Jie atrodo malonūs, bet turėtų būti atviresni kitiems
Kas tie „jie“ ir ko­kiems „ki­tiems“ tū­rė­tų bū­ti at­vi­res­ni? „Jie“ – tai žmo­nės ČIA. „Ki­ti“ – taip pat žmo­nės, tik su ki­to­kia is­to­ri­ja: bėg­da­mi nuo sprogs­tan­čių bom­bų ir ne­nu­ty­lan­čių šū­vių TEN, jie at­si­dū­rė ČIA. At­ro­do, kad pa­bė­gę nuo gy­ve­ni­mo su nuo­la­ti­ne įtam­pa ir ne­ži­nia, ČIA jie tu­rė­tų ras­ti ra­my­bę ir sau­gu­mą. De­ja, taip nė­ra. 

TEN ne­ri­mą ir bai­mę kė­lė ne­si­bai­gian­tis ka­ras ir nuo­lat di­dė­jan­tis au­kų skai­čius, ČIA – smer­kian­tys žvilgs­niai, įžei­džian­tys ko­men­ta­rai ir pik­ti vie­ti­nių žmo­nių vei­dai. TEN žmo­nės bi­jo­jo to, ką ži­no. ČIA bi­jo­ma to, kas ne­pa­žįs­ta­ma, o la­biau­siai – jų, nes jie iš TEN.

Tai­gi, ko­kie jie? Skir­tin­gi, kaip ir mes. Kiek­vie­nas gy­ve­na, dir­ba ir sva­jo­ja ki­taip. Kiek­vie­nas – iš­skir­ti­nis. Iš­skir­ti­nis yra ir Rad­va­nas Ei­das. Žur­na­lis­tas, pa­bė­gęs iš TEN ir at­vy­kęs ČIA. Pa­sak Rad­va­no, jis nie­ka­da ne­pla­na­vo at­vyk­ti ČIA ar į ko­kią ki­tą ša­lį, bet la­bai ti­kė­jo­si nu­ke­liau­ti į Ai­ri­ją, kur ga­lė­tų lais­vai kal­bė­ti ir bend­rau­ti su žmo­nė­mis ang­lų kal­ba, ku­ria jis iš tie­sų kal­ba la­bai ge­rai. Prieš at­vyk­da­mas Rad­va­nas pu­san­trų me­tų pra­lei­do Tur­ki­jo­je, kur dir­bo ang­lų kal­bos mo­ky­to­ju mo­kyk­lo­se itin pa­žan­giems mo­ki­niams. Vė­liau grį­žo prie sa­vo pro­fe­si­jos – žur­na­lis­ti­kos. Po ku­rio lai­ko iš­vy­ko į Grai­ki­ją, o iš ten at­ke­lia­vo ČIA.

At­ro­do, Rad­va­nas vi­sa­da ži­no, ko no­ri. Dar bū­da­mas sep­ty­nio­li­kos jis pra­dė­jo dirb­ti. Pir­miau­sia vai­ki­ną se­kre­to­riu­mi įdar­bi­no naf­tos kom­pa­ni­ja, esan­ti Deir ez Zo­re, jo mies­te, TEN. Darb­da­viai įžvel­gė vie­ną svar­biau­sių bruo­žų – en­tu­ziaz­mą, taip pat pui­kias ang­lų kal­bos ži­nias, ko jiems iš tie­sų la­bai rei­kė­jo. Vė­liau bu­vo dar­bas tu­riz­mo, klien­tų ap­tar­na­vi­mo sri­ty­se. 2004 me­tais, kai mies­te pra­dė­tas leis­ti ofi­cia­lus lai­kraš­tis, Rad­va­nas iš­ban­dė žur­na­lis­ti­kos sri­tį ir at­ra­do pro­fe­si­nį pa­šau­ki­mą. Taip pat jis tu­ri įvai­rių po­mė­gių: lais­va­lai­kiu mėgs­ta skai­ty­ti ir ana­li­zuo­ti, žais­ti šach­ma­tais. Ti­ki­si, jog ne­tru­kus, kai tu­rės lais­ves­nio lai­ko, ga­lės grįž­ti prie mėgs­ta­mos veik­los – spor­to.

Pa­klaus­tas, ką šiuo me­tu vei­kia ČIA, Rad­va­nas at­vi­rai at­sa­ko, kad itin daug veik­los ne­tu­ri. Da­ly­vau­ja kon­fe­ren­ci­jo­se, dis­ku­si­jo­se, in­teg­ra­ci­jos pro­jek­to ini­cia­ty­vo­je – šio­kios to­kios pa­stan­gos nu­švies­ti pa­sku­ti­nius įvy­kius, pa­keis­ti iš­anks­ti­nį nu­sis­ta­ty­mą. Tą, su ku­riuo jie, iš TEN, su­tin­ka­mi Ruk­los pa­bė­gė­lių cen­tre. Anot Rad­va­no, kar­tais vis­kas ko­ne pe­rei­na į puo­li­mą. Iš­sa­mų pa­sa­ko­ji­mą apie tai ir vi­są jo ke­lio­nės iš TEN į ČIA is­to­ri­ją ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­te, kar­tu su ki­tais straips­niais šia te­ma.

Pa­klau­siau, ko­kie jo pri­si­mi­ni­mai iš TEN. At­sa­kė, kad gim­ti­nė nie­ka­da ne­pa­si­trau­kė iš jo min­čių – jis nuo­lat do­mi­si ir gal­vo­ja apie li­ku­sių­jų gy­ve­ni­mą pa­sta­ruo­ju me­tu. Nes vi­si – tiek links­mi, tiek liūd­ni – pri­si­mi­ni­mai nuo­la­tos ke­liau­ja su mu­mis, kur be­vyk­tu­me. „Ži­no­ma, vi­si pa­bė­gė­liai vie­ną die­ną grįš į sa­vo gim­ti­nę. Aš ti­kiu tuo. Vie­ni ar ki­ti, čia ar ki­tur… Jie grįš į sa­vo ša­lį. Ypač mū­sų at­ve­ju. Kai ka­ras pa­si­baigs, ša­liai rei­kės kiek­vie­no pa­stan­gų pa­dė­ti ją at­sta­ty­ti. Kas dau­giau tai pa­da­rys, jei ne jos vai­kai? Kiek­vie­nas at­liks sa­vo vaid­me­nį.“

Į at­ei­tį TEN Rad­va­nas žvel­gia su di­de­liu po­zi­ty­vu­mu. Kiek ki­to­kias emo­ci­jas su­ke­lia klau­si­mas apie gy­ve­ni­mą ir vi­suo­me­nę ČIA. Vai­ki­nas ne­sle­pia, kad at­vy­ko ge­rai nu­si­tei­kęs, at­vi­ras vi­siems ir da­rė daug, kad už­megz­tų san­ty­kius su vie­ti­niais žmo­nė­mis: „Aš ne­tgi už­si­mer­kiau prieš vi­sus iš­anks­ti­nius nu­sis­ta­ty­mus ir sek­tan­tiš­ku­mą, nors su tuo bu­vau su­tik­tas. Sten­giau­si įti­kin­ti sa­ve, kad bus tik tam ti­kras lai­ko­tar­pis ir tai pra­eis, ir vė­liau vis­kas bus daug ge­riau, bet at­ro­do, kad ne­tgi jei­gu ir įvyks kaž­koks pa­si­kei­ti­mas, tai ti­krai už­truks“. Taip, ži­no­ma, bu­vo ne jam vie­nam – bėg­da­mi nuo ka­ro, iš­kan­kin­ti ne­tek­čių, pa­li­kę ar­ti­muo­sius už tūks­tan­čių ki­lo­me­trų žmo­nės vis dar tu­ri su­si­dur­ti su pa­grin­di­ne bė­da, ku­rią ke­lia pers­ky­ra tarp ČIA ir TEN. „Ki­ta ver­tus, aš to­liau ro­dy­siu pa­gar­bą bet ku­riai ša­liai ir jos žmo­nėms, ku­rio­je bū­siu. Iš tie­sų tai yra mū­sų kul­tū­ra, vi­si mes taip el­gia­mės“, – ir vėl pra­sis­mel­kia Rad­va­no op­ti­miz­mas.

Ko­kie at­ei­ties pla­nai? Nie­ko kon­kre­taus. Esą nie­kas nė­ra aiš­ku, ir aps­kri­tai pa­bė­gė­liai ne­ga­li tu­rė­ti sva­jo­nių ar pla­nų at­ei­čiai. Vis­kas yra val­do­ma dau­gy­bės ki­tų da­ly­kų, ku­rie dik­tuo­ja jų pla­nus ar ne­tgi sva­jo­nes. „Jie ga­li siek­ti sa­vo sva­jo­nių, bet tai ne­reiš­kia, kad ga­ran­tuo­tai jas iš­pil­dys“, – štai taip te­mą api­bend­ri­na Rad­va­nas. Kol kas jį ve­da op­ti­miz­mas, ir vie­nin­te­lis da­ly­kas, už ku­rio ga­li­ma užk­liū­ti, – eti­ke­tė „Jis iš TEN“.

Ko­dėl ma­to­me to­kį di­de­lį skir­tu­mą tarp gy­ve­ni­mo TEN ir ČIA? Taip, kai ku­rie skir­tu­mai aki­vaiz­dūs – TEN bai­su, ČIA ra­mu. TEN Rad­va­nas ga­lė­jo už­dirb­ti, ra­šy­ti ir žais­ti šach­ma­tais, bet tam su­truk­dė ka­ras. ČIA ka­ro nė­ra, ta­čiau ra­my­bės Rad­va­nui ir­gi. Tik to­dėl, kad yra skir­tu­mas tarp tų dvie­jų žo­džių, kli­juo­jan­tis eti­ke­tes, brė­žian­tis li­ni­ją tarp „jų“ ir „ki­tų“ – vie­nin­te­lis skir­tu­mas, truk­dan­tis gy­ven­ti.

TEN – to­li­ma ka­ro iš­kan­kin­ta vals­ty­bė Si­ri­ja. ČIA – nuo to at­skir­ta Lie­tu­va. Du žo­džiai, o skir­tu­mas tarp jų tam­pa kliū­ti­mi vis­kam.