ri­jos ži­nių spra­go­mis: dau­ge­lis nė ne­ži­no, kad nuo XV iki XVII am­žiaus vi­du­rio su Mask­va ka­ria­vo­me dau­gy­bę ka­rų.

Per taip pa­teik­tą is­to­ri­jos trak­ta­vi­mą mums ir svar­biau­sia - vi­sam li­ku­siam pa­sau­liui ban­do­ma par­ody­ti, kad lie­tu­viai ir ru­sai iš es­mės yra gi­mi­nin­gos tau­tos. Jei su­sik­los­ty­tų geo­po­li­ti­nės ap­lin­ky­bės, lei­džian­čios mus oku­puo­ti ar at­plėš­ti tam ti­kras te­ri­to­ri­jas, tarp­tau­ti­nei bend­ruo­me­nei bū­tų par­eng­ta ži­nia: nie­ko bai­saus, jie ir­gi be­veik ru­sai, is­to­riš­kai tu­ri­me bū­ti vie­no­je vals­ty­bė­je.

Dir­va te­ri­to­ri­nėms pretenzijoms

- Ar to­kiu kon­teks­tu ga­li bū­ti ren­gia­ma dir­va te­ri­to­ri­nėms pre­ten­zi­joms?

- Te­ri­to­ri­niai klau­si­mai yra po­li­ti­niai ir la­bai aiš­kiai ap­čiuo­pia­mi, o per is­to­ri­ją jais leng­vai ga­li­ma ma­ni­pu­liuo­ti. In­for­ma­ci­nes ope­ra­ci­jas pa­pras­tai sten­gia­ma­si grįs­ti ne ar­gu­men­tais, bet emo­ci­jo­mis, nes di­džio­ji da­lis vi­suo­me­nės per jaus­mus la­biau pa­vei­kia­ma.

Jei kal­bė­tu­me apie te­ri­to­ri­nių pre­ten­zi­jų kons­tra­vi­mą per is­to­ri­ją (tvir­ti­nant, kad da­bar­ti­nių lie­tu­vių pro­tė­viai nie­kaip ne­su­si­ję su Lie­tu­vos Di­džią­ja Ku­ni­gaikš­tys­te, nes ją su­kū­rė ne jie, o bal­ta­ru­siai), Vil­nius da­bar tu­rė­tų pri­klau­sy­ti ne Lie­tu­vai, bet Aliak­sand­ro Lu­ka­šen­kos re­ži­mui. Be­je, ši­taip šne­ka daug kas Bal­ta­ru­si­jo­je, taip pat ir kai ku­rie Ru­si­jos vei­kė­jai. Tai lei­džia da­ry­ti prie­lai­dą, kad, ne­pai­sant da­bar­ti­nė­je po­li­ti­ko­je kons­truo­ja­mos si­tua­ci­jos, esą A. Lu­ka­šen­ka ne­va šiek tiek opo­nuo­ja Krem­liui, vis dėl­to vei­kia­ma ran­ka ran­kon, su­ku­riant ki­to­kią re­gi­my­bę ir pa­lie­kant Mask­vai dip­lo­ma­ti­nio ma­nev­ro lais­vę. Tai pa­ste­bi­ma nag­ri­nė­jant, kaip de­ri­na­mi tam ti­kri is­to­ri­jos na­ra­ty­vai. Pa­vyz­džiui, Vla­di­mi­ras Ži­ri­novs­kis – ru­sų po­li­ti­kas na­cio­na­lis­tas – tei­gia, jog Vil­nius tu­rė­tų pri­klau­sy­ti A. Lu­ka­šen­kai, nes tai is­to­ri­nės bal­ta­ru­sių že­mės. Ru­sų na­cio­na­lis­tų po­zi­ci­ja su­tam­pa su bal­ta­ru­sių na­cio­na­lis­tų po­zi­ci­ja: nors kar­tais jie tu­ri ko ne­pa­si­da­ly­ti ir konf­lik­tuo­ja, to­kiais stra­te­gi­niais klau­si­mais su­ta­ria.

Ki­tas te­ri­to­ri­nis klau­si­mas ir­gi grin­džia­mas pseu­dois­to­ri­jos tei­gi­niais, tai – Klai­pė­da. Kaip Ru­si­jos vie­šo­jo­je erd­vė­je dek­la­ruo­ja tam ti­kri „au­to­ri­te­tai“, is­to­riš­kai Klai­pė­da ne­va nie­ka­da ne­prik­lau­sė Lie­tu­vai, nes ten – vo­kie­čių že­mės. Per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ru­sai sa­vo ka­rei­vių krau­ju ją už­ka­ria­vo – va­di­na­si, tai tro­fė­jus. Kons­truo­ja­mas na­ra­ty­vas, esą Lie­tu­va tu­rė­tų bū­ti dė­kin­ga Sta­li­nui. Ne­va jis taip my­lė­jo lie­tu­vius, kad tuo­met, kai Lie­tu­va "lais­va­no­riš­kai" įsto­jo į So­vie­tų Są­jun­gą, lyg ko­kią ves­tu­vių do­va­ną įtei­kė ir Vil­nių, ir Klai­pė­dą. Krem­liaus pro­pa­gan­da tvir­ti­na, jog iki tol Klai­pė­da nie­ka­da Lie­tu­vai ne­prik­lau­sė, ig­no­ruo­ja­mas fak­tas, kad Lie­tu­vai Klai­pė­da pri­klau­sė nuo 1923 me­tų.

La­bai gai­la, bet is­to­ri­jos, kaip už­sie­nio po­li­ti­kos sver­to, nau­do­ji­mas Ru­si­jo­je ta­po la­bai po­pu­lia­ria ir pla­čiai tai­ko­ma prie­mo­ne, nors de­mo­kra­ti­nė­se vals­ty­bė­se to se­niai ne­be­da­ro­ma.

Nau­ja idėja

- Ar ke­lio ma­ni­pu­liuo­ti istorija kar­tais ne­at­ve­ria pa­tys lie­tu­viai, pa­vyz­džiui, ne­re­tai ne­igia­mai kal­ban­tys bu­vu­sios są­jun­gos su Len­ki­ja, sa­vo stra­te­gi­ne par­tne­re, at­žvil­giu, ga­na prieš­iš­kai ver­ti­nan­tys len­kus is­to­ri­nia­me kon­teks­te ir pa­na­šiai?

- Žvel­giant glo­ba­liai, pa­go­niš­ka Lie­tu­va var­giai ga­lė­jo, lyg ko­kia Ja­po­ni­ja, iš­lik­ti kul­tū­riš­kai au­ten­tiš­ka. Pa­ga­liau vis tiek bū­tų te­kę rink­tis Ry­tus ar­ba Va­ka­rus. Len­ki­ja - tas šal­ti­nis, iš ku­rio mes, kaip is­to­ri­jos su­bjek­tas, pa­si­sė­mė­me va­ka­rie­tiš­ku­mo: at­me­tė­me jį, kai bu­vo jė­ga ki­ša­mas kry­žiuo­čių-ka­la­vi­juo­čių, bet sa­vo va­lia pe­rė­mė­me iš kai­my­nų. Nuo to lai­ko len­kai Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je pra­dė­jo vai­din­ti są­jun­gi­nin­kų vaid­me­nį. San­ty­kiai bu­vo ir ge­res­ni, ir blo­ges­ni, kar­tais iš tie­sų grė­sė Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui, bet tai bu­vo su­si­vie­ni­ji­mas prieš di­des­nį pa­vo­jų, ku­ris, po Žal­gi­rio mū­šio epo­chos, vi­sa­da kil­da­vo iš Mask­vos.

Nuo to lai­ko vi­sais at­ve­jais, kai su Len­ki­ja bū­da­vo­me ne­vie­nin­gi, tai tap­da­vo par­an­ku Ru­si­jai. Ši ten­den­ci­ja iš­li­ku­si iki šiol. Ir šian­dien sie­kia­ma pri­min­ti bu­vu­sius konf­lik­tus, kai ku­riuos – net dirb­ti­nai es­ka­luo­ti, kad, vie­na ver­tus, ne­bū­tų bend­ros Len­ki­jos ir Lie­tu­vos po­zi­ci­jos, ki­ta ver­tus, bū­tų skal­do­ma mū­sų vi­suo­me­nė.

- Ar vi­suo­me­nė ga­li at­sis­pir­ti taip kons­truo­ja­mai pro­pa­gan­dai?

- Mums tiks­lin­giau­sia bū­tų pri­si­min­ti Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę tuo jos gy­va­vi­mo eta­pu, kai kū­rė­si mul­tiet­ni­nė vals­ty­bė, ku­rią vie­ni­jo bend­ra idė­ja. XVI am­žiu­je lie­tu­vių ka­ta­li­kų kaip ti­tu­li­nės na­ci­jos bu­vo ma­žu­ma. Di­džią­ją da­lį su­da­rė sta­čia­ti­kiai ru­sė­nai. Ta­čiau vi­sus vie­ni­jo lais­vės su­vo­ki­mas. Įsi­vaiz­duo­ki­me XVI am­žiu­je ga­lė­ju­sį vyk­ti po­kal­bį tarp dvie­jų ba­jo­rų - sta­čia­ti­kio ir ka­ta­li­ko, tik tu­rė­ki­me ome­ny­je, kad tais lai­kais ti­kė­ji­mas bu­vo sa­vii­den­ti­te­to pa­grin­das. Ka­ta­li­kas ste­bi­si: „Ar tu ge­rai jau­tie­si bū­da­mas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je ir ka­riau­da­mas prieš sa­vo ti­kė­ji­mo bro­lius iš Mask­vos?“ Sta­čia­ti­kis at­sa­ko: „Svar­biau­sia tai, jog čia yra lais­vė, o ten jos nė­ra.“ Apie to­kias rea­li­jas ir vy­ra­vu­sias nuo­tai­kas liu­di­ja to me­to šal­ti­niai.

Ši idė­ja ga­lė­tų su­vie­ny­ti įvai­rių tau­tų at­sto­vus da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je. Šian­dien mums rei­kia idė­jos, ku­ri vie­ny­tų vi­sus Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čius žmo­nes, rei­kia „di­džio­jo is­to­ri­jos pa­sa­ko­ji­mo“, ku­ris pa­dė­tų mū­sų vals­ty­bei ir jos žmo­nėms su­si­dė­lio­ti ver­ty­bes, pa­grin­di­nius ak­cen­tus. Jo­kiu bū­du ne­va­lia siek­ti, kad tai tap­tų vie­nin­te­liu „tei­sin­gu“ na­ra­ty­vu, nes tai ne­priim­ti­na de­mo­kra­ti­nei vi­suo­me­nei. Ta­čiau jis tu­ri at­spin­dė­ti pa­grin­di­nes mū­sų ver­ty­bes, vi­siems Lie­tu­vos pi­lie­čiams pa­dė­ti su­si­vok­ti, kas yra Lie­tu­va ir ko­dėl ji bū­ti­na mums, jos žmo­nėms. Jis tu­rė­tų bū­ti kons­truo­ja­mas ne per tai, kas ne­sa­me, bet bū­tent ak­cen­tuo­jant tai, kas esa­me. Žmo­nes, silp­nai iš­ma­nan­čius sa­vo is­to­ri­ją, leng­va pa­veik­ti, nes jie ne­ži­no, kuo ti­kė­ti. Ki­ta ver­tus, vi­suo­me­nės, ku­ri ži­no apie sa­vo pra­ei­tį, yra mo­ty­vuo­ta tu­rė­ti ir pa­ti kur­ti sa­vo vals­ty­bę, be­veik ne­įma­no­ma nu­ga­lė­ti. Jei no­ri, kad ke­lio­nė bū­tų sėk­min­ga, pri­va­lai ži­no­ti, kur ke­liau­ji, iš kur iš­vy­kai ir koks ta­vo ke­lio­nės tiks­las. Prieš­in­gu at­ve­ju tai - bep­ras­miš­kas blaš­ky­ma­sis tar­si pa­sik­ly­dus miš­ke nak­tį.