Išminuotojas: 98 proc. radinių turi sprogstamųjų medžiagų
Kiek Lie­tu­vos že­mė­se gu­li sprog­me­nų, ga­li at­sa­ky­ti tik tie, ku­rie jų čia pri­mė­tė, in­ter­viu LRT.lt sa­ko Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės (LK) Juo­zo Vit­kaus in­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­no Sprog­me­nų ne­utra­li­za­vi­mo kuo­pos va­das kpt. Ne­ri­jus Alek­na. Jis skai­čiuo­ja, kad dau­giau­sia ran­da­ma ar­ti­le­ri­jos svie­di­nių ir mi­nos­vai­džio mi­nų. Di­džiau­sia jų kon­cen­tra­ci­ja – piet­va­ka­ri­nia­me Lie­tu­vos re­gio­ne.

Lie­pos pa­bai­go­je Ša­kiuo­se že­mę ka­sę dar­bi­nin­kai prie na­mo pa­ma­tų ap­ti­ko An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų maž­daug 100 kg sve­rian­čią ru­siš­ką avia­ci­nę bom­bą. Jos vi­du­je bu­vo apie 50 kg sprogs­ta­mo­sios me­džia­gos. Ka­ro lai­kų avia­ci­nę bom­bą sėk­min­gai su­nai­ki­no J. Vit­kaus iš­mi­na­vi­mo kuo­pos iš­mi­nuo­to­jai.

Pa­na­ši ope­ra­ci­ja įvy­ko 2015 me­tų lie­pą Šiau­liuo­se, Zok­nių mi­kro­ra­jo­ne, ta­da taip pat bu­vo ras­ta avia­ci­nė bom­ba. 2014-ai­siais Kau­no Alek­so­to mi­kro­ra­jo­ne bu­vo ras­ta vo­kiš­ka An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų avia­ci­nė bom­ba. „SC 250“. 250 me­trų spin­du­liu bu­vo eva­kuo­ti ap­lin­ki­nių na­mų gy­ven­to­jai iš 54 na­mų. 2014 me­tų ba­lan­dį avia­ci­nė bom­ba bu­vo ras­ta ir Vil­niaus oro uos­to te­ri­to­ri­jo­je, tie­siant ke­lią.

Pra­ne­šus apie sprog­me­nį, į įvy­kio vie­tą vyks­ta J. Vit­kaus in­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­no Sprog­me­nų ne­utra­li­za­vi­mo kuo­pos iš­mi­nuo­to­jai ar­ba „A­ro“ iš­mi­nuo­to­jai.

J. Vit­kaus in­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­no Sprog­me­nų ne­utra­li­za­vi­mo kuo­pa – LK Sau­su­mos pa­jė­gų (SP) da­lis. Kaip tei­gia kpt. N. Alek­na, pa­grin­di­nis jo va­do­vau­ja­mos kuo­pos už­da­vi­nys – ruo­štis tė­vy­nės gy­ny­bai.

„Mes vyk­do­me ka­ri­nį ren­gi­mą: ka­riai mo­ko­mi šau­dy­ti, sprog­din­ti. Ne­utra­li­zuo­ja­me sprog­me­nis tiek ne­pla­ni­nių ope­ra­ci­jų me­tu, kai gau­na­me iš­kvie­ti­mą, tiek pla­ni­nių, kai ti­kri­na­ma ko­kia nors te­ri­to­ri­ja. Taip pat esa­me pa­si­ruo­šę vyk­dy­ti im­pro­vi­zuo­tų sprog­me­nų ne­utra­li­za­vi­mą. Lie­tu­vo­je vi­sa tai vyk­do „A­ras“, bet, esant po­rei­kiui, mes taip pat pa­si­ruo­šę pa­dė­ti. Mes vyk­do­me vie­to­vės žval­gy­bą – jei ka­riuo­me­nės da­li­niui rei­kia ku­rio­je nors vie­to­je įsteig­ti su­si­tel­ki­mo ra­jo­ną, ga­li­me at­lik­ti žval­gy­bą dėl sprog­me­nų. Ga­li­me žy­mė­ti mi­nų lau­kų kraš­tus, ieš­ko­ti apė­ji­mų mi­nų lau­kuo­se. Ga­li­me sprog­din­ti, su­griau­ti til­tus ar ki­tus ob­jek­tus. Vyk­do­me ir po­van­de­ni­nes ope­ra­ci­jas – mū­sų kuo­pa vie­nin­te­lė vi­so­se SP tu­ri na­rų ko­man­dą, ku­ri vi­daus van­de­ny­se ga­li vyk­dy­ti žval­gy­bą, in­ži­ne­ri­nius dar­bus, ne­utra­li­zuo­ti sprog­me­nis. Nei vie­ni ka­riuo­me­nės mo­ky­mai ne­ap­siei­na be iš­mi­nuo­to­jų par­amos“, – in­ter­viu LRT.lt apie sa­vo dar­bo spe­ci­fi­ką pa­sa­ko­ja N. Alek­na.

– Ka­pi­to­ne, dau­gė­ja ar ma­žė­ja iš­kvie­ti­mų apie ras­tus sprog­me­nis?

– Pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus iš­kvie­ti­mų šiek tiek su­ma­žė­jo, o iki 2014-ųjų iš­kvie­ti­mų skai­čius kas­met au­go. Per me­tus vi­du­ti­niš­kai su­lau­kia­me apie tūks­tan­čio pra­ne­ši­mų apie ras­tus sprog­me­nis. Dau­giau­sia – ci­vi­lių gy­ven­to­jų pra­ne­ši­mų apie ras­tus įtar­ti­nus daik­tus. Jie jau ži­no, kad to­kiu at­ve­ju rei­kia skam­bin­ti 112 ir in­for­muo­ti apie ra­di­nį, lauk­ti par­ei­gū­nų. Gal­būt grei­tai už­mir­ši­me ne­lai­min­gus at­si­ti­ki­mus, ku­rių, de­ja, nu­tin­ka Lie­tu­vo­je.

– Pa­pras­tai iš­mi­nuo­to­jams dar­bo pa­dau­gė­ja pa­va­sa­rį ir ru­de­nį, kai žmo­nės dir­ba že­mės ūkio dar­bus. Kas tu­rė­tų kel­ti įta­ri­mą? Juk net trak­to­riaus ra­tą ga­li­ma su­pai­nio­ti su prieš­tan­ki­ne mi­na.

– Jei žmo­gus pa­ma­tė daik­tą, ku­ris, jo nuo­mo­ne, pa­na­šus į sprog­me­nį, yra pa­kan­ka­mas pa­grin­das kvies­ti spe­cia­lią­sias tar­ny­bas. Nie­kas dėl ne­ti­kro iš­kvie­ti­mo ne­pyks, ne­tgi pa­dė­kos. Mes nie­ka­da ne­pa­lie­ka­me ras­tų pa­ga­lių ar ak­me­nų, ku­rie yra pa­na­šūs į sprog­me­nis – kad ne­rei­kė­tų va­žiuo­ti an­trą kar­tą. Jau ge­riau du kar­tus mus iš­kvies­ki­te, kai ra­si­te trak­to­riaus ra­tą, bet tre­čią kar­tą ra­dę prieš­tan­ki­nę mi­ną ži­no­si­te, kaip elg­tis.

Pa­gal sta­tis­ti­ką, 2 proc. vi­sų iš­kvie­ti­mų yra to­kie, kai ran­da­mi daik­tai, ku­rie ne­tu­ri sprogs­ta­mų­jų me­džia­gų, o 98 proc. sprogs­ta­mų­jų me­džia­gų tu­ri. Tai­gi ra­dus sprog­me­nį rei­kia pra­neš­ti par­ei­gū­nams ir pa­žy­mė­ti tą vie­tą, kad at­vy­kę iš­mi­nuo­to­jai ga­lė­tų im­tis dar­bo. Dar blo­giau, kai ra­dę sprog­me­nį me­ta jį į kai­my­no dar­žą per tvo­rą. Ar­ba kai sta­ty­bi­nin­kas ran­da sprog­me­nį ir apie jį pra­ne­ša tik dar­bo die­nos pa­bai­go­je. Pa­skam­bi­na ir sa­ko: at­va­žiuo­kit su­si­rink­ti sprog­me­nų. To­kiu at­ve­ju ne­tei­sė­tai dis­po­nuo­ji sprog­me­niu.

– Ko­kie sprog­me­nys daž­niau­siai ran­da­mi Lie­tu­vo­je?

– Di­džio­ji da­lis vi­sų ran­da­mų sprog­me­nų – apie 40 proc. – su­ran­da­ma ar­ti­le­ri­jos svie­di­nių ir mi­nos­vai­džio mi­nų. 82 mm mi­nos­vai­džio mi­na – vie­nas daž­niau­siai pa­si­tai­kan­čių sprog­me­nų. Jų ti­krai daug pri­bars­ty­ta.

– Kur ir ko­kių sprog­me­nų ran­da­te?

– Kal­bant apie 82 mm mi­nos­vai­džio mi­ną, ji pra­dė­ta ga­min­ti prieš An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ir nau­do­ta po jo. Šaud­mens nau­do­ji­mas ir jo at­si­sa­ky­mas ga­li siek­ti ke­lis lai­ko­tar­pius ir ke­lis ka­rus. Ran­ki­nę gra­na­tą F, va­di­na­mą­ją „ci­tri­nu­kę“, ga­li­ma su­tik­ti iki šiol. Ji bu­vo pla­čiai nau­do­ta per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ar­ti­le­ri­jos šaud­me­nys taip pat bu­vo nau­do­ja­mi ir An­tra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re.

Mes kruopš­čių is­to­ri­nių ty­ri­nė­ji­mų ne­sa­me at­li­kę, yra tik pa­dri­ki duo­me­nys, tar­ki­me, ties Ra­sei­niais bu­vo tan­kų mū­šis, va­di­na­si, ten ran­da­ma dau­giau tan­kų amu­ni­ci­jos. Jei miš­kuo­se bu­vo ko­kie nors da­li­niai, va­di­na­si, ten ga­li­ma ras­ti dau­giau ka­se­ti­nės amu­ni­ci­jos.

– Ku­riuo­se re­gio­nuo­se ran­da­te dau­giau­sia sprog­me­nų?

– Lie­tu­vos piet­va­ka­ri­nis re­gio­nas – Vil­ka­viš­kio ra­jo­nas, Klai­pė­dos re­gio­nas – gal­būt kaip ir anks­čiau, taip ir at­ei­ty­je bus tos vie­to­vės, ku­rios mums duos dau­giau­sia dar­bo. Bet jo už­ten­ka ir di­džiuo­siuo­se ša­lies mies­tuo­se. Rei­kia su­pras­ti, kad sprog­me­nų bus ran­da­ma to­se vie­to­se, ku­rios bu­vo svar­bios ka­riuo­me­nėms ir dėl tų vie­to­vių vy­ko mū­šiai. Kuo mū­šis il­ges­nis, tuo dau­giau su­nau­do­ja­ma amu­ni­ci­jos.

– Kiek mū­sų že­mė­se dar ga­li gu­lė­ti sprog­me­nų?

– Į šį klau­si­mą ga­li at­sa­ky­ti tik tie, ku­rie čia at­si­ve­žė ir pri­mė­tė sprog­me­nų. Tik jie.

Vie­ną te­ri­to­ri­ją „iš­va­lai“, at­si­ran­da ki­ta. Tai – va­di­na­mie­ji „karš­tie­ji taš­kai“, kur tan­kiau ran­da­mi šaud­me­nys. Tos te­ri­to­ri­jos nuo­lat va­lo­mos, bet vis­kam rei­kia lai­ko. Rei­kia per­kas­ti 65 tūkst. kvad­ra­ti­nių ki­lo­me­trų – tiek, kiek uži­ma Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ja.

– Pri­si­me­nu, kaip prieš ke­lio­li­ka me­tų vaikš­čio­jau po Alek­so­tą ir stai­ga pa­ma­čiau pla­čiai apt­ver­ta te­ri­to­ri­ją. Tą­kart bu­vo ras­ta ga­lin­ga avia­ci­jos bom­ba, tarp kit­ko – žmo­gaus kie­me. Ope­ra­ci­ja bu­vo sėk­min­ga – bom­ba bu­vo nu­kenks­min­ta. Ko­kius dar įspū­din­gus sprog­me­nis jums te­ko ne­utra­li­zuo­ti?

– La­biau­siai ir įsi­me­na avia­ci­nės bom­bos. At­vy­kęs į įvy­kio vie­tą ran­di su­rū­di­ju­sios ge­le­žies ga­ba­lą, ap­li­pu­sį že­mė­mis. Tu­ri su­pras­ti, ko­kie yra sprog­dik­liai, koks jų vei­ki­mo pri­nci­pas, ko­kios ga­li bū­ti ne­utra­li­za­vi­mo pro­ce­dū­ros. Vyks­ta at­pa­ži­ni­mo pro­ce­sas. Di­džiau­sią įspū­dį ke­lia sprogs­ta­mo­sios me­džia­gos kie­kis. Žmo­gui „iš­ga­ruo­ti“ daug sprogs­ta­mo­sios me­džia­gos ne­rei­kia, o dar tu­ri gal­vo­ti ir apie ap­lin­ki­nius.

Įsi­mi­nė ope­ra­ci­ja Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­ju­je. Iš ten iš­ve­žėm 10 to­nų ge­le­žies ir sprog­me­nų. Ti­kė­ti­na, kad An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je, nors tai – tik prie­lai­da, vo­kie­čiai pa­ėmė ir su­ver­tė sprog­me­nis į Jū­rų mu­zie­jaus ka­na­lą. Kai dar­bi­nin­kai pra­dė­jo vyk­dy­ti ka­na­lo re­kons­truk­ci­jos dar­bus, nu­lei­do van­de­nį, iš­lin­do vie­nas svie­di­nu­kas, vė­liau – an­tras, tre­čias, ket­vir­tas... Per ke­lis kar­tus su­ra­do dau­giau kaip 200 vie­ne­tų. Ki­ta įspū­din­ga vie­to­vė – Rūd­nin­kai. Jei su­lau­kia­me skam­bu­čio iš ten, ži­no­me, kad ra­do avia­ci­nę bom­bą. Rū­di­nin­kų po­li­go­ne ran­di ne tik Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ar An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro sprog­me­nų, bet ir šiuo­lai­ki­nių.

– Kiek vi­du­ti­niš­kai trun­ka sprog­mens ne­utra­li­za­vi­mo ope­ra­ci­ja?

– Il­giau­siai, tur­būt te­ko dirb­ti su Alek­so­te ras­ta bom­ba – ten vy­rai dir­bo tris par­as. Pa­pras­tai, jei tel­pi į va­lan­dą, tai yra ne­blo­gas re­zul­ta­tas. Bet va­lan­dai rei­kia idea­lių są­ly­gų – pa­vyz­džiui, tu­ri bū­ti ras­ta ran­ki­nė gra­na­ta vi­du­ry lau­kų, yra daug po­li­ci­jos eki­pa­žų, nė­ra pa­ša­li­nių žmo­nių, net pa­ukš­čiai ne­skrai­do. Daž­niau­siai lai­kas mū­sų ne­spau­džia – jei bom­ba iš­gu­lė­jo 70 me­tų, tai pa­gu­lės dar dvi va­lan­das, kol bus ga­li­ma sau­giai at­lik­ti ne­utra­li­za­vi­mo dar­bus.

– Ko­kias ap­si­sau­go­ji­mo prie­mo­nes nau­do­ja­te ne­utra­li­zuo­jant sprog­me­nis?

– Vis­kas pri­klau­so nuo to, koks yra šaud­muo. Stan­dar­ti­nės prie­mo­nės – šal­mas, šar­vi­nė lie­me­nė, stan­dar­ti­nis pa­ke­tas. Di­džiau­sias ap­si­sau­go­ji­mas – ži­nios: ką ži­nai apie ras­tą daik­tą, ar su­vo­ki, koks yra sprog­dik­lio vei­ki­mo pri­nci­pas, ką rei­kia da­ry­ti.

– Prieš šimt­me­tį pa­grin­di­niai iš­mi­nuo­to­jų įran­kiai bu­vo kas­tu­vas, kir­vis, kir­tik­lis, pjūk­las, žirk­lės. O da­bar?

– Pa­juo­kau­ju, kad jei esi iš­mi­nuo­to­jas, pir­miau­sia, ką tau rei­kės da­ry­ti – kas­ti daug že­mės. Tai­gi ir da­bar nau­do­ja­me pa­grin­di­nius že­mės ūkio dar­bų įran­kius. Kai nai­ki­na­me ras­tus sprog­me­nis, sten­gia­mės, kad bū­tų kuo ma­žes­nė smū­gi­nė ban­ga ir kuo ma­žes­nis ske­veld­rų iš­me­ti­mas. Bū­na, at­va­žiuo­ja iš­mi­nuo­to­jas į įvy­kio vie­tą, įlei­džia sprog­me­nį į že­mę, sėk­min­gai nu­kenks­mi­na ir pa­si­girs­ta švel­nus „pokšt“. Iš­mi­nuo­to­jas nu­sib­rau­kia pra­kai­tą ir džiau­gia­si, kad ge­rai pa­dir­bė­jo. O vi­sas kai­mas bau­bia, nes ti­kė­jo­si fe­jer­ver­kų. Su sa­vi­mi daž­niau­siai tu­ri­me stan­dar­ti­nius da­ly­kus – sprog­di­ni­mo įran­gos komp­lek­tus, ku­riuos ga­li­ma sprog­din­ti tiek ug­ni­niu, tiek elek­tri­niu bū­du; taip pat – mi­nų ieš­kik­lius, kai rei­kia pa­ti­krin­ti te­ri­to­ri­ją. Tu­ri­me ir spe­ci­fi­nės įran­gos – ab­ra­zy­vi­nio me­ta­lo pjo­vi­mo įran­gą ir pan., kad, esant su­dė­tin­gai ope­ra­ci­jai, bū­tų ga­li­ma perp­jau­ti svie­di­nį. Yra nuo­to­li­nio val­dy­mo reak­ty­vi­niai rak­tai, pa­tran­kė­lės, skir­tos nu­muš­ti sprog­dik­lius. Tu­ri­me ir nuo­to­li­nio val­dy­mo ro­bo­tus. Te­ko su­tik­ti ko­le­gų iš kur kas tur­tin­ges­nių ša­lių, ku­rie tu­ri kur kas skur­des­nį komp­lek­tą. Vis tik vis­kas to­bu­lė­ja, at­si­ran­da nau­jo­vių, to­dėl rei­kia ruo­štis.

– Kur daž­niau­siai iš­mi­nuo­ja­te sprog­me­nis?

– Vis­kas pri­klau­so nuo sprog­dik­lio – tai apsp­ren­džia, ko­kia bus pro­ce­dū­ra. Sau­giau­sias bū­das – nai­kin­ti vie­to­je ir šaud­mens ne­ju­din­ti. Pa­de­di pa­pil­do­mą sprogs­ta­mo­sios me­džia­gos už­tai­są, at­si­trau­ki į sau­gią zo­ną ir sprog­di­ni. Bet tam rei­kia pa­lan­kių ap­lin­ky­bių. Jei vie­to­je sprog­din­ti ne­ga­li­ma, bet ga­li­ma trans­por­tuo­ti – ve­ža­me sprog­me­nį su­nai­kin­ti į po­li­go­ną. Tre­čias va­rian­tas – kai ne­ga­li sprog­mens iš­vež­ti, bet ne­ga­li ir sprog­din­ti – ta­da sprog­me­nį ne­utra­li­zuo­ji vie­to­je.

– Su­ža­lo­ji­mai ga­li bū­ti la­bai rim­ti, tie­sa? Ar­ba net mir­ti­ni. Ar tie­sa, kad pirš­to dy­džio sprogs­ta­mo­sios me­džia­gos už­tai­sas ga­li nu­trauk­ti ran­ką, o kumš­čio dy­džio – su­mai­to­ti kū­ną?

– Jei šia­me ka­bi­ne­te, ku­ria­me da­bar kal­ba­me, sprog­tų kumš­čio dy­džio ran­ki­nė gra­na­ta, ne­ži­nau, ar lik­tų svei­kų žmo­nių. Tu­ši­nu­ko ga­lo dy­džio de­to­na­to­rius spro­gi­mo me­tu su­ge­ba su­ža­lo­ti plaš­ta­ką, iš­dras­ky­ti au­di­nius ir nu­trauk­ti pirš­tus. Di­des­ni ob­jek­tai sprog­da­mi pa­da­ro dau­giau ža­los, nes smū­gi­nė ban­ga – vis­ką griau­nan­ti. Di­džiu­lis karš­tis ga­li ir pa­deg­ti pa­sta­tą, ne­kal­bant apie ske­veld­ras, ku­rios ga­li nu­skrie­ti ke­lis šim­tus me­trų.

– Vis dar at­si­ran­da so­vie­tų ar­mi­jo­je tar­na­vu­sių as­me­nų, ku­rie ap­si­me­ta, kad vis­ką ge­rai su­pran­ta ir ži­no, kaip „tei­sin­gai“ iš­ar­dy­ti sprog­me­nį?

– Jų ma­žė­ja, bet kiek­vie­na­me ra­jo­ne vie­ti­niai pa­žįs­ta ko­kį nors „iš­mi­nuo­to­ją“, ku­ris kaž­ka­da kaž­kur tar­na­vo ir vis­ką „ži­no ir mo­ka“. Pa­skui me­di­kai ir ke­liau­ja pas to­kius „iš­mi­nuo­to­jus“.

– Jei dar aps­kri­tai rei­kia jiems ten va­žiuo­ti.

– Na, me­di­kai juk tu­ri kons­ta­tuo­ti mir­tį.

– Siau­bą ke­lia ir tie, ku­rie pa­tys nu­spren­džia pri­sta­ty­ti sprog­me­nis?

– Taip, yra to­kių, ku­rie at­ne­ša sprog­me­nis į po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą. Prieš ke­le­rius me­tus žmo­gus bu­vo at­ne­šęs sprog­me­nį į da­li­nį, pa­li­ko prie punk­to ir sa­ko: štai sprog­muo, su­sit­var­ky­kit. Bet vi­są lai­ką žmo­nėms kar­to­ju, kad jie ne­ži­no, kuo ri­zi­kuo­ja. Jie ne­ži­no, koks jau­trus yra sprog­dik­lis ir kiek jis pa­žeis­tas. Kai daik­tas ras­tas lau­kuo­se – spe­cia­lis­tai su juo dir­ba, bet vi­sai kas ki­ta, kai žmo­gus at­ne­ša sprog­me­nį į mies­to cen­trą. Juk ga­li tek­ti da­ry­ti eva­kua­ci­ją, su­telk­ti pa­pil­do­mas pa­jė­gas. O jei rei­kė­tų sprog­din­ti vie­to­je? Juk tai – pa­pil­do­ma ma­te­ria­li­nė ža­la. Žmo­gus ri­zi­kuo­ja nuo tos aki­mir­kos, kai pa­ima sprog­me­nį iki tos, kai kaž­kur pa­de­da. Švel­niai ta­riant, griež­tai ne­re­ko­men­duo­ju taip elg­tis.

– J. Vit­kaus in­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­no ka­rių šū­kis – „In­ži­nie­riau, ne­si­gai­lėk pra­kai­to, bro­lių gy­vy­bę sau­gai“. Ar la­bai mu­ša karš­tis ir bė­ga pra­kai­tas ne­utra­li­zuo­jant sprog­me­nis?

– Jei tem­pe­ra­tū­ra tei­gia­ma, švie­čia sau­lė, esant 25 laips­niams karš­čio, kai esi su šar­vi­ne lie­me­ne ir šal­mu – pra­kai­tas ti­krai te­ka.

– Koks tas jaus­mas, ži­nant, kad ne­ga­li klys­ti?

– Nė­ra jaus­mo. Tie­siog dir­bi.

– Dir­bi mak­si­ma­lia kon­cen­tra­ci­ja ir ne­ga­li bū­ti jo­kio su­tri­ki­mo?

– Me­luo­ja tie, ku­rie sa­ko, kad ne­su­trin­ka ir vis­ką da­ro kaip ro­bo­tai. Taip nė­ra. Jei tai, ką da­rai, tru­pu­tė­lį nu­kryps­ta nuo pla­no, mi­li­se­kun­de ga­li šmės­te­lė­ti nuo­sta­bos jaus­mas. Jis ti­krai at­si­ran­da, ir psi­cho­lo­gai tai yra įro­dę. Bet jei esi ge­rai tre­ni­ruo­tas, su­ge­bi grei­tai ir adek­va­čiai rea­guo­ti į pa­si­kei­tu­sias są­ly­gas, su­sit­var­kai su iš­ki­lu­sia prob­le­ma.

Sa­vo vy­rams vi­sa­da sa­kau: jei pa­ju­to­te, kad pa­var­go­te, ga­li­te pa­sa­ky­ti: stop. Tuo­met or­ga­ni­zuo­si­me ki­tą gru­pę, ku­ri pe­rims ope­ra­ci­ją. Pa­pras­tai dir­ba du iš­mi­nuo­to­jai ka­riai, ku­rie kon­tak­tuo­ja su ki­tų tar­ny­bų at­sto­vais ir val­do si­tua­ci­ją. Vi­są lai­ką te­le­fo­nu ne­bend­rau­si ir pa­ta­ri­mų tau nie­kas ne­da­lins – tu­ri pri­im­ti spren­di­mus čia ir da­bar. Vy­res­ny­sis ko­le­ga tu­ri gal­vo­ti apie vis­ką – koks yra grun­tas, ar yra nu­ties­ta elek­tra, ko­kios yra oro są­ly­gos. Ga­li su­si­ruoš­ti at­lik­ti ne­utra­li­za­vi­mą, bet stai­ga užė­jo rū­kas ir vis­kas ap­te­mo. Ką da­ry­ti? Ką da­ry­ti, jei iš na­mo, ša­lia ku­rio yra sprog­muo, ne­si­kraus­to gy­ven­to­jai? Pa­tir­tis pa­de­da pri­im­ti adek­va­čius spren­di­mus. Iš­mi­nuo­to­jo gal­vos skaus­mas – gal­vo­ti, kas pa­ten­ka į pa­žei­di­mo spin­du­lį. Tu­ri gal­vo­ti ne­tgi ir apie virš ta­vęs skren­dan­tį pa­ukš­tį, ku­ris ga­li gau­ti ske­veld­rą, o tu vė­liau aiš­kin­sie­si, ko­dėl „nu­kir­tai“ žie­duo­tą­jį kar­ve­lį.

– Ar jūs pats gy­ve­ni­me dar ko nors bi­jo­te, kai kas­dien ga­li­te at­sis­vei­kin­ti su šiuo pa­sau­liu?

– Bi­jo­ti yra nor­ma­lu. Bai­mė bai­mei ne­ly­gi – kai ei­ni per pės­čių­jų pe­rė­ją ir pa­ma­tai grei­tai at­le­kian­tį au­to­mo­bi­lį, iš­si­gąs­ti. Jei ne­iš­si­gąs­ti – tau ne­ge­rai su gal­va.

– Ar jūs tu­ri­te šei­mą?

– Tu­riu.

– Ko ry­te jums pa­lin­ki žmo­na?

– Dar­bas yra dar­bas. Duo­da buč­kį ir iš­lei­džia. Mes su žmo­na esa­me apie tai kal­bė­ję, kad toks yra ma­no gy­ve­ni­mo bū­das. Ji su­pra­to, ko­kie yra iš­šū­kiai, gy­ve­nant su ma­ni­mi.

– Ar tu­ri­te juo­kų?

– Vi­so­kių, bet ne­no­riu jų leis­ti į ete­rį. Vie­nas jų – kad ge­rų iš­mi­nuo­to­jų nie­kas ne­pas­te­bi, o blo­gus iš­girs­ta iš to­li.

– No­rin­čių­jų pri­si­jung­ti prie jū­sų, ko ge­ro, nė­ra ei­lės?

– Ne, ei­lių ti­krai nė­ra. Pas mus at­ei­na tie, ku­rie tar­na­vo ki­tuo­se da­li­niuo­se. Bet vi­sų at­ei­nan­čių klau­siu, ar ti­krai no­ri dirb­ti to­kį dar­bą, ar su­vo­kia, ko­kie bus iš­šū­kiai, ir ar su­pran­ta, koks bus at­ly­gis. Ne­šio­ti iš­mi­nuo­to­jo ženk­lą ga­li ne kiek­vie­nas. Rei­kia įdė­ti daug įdir­bio, kad bū­tų ga­li­ma ta­ve kaž­kur iš­leis­ti ir ta­vi­mi pa­si­ti­kė­ti.

– Ko­kie žmo­nės dir­ba iš­mi­nuo­to­jais?

– Įvai­rūs. Tu­ri­me ka­rių, ku­rie tar­ny­bą pra­dė­jo Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę ir iki šiol čia dir­ba. Yra Sau­sio 13-osios gy­nė­jų, bet pa­grin­das su­si­for­ma­vo 2003 m., kai vi­si in­ži­ne­ri­niai pa­da­li­niai bu­vo su­telk­ti į vie­ną vie­tą. Anks­čiau bu­vo Iš­mi­na­vi­mo tar­ny­ba, vė­liau ta­po Iš­mi­na­vi­mo kuo­pa, o da­bar yra Sprog­me­nų ne­utra­li­za­vi­mo kuo­pa. Tie ka­riai, ku­rie čia dir­ba ne vie­ne­rius me­tus, dir­ba ge­rai. At­ėju­si nau­ja kar­ta – dar jau­na, juos dar rei­kia pa­ti­krin­ti. Kai su­bręs, su­voks, koks šis dar­bas. Pas mus nė­ra tik pra­ty­bos, čia bū­na ir ope­ra­ci­jų. Mes vyk­do­me tai­kos me­to ope­ra­ci­jas kiek­vie­ną die­ną. Nė­ra to­kio da­ly­ko, kad ins­truk­to­rius pa­tapš­nos per pe­tį ir pa­sa­kys, ką da­rai blo­gai ir ką rei­kė­tų kar­to­ti. Jei pa­da­ry­si klai­dą – ap­lin­kui iš­girs vi­si.

– O cha­rak­te­rio bruo­žai? Kas tu­ri dė­tis iš­mi­nuo­to­jo gal­vo­je, kad jis kas­dien dirb­tų šį dar­bą?

– At­ei­da­mi į tar­ny­bą žmo­nės tu­ri vi­so­kių rū­pes­čių, pla­nų. Vie­ni ne­la­bai džiaugs­min­gai pra­de­da die­ną, ki­ti – la­bai džiaugs­min­gai. Bet nu­va­žia­vęs į ope­ra­ci­jos vie­tą per­de­di pa­te­fo­no ada­tė­lę ant ki­tos plokš­te­lės ir pra­de­di dirb­ti. Tuo­met vi­sus sa­vo rū­pes­čius me­ti iš gal­vos, iš­si­va­lai gal­vą ir pra­de­di žiū­rė­ti, koks tu­ri bū­ti pir­mas, an­tras, tre­čias žings­nis. Tuo­met vyks­ta švei­ca­riš­ko lai­kro­du­ko už­su­ki­mas – tu­ri daug ką įver­tin­ti, kad dar­bą at­lik­tum sėk­min­gai.

Iš­mi­nuo­to­jas tu­ri bū­ti šal­ta­krau­jiš­kai mąs­tan­tis, ne karš­ta­ko­šis; jis tu­ri tu­rė­ti ne­blo­gą ap­lin­kos su­vo­ki­mą ir lo­giš­kai mąs­ty­ti, mo­kė­ti grei­tai pri­im­ti spren­di­mus. Žmo­gus tu­ri ne­si­pyk­ti su ma­te­ma­ti­ka. Nė­ra blo­giau, kai pa­klau­si, kiek yra ku­bi­nė šak­nis iš tūks­tan­čio, ir žmo­gus ne­ži­no, ką at­sa­ky­ti. Sprogs­ta­mo­sios me­džia­gos kie­kis ko­re­liuo­ja su sau­giu at­stu­mu per ku­bi­nę šak­nį. Iš­mi­nuo­to­jas ne­tu­ri tu­rė­ti aler­gi­jos sprogs­ta­ma­jai me­džia­gai, tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai ge­rai fi­ziš­kai pa­si­ruo­šęs dirb­ti su vi­sa rei­kia­ma amu­ni­ci­ja. Jis tu­ri bū­ti at­si­da­vęs dar­bui, nes kai vi­si at­os­to­gau­ja, tu dir­bi. Ge­riau­sios at­os­to­gos iš­mi­nuo­to­jui – žie­mą, kai už­šą­la že­mė. Tu­ri do­mė­tis sa­vo dar­bu. Jei ne­si­do­mė­si nau­jo­vė­mis, bus bė­da. At­vy­ko są­jun­gi­nin­kai, at­si­ve­žė nau­jų da­ly­kų, kai ku­riuos jų esu ma­tęs tik mo­kyk­lo­je. Va­di­na­si, ko­lek­ty­vą rei­kia su­pa­žin­din­ti su nau­jais už­tai­sais.