Jei Seimo rinkimai vyktų šiandien
Ka­den­ci­jos pu­siau­ke­lė­je Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga su­lau­kė pui­kios do­va­nos – po ke­lių mė­ne­sių per­trau­kos vi­suo­me­nė ją vėl iš­kė­lė į ly­de­res. Ta­čiau tiek ir tė­ra to pa­na­šu­mo į 2016-ųjų Sei­mo rin­ki­mų skai­čius, mat da­bar „vals­tie­čiams“ rin­kė­jai skir­tų pu­san­tro kar­to ma­žiau man­da­tų.

Beveik dveji metai gerokai pakeitė rinkėjų preferencijas. Nors lyginant visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausos partijų lyderių seką su 2016 metų Seimo rinkimų rezultatais pirmos dvi vietos nepasikeitė – lyderiauja „valstiečiai“ ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), tačiau smarkiai pakito rinkėjų palankumo jiems proporcijos.

Įpusėjus šiai parlamento kadencijai, jei galėtų, rinkėjai gerokai kitaip padalytų Seimo kėdes.

Trečioji rinkimuose buvusi Lietuvos socialdemokratų partija ne tik suskilo į dvi, bet gali likti ir prie suskilusios geldos. Ir vienus, ir kitus socialdemokratus gerokai lenkia ne tik „Tvarka ir teisingumas“, bet ir prieš dvejus metus politiniame užribyje likusi Darbo partija.

Barjerą peržengtų septynios aštuonios

Atsakydami į sociologų klausimą, už kurią partiją balsuotumėte, jei Seimo rinkimai vyktų dabar, respondentai mandatus „suteikė“ septynioms partijoms. Akivaizdžios lyderės jau gana ilgą laikotarpį – „valstiečiai“ ir konservatoriai, pelnę apylygiai simpatijų (25 ir 24,3 proc. ketinančių balsuoti). Tiesa, tai nė iš tolo neprilygsta triuškinamai „valstiečių“ pergalei 2016-aisiais.

Nors nuo abiejų lyderių „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ smarkiai atsilieka (10,7 ir 10,6 proc.), bet šioms partijoms tai – šuolis, palyginti su 2016-ųjų rinkimais. Ypač tai pasakytina apie „darbiečius“, kurie daugiamandatėje apygardoje tuomet tesugebėjo surinkti 4,7 proc. balsų ir nepateko į Seimą.

Socialdemokratai, tarsi per skyrybas teisingai turtą pasidalijusi pora, dabar gautų po lygiai – po 7,5 proc., maždaug tiek pat, kiek, kartu sudėjus, ir gavo 2016-aisiais.

Liberalų sąjūdis apklausoje sugebėjo peržengti 5 proc. ribą vos 0,7 procento. Rizikinga ekvilibristika.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) pelnytų 4,4 proc. visos Lietuvos rinkėjų balsų, bet, kaip žinoma, labai drausmingas ir tam tikrose vienmandatėse apygardose susikoncentravęs elektoratas šios partijos be mandatų nepaliks.

Kitoms partijoms ar save išsikėlusiems kandidatams vienmandatėse apygardose galbūt liktų dar aštuoni ar devyni mandatai.

Partijų paradoksai

„Vilmorus“ direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys partijų rikiuotėje įžvelgia tam tikrų paradoksų. Pavyzdžiui, „valstiečiai“ – lyderiai, o jų pirmininkas Ramūnas Karbauskis – vienas nepopuliariausių Lietuvoje žmonių. Tiesa, „valstiečių“ premjeras Saulius Skvernelis turi daug rėmėjų. Bet, kaip pažymi V. Gaidys, ši partija nėra toks vienis, kaip kai kurios kitos, pavyzdžiui, konservatorių, kur partijos ir jos lyderio vardus galima tapatinti.

Sociologas primena, kad „valstiečiai“ daro daug nepopuliarių sprendimų, pavyzdžiui, dėl vaistų, bet, matyt, kiti jų žingsniai atperka tai, kas žmonėms nepatinka, tad šios partijos reitingai, nors nepalyginami, kokie buvo iškart po rinkimų, bet vis dar aukšti. Be to, „valstiečių“ elektoratas margas, tad galbūt vienus patraukia kova su alkoholiu, kitus – sveikatos, trečius – dar kitos reformos, kurių „valstiečiai“ pateikia daugelyje sričių. Daug kitų partijų pasyvios, jos negeba arba nenori generuoti naujų idėjų, tad žmonės už jas ir neketina balsuoti.

Vladas Gaidys: "Paradoksas: „valstiečiai“ – lyderiai, o jų pirmininkas Ramūnas Karbauskis - vienas nepopuliariausių Lietuvoje žmonių." Alinos Ožič nuotrauka

Konservatoriai dabar labai aiškiai vienija dešiniuosius rinkėjus. TS-LKD „suvalgė“ ir didelę dalį buvusio liberalų elektorato. „Anksčiau konservatoriai buvo minimi kaip senų žmonių elektorato partija, o dabar joje daug naujų ir jaunų veidų, stiprėja liberalusis sparnas. Bet ir liberalai visai neišnyko. Krizė – partijos viršūnėje, bet visuomet išliks jaunų, energingų, kvalifikuotų, vakarietiškų permainų siekiančių politikų (tokiais ir prisistato liberalai) poreikis. Tiesa, dabartiniai liberalų vadovai Eugenijus Gentvilas ar pretendentas į prezidentus Petras Auštrevičius jau brandesnio amžiaus“, – sociologas meta užuominą liberalams atsijauninti.

Tiesa, net jei konservatoriai laimėtų rinkimus, bet ne triuškinamai, susilpnėjus liberalams jiems kiltų dilema, kas su jais norėtų ir su kuo jie patys leistųsi burtis į koaliciją. Pasirinkimas, regis, minimalus.

V. Gaidys primena, kad daug dešimtmečių buvo nekvestionuojama socialdemokratų lyderystė. Tačiau partijai skilus, elektoratas irgi pasidalijo į dvi lygias dalis. Abi partijos dabar turi po 7,5 proc. rėmėjų, o tai ne taip toli nuo 5 proc. barjero. „Ar būna, kad skilus pusiau abi pusės paauga? Abi partijos silpnos, abiejų pirmininkai nelabai aktyvūs. Tad ar jos peržengs 5 proc. barjerą, priklausys nuo rinkėjų aktyvumo. O socialdemokratų elektoratas didele rinkimų drausme nepasižymi“, – įspėja jis.

Kaip rodo tyrimai, aktyviausi – LLRA– KŠS ir TS-LKD rinkėjai: maždaug trys iš keturių šių partijų rėmėjų ketina eiti prie balsadėžių, o pasyviausi – prijaučiantieji „tvarkiečiams“ ir „darbiečiams“. Pastarųjų dviejų partijų elektoratą painioja ir vis besikeičiantys partijų lyderiai.

Sociologas pažymi, kad, skirtingai nei kitose Europos šalyse, Lietuvoje nematyti ir nacionalistinės, prieš imigrantus nusiteikusios partijos, o tautininkai neturi nė vieno Seimo nario, nors tokios pakraipos partijos kitur turi daug rėmėjų. Tad nebūtų nuostabu, jei atsirastų tokia partija.

Jūratė Novagrockienė: "Vėl atsiduriame prie to paties klausimo, kuris per rinkimus ypač dažnai kyla labiau išsilavinusiems rinkėjams: "Už ką balsuoti?"

Nėra už ką balsuoti

Politologė prof. Jūratė Novagrockienė primena, kad reitingus nulemia ir įvykiai, nutinkantys vykdant apklausą. Tad tai, kad „valstiečiai“ aplenkė konservatorius, galėjo lemti pastarųjų nesutarimai, kova dėl kandidato prezidento rinkimuose. Juolab „valstiečiai“ į lyderius įsiveržė ne todėl, kad pagausėjo jų rėmėjų, o todėl, kad sumažėjo parama konservatoriams. Kita vertus, pasak politologės, „valstiečiai“ lyg ir stengiasi vykdyti tai, kas surašyta jų rinkimų programose, kas imponuoja daliai elektorato. „Tačiau „valstiečiai“ nepaiso, kokios gali būti jų valdymo ir sprendimų socialinės, ekonominės, politinės pasekmės. Tad žmonės, kurie mąsto plačiau ir kritiškiau, nesirinktų už juos balsuoti“, – sako J. Novagrockienė.

Stipri dešinė atstovaujama konservatorių, o stiprios kairės, politologės vertinimu, neturime. Socialdemokratai susiskaldė, nors žvelgiant į partijos perspektyvą reikėjo ieškoti kompromisų ir neskilti. Kaip atsvara lieka sunkiai savo tapatybę nustatančios partijos – „valstiečiai“ ar „tvarkiečiai“. Ji neįžvelgia kokio nors esminio „darbiečių“ renesanso. Prie kylančių reitingų galėjo prisidėti Viktoro Uspaskicho grįžimas į partijos lyderius, bet, ko gero, svaresnė priežastis, kad tuščios nišos niekada nelieka: jei silpsta vienos partijos, jų sąskaita stiprėja kitos. „Darbiečiai“, „tvarkiečiai“, „valstiečiai“, ir vieni, ir kiti socialdemokratai turi daug „persidengimo“ taškų tiek dėl retorikos, tiek dėl programinių tezių, tad natūralu, kad silpnėjant socialdemokratams didėja parama kitoms panašioms partijoms“, – vertina politologė.

O liberalams, pasak jos, reikia politinio stebuklo, naujų žmonių, kuriais pasitikima ir kurie nėra pakliuvę į skandalus, aiškių politinių žinučių rinkėjams. „Nė viena nepraloštų, jei pritrauktų jaunimo ar naujų asmenybių, apdovanotų lyderių savybėmis. Deja, politinių lyderių trūkumą seniai jaučiame“, – apgailestauja J. Novagrockienė.

Ar iškils Naglio Puteikio Centro ar kokia nors kita partija? „Nebent, jei suras patrauklią originalią formulę. Tiesa, mažiesiems dariniams yra tikimybė iššokti į viršų – kai rinkėjai nežino, ką rinktis, jie balsuoja už tą, kuris yra mažiausiai susikompromitavęs, mažiau žinomas kaip negeras“, – nurodo J. Novagrockienė.

Politologė pažymi, kad vėl atsiduriame prie to paties klausimo, kuris per rinkimus ypač dažnai kyla labiau išsilavinusiems rinkėjams – už ką balsuoti? „Sugriauta partinė sistema: sunku skirti, kur dešinė, o kur kairė, nes partijų tapatybė sunkiai identifikuojama. Partijų deficitas, neaiškumas, kur yra vienas sparnas, o kur kitas, sujaukia ir apsunkina rinkėjų pasirinkimą. Didžiausia problema Lietuvoje – skurdi partijų ir lyderių pasiūla“, – aiškina J. Novagrockienė.

Tad nors prognozuoti dar anksti, ar, remiantis kadencijos pusiaukelės apklausa, ir 2020 metais Seime gali būti daugiausia „valstiečių“? „Yra tokia tikimybė. Egzistuoja socialiniai sluoksniai, kurie palaiko „valstiečių“ pradėtas reformas, bet pagrindinis faktorius yra tai, kad nėra už ką balsuoti“, – konstatuoja politologė.

Beje, kaip rodo „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausa, beveik ketvirtadalis rinkėjų (24,4 proc.) nežino, už ką balsuotų, jei rinkimai vyktų jau artimiausią sekmadienį. Apsisprendusieji mandatus perdėliotų maždaug taip: iš „valstiečių“ atimtų 20, liberalų – 5, konservatoriams pridurtų 4, darbiečiams – net 14, „tvarkiečiams“ – 8, LLRA-KŠS ir kartu sudėjus abeji socialdemokratai gautų maždaug tiek pat, kiek ir prieš dvejus metus.