Išdalyti tradiciniai „Lietuvos garbės“ apdovanojimai
Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės die­na jau 12 kar­tą ta­po pa­si­di­džia­vi­mo Lie­tu­vos žmo­nė­mis die­na. Tra­di­ci­niuo­se „Lie­tu­vos gar­bės“ ap­do­va­no­ji­muo­se skam­bė­jo še­šios jau­di­nan­čios did­vy­rių is­to­ri­jos. Į sce­ną li­po pa­pras­ti Lie­tu­vos žmo­nės, ku­rie sa­vo kil­niais dar­bais nu­švie­čia mū­sų ša­lį ir įkve­pia vi­sus bū­ti ge­res­niais.

„Lie­tu­vos gar­bės“ ce­re­mo­ni­jos pra­džio­je kaip ir kas­met skam­bė­jo Lie­tu­vos him­nas, ta­čiau šį kar­tą jo at­lik­ti į sce­ną li­po skir­tin­go am­žiaus dai­ni­nin­kai – nuo ma­žiau­sio iki vy­riau­sio. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai ir glo­bė­jai –TV3 te­le­vi­zi­ja ir ban­kas „Nor­dea“ – he­ro­jus ir lau­rea­tus ste­bi­no pil­dy­da­mi jų sva­jo­nes ir no­rus, o ren­gi­ny­je skam­bė­jo iš­skir­ti­niai mu­zi­ki­niai kū­ri­niai. Šie­met „Lie­tu­vos gar­bės“ ce­re­mo­ni­ja bu­vo ver­čia­ma į ges­tų kal­bą, kar­tu su at­li­kė­jais sce­no­je, ce­re­mo­ni­jos sve­čiai taip pat ges­tų kal­ba sa­kė fra­zę „Aš my­liu Lie­tu­vą“.

Me­tų glo­bė­ją, 91-erių kre­tin­giš­kę Apo­lo­ni­ją ap­do­va­no­jo Lie­tu­vos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. Apo­lo­ni­ja, dar vi­sų mei­liai va­di­na­ma Oly­te, jau 26 me­tus, nuo pat Ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­džios, sa­va­no­riau­ja Kre­tin­go­je esan­čio­je Pra­nciš­ko­nų vie­nuo­ly­no lab­da­ros val­gyk­lo­je. Kre­tin­go­je Apo­lo­ni­ją pa­žįs­ta vi­si, nė­ra įstai­gos, ku­rios ji ne­bū­tų ap­lan­kiu­si pra­šy­da­ma pa­gal­bos var­guo­liams. Ji sa­vo gy­ve­ni­mą yra pa­au­ko­ju­si žmo­nėms, ku­rie jau­čia al­kį. Oly­tė sa­ko, kad ji yra pa­pras­ta mo­te­ris, iš vi­sų pa­pras­tų mo­te­rų pa­pras­čiau­sia, ji ne­ver­ta to­kios gar­bės, pri­pa­ži­ni­mo. Bet aki­vaiz­du, kad tik to­kie žmo­nės ir ku­ria ste­buk­lus.

Me­tų nar­sa – 22-ejų Lu­kas Ne­mei­ka, nuo už­puo­li­kų iš­gel­bė­jęs Lie­tu­vo­je stu­di­ja­vu­sį In­di­jos pi­lie­tį. „Lie­tu­vos gar­bės“ ap­do­va­no­ji­mą vai­ki­nui įtei­kė In­di­jos Oro pa­jė­gų at­sar­gos pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas In­di­jos gar­bės kon­su­las Lie­tu­vo­je Ra­jin­der Ku­mar Chaud­ha­ry. Šių me­tų sau­sio 1 d. Lu­kas pri­si­mins vi­są gy­ve­ni­mą. Ei­da­mas na­mo, nau­jų­jų me­tų nak­tį pa­čia­me Vil­niaus cen­tre – Vin­co Ku­dir­kos aikš­tė­je, pa­ste­bė­jo dvie­jų žmo­nių ki­vir­čą. Vy­ko grum­ty­nės. Ne­dels­da­mas Lu­kas pri­bė­go prie konf­lik­tuo­jan­čių žmo­nių. Lu­kas stū­mė už­puo­li­ką ša­lin ir stai­ga pa­ju­to aš­trų skaus­mą no­sies sri­ty­je. At­li­kus dvi sėk­min­gas ope­ra­ci­jas vai­ki­nas vie­na aki­mi ma­to 40 pro­cen­tų. Po dar vie­nos, lau­kian­čios ope­ra­ci­jos, bus aiš­ki jo re­gė­ji­mo diag­no­zė. Dėl ki­to, net ne­pa­žįs­ta­mo žmo­gaus, Lu­kas pa­au­ko­jo sa­vo iš­sva­jo­tą kar­je­rą Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je.

Me­tų ini­cia­ty­vos ap­do­va­no­ji­mas ati­te­ko Ju­liui Da­vi­do­niui. Jis vi­sai at­si­tik­ti­nai iš­gir­do Šir­vin­tų ra­jo­ne, La­pe­lės kai­me gy­ve­nan­čio Ra­mū­no is­to­ri­ją. Prieš 6 me­tus au­toį­vy­ky­je žu­vo Ra­mū­no žmo­na, pa­li­ku­si jį su tri­mis ma­ža­me­čiais vai­kais, vie­nas iš jų ne­įga­lus – ser­ga ce­reb­ri­niu par­aly­žiu­mi. Po tre­jų me­tų naš­lio so­dy­bo­je ki­lo gais­ras, su­nai­ki­nęs vi­są so­dy­bą, vi­są už­gy­ven­tą tur­tą. Li­ko tik ūki­nis pa­sta­tas – tvar­tas. Čia vy­ras ir ap­si­gy­ve­no su sa­vo tė­vu ir tri­mis vai­kais. Ra­mū­no šei­ma ven­gė vie­šu­mo, vy­rui, o ypač jo vai­kams, bu­vo gė­da, kad šei­ma tu­ri gy­ven­ti tvar­te. Ta­čiau pats pa­keis­ti to­kios su­nkios si­tua­ci­jos Ra­mū­nas ne­iš­ga­lė­jo. Tai pa­da­rė Ju­lius, ku­ris ne tik pa­sta­tė Ra­mū­no šei­mai nau­ją na­mą, bet ir ta­po ge­ru jų drau­gu. Ju­liaus veik­la iš­sip­lė­tė, da­bar jis glo­bo­ja jau tris nuo gais­rų nu­ken­tė­ju­sias šei­mas ir juo­kau­da­mas skai­čiuo­ja sa­vo vai­kus – ne tik tuos, ku­rių su­lau­kė su žmo­na, bet ir tuos, ku­riems pa­de­da.

Ne­tru­kus į sce­ną li­po Me­tų at­jau­tos no­mi­na­ci­jos lau­rea­tė Jo­lan­ta Gri­ne­vi­čie­nė, ku­rią ap­do­va­no­jo TV3 va­do­vė Lau­ra Bla­že­vi­čiū­tė. Jo­lan­tos var­das gal­būt daug kam nie­ko ne­sa­ko, ta­čiau apie is­to­ri­ją, ku­rio­je jai te­ko ne­no­rom su­da­ly­vau­ti kal­bė­jo vi­sa Lie­tu­va. Jo­lan­ta kon­sul­tuo­ja žmo­nes te­le­fo­nu. Ta die­na ne­iš­sis­ky­rė iš ki­tų. Ir dar­bo te­le­fo­no skam­bu­tis nu­skam­bė­jo kaip kas­dien. Pa­kė­lu­si ra­ge­lį pa­sis­vei­ki­no, pri­sis­ta­tė. To­liau vis­kas kei­tė­si kar­di­na­liai. Skam­bi­nan­ty­sis ne­su­rea­ga­vo į pa­sis­vei­ki­ni­mą, nie­ko ne­at­sa­kė. Ki­ta­me lai­do ga­le Jo­lan­ta gir­dė­jo pik­tą rė­ki­mą. Gir­di­mas fi­zi­nių veiks­mų triukš­mas, pik­ti žo­džiai, keiks­ma­žo­džiai kū­rė siau­bin­gus vaiz­di­nius gal­vo­je. Jo­lan­ta sa­ko: no­rė­jau tik vie­no – su­stab­dy­ti mo­ters pik­tą kal­bą, ap­ka­bin­ti ir nu­ra­min­ti nuo­lan­kiai at­sip­ra­ši­nė­jan­tį vai­ką. Jo­lan­ta įra­šė po­kal­bį, krei­pė­si į įmo­nės va­do­vus, o šie sa­vo ruo­žtu – į po­li­ci­ją. Vė­liau apie smur­tą glo­bos įstai­go­je iš­gir­do ir vi­sa Lie­tu­va. Jo­lan­ta sa­ko, jog ti­kė­jo­si at­kreip­ti vi­suo­me­nės dė­me­sį, ta­čiau ne­si­ti­kė­jo tiek daug dė­me­sio sau.

Me­tų gel­bė­to­jais ta­po sep­ty­ne­rių Ko­try­na Lenk­šai­tė ir 51-erių Egi­di­jus Kaz­lau­čiū­nas. Ko­try­na su sa­vo drau­ge, taip pat pir­mo­ke Ri­man­te, po pa­mo­kų žai­dė prie upės. Be­žai­džiant Ri­man­tė nu­sly­do dumb­lu į Mi­ni­ją. Sro­vė mer­gai­tę pa­si­ga­vo iš­kart, Ji ne­mo­ka plauk­ti ir la­bai bi­jo van­dens. Ko­try­na ne­pa­si­me­tė ir puo­lė drau­gei į pa­gal­bą. Ta­čiau mer­gai­tės jė­gos bu­vo per men­kos, kad pa­sip­rie­šin­tų sro­vei ir pa­siek­tų į ša­kas įsi­ki­bu­sią Ri­man­tę, tad Ko­try­na šo­ko iš upės ir puo­lė ieš­ko­ti pa­gal­bos. Jos šauks­mą iš­gir­do ne­to­lie­se dir­bęs Egi­di­jus, ku­ris ir iš­trau­kė mer­gai­tę iš šal­tos upės. Tiek Egi­di­jus, tiek Ko­try­na grau­di­na­si pri­si­min­da­mi bai­sią die­ną, ta­čiau tik jų dė­ka Ri­man­tė ga­li džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

Už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus „Lie­tu­vos gar­bės“ ce­re­mo­ni­jo­je ap­do­va­no­tas le­gen­di­nis krep­ši­nio tre­ne­ris Vla­das Ga­ras­tas. Vla­dui Ga­ras­tui bu­vo 47-eri, kai jis su­ti­ko tre­ni­ruo­ti „Žal­gi­rio“ ko­man­dą. Tuo me­tu jis jau bu­vo pa­kan­ka­mai pa­ty­ręs tre­ne­ris. Sep­ty­ne­rius me­tus va­do­va­vo Lie­tu­vos jau­nių rink­ti­nei, ne­ma­žai jo auk­lė­ti­nių jau bu­vo pa­kvies­ti į „Žal­gi­rį“. Ko­man­dą jis ži­no­jo. Žai­džiant Žal­gi­riui – Kau­no gat­vės bū­da­vo tuš­čios. Vi­sų Vla­do pa­sie­ki­mų ti­krai ne­įma­no­ma iš­var­din­ti. Į Lie­tu­vos krep­ši­nio is­to­ri­ją įra­šy­ta ne vie­na svar­bi per­ga­lė: Kau­no „Žal­gi­ris“ tris­kart ta­po SSRS čem­pio­nu, du­kart žai­dė Eu­ro­pos klu­bi­nių tur­ny­rų fi­na­le, Ar­gen­ti­no­je lai­mė­jo tarp­že­my­ni­nę Wil­lia­mo Jo­ne­so tau­rę, Lie­tu­vos rink­ti­nė iš­ko­vo­jo Bar­se­lo­nos ir At­ėnų olim­pi­nę bron­zą, 1995 m. Eu­ro­pos si­dab­rą. Vla­dui Ga­ras­tui pa­vy­ko su­bur­ti to­kią ko­man­dą, ku­rią mes pri­si­me­na­me kaip „auk­si­nę“ ar „žvaigž­džių“ ko­man­dą. Jis – tar­si Lie­tu­vos krep­ši­nio am­ba­sa­do­rius pa­sau­ly­je.