Jonas Urbanavičius: 5 siūlymai dėl ES ateities – nieko nedaryti nebeįmanoma
Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Jean-Clau­de­‘as Junc­ke­ris pir­mą­ją pa­va­sa­rio die­ną pri­sta­tė pen­kis ga­li­mus Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) at­ei­ties sce­na­ri­jus. Ti­ki­ma­si, jog iki šių me­tų pa­bai­gos eu­ro­pie­čiai ir ES vals­ty­bių va­do­vai ap­sisp­ręs dėl to­les­nės blo­ko rai­dos ir taip pa­dės sep­tin­tą de­šimt­me­tį tuoj pra­dė­sian­čiam mil­ži­nui ant mo­li­nių ko­jų įgau­ti verž­lu­mo ir lanks­tu­mo. 

Šie at­ei­ties sce­na­ri­jai pri­sta­ty­ti nau­jų Eu­ro­pai (o ir vi­sam pa­sau­liui) ky­lan­čių iš­šū­kių kon­teks­te: ma­žė­jan­tis gims­ta­mu­mas, di­dė­jan­ti so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė, kli­ma­to kai­ta, dirb­ti­nio in­te­lek­to pa­grin­du ku­ria­mų tech­no­lo­gi­jų, pro­duk­tų bei pa­slau­gų (pvz., be­pi­lo­čių au­to­mo­bi­lių) plė­tra, grės­mės iš iš­orės bei iš Eu­ro­pos Są­jun­gos be­si­trau­kian­čios ša­lys.

Tie­sa, Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­ja po An­tro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro įgau­da­vo nau­ją pa­grei­tį bū­tent įvai­rių kri­zių – po­li­ti­nių, eko­no­mi­nių – aki­vaiz­do­je. Ir šį­syk – Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės spren­di­mas pa­si­trauk­ti iš ES vals­ty­bių blo­ko tik pa­spar­ti­no la­bai il­gai lauk­tų pa­siū­ly­mų dėl to­les­nės ES rai­dos pa­tei­ki­mą – tą pri­pa­žįs­ta ir pats Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas.

Pri­pa­žįs­ta J.C.Junc­ke­ris ir tai, jog nei vie­nas iš šių pen­kių pa­siū­ly­mų grei­čiau­siai ne­bus įgy­ven­din­tas par­ai­džiui: Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos do­ku­men­tas tė­ra gai­rės to­les­niems de­ba­tams vals­ty­bė­se ir tarp pi­lie­čių.

Nuo „sa­vai­mi­nės“ in­teg­ra­ci­jos iki „dvie­jų grei­čių“ Europos

Pa­gal pir­mą­jį pa­siū­ly­mą ES tu­rė­tų gy­vuo­ti to­liau tar­si nie­ko ne­bu­vę iki šiol, o in­teg­ra­ci­ja at­ei­tų pa­ti sa­vai­me, žings­ne­lis po žings­ne­lio. Ta­čiau jau vien tai, kad pen­ki pa­siū­ly­mai dėl ES at­ei­ties at­si­ra­do, ro­do, kad pir­ma­sis va­rian­tas (nie­ko ne­da­ry­ti) nė­ra tin­ka­mas.

Jonas Urbanavičius. Asmeninio albumo nuotrauka

An­tra­sis va­rian­tas – at­gal į lais­vą­ją rin­ką – iš es­mės reiš­kia da­bar­ti­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­bai­gą ir lais­vos pre­ky­bos erd­vės jos pa­grin­du įsi­kū­ri­mą. Ži­no­ma, šis sce­na­ri­jus – vi­sų eu­ros­kep­ti­kų (o ir Ru­si­jos) sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mas. Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ma­ny­mu, tai ma­žiau­siai pri­im­ti­nas sce­na­ri­jus, to­dėl ir jo pa­da­ri­niai pie­šia­mi juo­džiau­sio­mis spal­vo­mis, kar­tais pa­tei­kiant net ab­sur­diš­kus pa­vyz­džius.

Lie­tu­vai iš­ties šis sce­na­ri­jus ma­žiau­siai pri­im­ti­nas, nes mes sa­vo na­rys­tę ma­to­me ne tik (ir ne tiek) kaip vie­nin­gą rin­ką (ku­ri, be­je, šia­me sce­na­ri­ju­je apib­rė­žia­ma tik lais­vu pre­kių ju­dė­ji­mu, nuo­ša­ly pa­lie­kant lais­vą as­me­nų ju­dė­ji­mą), bet ir kaip sau­gu­mo – eko­no­mi­nio, ener­ge­ti­nio, ka­ri­nio – ga­ran­ti­ją.

Tre­čia­sis va­rian­tas – dvie­jų grei­čių Eu­ro­pa – prieš maž­daug de­šimt­me­tį bu­vęs ga­na po­pu­lia­rus Eu­ro­pos Są­jun­gos plė­tros sce­na­ri­jus. Pa­gal jį, vals­ty­bės ga­lė­tų pa­si­rink­ti, ku­riais na­rys­tės pri­va­lu­mais no­rė­tų nau­do­tis la­biau, o ku­riais ma­žiau ir tar­si su­si­da­ry­ti sa­vo „ES krep­še­lį“. To­kiu bū­du vie­nos vals­ty­bės ga­lė­tų la­biau in­teg­ruo­tis vi­daus rin­kos, ki­tos – pi­ni­gų po­li­ti­kos, tre­čios, pvz., ka­ri­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo sri­ty­je.

Teo­riš­kai toks mo­de­lis Lie­tu­vai ne­bū­tų pats blo­giau­sias, jei vals­ty­bių da­ly­va­vi­mas šiuo­se bend­ra­dar­biau­jan­čių­jų ra­tuo­se pri­klau­sy­tų tik nuo pa­čių no­rin­čių­jų, o ne nuo ki­tų vals­ty­bių sutikimo

(vie­nas se­no­sios „dvie­jų grei­čių Eu­ro­pos“ idė­jos trū­ku­mų ir bu­vo tas, kad glau­des­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas skirs­tė ES na­res į pir­ma­rū­šes ir an­tra­rū­šes). Vis tik pa­na­šu, jog ir šis sce­na­ri­jus nė­ra rea­lus – vi­sų pir­ma dėl su spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­su su­si­ju­sių su­nku­mų. Jau da­bar ES spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­dū­ros su­nkiai su­pran­ta­mos net po­li­ti­kos moks­lų stu­den­tams, o jei dar at­si­ras­tų skir­tin­gi in­teg­ra­ci­jos „klu­bai“, jos tap­tų dar ne­aiš­kes­nės ir ne­skaid­res­nės, taip ne­išsp­ren­džiant vie­nos pa­grin­di­nių da­bar­ti­nės ES prob­le­mų.

Kon­fe­de­ra­ci­jos link

Ket­vir­ta­sis sce­na­ri­jus reikš­tų po­sū­kį link kon­fe­de­ra­ci­jos, kuo­met da­ly­je po­li­ti­kos sri­čių spren­di­mų ga­lia bū­tų ati­duo­ta Briu­se­liui, o da­ly­je – su­grą­žin­ta vals­ty­bėms. Ir da­bar eg­zis­tuo­ja pa­na­ši tvar­ka, ta­čiau pa­gal nau­ją­jį sce­na­ri­jų ne­be­lik­tų taip va­di­na­mos „pa­si­da­lin­tos kom­pe­ten­ci­jos“, kai Briu­se­lis ir vals­ty­bės var­žo­si tar­pu­sa­vy­je dėl to, ku­ris tu­ri pir­me­ny­bę pri­im­ti spren­di­mus. Šio sce­na­ri­jaus pers­pek­ty­vu­mą tem­do tai, jog, kaip pri­pa­žįs­ta ir pa­ti Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, bus la­bai su­nku ap­sisp­ręs­ti dėl to, ku­rias ga­lias per­leis­ti Briu­se­liui, o ku­rias – grą­žin­ti vals­ty­bėms. Blo­giau­siu at­ve­ju (vals­ty­bėms nie­kaip ne­su­si­ta­riant) šis sce­na­ri­jus ga­li reikš­ti žings­nį de­zin­teg­ra­ci­jos link.

Pa­sku­ti­ny­sis – penk­ta­sis – sce­na­ri­jus siū­lo gi­les­nę Eu­ro­pos Są­jun­gos in­teg­ra­ci­ją dau­ge­ly­je sri­čių. Jei­gu an­tra­sis sce­na­ri­jus – eu­ros­kep­ti­kų, tai šis – fe­de­ra­lis­tų sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mas, įgy­ven­di­nant vie­ną iš pa­čios Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos tiks­lų – „siek­ti vis glau­des­nės Eu­ro­pos tau­tų są­jun­gos“, kaip bu­vo nu­ma­ty­ta dar pa­čio­je Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos pra­džio­je. Pa­ti Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, ži­no­ma, su­in­te­re­suo­ta šio sce­na­ri­jaus sėk­me, ta­čiau tuo pa­čiu pri­pa­žįs­ta, jog ga­li kil­ti prob­le­mų dėl kai ku­rių vals­ty­bių ne­no­ro dar dau­giau ga­lių per­leis­ti Briu­se­liui.

Nė vie­nas iš pa­siū­ly­tų­jų sce­na­ri­jų nė­ra to­bu­las. Vis tik, at­me­tus abu kraš­tu­ti­nu­mus (de­zin­teg­ra­ci­ją ir ypač glau­džią in­teg­ra­ci­ją) bei sce­na­ri­jus, ke­lian­čius prob­le­mų (da­bar­ti­nį, nuo ku­rio bė­ga­me, ir dvie­jų grei­čių Eu­ro­pą, ku­rios bū­tų ne­įma­no­ma su­val­dy­ti), lie­ka be­ne vie­nin­te­lis ke­lias – la­bai ati­džiai per­žiū­rė­ti, ko­kius klau­si­mus ge­riau pa­lik­tu­me spręs­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai, o ko­kių klau­si­mų spren­di­mą no­ri­me su­sig­rą­žin­ti į sa­vo vals­ty­bes. Svar­bu, jog šių klau­si­mų spren­di­mas ne­lik­tų tik vals­ty­bių par­la­men­tuo­se ir vy­riau­sy­bė­se, o per­si­kel­tų ir į aka­de­mi­nę bend­ruo­me­nę bei pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę.

Jo­nas Ur­ba­na­vi­čius, Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to (KTU) So­cia­li­nių, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ir me­nų fa­kul­te­to, Eu­ro­pos ins­ti­tu­to lektorius