JAV litvako meilė Lietuvai baigėsi Migracijos departamente
Mėgs­ta­me di­džiuo­tis lit­va­kų kil­mės as­me­ni­mis – No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tais, po­li­ti­kais ar šou pa­sau­lio žvaigž­dė­mis. Ta­čiau šie, pa­no­rė­ję ofi­cia­liai įtvir­tin­ti sa­vo są­sa­jas su Lie­tu­va – tap­ti LR pi­lie­čiais, at­si­tren­kia į biu­ro­kra­tiz­mo sie­ną. Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės sie­kęs ame­ri­kie­tis lit­va­kas li­ko šo­ki­ruo­tas.  

Ame­ri­kie­čio Da­vi­do (po pa­ty­ri­mo Lie­tu­vo­je pa­var­dės ne­no­rė­jo pa­vie­šin­ti, nes esą „ne­si­jaus­tų sau­gus“) ban­dy­mas gau­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­ty­bę skam­ba kaip dra­ma­tiš­ko fil­mo sce­na­ri­jus. Pa­tei­kęs par­aiš­ką pi­lie­ty­bei gau­ti ir pus­me­tį ne­su­lau­kęs jo­kios ži­nios iš Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­to, Da­vi­das kar­tu su 95-erių mo­čiu­te, gi­mu­sia Kau­ne, nu­spren­dė at­vyk­ti į de­par­ta­men­tą ir vis­ką iš­siaiš­kin­ti tie­sio­giai. Da­vi­do nu­si­vy­li­mui, jam bu­vo pra­neš­ta, kad jis ne­tu­ri tei­sės į dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, nes Da­vi­do mo­čiu­tė He­len An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu sa­vo gy­vy­bę gel­bė­jo bėg­da­ma į Uz­be­kis­ta­ną, t.y. į Ry­tus, o ne į Va­ka­rus, ku­rie bu­vo oku­puo­ti na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos. Ma­ža to, tai nu­ma­tan­ti LR pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo re­dak­ci­ja bu­vo pri­im­ta pra­ėjus ke­liems mė­ne­siams po to, kai Da­vi­das pa­tei­kė par­aiš­ką pi­lie­ty­bei gau­ti. Bet apie vis­ką nuo pra­džių.

Da­vi­do mo­čiu­tė He­len Le­vins­tein gi­mė Lie­tu­vos žy­dų šei­mo­je 1921 m. rugp­jū­čio 15 d. Kau­ne. Gra­žiau­si jos vai­kys­tės ir pa­aug­lys­tės me­tai pra­bė­go bū­tent šia­me mies­te. Ta­čiau pra­si­dė­jus An­tra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, He­len, kaip ir ki­tų Lie­tu­vos žy­dų, sau­gu­mui iš­ki­lo pa­vo­jus. He­len tu­rė­jo tik 2 pa­si­rin­ki­mus: ar­ba lik­ti Lie­tu­vo­je ir žū­ti, ar­ba ban­dy­ti pa­bėg­ti.

1941 m. na­ciams oku­pa­vus Lie­tu­vą, He­len pa­bė­go į Uz­be­kis­ta­ną. Tai iš­gel­bė­jo jos gy­vy­bę, o Lie­tu­vo­je li­ku­si be­veik vi­sa He­len šei­ma žu­vo. Po ka­ro, 1946 me­tais He­len at­si­dū­rė per­kel­tų­jų as­me­nų (anlg. disp­la­ced persons) sto­vyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je, ten pra­lei­do ke­le­rius me­tus. 1951 me­tais He­len ga­vo pa­bė­gė­lio sta­tu­są ir iš­vy­ko į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas, kur ga­vo JAV pi­lie­ty­bę. Nuo to lai­ko Ame­ri­ka yra jos nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Ame­ri­ko­je ji su­ti­ko ir sa­vo gy­ve­ni­mo mei­lę, lai­min­gai iš­te­kė­jo ir su­si­lau­kė vai­kų.

Ma­no mo­čiu­tei da­bar yra 95 me­tai ir jai jau bū­tų per vė­lu gau­ti pi­lie­ty­bę, to­dėl ją gau­ti no­riu aš. Ži­nau, kad ma­no mo­čiu­tei tai daug reikš­tų, nes ji nie­ka­da ne­nus­to­jo my­lė­ti Lie­tu­vos.

1975 m. He­len bu­vo at­vy­ku­si į Lie­tu­vą ap­lan­ky­ti sa­vo iš­gy­ve­nu­sio bro­lio, bet Lie­tu­vo­je ne­li­ko, nes lai­min­gą gy­ve­ni­mą He­len jau bu­vo su­si­kū­ru­si JAV. Net ir iš­vy­ku­si gy­ven­ti į JAV, He­len nie­ka­da ne­pa­mir­šo sa­vo lie­tu­viš­kų šak­nų. Sa­vo vai­kams, anū­kams, drau­gams ji nuo­lat pa­sa­ko­da­vo apie Lie­tu­vą, gim­tą­jį Kau­ną, ja­me pra­leis­tą vai­kys­tę.

Šiuo me­tu Lon­do­ne gy­ve­nan­tis He­len anū­kas Da­vi­das, su­ža­vė­tas mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mų apie Lie­tu­vą, nu­spren­dė iš­lai­ky­ti lie­tu­viš­kas šak­nis: 2016 m. ge­gu­žės mė­ne­sį jis pa­tei­kė par­aiš­ką Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­tui, kad jam bū­tų su­teik­ta Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė.

„Ma­no mo­čiu­tei da­bar yra 95 me­tai ir jai jau bū­tų per vė­lu gau­ti pi­lie­ty­bę, to­dėl ją gau­ti no­riu aš. Ži­nau, kad ma­no mo­čiu­tei tai daug reikš­tų, nes ji nie­ka­da ne­nus­to­jo my­lė­ti Lie­tu­vos“, – LŽ tei­gė ame­ri­kie­tis.

Rei­kė­jo „pra­lauk­ti“ ho­lo­kaus­tą?

Da­vi­das kan­triai lau­kė ži­nios iš Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­to. Po pus­me­čio ne­su­lau­kęs jo­kio at­sa­ky­mo Da­vi­das nu­spren­dė pats nu­vyk­ti į Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­tą. Ta­čiau šių me­tų sau­sio vi­du­ry­je Da­vi­dui at­vy­kus į Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­tą te­ko nu­si­vil­ti.

Ne­sup­ran­tu, kaip jie ne­ga­li su­vok­ti, kad ma­no mo­čiu­tė ne­tu­rė­jo ki­to pa­si­rin­ki­mo, nes ki­tu at­ve­ju, ji bū­tų ne­iš­gy­ve­nu­si.

„Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­te man pa­sa­kė, kad yra pri­im­tas nau­jas įsta­ty­mas, ku­ris nu­ro­do, kad as­me­niui ar jo pa­li­kuo­niui, ku­ris po 1940 m. iš­vy­ko iš Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos į bu­vu­sią So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­ją, ne­ga­li bū­ti su­teik­ta Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė ne­pra­ran­dant tu­ri­mos ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bės. Aš jiems pa­sa­kiau, kad vi­si ma­no mo­čiu­tės ar­ti­mie­ji, ku­rie li­ko gy­ven­ti Lie­tu­vo­je kai ji iš­vy­ko Uz­be­kis­ta­ną, bu­vo nu­žu­dy­ti. Ir ne­sup­ran­tu, kaip jie ne­ga­li su­vok­ti, kad ma­no mo­čiu­tė ne­tu­rė­jo ki­to pa­si­rin­ki­mo, nes ki­tu at­ve­ju, ji bū­tų ne­iš­gy­ve­nu­si“, – pa­sa­ko­jo ame­ri­kie­tis.

2016 me­tų lie­pos 6 d. pri­im­tos įsta­ty­mo pa­tai­sos nu­ro­do, kad pi­lie­ty­bė at­ku­ria­ma as­me­niui, ku­ris iš Lie­tu­vos pa­si­trau­kė ar iš­vy­ko iki 1990 me­tų ko­vo 11 die­nos, iš­sky­rus kei­tu­sius gy­ve­na­mą­ją vie­tą po 1940 me­tų bir­že­lio 15 die­nos bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je. As­me­nys, ati­tin­kan­tys įsta­ty­mo nuo­sta­tas, Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę ga­li su­sig­rą­žin­ti ne­pra­ras­da­mi da­bar tu­ri­mos ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bės.

Šios LR Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo re­dak­ci­jos įsi­ga­lio­jo pra­ėjus dviems mė­ne­siams po to, kai Da­vi­das pa­tei­kė par­aiš­ką dėl Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės su­tei­ki­mo.

„Įs­ta­ty­mo pa­tai­sa bu­vo pri­im­ta jau po to, kai aš pa­tei­kiau par­aiš­ką. Jei de­par­ta­men­tas bū­tų par­aiš­ką per­žiū­rė­jęs anks­čiau, aš bū­čiau ga­vęs pi­lie­ty­bę. Tai yra ne­są­ži­nin­ga. Aš ir ma­no mo­čiu­tė nu­si­vy­lė­me tuo“, – sa­kė Da­vi­das.

Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­to di­rek­to­rė Eve­li­na Gu­dzins­kai­tė aiš­ki­na, kad Da­vi­do par­aiš­kos nag­ri­nė­ji­mas už­tru­ko bū­tent dėl mi­nė­tos LR pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo re­dak­ci­jos.

„Jei­gu vi­si do­ku­men­tai tvar­kin­gi, pa­pras­tai spren­di­mus pri­ima­me per 6 mė­ne­sius, skai­čiuo­jant nuo pra­šy­mo ga­vi­mo Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­te die­nos. Ta­čiau per­nai me­tais bu­vo­me su­stab­dę daug by­lų, lauk­da­mi įsta­ty­mo pa­tai­sų, o joms įsi­ga­lio­jus at­nau­ji­no­me jų nag­ri­nė­ji­mą. Taip pat pa­dau­gė­jo nau­jai tei­kia­mų pi­lie­ty­bės pra­šy­mų. Tai­gi mū­sų dar­buo­to­jų dar­bo krū­vis la­bai iš­au­go, to­dėl pra­šy­mų nag­ri­nė­ji­mo truk­mė pa­il­gė­jo“ , – sa­kė E. Gu­dzins­kai­tė.

Ang­lų kal­ba Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­te – egzotika

Da­vi­dą ne tik nu­vy­lė, bet ir šo­ki­ra­vo, kad mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­to dar­buo­to­jai vi­sai ne­mo­ka ang­lų kal­bos ir su jais su­si­kal­bė­ti bu­vo „kaž­ko­kia ka­tas­tro­fa.“

Pa­pras­ti žmo­nės, ku­riuos su­ti­kau gat­vė­je, žy­miai ge­riau kal­bė­jo ir su­pra­to ang­liš­kai nei de­par­ta­men­to dar­buo­to­jai.

„No­riu pa­brėž­ti, kad žmo­nės, ku­rie dir­ba mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­te, su­nkiai kal­ba ang­liš­kai. Pa­pras­ti žmo­nės, ku­riuos su­ti­kau gat­vė­je, žy­miai ge­riau kal­bė­jo ir su­pra­to ang­liš­kai nei de­par­ta­men­to dar­buo­to­jai. Ma­ne tai ne tik nu­ste­bi­no, bet ir nu­liū­di­no, nes bu­vo su­nku su jais bend­rau­ti, vis­ką aiš­kiai su­pras­ti ir vis­ką jiems aiš­kiai pa­aiš­kin­ti“, – tei­gė Da­vi­das.

Ame­ri­kie­tis tvir­ti­na, kad jam bu­vo pa­sa­ky­ta, jog Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė jam bus su­teik­ta tik tuo­met jei jis at­si­sa­kys JAV pi­lie­ty­bės.

„Aš su­nkiai juos su­pra­tau, – dar kar­tą pa­brė­žė Da­vi­das. – Bet ką ti­krai su­pra­tau, kad Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę ga­lė­siu gau­ti tik ta­da, jei at­si­sa­ky­siu JAV pi­lie­ty­bės. Ir kad taip yra dėl to, jog ma­no mo­čiu­tė po 1940 me­tų iš­vy­ko į Uz­be­kis­ta­ną, o tai ne­ati­tin­ka nau­jo įsta­ty­mo. Ma­nęs taip pat bu­vo pra­šo­ma pa­teik­ti pa­pil­do­mus do­ku­men­tus.“

Da­vi­das ne­sup­ra­to ko­dėl Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­tas pa­pra­šė pa­teik­ti do­ku­men­tus, pa­tvir­ti­nan­čius, ar į Uz­be­ki­ją pa­bė­gu­si He­len grį­žo gy­ven­ti į Lie­tu­vą, ka­da iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją ir Jung­ti­nes Vals­ti­jas. Taip pat jo pra­šo­ma pa­teik­ti do­ku­men­tus, įro­dan­čius Da­vi­do mo­čiu­tės var­do kei­ti­mą. Kai Da­vi­do mo­čiu­tė gy­ve­no Lie­tu­vo­je ofi­cia­liai bu­vo va­di­na­ma He­nie, Uz­be­ki­jo­je jai bu­vo su­teik­tas ru­siš­kas var­das Jev­ge­ni­ja, o at­vy­ku­si į JAV Da­vi­do mo­čiu­tė pir­mą sa­vo var­dą pa­kei­tė į ame­ri­kie­tiš­ką ati­tik­me­nį He­len.

Taip yra dėl to, jog ma­no mo­čiu­tė po 1940 me­tų iš­vy­ko į Uz­be­kis­ta­ną, o tai ne­ati­tin­ka nau­jo įsta­ty­mo.

Ame­ri­kie­tis tvir­ti­no, kad jau da­bar pa­teik­tiems do­ku­men­tams su­rink­ti pri­rei­kė ke­lių me­tų, ne­aiš­ku kiek lai­ko už­truk­tų su­ras­ti nau­jai pra­šo­mų do­ku­men­tų, o kai ku­rių do­ku­men­tų gal net ne­pa­vyks gau­ti. Pa­vyz­džiui, Da­vi­do pra­šo­ma pa­teik­ti do­ku­men­tą, pa­tvir­ti­nan­tį Da­vi­do tė­čio var­do kei­ti­mą, mat Da­vi­do tė­čio gi­mi­mo liu­di­ji­me įra­šy­tas Ru­bin var­das, o pa­ties Da­vi­do gi­mi­mo liu­di­ji­me jo tė­čio var­das įra­šy­tas kaip Ro­bert Ed­ward.

„Ma­no tė­čiui nie­kuo­met dėl jo­kių prie­žas­čių ne­pri­rei­kė pa­si­keis­ti sa­vo var­dą gi­mi­mo liu­di­ji­me, dėl bend­ro­jo įsta­ty­mo, ga­lio­jan­čio Ka­li­for­ni­jos vals­ti­jo­je. Ma­no tė­tis ne­tu­ri nė vie­no le­ga­laus įra­šo „Ru­ben“ var­du, iš­sky­rus gi­mi­mo liu­di­ji­mą. Vi­si ki­ti jo ofi­cia­lūs as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tai yra iš­duo­ti Ro­bert Ed­ward var­du ir jį ma­no tė­tis nau­do­ja pra­ktiš­kai vi­są gy­ve­ni­mą. An­trą var­dą Ed­ward jis pra­dė­jo nau­do­ti dėl ang­liš­kes­nio ir la­biau ame­ri­kie­tiš­ko skam­be­sio. Ame­ri­ko­je an­tras var­das nė­ra su­reikš­mi­na­mas ir jis ne­ak­cen­tuo­ja­mas“, – pa­sa­ko­jo Da­vi­das.

Dar ne vis­kas pra­ras­ta?

Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­to di­rek­to­rė dėl As­mens duo­me­nų tei­si­nės ap­sau­gos įsta­ty­mo rei­ka­la­vi­mų ne­ga­lė­jo iš­sa­miai ko­men­tuo­ti Da­vi­do si­tua­ci­jos. Ji api­bend­rin­tai aiš­ki­no, kad šiuo me­tu Da­vi­dui yra pa­teik­ta iš­sa­mi in­for­ma­ci­ja apie jo by­los nag­ri­nė­ji­mo ei­gą ir trū­ku­mus, ku­riuos jis tu­ri pa­ša­lin­ti, o ga­lu­ti­nis spren­di­mas dar nė­ra pri­im­tas.

Ar Da­vi­dui ga­lė­tų bū­ti su­teik­ta pi­lie­ty­bė pa­gal iki lie­pos 6 d. ga­lio­ju­sią Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo re­dak­ci­ją, at­sa­ky­ti ne­ga­li­me, nes mums trūks­ta in­for­ma­ci­jos.

„Priė­mi­mo me­tu mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­te Da­vi­dui bu­vo pra­neš­ta ne apie spren­di­mą, o apie tai, kad trūks­ta do­ku­men­tų spren­di­mui pri­im­ti. Ar Da­vi­dui ga­lė­tų bū­ti su­teik­ta pi­lie­ty­bė pa­gal iki lie­pos 6 d. ga­lio­ju­sią Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo re­dak­ci­ją, at­sa­ky­ti ne­ga­li­me, nes mums trūks­ta in­for­ma­ci­jos. Ga­vę pa­pil­do­mus do­ku­men­tus, tę­si­me pra­šy­mo nag­ri­nė­ji­mą. Šiuo me­tu ne­ga­li­me at­sa­ky­ti, ko­kį spren­di­mą siū­ly­si­me vi­daus rei­ka­lų mi­nis­trui“ – sa­kė E. Gu­dzins­kai­tė.

Jau 11 as­me­nų pa­sa­kė „ne“

Da­vi­do is­to­ri­ja – tai ne vie­ne­ti­nis at­ve­jis. Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, įsi­ga­lio­jus nau­jai įsta­ty­mo re­dak­ci­jai, pri­im­ta 11 spren­di­mų ne­at­kur­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­ty­bės, kai as­muo ne­at­si­sa­kė tu­ri­mos ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bės, dėl to, kad as­mens tė­vai, se­ne­liai ar pro­se­ne­liai iš­vy­ko iš Lie­tu­vos į So­vie­tų Są­jun­gą po 1940–06–15.

Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų par­ti­jos na­rys And­rius Ku­bi­lius bu­vo vie­nas iš įsta­ty­mo pa­tai­są ini­ci­ja­vu­sių po­li­ti­kų. Anot jo, įsta­ty­mu nu­ma­ty­ti, kad as­me­nys, kei­tę gy­ve­na­mą­ją vie­tą po 1940 m. bir­že­lio 15 d. bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je, kar­tu su tu­ri­ma pi­lie­ty­be ne­ga­li bū­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiais, bu­vo nu­spręs­ta dėl to, kad ne­su­teik­ti pi­lie­ty­bės Ru­si­jos pi­lie­čiams yra sie­kia­ma jau nuo pat Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo.

And­rius Ku­bi­lius: „Ge­ra­no­riš­ki val­di­nin­kai ti­krai ga­lė­tų ras­ti spren­di­mą, jei­gu to no­rė­tų.“

„Lie­tu­vos vals­ty­bė ne­no­ri, kad bū­tų daug as­me­nų, ku­rie tuo pat me­tu tu­ri Lie­tu­vos ir da­bar­ti­nės Ru­si­jos pi­lie­ty­bę. To bu­vo ven­gia­ma nuo pat 1990–03–11. Da­bar­ti­nė Krem­liaus val­džia ne­sle­pia, kad ki­tuo­se re­gio­nuo­se, ji Ru­si­jos pi­lie­ty­bę iš­nau­do­ja tam, kad ga­lė­tų dek­la­ruo­ti sa­vo no­rą gin­ti as­me­nų, tu­rin­čių Ru­si­jos pi­lie­ty­bę, in­te­re­sus“, – raš­tu ko­men­ta­vo A. Ku­bi­lius.

Jis pri­dū­rė, kad jei yra to­kių iš­skir­ti­nių at­ve­jų kaip Da­vi­do, Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­tas tu­rė­tų ver­tin­ti tai svei­ku pro­tu, pats gal­vo­tų ir siū­ly­tų spren­di­mus, LR pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pa­tai­sas, jei ma­to, kad jų rei­kia.

„Jū­sų pa­teik­tos kon­kre­čios is­to­ri­jos at­ve­ju, kai mo­te­ris iš­vy­ko į Uz­be­kis­ta­ną, o po to per­si­kė­lė į JAV, ga­lė­tų bū­ti Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­to spren­džia­ma pa­pras­čiau, jei­gu jie trak­tuo­tu, kad šiai šei­mai Uz­be­kis­ta­nas bu­vo tik tar­pi­nė sto­te­lė pa­ke­liui į JAV. Ne­ži­no­da­mas vi­sos is­to­ri­jos ir šios šei­mos tiks­lios biog­ra­fi­jos, ne­ga­liu teig­ti, kad toks ke­lias yra ga­li­mas, ta­čiau ge­ra­no­riš­ki val­di­nin­kai ti­krai ga­lė­tų ras­ti spren­di­mą, jei­gu to no­rė­tų“ – tei­gė A. Ku­bi­lius.

Vie­niems pa­ken­kė – ki­tiems padėjo

Lit­va­kų pa­li­kuo­nims, kaip Da­vi­das, ku­rio pro­tė­viams ne­bu­vo ki­to pa­si­rin­ki­mo, tik kaip iš­vy­ki­mas į bu­vu­sią So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­ją, įsta­ty­mo pa­tai­sos su­kė­lė dau­giau keb­lu­mų no­rint gau­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Ta­čiau, pa­sak A. Ku­bi­liaus, tuo pa­čiu nau­ja įsta­ty­mo re­dak­ci­ja ki­tiems lit­va­kams Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės su­sig­rą­ži­ni­mo pro­ce­są pa­da­rė žy­miai pa­pras­tes­nį.

Pa­sak A. Ku­bi­liaus, iki šios įsta­ty­mo re­dak­ci­jos Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­tas rei­ka­lau­da­vo iš kiek­vie­no as­mens as­me­niš­kai įro­dy­ti, kad jo pro­tė­viai iki 1940 me­tų iš Lie­tu­vos pa­si­trau­kė dėl ko­kio nors as­me­niš­kai grė­su­sio pa­vo­jaus, o tai su­kel­da­vo daug prob­le­mų lit­va­kams gau­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, iš­sau­gant jau tu­ri­mą ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę.

„Lit­va­kams prieš šios pa­tai­sos pri­ėmi­mą bu­vo iš­ki­lę prob­le­mų su­sig­rą­ži­nant Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, nes vie­nas iš teis­mų, iš­nag­ri­nė­jęs mo­ters, po 1940 m. iš­vy­ku­sios į Mask­vą, pra­šy­mą su­grą­žin­ti jai Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, iš­aiš­ki­no, kad jai tai ne­prik­lau­so. Bet teis­mo iš­aiš­ki­ni­mas lei­do val­di­nin­kams ap­sun­kin­ti pi­lie­ty­bės su­sig­rą­ži­ni­mą lit­va­kams, dėl ko nu­ken­tė­jo šim­tai ir tūks­tan­čiai. Mes tai iš­spren­dė­me“ – tvir­ti­no A. Ku­bi­lius.