Istorinis mitingas skelbė artėjant laisvę
Prieš 30 me­tų Vil­niu­je prie poe­to Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo gru­pės di­si­den­tų su­reng­tas pro­tes­to mi­tin­gas, ku­ria­me pir­mą­kart bu­vo pa­smerk­ti Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pa­kto slap­tie­ji pro­to­ko­lai ir jų pa­da­ri­niai, is­to­ri­kų žo­džiais, ta­po nau­jos epo­chos star­to šū­viu.

Šian­dien su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad 1987-ųjų rugp­jū­čio 23-ią­ją at­ei­ti į mi­tin­gą prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo rei­kė­jo ne­ma­žai drą­sos. Nors Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo „pe­res­troi­ka“ jau bu­vo pra­si­dė­ju­si, aky­los so­vie­ti­nio sau­gu­mo akys se­kė kiek­vie­ną men­kiau­sią lais­vės pro­ver­žį.

Mi­tin­go idė­ja pri­klau­sė 1978 me­tų bir­že­lį įkur­tos pog­rin­di­nės an­ti­so­vie­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos – Lie­tu­vos lais­vės ly­gos (LLL) kū­rė­jui An­ta­nui Ter­lec­kui. Jį ak­ty­viai par­ėmė di­si­den­tai Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė, Vy­tau­tas Bo­gu­šis, Pe­tras Ci­dzi­kas, Ro­ber­tas Gri­gas ir ki­ti. Per pro­tes­to ak­ci­ją ne tik bu­vo pa­smerk­ti 1939-ųjų So­vie­tų Są­jun­gos ir Vo­kie­ti­jos su­tar­čių slap­tie­ji pro­to­ko­lai, bet ir par­ei­ka­lau­ta iš­ves­ti iš Bal­ti­jos vals­ty­bių oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę bei at­kur­ti ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą.

Šian­dien is­to­ri­nio mi­tin­go ren­gė­jai ir da­ly­viai ke­ti­na su­si­tik­ti to­je pa­čio­je vie­to­je, kur prieš tris de­šimt­me­čius pir­mą kar­tą taip drą­siai skam­bė­jo kal­bos apie Lie­tu­vos at­ei­tį. 17 val. bus au­ko­ja­mos šv. Mi­šios Ber­nar­di­nų baž­ny­čio­je, 18 val. vyks mi­tin­gas prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo. Ry­tą, 11 val., Na­cio­na­li­nė­je M. Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je ren­gia­ma kon­fe­ren­ci­ja „So­vie­tų – na­cių san­dė­rio pa­sek­mės XXI a.“ Jo­je da­ly­vaus Vy­tau­tas Lands­ber­gis, mi­tin­go da­ly­viai.

Kal­bė­jo spontaniškai

Ne­nuils­tan­ti ko­vo­to­ja už žmo­gaus tei­ses ir lais­ves, di­si­den­tė, vie­nuo­lė N. Sa­dū­nai­tė va­kar gy­nė­si ne­bu­vu­si is­to­ri­nio mi­tin­go or­ga­ni­za­to­rė. Pa­sak jos, vi­sa ini­cia­ty­va pri­klau­sė A. Ter­lec­kui ir jo pa­gal­bi­nin­kams.

„Kiek­vie­ną sek­ma­die­nį mes, „ne­da­muš­ti kon­tros“, ei­da­vo­me mels­tis į Šv. Mi­ka­lo­jaus baž­ny­tė­lę. Pa­skui, jei bū­da­vo ge­ras oras, su­sės­da­vo­me kur nors ant suo­liu­ko „po­lit­va­lan­dė­lės“. Kar­tais užei­da­vo­me į ko­kią ka­vi­nu­tę ka­vos ar ar­ba­tos. Vie­ną sek­ma­die­nį An­ta­nas man ir pa­sa­kė: „Ni­jo­le, ar su­tik­tum pa­si­ra­šy­ti raš­tą dėl Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pa­kto pa­smer­ki­mo?“ Pa­skui jis man pa­aiš­ki­no, kad ren­gia­mas mi­tin­gas, ku­ria­me ty­los mi­nu­te pa­gerb­si­me rep­re­si­jų au­kas“, – pri­si­mi­nė N. Sa­dū­nai­tė. Anot jos, rugp­jū­čio 23-io­sios ry­tą nu­ti­ko vie­nas la­bai liūd­nas da­ly­kas. Per mi­šias Šv. My­ka­lo­jaus baž­ny­čio­je, prie al­to­riaus, stai­ga su­smu­ko ir mi­rė bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys ku­ni­gas Sta­nis­lo­vas Va­liu­kė­nas.“Tai bu­vo tar­si pa­sku­ti­nė to bai­saus pa­kto au­ka“, – sa­kė N. Sa­dū­nai­tė.

Ji pa­sa­ko­jo, kad vi­dur­die­nį prieš mi­tin­gą nu­ma­ty­to­je vie­to­je jau bū­ria­vo­si ne­ma­žai mi­li­ci­nin­kų ir „bro­le­lių ka­gė­bis­tų“. „Prie baž­ny­čios var­pi­nės sto­vė­jo ke­lios mo­čiu­tės. Prie jų pri­ėjo vie­nas vy­ras ir pa­klau­sė: „Ko jūs čia at­ėjo­te?“

O ki­tas fil­ma­vo. Mo­te­rys iš­si­gan­do – mikt, mikt, nie­ko pa­sa­ky­ti ne­ga­li. Ta­da krei­piau­si į An­ta­ną: „Žiū­rėk, pa­da­rys tra­gi­ko­me­di­ją, pa­vers mus kvai­le­liais.“ Pa­sa­kiau, kad rei­kia kam nors kal­bė­ti. O kas tai da­rys? Vi­si tu­ri šei­mas. Mus pers­pė­jo pro­ku­ra­tū­ro­je, kad gau­si­me 15 me­tų, jei iš­si­žio­si­me. Pa­ma­čiau, kad nie­kas ne­si­ryž­ta kal­bė­ti. Tai aš spon­ta­niš­kai pra­bi­lau, vi­siš­kai ne­si­ren­gu­si“, – dės­tė N. Sa­dū­nai­tė.

Ap­gal­vo­ta vieta

At­pil­do N. Sa­dū­nai­tė sau­lau­kė po sa­vai­tės. Ji vy­ko į Kau­ną ir bu­vo su­lai­ky­ta prie Vie­vio, 30 va­lan­dų bu­vo ve­žio­ja­ma po miš­kus gra­si­nant mir­ti­mi. „Ma­nau, da­rė­me, ką pri­va­lė­jo­me da­ry­ti. Aš te­bu­vau ma­žiau­sias sraig­te­lis, ne­ma­nau, kad ką nors ypa­tin­ga nu­vei­kiau. Vi­są gy­ve­ni­mą ma­ne gel­bė­jo Die­vas ir ti­kė­ji­mas. Kaip sa­ko­ma evan­ge­li­jo­je, Die­vas pa­si­rin­ko pa­čius silp­niau­sius, kad tiems, ku­rie tu­ri val­džią, par­ody­tų, jog dva­si­nė jė­ga yra daug ga­lin­ges­nė už ma­te­ria­li­nę. Ir jei į Die­vą at­si­re­mia­me, esa­me ne­nu­ga­li­mi“, – pa­žy­mė­jo N. Sa­dū­nai­tė.

Be­je, mi­tin­go vie­ta bu­vo pa­si­rink­ta ne­at­si­tik­ti­nai. Iš pra­džių svars­ty­ta ga­li­my­bė jį su­reng­ti skve­re­ly­je prie pa­mink­lo ra­šy­to­jai Že­mai­tei. Ta­čiau šios min­ties at­si­sa­ky­ta at­siž­vel­gus į tai, kad už­da­ra šio skve­ro erd­vė to­kiam ren­gi­niui ne­pa­trauk­li, žmo­nės ga­li ne­drįs­ti at­ei­ti.

1987 me­tų rugp­jū­čio 23-io­sios mi­tin­gą pri­si­me­na­me kaip ryš­kų ar­tė­jan­čios lais­vės ženk­lą.

Ta­da Ju­lius Sas­naus­kas pa­siū­lė mi­tin­gą su­reng­ti ne­to­li Šv. Onos baž­ny­čios esan­čia­me skve­re. Ap­link – se­na­mies­tis su siau­ro­mis gat­ve­lė­mis, Užu­pis, Vil­ne­lė. Pa­vo­jaus at­ve­ju su­si­rin­ku­sie­ji ga­lė­jo grei­čiau ir ne­pas­te­bi­miau iš­sis­kirs­ty­ti. 2002 me­tais mi­tin­go vie­tą LLL pa­ženk­li­no pa­mink­li­ne len­ta.

Su­lau­kė di­de­lio at­gar­sio

Pa­sip­rie­ši­ni­mo da­ly­vių (re­zis­ten­tų) tei­sių ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Gin­ta­ras Šid­laus­kas pa­brė­žė, kad šis pir­ma­sis vie­šas pro­tes­to mi­tin­gas-de­mons­tra­ci­ja pa­ženk­li­no Lie­tu­vos iš­si­lais­vi­ni­mo pa­sku­ti­nio ir le­mia­mo eta­po pra­džią.

„Tai bu­vo tar­si star­to šū­vis. Ši Lie­tu­vos re­zis­ten­tų ma­ni­fes­ta­ci­ja su­lau­kė di­džiu­lio at­gar­sio Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų, pa­spar­ti­no vi­suo­me­nės lais­vė­ji­mo ir de­mo­kra­tė­ji­mo plė­trą. Šią ak­ci­ją pri­si­me­na­me kaip to me­to ryš­kų ar­tė­jan­čios lais­vės ženk­lą“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė G. Šid­laus­kas. Anot jo, tuo me­tu LLL dar vei­kė pog­rin­dy­je, o į mi­tin­gą pa­kvie­tė ke­tu­ri at­sa­ko­my­bę pri­siė­mę ini­cia­to­riai, ku­rie pri­klau­sė šiai or­ga­ni­za­ci­jai ar­ba pri­ta­rė jos tiks­lams. „Ki­ti re­zis­ten­tai ir šiam su­ma­ny­mui pri­ta­rian­tys pi­lie­čiai į jų kvie­ti­mą drą­siai at­si­lie­pė“, – sa­kė G. Šid­laus­kas.

Jis at­krei­pė dė­me­sį, kad mi­tin­go or­ga­ni­za­to­riai, jau ir iki tol ak­ty­viai da­ly­va­vę pa­sip­rie­ši­ni­mo oku­pa­ci­jai ko­vo­je, bu­vo ap­do­va­no­ti Vy­čio Kry­žiaus or­di­nu, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­da­liu, o su­lau­ku­siems pen­si­nio am­žiaus bu­vo skir­ta pir­mo­jo laips­nio vals­ty­bi­nė pen­si­ja. Pa­gal Vals­ty­bės ap­do­va­no­ji­mų įsta­ty­mą Vy­čio Kry­žiaus or­di­nu ap­do­va­no­ja­mi as­me­nys, did­vy­riš­kai gy­nę Lie­tu­vos lais­vę ir ne­prik­lau­so­my­bę.