Jaukus, ypatingas miestas
Vil­niu­je re­zi­duo­jan­tis Ita­li­jos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Ste­fa­no Ta­lia­ni De Mar­chio mū­sų ša­ly­je at­ra­do ak­ty­vų jau­ni­mą, tur­tin­gą aka­de­mi­nį gy­ve­ni­mą, gy­vy­bin­gą ir kū­ry­bin­gą me­ni­nį pa­sau­lį, lie­tu­vių mei­lę mu­zi­kai, ita­lų ope­rai, tea­trui. Dip­lo­ma­tą ma­lo­niai ste­bi­na mū­sų sos­ti­nės se­na­mies­ty­je ir vi­so­je Lie­tu­vo­je at­sis­pin­din­ti ita­lų kul­tū­ros įta­ka.

Ita­li­jos kul­tū­ros pėdsakai

– Ita­li­jos am­ba­sa­do­riu­mi Lie­tu­vo­je bu­vo­te pa­skir­tas dau­giau kaip prieš tre­jus me­tus. Grei­čiau­siai prieš at­vyk­da­mas čia tu­rė­jo­te su­si­da­ręs ko­kį nors vaiz­di­nį, lū­kes­čių dėl mū­sų ša­lies. Ko­kie jie bu­vo?

– Į Vil­nių at­vy­kau 2013 me­tų ba­lan­dį, tu­rė­da­mas la­bai daug lū­kes­čių. Ma­no ap­lin­kos žmo­nės, drau­gai, dip­lo­ma­tai, dir­ban­tys Ita­li­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je Ro­mo­je, pa­sa­ko­jo apie Lie­tu­vą kaip apie la­bai įdo­mią, tvir­tos eu­ro­pi­nės orien­ta­ci­jos ša­lį, esan­čią stra­te­gi­nė­je po­zi­ci­jo­je – svar­bio­je ir de­li­ka­čio­je.

Kai ku­rie Lie­tu­vą man pri­sta­tė kaip šal­to kli­ma­to ša­lį, ku­rio­je bai­sios žie­mos, ma­žai švie­sos. Ta­čiau tai ne­pa­sit­vir­ti­no. Kli­ma­tas čia la­bai ma­lo­nus. Taip, žie­mą šal­ta, bet vis­kas ne taip bai­su. Švie­sos taip pat yra.

– Ką su­ži­no­jo­te apie Vil­nių per tą lai­ką, kai čia gy­ve­na­te?

– Bu­vau ma­lo­niai nu­ste­bin­tas pra­dė­jęs pa­žin­ti lie­tu­vius. Esa­te la­bai įdo­mi, iš­si­la­vi­nu­si tau­ta, tu­rin­ti daug bend­ra su ita­lais, ypač kul­tū­ros, is­to­ri­jos sri­ty­je, sa­vo eu­ro­pie­tiš­ko­mis ver­ty­bė­mis. Lie­tu­vos jau­ni­mo in­te­re­sai la­bai pa­na­šūs į bend­raam­žių Ita­li­jo­je.

Prieš at­vyk­da­mas bu­vau su­si­pa­ži­nęs su Lie­tu­vos is­to­ri­ja, ypač nau­jau­sių lai­kų. Dir­bau sau­gu­mo ir gy­ny­bos sri­ty­je, tad ži­no­jau apie stra­te­gi­nę ša­lies pa­dė­tį, su ko­kiais iš­šū­kiais ji su­si­du­ria, kaip tu­ri gin­ti sa­vo na­cio­na­li­nį sau­gu­mą. Ta­čiau ne­ma­žai da­ly­kų at­ra­dau tik at­vy­kęs čia: ak­ty­vų, tvir­tų įsi­ti­ki­ni­mų jau­ni­mą, tur­tin­gą aka­de­mi­nį gy­ve­ni­mą, gy­vy­bin­gą šiuo­lai­ki­nį me­ną, lie­tu­vių mei­lę mu­zi­kai, ita­lų ope­rai, šo­kiui, tea­trui. Lan­ky­da­ma­sis Na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre ma­tau, koks gau­sus yra re­per­tua­ras. Be to, kar­tais su­nku ras­ti lais­vų vie­tų, nes sa­lė vi­sa­da pil­na žmo­nių. Tai – ge­ras ženk­las, pa­tvir­ti­nan­tis, koks ak­ty­vus yra kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. La­bai mėgs­tu šiuo­lai­ki­nį me­ną, to­dėl nuo­lat lan­kau­si ir pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­se.

Vil­niu­je jau­čiuo­si pui­kiai ir lais­va­lai­kiu. Pa­vy­ko net pa­sli­di­nė­ti. Ne­įti­ki­ma, kad ša­ly­je, ku­rio­je nė­ra kal­nų, ga­li­ma sli­di­nė­ti, ir dar taip sma­giai. Man pa­tin­ka vaikš­čio­ti po mies­tą. Iš am­ba­sa­dos Ne­ries kran­ti­ne leng­va pa­siek­ti Tri­jų kry­žių kal­ną, nu­žings­niuo­ti iki Šv. Pe­tro ir Po­vi­lo baž­ny­čios, ku­ri yra dvie­jų di­džių Ita­li­jos me­ni­nin­kų – Gio­van­ni Pie­tro Per­ti ir Gio­van­ni Ma­ria Gal­li – še­dev­ras.

Mėgs­tu ska­niai pa­val­gy­ti. Vil­niu­je yra pui­kių lie­tu­viš­kos, ita­liš­kos ir ki­tų pa­sau­lio kraš­tų vir­tu­vių res­to­ra­nų. Pa­sak ži­no­miau­sio Ita­li­jos ke­lio­nių va­do­vo „Tou­ring Club Ita­lia­no“, Vil­niu­je įsi­kū­ręs ge­riau­sias ita­liš­kas res­to­ra­nas Bal­ti­jos ša­ly­se.

– Vil­niaus se­na­mies­tis al­suo­ja ita­liš­ko ba­ro­ko dva­sia, lie­tu­viai ža­vi­si Ita­li­jos vir­tu­ve, ma­da. Ko­kią dar Ita­li­jos kul­tū­ros, gy­ve­ni­mo bū­do įta­ką įžvel­gia­te mū­sų sos­ti­nė­je?

– Ita­lų kul­tū­ros įta­ka at­sis­pin­di kiek­vie­na­me Vil­niaus kam­pe­ly­je. Man pa­tin­ka pa­si­vaikš­čio­ti po se­na­mies­tį, tu­riu mėgs­ta­mų vie­tų, ku­rios vie­naip ar ki­taip bu­vo pa­ly­tė­tos ita­lų ran­kų ba­ro­ko epo­cho­je. Įspū­din­ga at­ras­ti tiek daug ita­liš­kos kul­tū­ros pėd­sa­kų.

Šv. Ka­zi­mie­ro kop­ly­čia Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je ba­zi­li­ko­je pa­sta­ty­ta ita­lų ar­chi­tek­to. Fres­kas ta­pė ita­lų me­ni­nin­kai Mi­che­lan­ge­lo Pa­llo­ni ir Gia­cin­to Cam­pa­na, bron­zi­nės fi­gū­ros – ir­gi ita­lo skulp­to­riaus kū­ri­nys. Ste­bi­na stip­rus me­no ry­šys tarp mū­sų vals­ty­bių. Ir taip dau­ge­ly­je vie­tų.

Vil­niaus uni­ver­si­te­tas ir­gi yra pa­ty­ręs ne­ma­žai Ita­li­jos įta­kos. Jam da­vė pra­džią po­pie­žius Gri­ga­lius XIII, pa­tvir­tin­da­mas jė­zui­tų, be­je, at­vy­ku­sių iš Ro­mos, ko­le­gi­ją uni­ver­si­te­tu.

Dar vie­nas mū­sų ša­lis vie­ni­jan­tis da­ly­kas – mei­lė ope­rai. Tu­ri­te aukš­čiau­sio ly­gio at­li­kė­jų, tarp ku­rių – ma­no bi­čiu­lė nuo­sta­bu­sis sop­ra­nas Vio­le­ta Ur­ma­na, pui­ku­sis te­no­ras Vir­gi­li­jus No­rei­ka. Ne­abe­jo­ti­nai rei­kia pa­mi­nė­ti ir tea­trą, di­dį re­ži­sie­rių Ei­mun­tą Ne­kro­šių, jo spek­tak­lį pa­gal Dan­te's Alig­hie­ri „Die­viš­ką­ją ko­me­di­ją“, dar­bą Ita­li­jo­je, Vi­čen­cos Olim­pi­ko tea­tre.

Ne­abe­jo­ti­nai mus vie­ni­ja me­nas. Jū­sų ša­lis ma­ža, bet tu­ri daug nuo­sta­bių me­ni­nin­kų. Mū­sų vals­ty­bių ry­šiai at­sis­pin­di per Lie­tu­vos da­ly­va­vi­mą Ve­ne­ci­jos bie­na­lė­je, Mi­la­no di­zai­no trie­na­lė­je. Lie­tu­va yra to­kia pat kū­ry­bin­ga kaip ir Ita­li­ja, tik mū­sų kul­tū­rų šak­nys skir­tin­gos: Ita­li­ja – Vi­dur­že­mio kul­tū­ros ša­lis, o Lie­tu­va – šiau­rie­tiš­kos, bal­tiš­kos kul­tū­ros kraš­tas.

Lie­tu­vos ir Ita­li­jos ry­šiai svar­būs ne tik me­no, ma­dos ir gas­tro­no­mi­jos sri­ty­se. Dvi­ša­lės pre­ky­bos pa­grin­dą – be­veik 80 proc. – su­da­ro pre­ky­ba pra­mo­nės ir tech­no­lo­gi­jų sri­ty­se. Rei­kia pa­mi­nė­ti ir mū­sų ša­lių uni­ver­si­te­tų bend­ra­dar­bia­vi­mą, įgy­ven­di­na­ma 350 bend­rų moks­li­nių ty­ri­mų prog­ra­mos pro­jek­tų.

Vi­lio­ja at­ra­di­mo alkis

– Be var­go ga­lė­tu­mė­te re­ko­men­duo­ti, ką pa­ma­ty­ti ir nu­veik­ti Ro­mo­je. O ką, jū­sų nuo­mo­ne, ver­ta ap­žiū­rė­ti Vil­niu­je?

– Ro­mo­je no­rė­čiau pa­siū­ly­ti ap­lan­ky­ti Ka­ra­ka­los pir­tis. Tai nė­ra toks ži­no­mas ob­jek­tas kaip Ko­li­zie­jus, ta­čiau ver­tas dė­me­sio, nes įsi­kū­ręs gam­tos prie­globs­ty­je, par­ke. Va­sa­rą ten vyks­ta aukš­to ly­gio spek­tak­liai, ope­ros. Ga­li­ma pa­si­vaikš­čio­ti po šį komp­lek­są ir pa­si­žiū­rė­ti, ko­kie įgu­dę meis­trai, pro­jek­tuo­to­jai, sta­ty­to­jai bu­vo ro­mė­nai. Dar vie­na vie­ta, ku­rio­je pa­tar­čiau ap­si­lan­ky­ti, – Ja­ni­ku­lo kal­va, al­suo­jan­ti Ro­mos is­to­ri­ja. Ten ga­li­ma iš­vys­ti ob­jek­tų, iš­li­ku­sių nuo Re­ne­san­so lai­kų, pa­vyz­džiui, gra­žių fon­ta­nų. Šio­je vie­to­je vy­ko svar­bios ko­vos dėl ša­lies ne­prik­lau­so­my­bės, yra nuo­sta­bi te­ra­sa, nuo ku­rios at­si­ve­ria uni­ka­lus vaiz­das į mies­tą, par­ke au­ga jū­ri­nės pu­šys. Ro­mo­je siū­ly­čiau ap­lan­ky­ti ir Giub­bo­na­ri, Giu­lia, Coronari gat­vių ra­jo­ną, esan­tį ne­to­li žy­dų kvar­ta­lo. Čia ra­si­te ma­žų krau­tu­vė­lių, an­tik­va­ria­to par­duo­tu­vė­lių, ama­ti­nin­kų dirb­tu­vių, ma­žų res­to­ra­nų – au­ten­ti­ką, Ro­mą, ku­rios dar ne­pa­vei­kė mo­der­nu­mas.

Ma­no mėgs­ta­miau­sia vie­ta Vil­niu­je – Pra­nciš­ko­nų vie­nuo­ly­nas ir Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čia. Tai ga­na ap­leis­ta baž­ny­čia, ta­čiau jos ar­chi­tek­tū­ra – stul­bi­na­ma. Bū­ti­nai rei­kė­tų ją res­tau­ruo­ti. Taip pat pa­tin­ka vi­sa zo­na, esan­ti apie Ge­di­mi­no pi­lį: Val­do­vų rū­mai, Šv. Ka­zi­mie­ro kop­ly­čia Ka­ted­ro­je. Ypač gra­žus Vil­niaus uni­ver­si­te­to an­samb­lis su Šv. Jo­nų baž­ny­čia, kie­me­liais. La­bai sim­pa­tiš­kas Užu­pis. Ma­nau, jis ga­li tap­ti to­kiu me­ni­nin­kų ra­jo­nu kaip Lo­ty­nų kvar­ta­las Par­yžiu­je ar Tras­te­ve­re –Ro­mo­je. Man la­bai pa­tin­ka plau­kio­ti bai­da­rė­mis Ne­ri­mi, tad bū­ti­nai re­ko­men­duo­ju ir tai.

– Tu­ris­tų iš Ita­li­jos Vil­niu­je gau­sė­ja. Kas juos vi­lio­ja į mū­sų sos­ti­nę?

– Ita­lus vi­lio­ja nau­ji, ne­atras­ti da­ly­kai. Bū­ki­me at­vi­ri, prieš 15 me­tų Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja ne­bu­vo tu­ris­tų mėgs­ta­mos ša­lys. Ta­čiau pa­ma­žu, at­si­ran­dant nau­joms skry­džių kryp­tims, rek­la­muo­jant Bal­ti­jos vals­ty­bes, be to, jums įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES), at­si­ra­do in­te­re­sas. Ita­lus trau­kia tai, kad Vil­niu­je yra UNES­CO sau­go­mas se­na­mies­tis, čia gau­su ita­liš­ko ba­ro­ko, gra­ži gam­ta. No­ri­ma su­si­pa­žin­ti ir su lie­tu­viš­ka vir­tu­ve, at­ras­ti ką nors nau­ja.

La­bai svar­bu, kad yra skry­džių iš Lie­tu­vos į Ita­li­ją. Ga­li­ma tie­sio­giai pa­siek­ti Mi­la­ną, Ro­mą, taip pat Si­ci­li­ją ir Sar­di­ni­ją. Spa­lį at­si­ras nau­ja skry­džių kryp­tis: Vil­nius-Ba­ris. Va­di­na­si, Pie­tų Ita­li­jos gy­ven­to­jai ga­lės leng­viau pa­siek­ti Vil­nių, ir prieš­in­gai.

– Vil­niaus ir Ita­li­jos ry­šiai, bend­ra­dar­bia­vi­mas tu­ri se­nas tra­di­ci­jas. Kas mū­sų sos­ti­nę ir jū­sų ša­lį sie­ja šian­dien?

– Vil­nių ir Ita­li­ją sie­ja įvai­rūs bend­ri pro­jek­tai, ak­ty­vūs kul­tū­ri­niai mai­nai. Taip pat – Eu­ro­pos pro­jek­tas. Nors da­bar pa­ti­ria­me daug su­nku­mų, Ita­li­ja ir Lie­tu­va tu­ri iš­lik­ti ES va­rik­lis – ša­lys, pa­si­sa­kan­čios už tvir­tą, sa­vo idea­lams, t. y. de­mo­kra­ti­jai, žmo­gaus tei­sėms, eko­no­mi­niam au­gi­mui, sau­gu­mui iš­ti­ki­mą Eu­ro­pą. Lie­tu­va ir Ita­li­ja tu­rė­tų kar­tu dirb­ti tam, kad Eu­ro­pa pa­bus­tų iš sąs­tin­gio, pra­dė­tų tvir­tė­ti eko­no­miš­kai, kad to­liau bū­tų gi­na­mos žmo­gaus tei­sės, įtvir­tin­tos de­mo­kra­ti­nės ver­ty­bės, jau­ni­mas ma­ty­tų pers­pek­ty­vas. Ne ma­žiau svar­bu su­kur­ti tai­kos zo­ną su es­mi­niu NA­TO in­dė­liu. Kal­bant apie Al­jan­są ga­li­ma pa­brėž­ti tei­gia­mus po­ky­čius, ta­čiau ES iš­gy­ve­na iden­ti­te­to ir su­sis­kal­dy­mo kri­zę, ku­rią dar la­biau pa­di­di­no Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­čių bal­sa­vi­mas re­fe­ren­du­me dėl iš­sto­ji­mo iš ES. Ita­li­ja ir Lie­tu­va pri­va­lo kal­bė­tis, kar­tu ak­ty­viai dirb­ti ir gin­ti bend­rus Eu­ro­pos idea­lus.

Vil­nius ir Ita­li­ja tu­ri puo­se­lė­ti bei plė­to­ti kon­kre­čius jau­ni­mo pro­jek­tus – „E­ras­mus“ stu­den­tų mai­nų prog­ra­ma pui­kus to pa­vyz­dys, taip pat ska­tin­ti me­ni­nin­kų, me­no ga­le­ri­jų, aka­de­mi­nio pa­sau­lio bend­ra­dar­bia­vi­mą.

Jei ne­bus tvir­tos, vie­nin­gos ir so­li­da­rios Eu­ro­pos, bū­si­me pa­smerk­ti lik­ti be po­li­ti­nės ir eko­no­mi­nės ga­lios prieš to­kias vals­ty­bes kaip JAV, Ki­ni­ja, Ru­si­ja, In­di­ja ir ki­tos ky­lan­čios ša­lys. Rei­kia vėl bū­ti drą­siems ir grįž­ti prie tų idea­lų, ku­riuos mums kaip pa­li­ki­mą pa­ti­kė­jo Eu­ro­pos kū­rė­jai.