Integracijos variklis užvestas, bet netinkamai suteptas
Se­na­ja­me že­my­ne dėl im­ig­ran­tų srau­to jau an­tri me­tai ne­gęs­ta karš­tos dis­ku­si­jos apie tai, kas yra eu­ro­pie­tis, kas yra sve­tim­ša­lis ir kaip tai su­de­rin­ti. Val­džios at­sto­vai ku­ria įvai­rias in­teg­ra­ci­jos prog­ra­mas, bet jas vyk­dan­čios ar ste­bin­čios or­ga­ni­za­ci­jos ža­lia vė­lia­va ne­mo­juo­ja. Pa­bė­gė­liai su­si­du­ria su kal­nu prob­le­mų. Lie­tu­va – ne iš­im­tis.

Ne­no­ri painiotis

Is­to­ri­ja kar­to­ja­si. I tūks­tant­me­tį po Kris­taus bar­ba­rai įsi­ver­žė į Ro­mos im­pe­ri­ją ir ją „pri­bai­gė“, taip pa­keis­da­mi pa­sau­lio že­mė­la­pį. XIX a. apie 50 mln. eu­ro­pie­čių iš­plau­kė iš­nau­do­ti „ne­ri­bo­tų ga­li­my­bių“ už At­lan­to. O štai XXI a. pra­džio­je pa­sau­lį vėl su­krė­tė mil­ži­niš­ka emig­ra­ci­ja − į Eu­ro­pą plūs­te­lė­jo žmo­nės, bė­gan­tys iš ka­ro bei ne­ra­mu­mų kre­čia­mų Si­ri­jos, Ira­ko, Af­ri­kos ša­lių. Jung­ti­nių Tau­tų duo­me­ni­mis, 2015 m. at­vy­ko apie 1 mln. pa­bė­gė­lių. Kiek jų žu­vo pa­ke­liui – nie­kas tiks­liai ne­pa­sa­kys.

Da­bar pa­grin­di­nis srau­tų ri­bo­ji­mo įran­kis yra su­si­ta­ri­mas su Tur­ki­ja. Li­nas Ko­ja­la, Ry­tų Eu­ro­pos stu­di­jų cen­tro di­rek­to­rius, sa­ko, kad dar šių me­tų pra­džio­je kas­dien į Eu­ro­pą at­vyk­da­vo dau­giau kaip 2 tūkst. žmo­nių. Šiuo me­tu srau­tas vos per­ko­pia 100 per die­ną. Da­bar Tur­ki­jo­je yra apie 3 mln. at­vy­kė­lių, o Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES) jiems iš­lai­ky­ti ski­ria mi­li­jar­di­nes do­ta­ci­jas. Vis dėl­to šis komp­ro­mi­sas yra tra­pus, tad bet ku­riuo me­tu ga­li žlug­ti. „Jei Tur­ki­ja vėl leis pa­bė­gė­liams ne­kliu­do­mai kirs­ti ša­lies te­ri­to­ri­ją ir ke­liau­ti to­lyn į Eu­ro­pą, jei ne­veiks ne­le­ga­lių mig­ran­tų su­grą­ži­ni­mo į Tur­ki­ją me­cha­niz­mas (ku­ris kol kas strin­ga), at­ei­ty­je at­vyks­tan­čių­jų srau­tai ga­li ir vėl iš­aug­ti. Juo­lab kad Tur­ki­ja rei­ka­lau­ja iš ES spar­tin­ti de­ry­bų dėl sto­ji­mo į or­ga­ni­za­ci­ją ei­gą, li­be­ra­li­zuo­ti vi­zų re­ži­mą Tur­ki­jos pi­lie­čiams, bet kar­tu ne­su­tin­ka keis­ti ne­de­mo­kra­tiš­kų tei­sės ak­tų ir už­ti­krin­ti ži­niask­lai­dos, žo­džio lais­vės“, − dės­to po­li­to­lo­gas.

Da­bar Tur­ki­jo­je yra apie 3 mln. at­vy­kė­lių, o Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES) jiems iš­lai­ky­ti ski­ria mi­li­jar­di­nes do­ta­ci­jas.

Ki­tas ES su­sit­var­ky­ti pa­de­dan­tis įran­kis yra im­ig­ran­tų kvo­tos. Lie­tu­va įsi­pa­rei­go­ju­si per dve­jus me­tus pri­im­ti 1 105 ki­ta­tau­čius, iš­mo­ky­ti juos lie­tu­vių kal­bos, pa­dė­ti su­si­ras­ti dar­bą bei gy­ve­na­mą­ją vie­tą. In­teg­ra­ci­jos prog­ra­ma pra­si­de­da nuo Pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mo cen­tro Ruk­lo­je. Per­kel­ti as­me­nys pir­miau­sia at­vyks­ta į cen­trą. Ten pra­lei­džia tris mė­ne­sius, kol gau­na lei­di­mą gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Jei vis­kas klos­to­si ge­rai, vė­liau jie ke­liau­ja į ku­rią nors sa­vi­val­dy­bę. Sa­vi­val­dy­bė­je in­teg­ra­ci­ja trun­ka 12 mė­ne­sių, bet lai­ko­tar­pį ga­li­ma pra­tęs­ti esant tam ti­kroms są­ly­goms (pa­vyz­džiui, vie­ni­ša ma­ma au­gi­na kū­di­kį). Ta­čiau vis­kas nė­ra taip pa­pras­ta, kaip at­ro­do iš pir­mo žvilgs­nio. Kiek­vie­na mi­nė­ta sri­tis yra di­de­lis iš­šū­kis čia at­vy­ku­siems žmo­nėms.

Et­ni­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­jas dr. Ka­ro­lis Ži­bas įsi­ti­ki­nęs, kad ne­ga­li­ma iš­skir­ti pa­čios ak­tua­liau­sios pa­bė­gė­lių prob­le­mos. „Jei im­si­me kal­bą – ji su­si­ju­si su dar­bu, svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų prie­ina­mu­mu. Jei im­si­me pa­sta­rą­ją rin­ką – ji su­si­ju­si su psi­chi­ne būk­le. Vis­kas yra su­si­ję“, − kons­ta­tuo­ja spe­cia­lis­tas.

Šei­mi­nin­kai daž­niau­siai ne­no­ri iš­nuo­mo­ti bu­to pa­bė­gė­liams, juo­lab ne­pa­gei­dau­ja, kad jie dek­la­ruo­tų ten gy­ve­na­mą­ją vie­tą.

Vis dėl­to Gin­ta­rė Skuo­dy­tė, Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“ Už­sie­nie­čių in­teg­ra­ci­jos prog­ra­mos so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos koor­di­na­to­rė, ti­ki­na, jog da­bar di­džiau­sia prob­le­ma – būs­to pa­ieš­ka. Šei­mi­nin­kai daž­niau­siai ne­no­ri iš­nuo­mo­ti bu­to pa­bė­gė­liams, juo­lab ne­pa­gei­dau­ja, kad jie dek­la­ruo­tų ten gy­ve­na­mą­ją vie­tą. „Tad jie su­gal­vo­ja vi­so­kiau­sių vers­lo pla­nų. Pvz., skam­bi­na vie­na pa­bė­gė­lė, pa­sa­ko­ja, kad jau iš­si­nuo­mos būs­tą, bet šei­mi­nin­kė pa­sa­kiu­si, esą kiek­vie­ną mė­ne­sį rei­kės mo­kė­ti 100 eu­rų dau­giau. Klau­sia, ar tai tie­sa. Aiš­ki­nu, kad ne. „Ta­ve no­ri ap­gau­ti, ne­su­tik“, − pa­tir­ti­mi da­li­ja­si „Ca­ri­tas“ dar­buo­to­ja.

G. Skuo­dy­tė pri­si­me­na dar vie­ną nu­ti­ki­mą. „Ieš­ko­jau būs­to dviem vai­ki­nams iš Af­ga­nis­ta­no. Su­si­ta­riau su vie­nu šei­mi­nin­ku dėl ap­žiū­ros lai­ko, bet kai jis su­ži­no­jo, kad vai­ki­nai iš Ar­ti­mų­jų Ry­tų, su­si­ti­ki­mą at­šau­kė. Pa­klau­siau ko­dėl, o jis sa­ko: „Na­gi ži­no­te, ko­kie da­ly­kai pa­sau­ly­je de­da­si, aš ne­no­riu nie­kur pa­inio­tis“, − ne­ma­lo­nią is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja koor­di­na­to­rė.

K. Ži­bo nuo­mo­ne, Šve­di­ja la­bai stip­ri po­li­ti­nių bei pi­lie­ti­nių im­ig­ran­tų tei­sių sri­ty­je.

Šiuo me­tu per pir­muo­sius še­šis in­teg­ra­ci­jos mė­ne­sius sa­vi­val­dy­bė­je vie­no pa­bė­gė­lio bū­ti­niau­sioms iš­lai­doms (būs­to nuo­mai, mais­tui, dra­bu­žiams) ski­ria­mi 204 eu­rai, dvie­jų – 306 eu­rai, tri­jų – 408 eu­rai. Li­ku­sius mė­ne­sius fi­nan­si­nė par­ama su­ma­žė­ja ir ati­tin­ka­mai sie­kia 102, 204 ir 306 eu­rus. Jei as­me­nų šei­mo­je dau­giau ne­gu trys, už kiek­vie­ną pa­pil­do­mą šei­mos na­rį ski­ria­mas 51 eu­ras, po še­šių mė­ne­sių sa­vi­val­dy­bė­je su­ma nu­kren­ta iki 26 eu­rų. Yra nu­sta­ty­tos ir iš­mo­kų ri­bos: ne­pai­sant to, kiek yra as­me­nų, vie­na šei­ma per mė­ne­sį dau­giau­sia ga­li gau­ti 510 eu­rų. Tai­gi emig­ran­tai, vos at­vy­kę į Lie­tu­vą, tu­ri pra­dė­ti in­ten­sy­vias dar­bo pa­ieš­kas.

Šiuo me­tu per pir­muo­sius še­šis in­teg­ra­ci­jos mė­ne­sius sa­vi­val­dy­bė­je vie­no pa­bė­gė­lio bū­ti­niau­sioms iš­lai­doms (būs­to nuo­mai, mais­tui, dra­bu­žiams) ski­ria­mi 204 eu­rai, dvie­jų – 306 eu­rai, tri­jų – 408 eu­rai.

G. Skuo­dy­tė sa­ko, kad ši prob­le­ma iš­spren­džia­ma šiek tiek leng­viau. „Mū­sų dar­bo pa­ieš­kos spe­cia­lis­tė pa­lai­ko ry­šius su įmo­nė­mis. Pa­si­tai­ko kom­pa­ni­jų, ku­rios net pra­ne­ša, kad tu­ri lais­vų dar­bo vie­tų. Jei pa­bė­gė­lis bent šiek tiek mo­ka kal­bą, ga­li­my­bės ras­ti grei­čiau ir ge­res­nį dar­bą yra daug di­des­nės. Jei ne­mo­ka − daug du­rų už­si­da­ro“, − dės­to spe­cia­lis­tė.

Pir­mi­nė pa­žin­tis su lie­tu­vių kal­ba įvyks­ta Pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mo cen­tre. Emig­ran­tai, ku­rie no­ri lik­ti Lie­tu­vo­je, per 96 va­lan­das (tiek lai­ko trun­ka kur­sai šio­je vie­to­je) tu­ri iš­mok­ti pa­sis­vei­kin­ti, pri­sis­ta­ty­ti, nu­si­pirk­ti mais­to bei dra­bu­žių, api­bū­din­ti svei­ka­tos būk­lę, pa­kal­bė­ti apie die­nos dar­bus, pa­si­tei­rau­ti ke­lio. Tai yra pra­di­nio – A1 – ly­gio te­mos. Per­si­kė­lę į sa­vi­val­dy­bę pa­bė­gė­liai to­liau tę­sia moks­lus – kur­sai čia trun­ka 190 va­lan­dų, sie­kia­ma aukš­tes­nio ly­gio – A2.

Di­džiau­sia prob­le­ma čia ta, kad kur­sų va­lan­dų skai­čius griež­tai reg­la­men­tuo­tas, o kiek­vie­no at­vy­kė­lio ga­li­my­bės mo­ky­tis yra skir­tin­gos. „Di­de­lės įta­kos tu­ri psi­cho­lo­gi­nė bū­se­na, am­žius, tu­ri­mas iš­si­la­vi­ni­mas“, − aiš­ki­na K. Ži­bas. Tai­gi ti­kė­ti­na, kad kal­bos grei­čiau iš­moks tie, ku­rie ge­ba bend­rau­ti ru­siš­kai ar ang­liš­kai, ne­gu tie, ku­rie šne­ka tik gim­tą­ja kal­ba. Rei­kia spe­cia­lis­tų, ga­lin­čių ko­mu­ni­kuo­ti ara­biš­kai. De­ja, to­kių la­bai trūks­ta.

Di­džiau­sia prob­le­ma čia ta, kad kur­sų va­lan­dų skai­čius griež­tai reg­la­men­tuo­tas, o kiek­vie­no at­vy­kė­lio ga­li­my­bės mo­ky­tis yra skir­tin­gos.

Netolerancija

Lie­pos mė­ne­sį Pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ins­ti­tu­tas pri­sta­tė bend­ro­vės „Sprin­ter ty­ri­mai“ at­lik­tą apk­lau­są dėl im­ig­ran­tų pri­ėmi­mo Lie­tu­vo­je. Duo­me­nys ro­do, kad 5 proc. res­pon­den­tų tam pri­ta­ria be­są­ly­giš­kai, 49 proc. pri­ta­ria su tam ti­kro­mis iš­ly­go­mis (pa­vyz­džiui, tai ga­li bū­ti tik pa­bė­gė­liai nuo ka­ro ar per­se­kio­ji­mų, bet ne eko­no­mi­niai pa­bė­gė­liai), 46 proc. vi­siš­kai ne­pri­ta­ria. Pa­sta­rų­jų bai­mės su­si­ju­sios su su­bjek­ty­viai su­vo­kia­ma eko­no­mi­ne skriau­da (vals­ty­bei la­bai bran­giai kai­nuos im­ig­ran­tų iš­lai­ky­mas, iš­augs kon­ku­ren­ci­ja dar­bo rin­ko­je) bei sau­gu­mo iš­šū­kiais (pa­di­dės te­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių grės­mė ir nu­si­kals­ta­mu­mo ly­gis).

G. Skuo­dy­tė pri­si­me­na ne vie­ną at­ve­jį, kai tau­tie­čiai pa­sa­kė ne­ma­lo­nių da­ly­kų apie im­ig­ran­tus. „Kar­tą ėjau su dviem juo­dao­džiais vy­riš­kiais ir pra­ei­vis lep­te­lė­jo: „Na, tai jau pra­dė­jo ši­tie rink­tis“. Ki­tą kar­tą ly­dė­jau nėš­čią mo­te­rį iš Eri­trė­jos į po­lik­li­ni­ką ap­žiū­rai. Pri­ėjo prie ma­nęs slau­gė ir sa­ko: „Jė­zau, ko­kie jie man bai­sūs!“ O mo­te­ris su šei­ma sto­vi ša­lia, jie kal­ba lie­tu­viš­kai, nes tre­jus me­tus čia gy­ve­na. Ti­krai su­pran­ta žo­džius „bai­sus“, „jie“, „man“. Pa­ste­bė­jau, jog to­kias rep­li­kas daž­niau­siai lai­do vy­res­ni žmo­nės. Iš jau­ni­mo pa­na­šių žo­džių ne­gir­dė­jau. Ma­nau, kad jie su­tin­ka daug ki­ta­tau­čių uni­ver­si­te­te, ne­ma­žai ke­liau­ja po už­sie­nį, tad jų po­žiū­ris ki­toks“, − svars­to pa­šne­ko­vė.

„Ca­ri­tas“ dar­buo­to­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad daug ne­igia­mos įta­kos tu­ri ži­niask­lai­da. „Kiek ma­tau, vi­sos an­traš­tės apie pa­bė­gė­lius yra ne­igia­mos. Trūks­ta ge­rų in­teg­ra­ci­jos pa­vyz­džių, ma­to­me tik blo­gus da­ly­kus“, − kons­ta­tuo­ja spe­cia­lis­tė.

K. Ži­bas ma­no, kad vi­suo­me­nė ge­riau­siai pa­si­ruo­šia emig­ra­ci­jai, kai su­si­du­ria su ja tie­sio­giai, įgy­ja pa­tir­ties.

K. Ži­bas ma­no, kad vi­suo­me­nė ge­riau­siai pa­si­ruo­šia emig­ra­ci­jai, kai su­si­du­ria su ja tie­sio­giai, įgy­ja pa­tir­ties. Kol vie­tos bend­ruo­me­nė ne­ma­to įvai­ro­vės pro­ce­so at­ne­ša­mos nau­dos, tol to­kia vi­suo­me­nė lin­ku­si pa­lai­ky­ti so­cia­li­nį at­stu­mą nuo ki­tų et­ni­nių gru­pių. Taip pat rei­kia aiš­kios vals­ty­bės vi­zi­jos ir ge­ros ko­mu­ni­ka­ci­jos apie tai, kur ša­lis da­ly­vau­ja, kam rei­ka­lin­gas so­li­da­ru­mas. „Kol val­džia ne­ko­mu­ni­kuos, tol vi­suo­me­nė ga­li ir ne­sup­ras­ti, kad emig­ra­ci­ja yra nuo­la­ti­nė šiuo­lai­ki­nių vals­ty­bių būk­lė, kad per il­gą lai­ką su ge­ro­mis in­ves­ti­ci­jo­mis tai ga­li at­si­pirk­ti“, − dės­to Et­ni­nių ty­ri­mų cen­tro dar­buo­to­jas.

Spa­lio vi­du­ry­je du ne­pa­žįs­ta­mi jau­nuo­liai Ruk­lo­je už­si­puo­lė si­rę ir ira­kie­tę. Vie­na jų ėjo su ma­ža­me­čiu vai­ku. To pa­ties mė­ne­sio pa­bai­go­je vie­ti­niai pa­aug­liai ap­mė­tė ak­me­ni­mis sa­vo bend­raam­žius iš Si­ri­jos. K. Ži­bas įsi­ti­ki­nęs, kad tai ro­do ke­le­tą da­ly­kų. „Pir­ma − in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sui ne­bu­vo ge­rai pa­si­reng­ta. Tai, ką po įvy­kių nu­spren­dė da­ry­ti mi­nis­te­ri­jos ir pa­ti Ruk­la, rei­kė­jo da­ry­ti prieš me­tus. Kai mies­te gy­ve­na ke­lios šei­mos, yra vie­na, bet kai mies­te gy­ve­na 15 ir dau­giau šei­mų, – vi­sai kas ki­ta. Ir vėl ne­dir­ba­me pre­ven­ci­nio dar­bo, tik ge­si­na­me gais­rą. Vi­sa­da vė­luo­ja­me. An­tra – ne­rei­kia bū­ti nai­viems ir ti­kė­tis, kad to­kių da­ly­kų ne­įvyks. Taip bū­na ir Šve­di­jo­je, ir Vo­kie­ti­jo­je. Į ne­pa­ten­kin­tų žmo­nių veiks­mus rei­kia rea­guo­ti ra­miai, o ne emo­ciš­kai. Tre­čia – pa­bė­gė­lius bū­ti­na įspė­ti, jog ga­li at­si­ras­ti prieš­iš­kų žmo­nių, kad jiems rei­kia rea­guo­ti adek­va­čiai, ne­nau­do­ti smur­to prieš smur­tą. Tai aiš­kia so­cia­li­ne kal­ba tu­ri pa­sa­ky­ti Ruk­los dar­buo­to­jai, ku­rie, de­ja, ne vi­si ga­li ko­mu­ni­kuo­ti“, − ak­cen­tuo­ja pa­šne­ko­vas.

Eks­per­tas svars­to, ar aps­kri­tai Ruk­la yra tin­ka­ma vie­ta pir­mi­niam in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sui.

Eks­per­tas svars­to, ar aps­kri­tai Ruk­la yra tin­ka­ma vie­ta pir­mi­niam in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sui. „Ka­žin ar mies­te­lis, įsi­kū­ręs miš­ke, ku­ria­me įreng­ta ka­ri­nė ba­zė, kur skrai­do ma­lūns­par­niai ir šau­do tan­kai, pats ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas. Ma­nau, jog yra vie­tų, kur so­cio­kul­tū­ri­nės ter­pės in­teg­ra­ci­ja yra ge­res­nė. Gal­būt fi­nan­sus, ku­rie skir­ti Ruk­lai, rei­kė­tų skir­ti sa­vi­val­dy­bėms, kur pri­ta­ri­mas emig­ra­ci­jai di­des­nis, kur iš­si­la­vi­ni­mas aukš­tes­nis, kur ap­lin­ka at­vi­res­nė“, − mąs­to spe­cia­lis­tas.

Lie­tu­viai ne vie­nin­te­liai de­mons­truo­jan­tys di­de­lį prieš­iš­ku­mą im­ig­ran­tams. Štai bir­že­lį Bul­ga­ri­jos val­džia pa­skel­bė, kad tvers spyg­liuo­tą tvo­rą pa­lei vi­są sie­ną su Tur­ki­ja. Veng­rai taip pat pra­dė­jo to­kias sta­ty­bas pa­sie­ny­je su Kroa­ti­ja ir Slo­vė­ni­ja. Spa­lio mė­ne­sį re­fe­ren­du­me jie par­eiš­kė ne­pri­ta­rian­tys pri­vers­ti­nėms ES pa­bė­gė­lių pa­skirs­ty­mo kvo­toms. Tie­sa, re­fe­ren­du­mas lai­ko­mas ne­įvy­ku­siu, nes vie­toj rei­kia­mų 50 proc. sa­vo va­lią iš­reiš­kė 44 proc. bal­sa­vi­mo tei­sę tu­rin­čių Veng­ri­jos pi­lie­čių. Ga­liau­siai ES ne­igia­mus jaus­mus aiš­kiai par­odė šių me­tų bir­že­lio 23 d. – bri­tai na­cio­na­li­nia­me re­fe­ren­du­me nu­spren­dė iš­sto­ti iš eko­no­mi­nės bend­ri­jos. Jie no­ri su­ma­žin­ti emig­ra­ci­ją iš ES bei ki­tų ša­lių, tai­gi čia ga­li­ma įtrauk­ti ir pa­bė­gė­lius.

Trūks­ta ryžto

Aki­vaiz­du, kad Lie­tu­va in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sui pa­si­ruo­šė ne­kaip. Tam, jog si­tua­ci­ja pa­ge­rė­tų, rei­kia stip­rios po­li­ti­nės va­lios. Tai reiš­kia, kad bū­ti­na su­kur­ti aiš­kią vi­zi­ją, ku­rios lai­ky­tų­si ir siek­tų val­džios vy­rai ir mo­te­rys. „Rei­kia su­vok­ti, kuo pa­bė­gė­lius lai­ko­me: žmo­nė­mis, ku­rie čia gy­vens, ku­rių vai­kai čia gy­vens, ar sve­čiais, ku­rie pa­bus ir iš­va­žiuos. Bū­ti­na at­siž­velg­ti į Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nę pa­dė­tį. Esa­me tarp tri­jų grei­čiau­siai nyks­tan­čių po­pu­lia­ci­jų pa­sau­ly­je. Ma­no nuo­mo­ne, rū­pin­da­mie­si so­cio­kul­tū­ri­niais iš­tek­liais, po­pu­lia­ci­ja, dar­bo rin­ka, tu­ri­me į pa­bė­gė­lius žiū­rė­ti iš il­ga­lai­kės pers­pek­ty­vos“, − tei­gia K. Ži­bas.

Aki­vaiz­du, kad Lie­tu­va in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sui pa­si­ruo­šė ne­kaip. Tam, jog si­tua­ci­ja pa­ge­rė­tų, rei­kia stip­rios po­li­ti­nės va­lios.

Pa­šne­ko­vo įsi­ti­ki­ni­mu, po vi­zi­jos iš­gry­ni­ni­mo tu­ri at­si­ras­ti il­ga­lai­kė stra­te­gi­ja ir prie­mo­nių pla­nas, ku­ris bū­tų sta­bi­liai fi­nan­suo­ja­mas ne tik iš eu­ro­pi­nių fon­dų, bet ir iš vals­ty­bės biu­dže­to. Taip pat rei­kia reng­ti ins­ti­tu­ci­jas, mo­ky­ti spe­cia­lis­tus kal­bų bei tarp­kul­tū­ri­nės kom­pe­ten­ci­jos. „In­teg­ra­ci­ja nė­ra so­cia­li­nis eks­pe­ri­men­tas. Tai pro­ce­sas, ku­ris nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­si­baigs. Su juo rei­kia dirb­ti“, − rė­žia pa­šne­ko­vas.

Eu­ro­po­je yra ne­ma­žai ge­rų in­teg­ra­ci­jos pro­jek­tų. K. Ži­bo nuo­mo­ne, Šve­di­ja la­bai stip­ri po­li­ti­nių bei pi­lie­ti­nių im­ig­ran­tų tei­sių sri­ty­je. Is­pa­ni­ja ir Por­tu­ga­li­ja iš­sis­ki­ria tuo, kad tu­ri stip­rių one stop shop agen­tū­rų. Tai vie­no lan­ge­lio pri­nci­pas, kai žmo­gus vie­no­je ins­ti­tu­ci­jo­je gau­na vi­sas pa­slau­gas: so­cia­li­nes, psi­cho­lo­gi­nes, tei­si­nes. Es­ti­jo­je įvy­ko stip­rus po­ky­tis, kai pa­bė­gė­liai bu­vo pra­dė­ti in­teg­ruo­ti tie­siai į sa­vi­val­dy­bes. „Kiek­vie­na ša­lis tu­ri pa­vyz­džių, kaip rei­kė­tų da­ry­ti ir kaip ne­rei­kė­tų da­ry­ti. Mes ga­li­me pa­si­mo­ky­ti ir iš ge­rų da­ly­kų, ir iš blo­gų“, − kons­ta­tuo­ja Et­ni­nių ty­ri­mų cen­tro dar­buo­to­jas.

Ki­lu­si im­ig­ran­tų ban­ga su­krė­tė pa­sau­lį. In­teg­ra­ci­jos va­rik­lis tiek Lie­tu­vo­je, tiek ki­to­se ES vals­ty­bė­se dar ne­dir­ba sklan­džiai. Tam ne­bu­vo tin­ka­mai pa­si­reng­ta, o kal­bos mo­ky­mo, būs­to ir dar­bo pa­ieš­kos bei ne­to­le­ran­ci­jos prob­le­mos – ne vie­nos die­nos rei­ka­las. Bū­ti­nas komp­lek­siš­kas prie­mo­nių pla­nas, ku­rio pa­grin­di­nė da­lis – po­li­ti­nė va­lia.