Jaunimas neraštingas, bet kalba tarmiškai
Trum­pų­jų ži­nu­čių ra­šy­mas te­le­fo­nu ne vie­ną įpra­ti­no ne­nau­do­ti lie­tu­viš­kų rai­džių ir sky­ry­bos ženk­lų. Taip ra­šo­me ir in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je. Ang­liš­kai kal­bė­ti vis daž­niau tam­pa pres­ti­žu, tad moks­lei­viai jau nuo pir­mų­jų kla­sių į sa­vo kas­die­nę kal­bą įter­pia ang­liš­kus žo­džius. Lie­tu­vių bran­dos eg­za­mi­no re­zul­ta­tai ne vie­ną pe­da­go­gą ir kal­bi­nin­ką ver­čia su­ne­rim­ti: ar ti­krai jau­ni­mas toks ne­raš­tin­gas?

Sei­me vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je apie lie­tu­vių kal­bos at­ei­ties pers­pek­ty­vas, bu­vo ap­tar­tos es­mi­nės ne­raš­tin­gu­mo prie­žas­tys ir ką bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti, kad jau­ni­mas puo­se­lė­tų lie­tu­vių kal­bą.

„Prob­le­mos dėl ne­raš­tin­gu­mo yra vi­siš­kai ir ne­abe­jo­ti­nai su­si­ju­sios su jau­ni­mo emig­ra­ci­ja. Ką jau­ni­mas kal­ba apie lie­tu­vių kal­bos bran­dos eg­za­mi­ną? Jo bi­jo ir sa­ko: „Ai, ge­riau iš­va­žiuo­siu, ai, ge­riau ne­lai­ky­siu“. Ir ta­da jiems vi­sai ne­be­rū­pi tai­syk­lin­ga lie­tu­vių kal­ba. Bet kal­ti ti­krai ne jau­ni žmo­nės, ir rei­kia iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl taip vyks­ta. Daž­nai dis­ku­si­jas apie tai su­ve­da­me į la­bai emo­ci­nį lyg­me­nį“ „Oi oi, kaip da­bar bai­su, jau­ni­mas ne­mo­ka ra­šy­ti“, – kal­bė­jo Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to di­rek­to­rė, pro­fe­so­rė Jo­lan­ta Za­bars­kai­tė.

Jos ma­ny­mu, vis gi jau­ni­mo ne­raš­tin­gu­mo prob­le­mą kar­tais ver­ti­na­me iš­ties per daug „karš­tai“, rem­da­mie­si nuo­sta­to­mis, ku­rios at­si­ran­da dėl emo­ci­jų. Rei­ka­lin­gi kon­kre­tūs, kon­cen­truo­ti ty­ri­mai, ku­rie pa­dė­tų spręs­ti ne­raš­tin­gu­mo prob­le­mą ir ku­rios spren­di­mas taip pat tu­ri tap­ti pri­ori­te­tu ir vals­ty­bei.

„Mū­sų ins­ti­tu­to po­zi­ci­ja, ei­ti ne į emo­ci­jas, o vis­ką tir­ti. To­dėl prieš ke­le­tą me­tų su­bū­rė­me mo­kyk­li­nės li­tua­nis­ti­kos gru­pę, ku­ri tie­siog ėmė skai­ty­ti mo­ki­nių ra­ši­nius ir ana­li­zuo­ti, ko­kios gi yra klai­dos jo­se. Tai ty­ru­sios moks­li­nin­kės sa­ko man: „Ne apie ne­raš­tin­gu­mą tu­ri­me kal­bė­ti, o apie tam ti­kras klai­dų gru­pes, ku­rios aki­vaiz­džiai pa­si­ma­tė iš moks­lei­vių ra­ši­nių.“ Ir vi­sos tos klai­dų gru­pės tu­ri aiš­kias prie­žas­tis, ku­rias mes ga­li­me įvar­din­ti. Ir čia jau bū­tų lie­tu­vių kal­bos po­li­ti­kos sri­tis, kaip tai spręs­ti vals­ty­bė­je, ką to­kiu at­ve­ju rei­kia da­ry­ti. Gal­būt ir mes kaž­kur klys­ta­me. Bet tu­ri­me kal­bė­tis, svars­ty­ti. Kai ku­riuos da­ly­kus tu­rė­tu­me da­ry­ti ir kar­tu su Kal­bos ko­mi­si­ja. Tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ti aiš­kūs, kon­kre­tūs žings­niai“, – sa­kė prof. J. Za­bars­kai­tė.

Pro­fe­so­rė taip pat pa­brė­žė, kad ne­ga­li­me kal­tin­ti vien tik ap­lin­kos ir ypač ang­lų kal­bos. Ang­lų kal­ba ne­abe­jo­ti­nai da­ro įta­ka mū­sų kal­bai, jau­ni­mo kal­bai, bet svar­bu yra tą iš­ori­nį po­vei­kį tir­ti, ana­li­zuo­ti ir ieš­ko­ti spren­di­mų kar­tu su jau­ni­mu.

Pa­sak Sei­mo na­rio Kęs­tu­čio Dauk­šio, di­de­lis vals­ty­bės, po­li­ti­kų dė­me­sys tu­ri bū­ti ski­ria­mas ins­ti­tu­tams, ku­rie dir­ba lie­tu­vių kal­bos, is­to­ri­jos, kul­tū­ros iš­sau­go­ji­mo sri­ty­je. Pa­sak jo, Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to sta­tu­so pa­kei­ti­mas, ga­li tu­rė­ti tei­gia­mos įta­kos ne­raš­tin­gu­mo ir ki­tų, su lie­tu­vių kal­ba su­si­ju­sių prob­le­mų spren­di­mui.

„Šiuo me­tu Sei­me yra už­re­gis­truo­ta įsta­ty­mų pa­tai­sa dėl na­cio­na­li­nio sta­tu­so su­tei­ki­mo Lie­tu­vos kal­bos ins­ti­tu­tui. Svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį, kad tai yra ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri la­bai reikš­min­ga Lie­tu­vai. Ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri svar­bi lie­tu­vių kal­bos gy­va­vi­mui ir puo­se­lė­ji­mui.

Prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, prof. Jolanta Zabarskaitė, seimo narys Kęstutis Daukšys

Rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­tą, Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tą“, – sa­kė K. Dauk­šys.

Ne­bi­jo kal­bė­ti tarmiškai

Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to Geo­ling­vis­ti­kos cen­tro va­do­vė pro­fe­so­rė, dak­ta­rė Dan­guo­lė Mi­ku­lė­nie­nė pa­brė­žė, kad vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­ba yra ne tik bend­ri­nė kal­ba, bet ir vie­ti­nės šnek­tos – tai ir tra­di­ci­nės tar­mės, ir ta vie­ti­nė kal­ba, ku­rią gir­di­me jau­ni­mo kal­bo­je. Pa­sak jos, ne dau­ge­lis jau­nų žmo­nių mo­ka tą tra­di­ci­nę tar­mę, kaip kal­bė­da­vo jų se­ne­liai, bet iš­lai­ko­ma daug tar­mi­nių ypa­ty­bių.

2014 me­tais Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to dar­buo­to­jai kar­tu su aukš­tų­jų mo­kyk­lų dia­lek­to­lo­gais Lie­tu­vo­je ap­lan­kė 735 vie­to­ves ir ban­dė iš­siaiš­kin­ti, kaip per ke­lias­de­šimt me­tų pa­si­kei­tė lie­tu­vių kal­bos si­tua­ci­ja vals­ty­bė­je. Ty­ri­mas at­sklei­dė, kad vie­ti­nės tar­mės ne­pa­mirš­tos. At­virkš­čiai, jos yra puo­se­lė­ja­mos ir kad ir keis­ta, ak­ty­viau ir drą­siau tar­miš­kai kal­ba jau­ni­mas, o ne se­no­ji kar­ta.

„Nuo­mo­nė jog, kar­tu su se­ne­liais mirš­ta ir lie­tu­vių tar­mės, nė­ra vi­siš­ka tei­sy­bė, Lie­tu­vo­je iki šiol iš­lai­ko­mos svar­biau­sios tar­mės. Šian­dien mes, kal­bi­nin­kai, links­ta­me rink­tis ne tar­mių mir­ties, bet tar­mių gy­vy­bin­gu­mo teo­ri­ją. Tie­siog pri­pa­žįs­ta­me, kad tar­mės kin­ta, bet jau­ni­mas tar­miš­kai ge­riau kal­ba, nei vi­du­ri­nio­ji kar­ta. Ki­taip ta­riant, vai­kai­čiai iš se­ne­lių pe­ri­ma vie­ti­nę kal­bą ir jau­ni­mas tar­mės ne­bi­jo, tuo me­tu, kai vi­du­ri­nio­ji kar­ta, ku­ri iš mo­kyk­los lai­kų ži­no, jog tar­miš­ka kal­ba yra ne­tai­syk­lin­ga, jos bi­jo“, – sa­kė prof. D. Mi­ku­lė­nie­nė.

Pa­sak jos, šian­dien yra daug net iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kų, ku­rie lais­vai ir daž­nai kal­ba tar­miš­kai. Ta­čiau jų pa­klau­sus, „su kuo tau aso­ci­juo­ja­si tar­miš­kai kal­ban­tis žmo­gus“, ten­ka iš­girs­ti at­sa­ky­mą – „su se­nu, ne­mo­ky­tu, kai­mo žmo­gu­mi“. Pa­tys su­si­ku­ria­me tam ti­krus ste­reo­ti­pus apie tar­miš­kai kal­ban­čius žmo­nes ir po to mums pa­tiems tam­pa su­nkiau gy­ven­ti ir bend­rau­ti to­je vie­to­vė­je, ku­rio­je kal­ba­ma tar­miš­kai. To­dėl la­bai svar­bu skir­ti dė­me­sį tar­mėms, keis­ti po­žiū­rį į jas, to­kiu bū­du ug­dant tar­miš­kai kal­ban­čių žmo­nių sa­vi­ver­tę, ne­išs­ki­riant jų kaip ne­va ne­lie­tu­viš­kai ar ne­tai­syk­lin­gai kal­ban­čių tau­tie­čių.

„Tar­mė pir­miau­sia yra žmo­gaus bend­ra­vi­mas su ki­tu žmo­gu­mi. Ir kai te­le­vi­zi­jos lai­do­se ir įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, kon­cer­tuo­se ro­do­ma tar­mių par­odi­ja, pa­va­din­čiau tai run­ke­lio sind­ro­mu, tas sind­ro­mas šak­nų ne­au­gi­na. Bet yra la­bai gra­žių pa­vyz­džių. Ne­se­niai ga­vo­me žva­kę iš Skuo­do su už­ra­šu Skouds. Tai gra­žu ir ti­kra. Bū­tent taip kū­ry­biš­kai tar­mes pri­ke­liam nau­jam gy­ve­ni­mui“, – tei­gė prof. D. Mi­ku­lė­nie­nė.