Irako krikščionys: atvykę į Vilnių įkvėpėme taikaus oro
Vis dau­giau krikš­čio­nių Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se pa­ti­ria nuo­la­ti­nį te­ro­ris­ti­nės gru­puo­tės „Is­la­mo vals­ty­bė“ per­se­kio­ji­mą, jau­čia pa­vo­jų gy­vy­bei, to­dėl pa­lie­ka na­mus ir ieš­ko prie­globs­čio kai­my­ni­nė­se ir Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Lie­pos pra­džio­je Lie­tu­va su­tei­kė prie­globs­tį trims krikš­čio­nių ira­kie­čių šei­moms.

Į Vil­nių iš Eb­ri­lio ir Bag­da­do mies­tų bu­vo per­kel­ti 15 as­me­nų – 8 mo­te­rys, 4 vy­rai ir 3 mo­kyk­li­nio am­žiaus jau­nuo­liai.

Nuo­lat jau­tė pa­vo­jų gyvybei

Gar­bės kon­su­las Ira­ke iš­reiš­kė su­si­rū­pi­ni­mą krikš­čio­nių pa­dė­ti­mi ša­ly­je ir krei­pė­si pa­gal­bos į „Ca­ri­to“ or­ga­ni­za­ci­ją. At­si­lie­pus Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tui“ bei pa­de­dant LR Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai, lie­pos 2 d. Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je An­ka­ro­je 15 ira­kie­čių bu­vo su­teik­tos vi­zos ir suo­rga­ni­zuo­tas pa­bė­gė­lių per­kė­li­mas iš Tur­ki­jos į Lie­tu­vą. At­vy­kė­liai iš­kar­to bu­vo ap­gy­ven­ti „Ca­ri­to“ par­api­jų bend­ruo­me­nė­se ir bu­tuo­se.

Lie­pos 3 d. į Vil­nių at­vy­ku­si jau­na ira­kie­tė krikš­čio­nė Kla­ra La­zar Ba­nya­meen Sha­moon pa­sa­ko­ja, kad gim­to­jo­je ša­ly­je nuo­lat jau­tė pa­vo­jų gy­vy­bei dėl „Is­la­mo vals­ty­bės“ per­se­kio­to­jų. Pa­sak jos, šei­mai ta­po ne­beį­ma­no­ma ten gy­ven­ti. „Ma­no šei­ma ka­ta­li­kiš­ka, tai pa­grin­di­nė prie­žas­tis ko­dėl mes bu­vo­me per­se­kio­ja­mi te­ro­ris­tų. Jie ne­mėgs­ta ka­ta­li­kų, nes ka­ta­li­kai yra la­bai dė­kin­gi žmo­nės. Dėl nuo­lat vyk­do­mų sprog­di­ni­mų ir žmo­nių grobs­ty­mų, mes ne­ga­lė­da­vo­me iš­ei­ti iš na­mų. Mes ne­vaikš­čio­da­vo­me į dar­bus, baž­ny­čią, apie pa­si­vaikš­čio­ji­mą mies­te net ne­ga­li bū­ti kal­bos. Ti­krai my­li­me sa­vo pro­tė­vių že­mę, ta­čiau mes, kaip ka­ta­li­kai, no­rė­jo­me gy­ven­ti tai­kų ir orų gy­ve­ni­mą, to­dėl nu­spren­dė­me pa­lik­ti Ira­ką“ , – sa­vo pa­tir­tais iš­gy­ve­ni­mais Eb­ri­ly­je da­li­na­si Kla­ra.

Lie­tu­vo­je įkvė­pė tai­kaus oro

Net nuo­la­tos bū­da­mi na­muo­se ira­kie­čiai ne­si­jau­tė sau­gūs. Jie jau­tė tvy­ran­čią įtam­pą, grės­mę ir net mie­go­da­mi bi­jo­da­vo, kad ga­li bū­ti nu­žu­dy­ti. „Kiek­vie­ną die­ną gy­ven­da­vo­me su min­ti­mi, kad ga­li­me bū­ti pa­grob­ti ar­ba nu­žu­dy­ti. Kiek­vie­ną die­ną jau­tė­me pa­vo­jų sa­vo gy­vy­bei. Mes net sap­nuo­da­vo­me, kad ISIS te­ro­ris­tai ga­li at­va­žiuo­ti ir pa­grob­ti mus. Ma­no tė­tis daž­nai ne­mie­go­da­vo ir steng­da­vo­si iš­lik­ti bud­rus, nes gal­vo­da­vo, kad bet ku­rią mi­nu­tę te­ro­ris­tai ga­li at­ei­ti į na­mus mū­sų nu­žu­dy­ti“ , – pa­sa­ko­ja Kla­ra.

Iš kairės: Ilma Skuodienė ir Klara Lazar Banyameen Shamoon

Dar tik ke­lias die­nas Lie­tu­vo­je esan­ti ira­kie­tė tei­gia, kad čia jau­čia­si la­bai ge­rai, nes Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos „Ca­ri­to“ bend­ruo­me­nės vi­sas šei­mas pri­ėmė la­bai nuo­šir­džiai ir šil­tai. Ji yra dė­kin­ga Lie­tu­vai, jos šei­mą su­ti­ku­siems lie­tu­viams ir vi­soms or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rios pri­si­dė­jo prie ira­kie­čių per­kė­li­mo į Vil­nių. Kla­ros tei­gi­mu, iš­kart at­vy­kus į Lie­tu­vą bai­gė­si jų blo­gas gy­ve­ni­mas ir da­bar jie ne­be­sap­nuo­ja koš­ma­rų. „Dar bū­da­mi Ira­ke mes la­bai ap­si­džiau­gė­me, kad yra ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­tur. Kai su­ži­no­jo­me, kad Lie­tu­vo­je mus, ka­ta­li­kus, ga­li pri­im­ti, pra­dė­jo­me do­mė­tis Lie­tu­va, skai­ty­ti apie jos kul­tū­rą, žmo­nes, is­to­ri­ją. Kuo­met nu­si­lei­do­me Vil­niaus oro uos­te, mus pa­si­ti­ko la­bai šil­tai. Su­pra­to­me, kad čia Lie­tu­vo­je esa­me lau­kia­mi ir ga­li­me pra­dė­ti nau­ją gy­ve­ni­mą. Pra­dė­jo­me kvė­puo­ti šva­riu, tai­kiu oru. Din­go blo­gi sap­nai. Da­bar mes mie­ga­me ra­miai, nes ži­no­me, kad mū­sų gy­vy­bei ne­beg­re­sia pa­vo­jus. Ira­ke li­ko vie­na ma­no se­sė, pa­siilgs­ta­me jos ir ki­tų ar­ti­mų­jų. Ta­čiau nie­ko ne­ga­li­me pa­da­ry­ti“ , – sa­ko ira­kie­tė.

Pa­dė­ti – kiek­vie­no krikš­čio­nio pareiga

Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos me­tro­po­li­tas Gin­ta­ras Gru­šas tei­gia, kad pa­gal­ba ar­ti­mam, ki­tam krikš­čio­niui yra vie­na iš pa­grin­di­nių ti­kin­čio­jo par­ei­gų. Pa­sak jo, bu­vo lai­kas kai Lie­tu­vos pa­bė­gė­liams taip pat pa­dė­jo ki­tos ša­lys. „Po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro mū­sų se­ne­liai bu­vo pa­bė­gė­liai Ame­ri­ko­je, Vo­kie­ti­jo­je. Tuo­met įvai­rios tų ša­lių or­ga­ni­za­ci­jos, vie­ti­niai žmo­nės at­ėjo į pa­gal­bą. Svar­bu, kad mes lie­tu­viai ne­už­da­ry­tu­me sa­vo šir­džių. Mes, krikš­čio­nys, esa­me pa­šauk­ti at­ver­ti šir­dis ir pa­gel­bė­ti ki­tiems krikš­čio­nims, ku­rie yra pa­vo­ju­je. Dė­ko­ju vi­siems Vil­niaus de­ka­na­tams ir par­api­joms, ku­rios pri­si­dė­jo ne tik pi­ni­gų rin­ki­mų ira­kie­čių pri­ėmi­mui, bet ir mal­do­mis už tuos krikš­čio­nis, ku­rie ne­tu­ri ga­li­my­bės iš­vyk­ti iš ka­ro zo­nos“ , – kal­ba G. Gru­šas.

Pa­sa­ka Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos „Ca­ri­to“ Už­sie­nie­čių in­teg­ra­ci­jos prog­ra­mos va­do­vės Il­mos Skuo­die­nės, at­vy­ku­sių ira­kie­čių in­teg­ra­ci­jos į lie­tu­vių vi­suo­me­nę pro­ce­se reikš­min­gas yra ir lie­tu­vių vaid­muo. „Svar­bi yra ne tik pa­čių ira­kie­čių drą­sa ir pa­si­ry­ži­mas pa­lik­ti sa­vo ša­lį ir at­vyk­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Rei­kia ir mū­sų tau­tie­čių pa­lai­ky­mo. Mums rei­kia drą­sos ir nuo­šir­du­mo. Kvie­čiu vi­sus mies­tie­čius pa­siū­ly­ti sa­vo drau­gys­tę, pa­kvies­ti šei­mas pas sa­ve va­ka­rie­nės, su­pa­žin­din­ti jas su mies­tu, lie­tu­vių kal­ba ir is­to­ri­ja. Tik žmo­nių tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mas ir bend­ra­dar­bia­vi­mas, so­cia­li­nių san­ty­kių vys­ty­mas ga­li sėk­min­gai pa­dė­ti in­teg­ruo­tis ira­kie­čių krikš­čio­nims mū­sų ša­ly­je“ , – ko­men­tuo­ja I. Skuo­die­nė.

Iš kairės: G. Grušas, D. Augulis, I. Skuodienė, K. Lazar Banyameen Shamoon

Iš kairės: G. Grušas, D. Augulis, I. Skuodienė, K. Lazar Banyameen Shamoon

Nors at­vy­kė­lių per­kė­li­mo pro­ce­sas yra la­bai su­dė­tin­gas, tai tik pir­ma­sis laip­te­lis ira­kie­čių in­teg­ra­ci­jos Lie­tu­vo­je link. Jų lau­kia in­ten­sy­vūs lie­tu­vių kal­bos kur­sai, Lie­tu­vos is­to­ri­jos mo­ky­ma­sis, in­teg­ra­ci­ja į dar­bo rin­ką. „Ca­ri­tas“ dar­buo­to­jos tei­gi­mu, at­vy­ku­sios krikš­čio­nių šei­mos kiek­vie­ną ry­tą ei­na į mi­šias, yra la­bai pa­mal­džios, at­sa­kin­gos ir ak­ty­vios par­api­jos bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me. „At­vy­kę ira­kie­čiai – iš­si­la­vi­nę, ge­ra­no­riš­ki, šil­ti žmo­nės. Tarp jų ir vys­ku­pi­jos bend­ruo­me­nės iš­kart už­si­mez­gė nuo­šir­dus san­ty­kis. Šei­mos da­ly­va­vo Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo die­nos šven­tė­je, bend­ro­se mi­šio­se. Vie­na šei­ma šian­dien iš­vy­ko į šei­mų sto­vyk­lą. Taip pat šian­dien vyk­si­me į „Vers­mės“ ka­ta­li­kiš­ką gim­na­zi­ją, ku­rio­je nuo rug­sė­jo mė­ne­sio tu­rė­tų pra­dė­ti mo­ky­tis trys at­vy­kę ira­kie­čiai jau­nuo­liai. Vi­si ira­kie­čiai tu­ri iš­si­la­vi­ni­mo do­ku­men­tus, tad juos rei­kia iš­vers­ti ir pri­tai­ky­ti Lie­tu­vos dar­bo rin­kai“ , – sa­ko I. Skuo­die­nė.

Pa­sak ira­kie­tės Kla­ros, vi­sos at­vy­ku­sios šei­mos no­ri įsit­vir­tin­ti Lie­tu­vo­je, iš­mok­ti kal­bą, tu­rė­ti dar­bą. Ta­čiau ko­kio dar­bo pla­nuo­ja ieš­ko­tis ji ne­ga­lė­jo tiks­liai įvar­din­ti, nes dar per ma­žai lai­ko pra­lei­do Lie­tu­vo­je. „Ti­kiuo­si, su­pra­si­te ma­ne, aš dar tik ke­lias die­nas Lie­tu­vo­je, to­dėl man su­nku ką nors kon­kre­čiai ko­men­tuo­ti įsi­dar­bi­ni­mo klau­si­mu. Sa­vo ša­ly­je aš dir­bau kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­te, bei pa­pil­do­mai dir­bau bu­hal­te­re. Aiš­ku, kad pir­miau­sia mes mo­ky­si­mės lie­tu­vių kal­bos, kad ga­lė­tu­me su­si­ras­ti dar­bus ir gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ne­no­ri­me at­ei­ty­je iš vals­ty­bės pra­šy­ti pa­šal­pų“ – sa­vo pla­nais da­li­na­si į Lie­tu­vą at­vy­ku­si ka­ta­li­kė iš Ira­ko.

Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro pa­ta­rė­jas Do­na­tas Au­gu­lis taip pat pri­ta­ria, kad at­vy­ku­sių šei­mų dar lau­kia il­gas in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sas. Jis pa­brė­žia, jog Lie­tu­va jau ne pir­mą kar­tą pa­de­da pa­bė­gė­liams krikš­čio­nims. „ At­vy­ku­sioms ira­kie­čių šei­moms LR am­ba­sa­do­je An­ka­ro­je bu­vo su­teik­tos na­cio­na­li­nės vien­kar­ti­nės vi­zos, ku­rios ga­lios iki lap­kri­čio 2 d. Jos sa­vai­me ne­su­tei­kia at­vy­kė­liams ga­lios dirb­ti ir in­teg­ruo­tis vi­suo­me­nė­je. Jiems rei­kės ženg­ti dar daug to­li­mes­nių žings­nių. Džiau­giuo­si, kad tai ne pir­mas kar­tas kuo­met bend­rau­ja­me su krikš­čio­nių bend­ruo­me­nė­mis. Pra­ei­tais me­tais kar­tu su Evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia į Lie­tu­vą per­kė­lė­me gy­ven­ti 40 krikš­čio­nių – 10 šei­mų iš Si­ri­jos“ , – kal­ba jis.