Jurgis Kairys: tokios neteisybės, kokia dabar Lietuvoje, nebuvo net sovietmečiu
Avia­ci­jos spor­tas Lie­tu­vo­je – be­veik su­žlug­dy­tas, o ae­rod­ro­mų būk­lė – ap­gai­lė­ti­na, in­ter­viu LRT.lt tvir­ti­na gar­siau­sias ša­lies la­kū­nas, vi­sa­me pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tas akro­ba­ti­nio skrai­dy­mo  meis­tras ir re­kor­di­nin­kas Jur­gis Kai­rys. „Jei mū­sų spor­to ins­ti­tu­ci­joms ne­rei­kia nei tos Lie­tu­vos, nei pres­ti­žo ir per­ga­lių, tai kam man to ga­li rei­kė­ti? Man ir­gi to ne­be­rei­kia, ma­no am­bi­ci­jos se­niai pa­ten­kin­tos. Kam man eik­vo­ti sa­vo lai­ką ir fi­nan­sus? To­dėl da­bar esu ten, kur esu rei­ka­lin­gas“, – sa­ko Eu­ro­pos ir pa­sau­lio akro­ba­ti­nio skrai­dy­mo čem­pio­nas.

J. Kai­rio var­dą ži­no vi­sas pa­sau­lis. Jis – akro­ba­ti­nio skrai­dy­mo pro­fe­sio­na­las, tarp­tau­ti­nės ir avia­ci­nio spor­to bend­ruo­me­nės pri­pa­žin­tas ge­riau­siu 1996–2006 m. akro­ba­ti­nio skrai­dy­mo be ap­ri­bo­ji­mų meis­tru pa­sau­ly­je. Daug­kar­ti­nis pres­ti­žiš­kiau­sių var­žy­bų pri­zi­nin­kas. Ko­ne kiek­vie­nas lie­tu­vis iki šiol pri­si­me­na 2000-uo­sius, kai J. Kai­rys nuo­sa­vu lėk­tu­vu „Su-26“ at­li­ko iki tol pa­sau­ly­je ne­gir­dė­tą akro­ba­ti­nį triu­ką – po pės­čių­jų til­tu Kau­ne la­kū­nas pra­skri­do ap­ver­tęs lėk­tu­vą aukš­tyn ra­tais. Ul­tra skry­dį, ku­riuo J. Kai­rys bai­gė skry­džių po til­tais se­ri­ją, tuo­met ste­bė­jo be­veik vi­sas Kau­nas ir le­gen­di­nis „For­mu­lė-1“ lenk­ty­ni­nin­kas Mi­ka Hak­ki­ne­nas.

Į in­ter­viu Mo­lė­tų ae­rod­ro­me J. Kai­rys at­skri­do tie­siai iš Klai­pė­dos sa­vo lėk­tu­vu „C-177“, mat pa­sta­rą­sias die­nas il­sė­jo­si Ni­do­je. „Pu­san­tros va­lan­dos – ir aš jau čia. Grei­čiau nei au­to­mo­bi­liu“, – vos iš­li­pęs iš sa­vo lėk­tu­vo juo­kia­si J. Kai­rys. Dar links­mes­nė de­ta­lė – J. Kai­rys šiuo me­tu net ne­tu­ri au­to­mo­bi­lio, to­dėl ir pa­jū­rį pa­sie­kia lėk­tu­vu.

– Kai ta­rė­mės dėl in­ter­viu ir klau­siau, kaip gy­ve­na­te, at­sa­kė­te: pa­de­be­siu­kais, pa­de­be­siu­kais... Kiek to gy­ve­ni­mo ant že­mės, ir kiek – pa­de­be­siu­kais?

– Per me­tus ore pra­lei­džiu ne dau­giau kaip 100 val. Vi­sas ki­tas lai­kas – pa­si­ruo­ši­mas: rei­kia pri­žiū­rė­ti lėk­tu­vus, dirb­ti an­ga­re. O tu­riu ir as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą...

– Kaip lei­džia­te sa­vo lais­vą lai­ką, kai ne­skrai­do­te?

– Yra šei­ma – žmo­na, vai­kai. Žie­mą sten­giuo­si pa­lai­ky­ti fi­zi­nę for­mą sli­di­nė­da­mas kal­nuo­se. Sten­giuo­si ne­už­si­da­ry­ti avia­ci­jo­je – vi­siš­ki at­sis­ky­rė­liai man at­ro­do keis­ti. Bet gal ir aš toks, nes ir ma­no di­džią­ją da­lį lai­ko uži­ma avia­ci­ja.

– Avia­ci­ja – jū­sų di­džio­ji ais­tra. Jums ti­krai tu­rė­tų bū­ti ne­leng­va nuo jos at­si­ri­bo­ti.

– Juk tai ir la­bai pa­to­gu – štai par­skri­dau iš Ni­dos. Tie­sa, Ni­dos ae­rod­ro­me da­bar tu­pia tik žvirb­liai, mums ne­lei­džia. Tai­gi at­skri­dau iš Klai­pė­dos.

– Kuo da­bar gy­ve­na J. Kai­rys? Jau ne­be­da­ly­vau­ja­te čem­pio­na­tuo­se.

Kal­bant apie spor­to ins­ti­tu­ci­jas, iš jų – jo­kios pa­gal­bos. So­viet­me­čiu nie­ka­da taip ne­bu­vo. Kaž­ku­riam vie­nam Lie­tu­vos pre­zi­den­tų pa­sa­kiau, kad so­viet­me­čiu vis­kas bu­vo daug pro­fe­sio­na­liau ir at­sa­kin­giau, di­des­nis su­pra­ti­mas.

– Pa­sku­ti­nį kar­tą čem­pio­na­tuo­se da­ly­va­vau 2009-ai­siais ir 2011-ai­siais. Par­ve­žiau me­da­lius ir pa­ma­čiau, kad to ne­be­rei­kia da­ry­ti. Įde­di daug dar­bo, o kam to rei­kia? Lie­tu­vos žmo­nėms, drau­gams, ar­ti­mie­siems? Kal­bant apie spor­to ins­ti­tu­ci­jas, iš jų – jo­kios pa­gal­bos. So­viet­me­čiu nie­ka­da taip ne­bu­vo. Kaž­ku­riam vie­nam Lie­tu­vos pre­zi­den­tų pa­sa­kiau, kad so­viet­me­čiu vis­kas bu­vo daug pro­fe­sio­na­liau ir at­sa­kin­giau, di­des­nis su­pra­ti­mas. Ne­su gir­dė­jęs, kad at­sto­vau­čiau Lie­tu­vai ir ma­ne pa­lai­kys. Tuo­met kam man to rei­kia? Kam man dras­ky­ti sa­vo svei­ka­tą, kaž­ką įro­di­nė­ti? Jei toms ins­ti­tu­ci­joms nie­ko ne­be­rei­kia – nei tos Lie­tu­vos, nei pres­ti­žo ir per­ga­lių, at­sto­va­vi­mo, – kam man to rei­kia? Man ir­gi to ne­be­rei­kia, ma­no am­bi­ci­jos se­niai pa­ten­kin­tos. Kam man eik­vo­ti sa­vo lai­ką, lė­šas ir fi­nan­sus? To­dėl da­bar esu ten, kur esu rei­ka­lin­gas – da­ly­vau­ju avia­ci­jos šou. Pa­sau­lis – at­vi­ras. No­riu tik pa­dė­ko­ti tiems, dėl ku­rių esa­me lais­vi ir ga­li­me ke­liau­ti.

– Ar jūs ne­ma­no­te, kad Lie­tu­va jums tie­siog per ma­ža? Jus ži­no vi­sas pa­sau­lis, esa­te at­pa­žįs­ta­mas ir ver­ti­na­mas ne vie­na­me že­my­ne...

– Jei tik pra­dė­čiau var­din­ti... Ta pa­ti Len­ki­ja la­bai mie­la, kiek tik da­ly­vau­ju jų avia­ci­jos šven­tė­se – ne­su tu­rė­jęs jo­kių prob­le­mų. Tik vie­no jų pra­šau – kad su ma­ni­mi kal­bė­tų len­kiš­kai, no­riu kal­bė­ti jų kal­ba. Jei esi nu­si­tei­kęs drau­giš­kai, ger­bi ki­tos ša­lies pi­lie­čius, ne­įro­di­nė­ji sa­vo tie­sų ir ne­ban­dai įves­ti tvar­kos – bū­si ger­bia­mas, su­pran­ta­mas. O jei dar ga­li kaž­kuo bū­ti nau­din­gam ar pa­dė­ti – aps­kri­tai la­bai ge­rai. Da­ly­vau­ju di­džiu­lė­se avia­ci­jos šven­tė­se, kur su­si­ren­ka tūks­tan­čiai žmo­nių, vie­na mi­nia kei­čia ki­tą. Kar­tais, ruo­šda­mas lėk­tu­vą, pa­gal­vo­ju apie spor­tą – gal pri­reik­tų? Bet ma­no toks am­žius, kad at­ro­dy­tų juo­kin­ga apie to­kius da­ly­kus kal­bė­ti. Bet dar jau­čiuo­si drą­siai.

– Ko­dėl, ma­no­te, Lie­tu­vai ne­rei­kia per­ga­lių?

Aš kal­bu tik apie spor­tą – po­li­ti­kai mėgs­ta ma­din­gai kal­bė­ti, kad tas ar anas bu­vo ne­tei­sin­ga. Bu­vo daug ne­tei­sy­bės, su­tin­ku, bet to­kios ne­tei­sy­bės, to­kio po­žiū­rio į spor­tą, koks da­bar yra Lie­tu­vo­je, ne­bu­vo.

– Aps­kri­tai keis­ta, kai ta­ve die­vi­na, kai esi nu­ga­lė­to­jas, o su­klu­pus – mai­šo su že­mė­mis, žiū­ri kaip į nu­si­kal­tė­lį. Gal­būt so­viet­me­čiu mes bu­vo­me at­rink­ti iš šim­tų rim­tų kon­ku­ren­tų la­kū­nų, ir tie, ku­rie bu­vo at­rink­ti ir de­mons­tra­vo re­zul­ta­tus, jau­tė tam ti­krą iš­skir­ti­nu­mą. Svar­biau­sia bu­vo ro­dy­ti re­zul­ta­tą, lai­mė­ti ir par­vež­ti me­da­lius, par­ody­ti so­vie­ti­nės spor­to sis­te­mos ga­lią. Aš kal­bu tik apie spor­tą – po­li­ti­kai mėgs­ta ma­din­gai kal­bė­ti, kad tas ar anas bu­vo ne­tei­sin­ga. Bu­vo daug ne­tei­sy­bės, su­tin­ku, bet to­kios ne­tei­sy­bės, to­kio po­žiū­rio į spor­tą, koks da­bar yra Lie­tu­vo­je, ne­bu­vo. Ga­li­my­bių tu­ri olim­pi­nės spor­to ša­kos, tiks­liau, ke­le­tas jų, ku­rios yra užg­ru­bu­sios erd­vę. Vi­sa tai uzur­puo­ta ir ke­lių spor­ti­nių vei­kė­jų, ku­rie tu­ri ga­li­my­bę sto­vė­ti ar­čiau. Taip, šios ke­lios spor­to ša­kos vys­tė­si, bet jos vys­tė­si ki­tų spor­to ša­kų sąs­kai­ta, ir tai nė­ra tei­sin­ga. Ge­rai, kad, pa­vyz­džiui, at­si­ran­da vie­nas ki­tas plau­ki­kas, gal­būt Olim­pi­nis ko­mi­te­tas ar kaž­kas jam pa­de­da, bet, kol jie ne­pa­ro­do re­zul­ta­tų, tol yra nie­kas. O jei ir par­odo, vė­liau, iš­ėję iš spor­to, taip pat yra nie­kas. Čia kaip tuos nu­va­ry­tus ark­lius – kur juos de­da? Nei ma­ni­mi kas rū­pi­no­si ar rū­pi­na­si Lie­tu­vo­je... Vis­ką da­riau iš sa­vo en­tu­ziaz­mo, ma­ty­da­mas, kad ga­liu ar­ba rei­kia tai da­ry­ti. Ir jau­čiau­si la­bai lai­min­gas tai da­ry­da­mas, bet at­ėjo ri­ba, kai su­pra­tau, kad už­ten­ka.

– Avia­ci­jos spor­tas Lie­tu­vo­je da­bar iš­gy­ve­na la­bai su­nkius lai­kus?

– Ži­no­kit, aš esu nuo vis­ko nu­to­lęs... Ne­be­da­ly­vau­ju Lie­tu­vos spor­to veik­lo­je, nes ne­ma­tau pra­smės gaiš­ti lai­ko. No­rė­čiau ki­tiems pa­dė­ti, bet ta­da pa­gal­vo­ju – kam man žmo­gui su­ga­din­ti gy­ve­ni­mą, kai jis vė­liau vis­ką su­pras ir pa­klaus, į ką aš jį įvė­liau? Nie­ko ne­agi­tuo­ju, nors no­rė­čiau pa­dė­ti.

– O kaip tai ga­lė­tų pa­si­keis­ti?

– Ti­krai ne­ma­tau jo­kių ga­li­my­bių. Yra tik pri­va­čios ga­li­my­bės, kas ga­li nu­si­pirk­ti lėk­tu­vus, pa­tys iš­si­lai­ky­ti tei­ses, tu­rė­tų su­pe­ri­nę svei­ka­tą ir sėk­min­gai pa­si­ruoš­tų at­lik­ti sau­gius skry­džius. Bet pa­pras­tai vos plunks­nos ap­džiū­va, ir tuoj per­kais­ta gal­va. Dėl to pa­si­tai­ko skau­džių ava­ri­jų – šis spor­tas nė­ra toks pa­pras­tas. Šia­me spor­te jau­nus žmo­nes rei­kia „ga­ny­ti“ nuo pat pra­džių, kad ką nors pa­siek­tų ir ne­už­si­muš­tų.

– Avia­ci­jos spor­tas ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas ne tik be lėk­tu­vų, bet ir be ae­rod­ro­mų. Ko­kia jų būk­lė Lie­tu­vo­je?

– Ae­rod­ro­mas skir­tas ne tik spor­tui, bet ir at­skris­ti įvai­riau­sių pa­skir­čių lėk­tu­vams. Ten tu­rė­tų už­tek­ti vie­tos dau­ge­liui. Bu­vo nu­sis­to­vė­ju­si tra­di­ci­ja, kad kai ku­rie ae­rod­ro­mai bu­vo la­biau nau­do­ja­mi spor­tui, kaip, pa­vyz­džiui, Ky­viš­kių ae­rod­ro­mas. Bet ką jam pa­da­rė? Iš pra­džių jį pe­rė­mė pa­sau­go­ti sa­va­no­riai, o ga­liau­siai pa­li­ko kaip ne­rei­ka­lin­gą. Tai – spor­ti­nis ae­rod­ro­mas ir esan­tis ša­lia pa­sie­nio, to­dėl, ma­nau, jo­kių ka­ri­nių pa­skir­čių at­lik­ti ne­ga­li. Prie Vil­niaus esan­tis ae­rod­ro­mas bū­tų rei­ka­lin­gas pla­čiai vi­suo­me­nei – kad ga­lė­tum at­skris­ti, ne­už­krau­tum di­des­nio Tarp­tau­ti­nio Vil­niaus oro uos­to. Ten bū­tų ga­li­ma vys­ty­ti avia­ci­ją, re­mon­tuo­ti lėk­tu­vus, steig­ti įmo­nes... O da­bar šis ae­rod­ro­mas ati­duo­tas Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­tui, ir tas ae­rod­ro­mas yra mer­din­tis. Nu­va­žiuo­kit pa­žiū­rė­ti, kaip jis da­bar at­ro­do. Te­gul nu­va­žiuo­ja par­la­men­ta­rė Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė, ku­ri ati­da­vė ae­rod­ro­mą uni­ver­si­te­tui, ir Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai jis ta­po ne­be­rei­ka­lin­gas. Te­gul pa­si­žiū­ri, kas ten da­bar yra. Kas bu­vo spor­ti­nin­kų vi­suo­me­nės pa­sta­ty­ta, tas iš­li­ko. Ne­sup­ran­tu to­kių da­ly­kų.

Nu­va­žiuo­kit pa­žiū­rė­ti, kaip jis da­bar at­ro­do. Te­gul nu­va­žiuo­ja par­la­men­ta­rė Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė, ku­ri ati­da­vė ae­rod­ro­mą uni­ver­si­te­tui, ir Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai jis ta­po ne­be­rei­ka­lin­gas. Te­gul pa­si­žiū­ri, kas ten da­bar yra.

Tai – tik apie vie­ną ae­rod­ro­mą, o ki­ti ir­gi ne­rei­ka­lin­gi prie di­des­nių mies­tų. To­kia da­bar­ti­nė Lie­tu­vos is­to­ri­ja. Pa­žiū­rė­ki­te į kai­my­nus len­kus, kur dau­gu­ma ae­rod­ro­mų iš­puo­se­lė­ti, ar­ba Če­ki­ją. Mū­sų ša­ly­je vis­kas su­žlug­dy­ta, nie­kam ae­rod­ro­mų ne­be­rei­kia. Yra kaž­ko­kie žmo­nės, ku­rie pri­si­tai­kė prie to­kių są­ly­gų, bet tai – kuk­lios są­ly­gos, ir gai­la į tai žiū­rė­ti.

– Ki­taip ta­riant, avia­ci­jos spor­ti­nin­kams to­bu­lė­ti, aug­ti ir kaž­ko siek­ti net nė­ra ga­li­my­bių?

– Aš sa­ky­čiau, kad avia­to­riai pri­si­tai­ko, kad ir ko­kios bū­tų są­ly­gos. Vil­niu­je avia­ci­ja vi­sa­da bus – tik duok ke­lią vys­ty­tis, o ne kar­py­ti gi­jas. Rei­kia, kad at­si­ras­tų įmo­nės, ku­rios tar­nau­tų avia­ci­jos tiks­lams. Vi­so to ne­bė­ra. So­viet­me­čiu Lie­tu­vos ae­rod­ro­mai kles­tė­jo, ir nors val­džia vi­sa­da prieš­ino­si, en­tu­zias­tai vis­ką su­kū­rė. Da­bar val­džia nie­ko ne­da­ro, bet ir žmo­nės as­me­niš­kai nie­ko pa­da­ry­ti ne­ga­li, nes nuo­sa­vy­bės ir ki­ti klau­si­mai pa­kei­tė si­tua­ci­ją.

Į val­džią at­ei­na žmo­nės, ku­rie ne­tu­ri jo­kios pi­lie­ti­nės at­sa­ko­my­bės, su­pra­ti­mo. Kad ir R. Juk­ne­vi­čie­nės at­ėji­mas į Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ją... tai yra pa­juo­ka. Lie­tu­viai, at­si­pei­kė­kim! Ar at­ėjęs Juo­zas Ole­kas iš me­di­ci­nos gin­ti Lie­tu­vos. Vir­šū­nė... Sa­vo me­tu jie kal­bė­jo, bet ką jie pa­da­rė? Iki ko­kio ly­gio bu­vo vis­kas? Da­bar yra pa­aš­trė­ju­si si­tua­ci­ja, ir da­ro­me vis­ką, ką ga­li­me, o ko­kio­je pa­dė­ty­je bu­vo­me at­si­dū­rę? Nie­ko nė­ra, vis­kas ne­sut­var­ky­ta, tik šaukš­tai auk­si­niai... Gal­būt žmo­nės, ma­žai ką ži­nan­tys, ir ga­li ra­miai gy­ven­ti, o mes – ne to­kie...

– Pa­dan­gių maes­tro, oro ban­di­tas, aukš­čiau­sios pra­bos akro­ba­ti­nio skrai­dy­mo meis­tras... Jus pri­sta­ty­ti ga­li­ma įvai­riai, bet pats at­ro­do­te la­bai kuk­lus žmo­gus.

– Vi­są gy­ve­ni­mą sten­giau­si bū­ti žmo­gu­mi, bet kas yra spor­tas? Tai yra egoiz­mas – kas bus ge­riau­sias, stip­riau­sias, kas par­odys ge­riau­sią re­zul­ta­tą. Drau­gų ten nė­ra. Ki­ta ver­tus, ne­rei­kia gy­ve­ni­me lip­ti ki­tiems per gal­vas, o ir kal­bė­ti apie sa­ve ir kuk­lu­mą – taip pat ne kuk­lus rei­ka­las.

Kas yra spor­tas? Tai yra egoiz­mas – kas bus ge­riau­sias, stip­riau­sias, kas par­odys ge­riau­sią re­zul­ta­tą. Drau­gų ten nė­ra.

– Jums – 65-eri, bet dan­gu­je at­ro­do­te tas jau­nas vai­kė­zas, ka­dai­se pra­mušt­gal­viš­kai sie­kęs pa­kel­ti spar­nus ir rai­žy­ti dan­gų.

– Kad ta vai­kys­tė tę­sia­si. Ne­jau­čiu di­de­lio skir­tu­mo, koks bu­vau ir esu da­bar. Su­dė­tin­gi skry­džiai ir šou la­bai ve­ža. Tas vai­kė­ziš­ku­mas man da­vė daug.

– Esa­te tei­gęs, kad bū­na, jog ne vi­sa­da ro­do­te, ką ga­li­te; kad no­ri­te tu­rė­ti pa­slap­čių. Ar daug gy­ve­ni­me tu­ri­te tų pa­slap­čių? Tuo­met vie­nas skrai­do­te ir at­lie­ka­te vi­ra­žus ore?

– Esu su­lau­kęs ko­man­dų pra­šy­mų pa­tre­ni­ruo­ti, iš­mo­ky­ti skris­ti, kaip skrai­dau aš. Aš jiems at­sa­ky­da­vau: jūs per dvi sa­vai­tes no­ri­te bū­ti kie­ti? Ame­ri­kie­čiams taip pat at­sa­kiau: jū­sų do­le­ris per skys­tas, kad vis­ką par­duo­čiau.

– Akro­ba­ti­nį skrai­dy­mą pa­kel­tų ne kiek­vie­nas jau­nuo­lis, juk tai – fi­ziš­kai su­nku, mil­ži­niš­kos ap­kro­vos. Kiek tai kai­nuo­ja jums svei­ka­tos įvai­rių avia­ci­jos šven­čių me­tu?

– Ma­to­te, da­bar man jau leng­va, nes prie vis­ko esu pri­pra­tęs, or­ga­niz­mas pri­si­tai­kė. Skry­dy­je ne­si­jau­čiu per­krau­tas, bet, ži­no­ma, iš­li­pai po kiek­vie­no skry­džio iš lėk­tu­vo ir ga­li marš­ki­nu­kus ar kom­bi­ne­zo­ną gręž­ti. Su­nkiau­sia – pa­si­ruo­ši­mas ir sa­vęs to­bu­li­ni­mas. Tik ne­pas­krai­dai šiek tiek – ir vėl vis­kas iš nau­jo. Akro­ba­ti­niams la­kū­nams yra su­dė­tin­giau­sia au­gin­ti sa­ve iki tam ti­kro ly­gio. Kai užau­gi – jau­ti kom­for­tą, vis­kas ve­ža. Ta­čiau pri­si­tai­ky­ti prie vis­ko – ne­žmo­niš­kai su­nkus dar­bas. Po avia­ci­jos šou man rei­kia die­nos iš­si­mie­go­ti, dar ge­riau – dvie­jų lais­vų die­nų po vi­so at­sis­ta­ty­ti.

Kai ne­si pa­si­ruo­šęs skry­džiui ir šou, gau­ni smū­gi­nius krū­vius – jie trum­pi, bet ga­lin­gi. Sa­ve su­luo­šin­ti ga­li la­bai grei­tai, su­trik­dy­ti ves­ti­biu­lia­ri­nį apa­ra­tą. Ga­li sau pa­da­ry­ti la­bai daug blo­go. Ži­no­me ir kiek ava­ri­jų bū­na, kai žmo­nės ne­su­vo­kia rea­ly­bės, to­dėl rei­kia jaus­ti sau­gu­mą. Rei­kia su­vok­ti, ar la­kū­nas par­uoš­tas tam ti­kro ti­po lėk­tu­vui, ar tas įran­kis jam ne per ri­zi­kin­gas ir ne per daug su­dė­tin­gas. Lėk­tu­vų era, kai žai­dė­me lo­te­ri­jo­je ir lėk­tu­vai lūž­da­vo ore, yra pra­ėju­si. Da­bar lėk­tu­vai at­lai­ko di­džiu­lius krū­vius, bet di­džiau­sia prob­le­ma tam­pa žmo­gus.

– Ar jums ka­da nors bu­vo iš tie­sų bai­su? 2014-ai­siais Egė­jo jū­ro­je net bu­vo su­du­žęs jū­sų lėk­tu­vas, o jūs tik po be­veik tri­jų va­lan­dų lau­ki­mo van­de­ny­je bu­vo­te iš­gel­bė­tas.

– Be abe­jo. Pa­si­ruo­ši­mo eta­pe kai ku­riuos da­ly­kus iš kar­to at­me­ti, kad ne­pa­siek­tum ri­bos. Žmo­gus, ku­ris ne­jau­čia bai­mės, yra bep­ro­tis ir ne­su­vo­kian­tis, ką da­ro. Bai­mė rei­ka­lin­ga, ji – na­tū­ra­lus da­ly­kas. Bai­mė pri­lai­ko gy­ve­ni­me. Pro­fe­sio­na­lai ar­ba yra pa­si­ruo­šę kaž­ką da­ry­ti, ar­ba aps­kri­tai to ne­da­ro. Bet jei ne­si pa­si­ruo­šęs, esi ka­mi­ka­dzė, ku­ri ga­li kaž­ką nu­žu­dy­ti.

– Ar jūs tu­ri­te ko­kį nors ta­lis­ma­ną, be ku­rio ne­ky­la­te į dan­gų?

Ga­li­te klaus­ti ir apie Die­vą – at­sa­ky­siu, kad man varž­tas, ku­ris lai­kys ma­no lėk­tu­vą, bus daug svar­bes­nis nei mal­da prieš skry­dį.

– Ti­krai ne­tu­riu. Ga­li­te klaus­ti ir apie Die­vą – at­sa­ky­siu, kad man varž­tas, ku­ris lai­kys ma­no lėk­tu­vą, bus daug svar­bes­nis nei mal­da prieš skry­dį. Ti­kiuo­si, nie­kas ne­su­pyks, bet kuo to­liau nuo mis­ti­kų, ar­čiau prie rea­ly­bės. Gir­dė­jau, kad yra la­kū­nų, ku­rie nau­do­ja ir šven­tin­tą po­pie­rių.

– Ko rei­kia no­rint at­lik­ti „mir­ties kil­pą“? Ir ko­dėl toks bai­sus pa­va­di­ni­mas?

– „Mir­ties kil­pa“ yra pa­ti pa­pras­čiau­sia fi­gū­ra. Kai dvi­vie­čiu lėk­tu­vu skren­di su žmo­gu­mi, ku­ris ta­vi­mi ti­ki, pa­siū­lai pa­da­ry­ti „mir­ties kil­pą“. Ką rei­kia da­ry­ti? Trauk­ti vai­ra­laz­dę. Kaip ją trauk­ti? Ne per daug plėš­ti, o trauk­ti. Jei žmo­gus ta­vi­mi ti­ki ir klau­so, ką rei­kia da­ry­ti, ga­li pats pa­da­ry­ti „mir­ties kil­pą“, net prieš tai jos nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­da­ręs. Tai sa­kau iš pa­tir­ties.

– O ku­ri fi­gū­ra pa­vo­jin­giau­sia?

– Va­di­na­mo­ji „J“ rai­dė. Tai lėk­tu­vas, be­si­su­kan­tis že­myn mil­ži­niš­ku grei­čiu – 2 ap­si­su­ki­mai per se­kun­dę. Lėk­tu­vas tuo­met „ei­na“ že­myn kaip vil­ke­lis, pie­šia J rai­dę. Tai – pa­ti kie­čiau­sia fi­gū­ra, kiek esu ma­tęs is­to­ri­jo­je.

Yra įvai­riau­sių fi­gū­rų ir kom­bi­na­ci­jų. Vis­kas pri­klau­so nuo lėk­tu­vo ir žmo­gaus ga­li­my­bių, pa­si­ruo­ši­mo. Ga­li da­ry­ti vis­ką, ką tik su­gal­vo­si ir ką leis lėk­tu­vas.

– Jūs mėgs­ta­te ri­zi­ką.

– Nė vie­nas kau­las ne­su­lau­žy­tas.

Ne­ži­nau. Lie­tu­viai pa­skam­bi­na li­kus sa­vai­tei ir pa­kvie­čia. O aš tu­riu pla­nų – juk ir lėk­tu­vą par­skrai­din­ti rei­kia. Ne­tu­riu ga­li­my­bių da­ly­vau­ti Lie­tu­vo­je tik tam, kad gra­žiai pa­plo­tų. Man rei­kia įveik­ti di­de­lius at­stu­mus ir pa­si­ruoš­ti.

– Bet da­ro­te to­kius triu­kus, kad ne­lai­mės at­ve­ju apie lū­žu­sius kau­lus kal­bė­ti ne­bū­tų pra­smės.

– No­rin­čių lip­ti į ug­nį ne­daug. Ne­sa­kau, kad ri­zi­ka yra la­bai ma­lo­nus da­ly­kas, bet kar­tais ten­ka ri­zi­kuo­ti.

– Kiek ir ko­kių lėk­tu­vų da­bar tu­ri­te?

– Nie­ka­da ne­si­jau­ti pa­ten­kin­tas – vi­sa­da no­ri tu­rė­ti dar ge­res­nį. Svei­ka­tą esu at­ėmęs ne­ma­žai lėk­tu­vų. „Su­pe­ri­nių“ lėk­tu­vų, ku­rių man rei­kė­da­vo, tu­rė­jau po du tris. Jie bu­vo skir­ti var­žy­boms ir ypa­tin­giems pa­si­ro­dy­mams. Anks­čiau skrai­dy­da­vo­me „Jak“ lėk­tu­vais – tuo­met bu­vo lo­te­ri­ja, kas žus ki­tas. Bu­vo „Jak-50“ ir „Jak-52“. Vė­liau at­ėjo lai­kas baig­ti „lo­te­ri­jos erą“, kai pra­dė­jo kons­truo­ti „Su“ lėk­tu­vus. Aš tuo­met bu­vau šių lėk­tu­vų kons­truk­to­rių kon­sul­tan­tu, kol jie bu­vo ku­ria­mi ir to­bu­li­na­mi. So­viet­me­čiu bu­vau ir la­kū­nas ban­dy­to­jas. Da­bar tu­riu „Su-31“, taip pat „Ju­ka“, ku­ris yra Ki­ni­jo­je ir su ku­riuo spa­lio mė­ne­sį da­ly­vau­siu vie­na­me šou. „Su-26“ lėk­tu­vas su­du­žo Egė­jo jū­ro­je.

– Ko­kie ar­ti­miau­si jū­sų pla­nai?

– Da­bar iš­ke­liau­ju į Bu­ka­reš­tą – pa­siim­siu lėk­tu­vą iš ten bu­vu­sio šou. Vė­liau skri­siu į Len­ki­ją. To­liau – vėl prie Juo­do­sios jū­ros, kur taip pat da­ly­vau­siu avia­ci­jos šven­tė­je. Spa­lio mė­ne­sį da­ly­vau­siu šven­tė­je Ki­ni­jo­je. Su gru­pe „O­ro ban­di­tai“ esu pa­kvies­tas į Aus­tra­li­ją 2019 m., Nau­jo­je Ze­lan­di­jo­je pa­si­ro­dy­mą su­reng­siu prieš ki­tų me­tų Ve­ly­kas. Ki­tą­met da­ly­vau­siu ir Šve­di­jo­je, esu kvie­čia­mas į vi­sus šou, ku­rie bus Grai­ki­jo­je.

– O Lie­tu­va? Ar jus dar pa­ma­tys lie­tu­viai, skren­dan­tį po til­tais?

– Ne­ži­nau. Lie­tu­viai pa­skam­bi­na li­kus sa­vai­tei ir pa­kvie­čia. O aš tu­riu pla­nų – juk ir lėk­tu­vą par­skrai­din­ti rei­kia. Ne­tu­riu ga­li­my­bių da­ly­vau­ti Lie­tu­vo­je tik tam, kad gra­žiai pa­plo­tų. Man rei­kia įveik­ti di­de­lius at­stu­mus ir pa­si­ruoš­ti.