Istorikė: skatinčiau ne komunistinių skulptūrų draudimus, o švietimą
So­viet­me­čio vaiz­di­nys iš da­lies ga­li bū­ti po­zi­ty­vus ir puo­se­lė­ja­mas, nes Ni­ki­tos Chruš­čio­vo lai­ko­tar­pio vi­suo­me­nė jau­čia dė­kin­gu­mą už men­kas so­vie­ti­nės val­džios do­va­nas ir ne­ski­ria, kas yra sa­va, o kas sve­ti­ma. Taip LRT RA­DI­JUI sa­ko kul­tū­ros is­to­ri­kė Ra­sa Če­pai­tie­nė. Jos tei­gi­mu, rei­kė­tų švies­ti vi­suo­me­nę apie ko­mu­nis­ti­nių pa­mink­lų reikš­mę, o ne juos griau­ti.

Kultūros istorikė abejoja, ar komunistinių objektų draudimas ir šalinimas iš viešųjų vietų yra išeitis, nes, jos aiškinimu, sovietmetis nebuvo vienpusis – tai buvo ne tik stalininis laikotarpis su represijomis, tremtimi ir netektimis, bet ir „taikusis“ N. Chruščiovo valdymo laikotarpis, kurio metu visuomenė susigyveno su režimu ir jį priėmė.

„Tos „chruščiovkės“ [daugiabučiai namai] yra to pozityvaus sovietinio vaizdinio simboliai. Tos menkos sovietinės valdžios dovanos lėmė visuomenės dėkingumą, kad valstybė kažką davė. Sovietmečio vaizdinys iš dalies gali būti pozityvus ir puoselėjamas, nes nėra įsisąmoninta atskirtis, kas yra sava, o kas – svetima“, – teigia R. Čepaitienė.

Kaip teigia pašnekovė, posovietinė visuomenė yra paveikta nepilnavertiškumo ir bejėgystės, dėl ko ji negali racionaliai interpretuoti komunistinių paminklų ir atskirti, kas yra svetima Lietuvos tapatybei. Jos aiškinimu, sovietmečio laikotarpiu buvo ir labai daug antisovietinių dalykų, pavyzdžiui, disidentai, dėl ko visuomenei būtina šiuos dalykus skirti.

Anot R. Čepaitienės, problema yra ta, kad visi paminklai – sakralizuojami: jeigu žmogus arba tam tikras režimas yra įamžinamas, manoma, kad jis yra reikšmingas ir nusipelnęs. Tačiau, pasak istorikės, reikėtų suprasti, kad ne visa simbolika turi būti vertinama teigiamai.

„Noriu atkreipti dėmesį, kad skulptūra nieko nepropaguoja – ji yra negyvas daiktas. Visa tai yra interpretacijos reikalas. Aš skatinčiau ne komunistinių skulptūrų draudimus, o edukaciją. Pažiūrėjus į dabartinę paminklų tendenciją, sakralizacijos nebelieka – Leninas pakabinamas žemyn galva ir panašiai. Klasikiniai paminklai gali būti transformuojami ir tai rodo, kad ne patys objektai yra pavojingi, o mūsų santykis su jais. Pavyzdžiui, Petro Cvirkos paminklas turi įdomią dokumentinę vertę, kuri buvo sukurta pagal socrealizmo kanonus ir išliko autentiška. Iš dokumentinės perspektyvos tai yra įdomu, mes matome, interpretuojame, kaip tuo metu visuomenė mąstė – tas dialogas visada vyksta“, – LRT RADIJUI sako R. Čepaitienė.

Seimo nario, konservatoriaus Audroniaus Ažubalio teigimu, dekomunizacija yra procesas, kurio metu mes šaliname materialinį totalitarinės ideologijos palikimą. Pasak A. Ažubalio, vienas iš instrumentų, formuojančių kolektyvinę tapatybę, yra vieši komunistiniai objektai, pavyzdžiui, statulos, simbolizuojančios privalomąjį darbą, ūkių suvalstybinimą ir griežtą drausmę, dėl ko jų turi nebelikti.

„Ne veltui okupantai 1940 m. viską pradėjo nuo paminklų griovimo, kuriuos mes, kurdami savo tapatybę, statėme Antano Smetonos laikais [...]. Dabar matyti, kad visuomenė yra susidvejinusi: iš vienos pusės mes statome paminklus partizanams, raudame, giedame giesmes, o kitoje kelio pusėje stovi paminklai, liudijantys jų žudikų pergalę ir pasilikimą mūsų pasąmonėje. Lietuvoje yra šimtai įvairių sovietinių monumentų, tai norisi paklausti, ar mes gyvename valstybėje, kurioje yra pratęsiamas šių ženklų gyvavimas, ar tokioje, kur jų atsisakoma?“ – svarsto A. Ažubalis.

Žurnalo „Verslo klasė“ vyriausiasis redaktorius Aurelijus Katkevičius pritaria ir teigia, kad negalima eiti į priekį, nesusitvarkius su praeitimi. Jo aiškinimu, lietuviai, stengdamiesi atsispirti totalitarizmui, parodo, kad yra dvasiškai silpni – jeigu naciai yra smerkiami, tai komunistai taip pat negali būti toleruojami. Kaip teigia jis, paminklai kuria lietuvių sociokultūrinį mąstymą ir formuoja sąmonę, kuri dar nėra visiškai subrendusi.

„Prieš šešetą metų aš galvojau, kad Lietuva yra mama, ir jeigu tavo mama yra sėdėjusi lageryje, kuriame ją ištatuiravo rožėmis, tai tu vis tiek tą mamą myli. Galvojau, kad mes turime suaugti ir suvokti, kad tai [Lietuva] yra mūsų mama, nepaisant to, kokį gyvenimą ir kančias turėjo [...]. Tačiau dabar suprantu, kad šios tatuiruotės [komunistiniai paminklai] organizuoja mūsų laiką, erdvę, sukuria sociokultūrinį erdvėlaikį, formatuoja mūsų sąmonę, kuri dar nėra tokia, kad galėtume ramiai gyventi su naciais ir bolševikais viename kambaryje“, – sako A. Katkevičius.

Kalbėdamas apie įstatymo pataisą, kuria norima uždrausti viešą komunistinį palikimą, daktaras, Literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas teigia, kad šis įstatymas vėluoja. Pašnekovo manymu, toks sprendimas aktualus ir reikšmingas tik vyresniajai kartai, kuri baigė mokyklą dar sovietiniais laikais. Pasak jo, jaunimui komunizmo ideologija nekelia jokių emocijų.

„Kai Katedros aikštėje buvo statomas Gedimino paminklas, visi tam priešinosi, tačiau galiausiai priprato. Priprantama prie bet ko – tas pats ir su komunizmo ideologija. Žmonėms tai neįdomu, jie gyvena tolimoje ateityje. Šis įstatymas yra trauminis visuomenės atspindys, buvo ne vienas atvejis, kai tokie paminklai buvo išvežti. Įstatymu mes esame teisinė valstybė, todėl yra procedūros, kurias reikia atlikti neprisidarant papildomų problemų. Dėl šių paminklų Lietuvoje naikinimo mūsų „Misija Sibiras“ nebuvo įleista į Rusiją“, – akcentuoja J. Blažiūnas.

A. Katkevičius apibendrina – šioje vietoje svarbiausias švietimas ir komunikacija: „Tegul tie „balvonai“ stovi, bet turi būti informuota, kad tai „balvonas“, „chruščiovkės“ turi būti griaunamos arba renovuojamos. Tas buvimas tame komunaliniame butelyje su ypač mažu „šikinyku“ daug labiau žaloja mūsų sąmonę nei bet koks paminklas.“

Parengė Gabrielė Sagaitytė.