Imigrantas: „Lietuva – tai pasaka be korupcijos“
Pra­ėjus 5 me­tams po ma­si­nės emig­ra­ci­jos ban­gos 2011–2012 me­tais, Vil­niu­je ap­si­gy­ve­nęs po­li­ti­nis pa­bė­gė­lis pa­pa­sa­ko­jo, kaip at­ro­do Ru­si­ja emig­ran­to aki­mis ir kuo ski­ria­si sa­va­no­riš­kas ir pri­vers­ti­nis iš­va­žia­vi­mas iš ša­lies.

„Prieš iš­vyk­da­mas bu­vau po­li­tiš­kai la­bai ak­ty­vus dar iki vi­sų ma­si­nių pro­tes­tų Iš­vy­kau 2013 m. pra­džio­je dėl „vie­ti­nių prob­le­mų“, – ru­sų kal­ba lei­džia­mam lat­vių in­ter­ne­to por­ta­lui „ves­ti.lv“pa­sa­ko­ja emig­ran­tas į Lie­tu­vą Vse­vo­lo­das Čer­no­zu­bas. – pir­miau­sia rin­ko­me se­nų­jų ak­ty­vis­tų bū­rį, pa­skui bu­vo at­si­ra­do do­ku­men­tas, ku­ria­me bu­vo ir ma­no pa­var­dė. Su­pra­tau, kad jau me­tas, ir iš­vy­kau į Ukrai­ną. Ten ir­gi ir­gi bu­vo ne­rvin­gos ap­lin­ky­bės, vi­si bu­vo se­ka­mi – nu­spren­džiau per­si­kel­ti š Lie­tu­vą, kur dar nuo so­vie­ti­nių lai­kų yra ak­ty­vus tei­sė­sau­gi­nis ju­dė­ji­mas“, – pa­sa­ko­ja ves­ti.lv pa­šne­ko­vas.

Jis pa­sa­ko­ja, kad vos ga­vę do­ku­men­tus, žmo­nės iš Ukrai­nos bė­go kam kur pa­puo­lė – kas į Če­čė­ni­ją, kas į Ka­na­dą, JAV, nes ten aki­vaiz­di pa­bė­gė­lių pri­glau­di­mo pa­žan­ga. Vis dėl­to dau­gu­ma po­li­ti­nių ak­ty­vis­tų ne­no­ri va­žiuo­ti to­li, nes ti­ki­si ne­pra­ras­ti ry­šių su sa­vo gi­mi­nė­mis, ar­ti­mai­siais ir bend­ra­pi­lie­čiais. „Da­bar Lie­tu­vo­je su JTO po­li­ti­nio pa­bė­gė­lio pa­su, ku­ris su­tei­kia ga­li­my­bių vals­ty­bė­je gy­ven­ti nuo­la­tos. Su šiuo pa­su ga­liu lais­vai ju­dė­ti vi­so­je ES. Pa­skui at­vy­ko ir žmo­na; su ja jau Lie­tu­vo­je su­lau­kė­me kū­di­kio“, – pa­sa­ko­ja Vse­vo­lo­das.

Darbas

„Ru­si­jo­je ko­vo­to­jai už žmo­gaus tei­ses ir po­li­ti­niai ak­ty­vis­tai ne­tu­ri tei­sės vers­tis sau pa­tin­kan­čia dar­bi­ne veik­la. Nie­kas ne­tgi ne­sup­ran­ta, kad tai ga­li bū­ti pro­fe­si­ja, – pa­sa­ko­ja po­li­ti­nis pa­bė­gė­lis. – Čia. Lie­tu­vo­je, to­liau esu ak­ty­vis­tas, kiek tai įma­no­ma ir ga­li­ma. – Vil­niu­je or­ga­ni­zuo­ja­me su­si­ti­ki­mus, fo­tog­ra­fi­jos par­odas, ak­ci­jas. Lie­tu­vo­je yra daug žmo­nių, per pa­sta­ruo­sius 3–5 me­tus pa­li­ku­sių Ru­si­ją. Da­li jų tu­ri ofi­cia­lų pa­bė­gė­lio sta­tu­są; tarp jų ne­ma­ža da­lis ir vers­lo emig­ran­tų, t. y. įre­gis­tra­vu­sių įmo­nes ir ga­vu­sių tei­sių ap­si­gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Dau­gu­ma jų yra ir­gi at­vy­kę dėl po­li­ti­nio kli­ma­to – pa­vyz­džiui, ne­no­rė­jo, kad jų vai­kams mo­kyk­lo­je bū­tų ka­la­mos sta­čia­ti­kių dog­mos.

Pa­žįs­ta­ma iš Mask­vos man pa­siū­lė re­da­guo­ti in­ter­ne­to sve­tai­nę. Tuo da­bar ir ver­čiuo­si. To­kiems dar­bams ga­li­ma gau­ti šiek tiek ES or­ga­ni­za­ci­jų ir fon­dų par­amos. Be to, kad re­da­guo­ju sve­tai­nę, kar­tais ver­čiuo­si po­li­ti­nė­mis kon­sul­ta­ci­jo­mis, kad ne­pra­ras­čiau for­mos, bet tai su­nku lai­ky­ti dar­bu – vis dėl­to ki­ta kal­ba, ki­tas kon­teks­tas.

Gyvenimas

Ma­no vai­kas lan­ko lie­tu­vių vai­kų dar­že­lį. Tai pri­va­tus dar­že­lis, nes vei­kia iš­anks­ti­nės re­gis­tra­ci­jos sis­te­ma – į Vil­nių, kaip sos­ti­nę, at­si­ke­lia daug žmo­nių, to­dėl vals­ty­bi­niuo­se vai­kų dar­že­liuo­se trūks­ta vie­tų. Kad ne­bū­tų pikt­nau­džiau­ja­ma, su­da­ry­tos vir­tua­lios ei­lės, pa­gal ku­rias vie­tų vals­ty­bi­niuo­se vai­kų dar­že­liuo­se gau­na už­si­ra­šiu­sie­ji anks­čiau­siai. Ki­ti vie­tų ran­da pri­va­čiuo­se dar­že­liuo­se, ku­rių ket­vir­ta­da­lį kai­nos kom­pen­suo­ja me­ri­ja.

Aps­kri­tai bui­tis Vil­niu­je ge­ro­kai kom­for­tiš­kes­nė, ne­gu Mask­vo­je. Aš vai­ką į dar­že­lį ar­ba ve­du pės­čio­mis, ar­ba per 5 mi­nu­tes nu­va­žiuo­ja­me „U­ber“ už po­rą eu­rų. Gy­ve­na­me vi­siš­kai ša­lia is­to­ri­nio sos­ti­nės cen­tro, o ne kur nors mie­ga­ma­ja­me ra­jo­ne – Mask­vo­je gy­ve­nau Bi­bi­re­vo ra­jo­ne. Mask­va – tai di­džiu­liai at­stu­mai, au­to­mo­bi­lių spūs­tys, na­mai be so­dų gre­ta, žmo­gui pik­ta ap­lin­ka. Kol par­va­žiuo­ji na­mo, už­ver­di ne­apy­kan­ta vis­kam ir vi­siems ap­lin­ki­niams. Vil­niu­je žmo­nės la­biau at­si­pa­lai­da­vę ir man­da­gūs.

Svar­biau­sia, ką man da­vė emig­ra­ci­ja, – tai nor­ma­laus gy­ve­ni­mo pa­tir­tis. Kai iš ta­vęs kiek­vie­na­me žings­ny­je ne­si­ty­čio­ja, kai at­vy­kęs pas no­ta­rą pa­jun­ti dė­me­sį ir jis gal­vo­ja apie ta­ve, o ne kaip ta­vo sąs­kai­ta su­tau­py­ti, o ne de­šim­te­rio­pai už­dirb­ti, kai kai­my­nai vie­nas su ki­tu svei­ki­na­si –leng­vai iš­spren­džia­mos ir prob­le­mos.

To vi­siš­kai ne­pa­jun­ti vos at­vy­kęs, bet už­ten­ka įsi­gi­lin­ti – ir su­vo­ki, kad čia bend­rau­ja­ma vi­siš­kai ki­taip. Čia nė­ra so­vie­ti­nių, sta­li­nis­ti­nių san­ty­kių, kad vi­sas gy­ve­ni­mas tu­ri bū­ti or­ga­ni­zuo­ja­mas pa­gal vie­ną sche­mą. Čia ir kon­ku­ruo­ja­ma, ir dis­ku­tuo­ja­ma.

Man, pa­bė­gė­liui, vos ga­vus sta­tu­są, iš­kart bu­vo skir­tos so­cia­li­nės iš­mo­kos. Ta­da tai bu­vo 200 eu­rų as­me­niui, o šei­mai – šiek tiek dau­giau kaip 400. Teo­riš­kai pa­šal­pos ga­li bū­ti mo­ka­mos ke­le­tą me­tų, nors kas­met po 20 proc. ma­žė­ja. To už­ten­ka bu­to nuo­mai. Lie­tu­va, be ki­ta ko, ap­si­gy­ven­ti ne­pa­de­da. To rei­kė­tų vyk­ti į Suo­mi­ją, Šve­di­ją ar­ba Vo­kie­ti­ją.

Me­di­ci­nos paslaugos

Me­di­ci­ni­nio ap­tar­na­vi­mo sis­te­ma Eu­ro­po­je vi­sa­da bu­vo griež­ta. Lie­tu­vo­je ga­nė­tai il­gos ei­lės ir ne­pa­to­gi už­si­ra­šy­mo pas gy­dy­to­ją sis­te­ma. Už­tat iš es­mės nė­ra ko­rup­ci­jos. Re­tai gy­dy­to­jas pa­ta­ria vais­tus nuo slo­gos pirk­ti ne už 3, o už 10 eu­rų, nes far­ma­ci­jos kom­pa­ni­ja jam esą ką nors už tai yra pa­ža­dė­ju­si. Gy­dy­mo įstai­gos sten­gia­si ge­rin­ti sa­vo pa­slau­gų ko­ky­bę. Da­bar no­ri­ma, kaip ir Len­ki­jo­je, su­kur­ti vals­ty­bi­nių vais­ti­nių tink­lą prie po­lik­li­ni­kų, kur vais­tais bū­tų pre­kiau­ja­ma be ko­mer­ci­nių ant­kai­nių.

Ki­toks ir po­žiū­ris į pa­cien­tus: kai žmo­na gim­dė, ke­tu­rias die­nas pra­ktiš­kai gy­ve­nau su ja vie­no­je pa­la­to­je. Tai mums kai­na­vo 800–900 eu­rų. Be to, gy­dy­to­jai vi­są lai­ką sten­gė­si tau­py­ti mū­sų lė­šas ana­li­zams ir pro­ce­dū­roms. Čia vi­si su­pran­ta, kad gim­dy­mas – tai svar­bu ir bran­gu ypač jau­niems. Ru­si­jo­je prie gim­dy­vių ar­ba ne­pri­lei­džia, ar­ba lei­džia pa­bū­ti vos ke­lias va­lan­das, ne­tgi su­mo­kė­jus ke­le­tą tūks­tan­čių JAV do­le­rių.

Ki­tas požiūris

Žvel­giant iš už sie­nos, gy­ve­ni­mą Ru­si­jo­je ver­tin­ti su­nku, ka­dan­gi mus pa­sie­kia tik kon­cen­truo­tos nau­jie­nos. Mask­vo­je įpras­tai sė­di jau­kia­me biu­re, bend­rau­ji su drau­gais, vai­kai au­ga, žmo­nės links­mi­na­si, gy­ve­ni­mas bė­ga. Bet juk gy­ve­ni­mas tę­sia­si bet ko­kio re­ži­mo są­ly­go­mis, žmo­nės džiau­gia­si gy­ve­ni­mu vi­sur. Šiuo po­žiū­riu emig­ran­tui, vis dar be­si­do­min­čiam gy­ve­ni­mu tė­vy­nė­je, su­dė­tin­ga. Ba­na­liai pa­si­da­ly­ti sa­vo nuo­tai­ko­mis nė­ra su kuo – pa­žįs­ta­mam lie­tu­viui to­kios prob­le­mos ne­ak­tua­lios. Dau­gu­mai emig­ran­tų skau­du dėl kon­cen­truo­tų blo­gų nau­jie­nų; jie jo­mis gy­ve­na.

Tar­si ma­tai – to­kios pat par­duo­tu­vės, žmo­nės vil­ki tų pa­čių gar­sių fir­mų dra­bu­žiais, bet vis­kas iš pri­nci­po ki­taip. Pra­de­di su­vok­ti, kad čia pa­pras­tas gy­ve­ni­mas – re­čiau gal­vo­ja­ma apie tai, kad Kry­mą nu­sa­vi­no ar­ba kad Trum­pą iš­rin­ko, o daž­niau apie tai, ko­kio plo­čio tu­rė­tų bū­ti pa­to­ges­nis ke­lias, ir kiek kai­nuo­ja pie­nas ar­ba šil­dy­mas.“