Į užsienį iškeliauja mažiau geidžiami Lietuvos vaikai
Per ke­lio­li­ka me­tų už­sie­nio vals­ty­bių pi­lie­čiai įsi­vai­ki­no dau­giau kaip pu­san­tro tūks­tan­čio vai­kų iš Lie­tu­vos – pus­šim­čiu dau­giau nei mū­sų ša­lies gy­ven­to­jai. Nau­jus na­mus sve­tur su­ran­da ne­pil­na­me­čiai, dėl įvai­rių prie­žas­čių ma­žiau pri­im­ti­ni lie­tu­viams glo­bė­jams.

Žiniasklaidoje paskelbta informacija apie poros iš Naujosios Zelandijos esą skubiai įvaikinamą devynmetę mergaitę sulaukė daug visuomenės ir politikų dėmesio. Seimo narys „valstietis“ Mindaugas Puidokas dėl šio atvejo pareikalavo socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio paaiškinimo teigdamas, kad susiklosčiusi situacija yra „galimas tarptautinio įvaikinimo reikalavimų pažeidimo skandalas“. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakė, kad informacija apie minimą įvaikinimą yra klaidinanti, netiksli, o kai kuriais aspektais – melaginga.

Kasmet užsienio piliečiai Lietuvoje įsivaikina bent po keliasdešimt vaikų. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) duomenimis, nuo 2002 metų svetur iškeliavo 1665 vaikai. Daugiausia jų įsivaikino Italijos piliečiai. Lietuvos gyventojai tuo pačiu laikotarpiu įsivaikino 1610 nepilnamečių.

Mūsų šalies piliečiai daugiausia įsivaikina visiškai sveikus vaikus arba nedidelių sveikatos sutrikimų turinčius vaikus iki 4 metų. Užsienio piliečiams leidžiama įsivaikinti tik tais atvejais, jeigu tarptautinis įvaikinimas atitinka geriausius vaiko interesus ir jeigu nepilnametis atitinka bent vieną iš nustatytų specialiųjų kriterijų – turi sunkiai išgydomų ar nepagydomų sveikatos sutrikimų, yra vyresnis kaip 7 metų, yra įvaikinamas kartu su broliais ar seserimis, taip pat jei nauji globėjai sudaro jam sąlygas artimai bendrauti bei palaikyti ryšius su broliais ir seserimis, nesutinkančiais arba negalinčiais būti įvaikintais kartu.

Įvaikintinų – per 0,5 tūkst. vaikų

Šių metų gruodžio 18 dienos duomenimis, į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą buvo įrašyti 1248 vaikai. Lietuvos ir užsienio piliečių šeimoms šiuo metu siūloma įvaikinti 523 vaikus. Tiesa, į šį skaičių įtraukti ir be tėvų globos likę 42 vaikai, kuriuos yra sutikusios įvaikinti mūsų šalies piliečių šeimos, arba vaikai, globojami šeimose, kurios kreipėsi dėl jų įvaikinimo.

725 vaikų įvaikinimo procedūra nevykdyta dėl tam tikrų priežasčių. Pavyzdžiui, 342 vaikai nesutinka būti įvaikinti, 236 vaikams įvaikinimo procedūra nutraukta dėl vaiko artimų santykių su biologine šeima, giminaičiais ar kitais asmenimis. 98 vaikų įvaikinimo procedūra pagal specialiųjų poreikių programą nebevykdoma dėl vaiko amžiaus ir (arba) sunkios jo sveikatos būklės. 17 vyresnių nei 12 metų vaikų įvaikinimo procedūra nebevykdoma, nes, nors jie buvo siūlomi įvaikinti tiek Lietuvos, tiek užsienio piliečių šeimoms, bet niekas neišreiškė noro juos įvaikinti (tam įtakos turėjo ir itin sudėtinga vaikų sveikatos būklė). Dėl 19 vaikų sprendžiamas jų globos (rūpybos) nustatymo šeimoje klausimas. Dar 13 vaikų įvaikinimo procedūra sustabdyta siekiant išsiaiškinti jų giminaičių bei kitų asmenų ketinimus ir galimybes pasirūpinti vaikais (iš jų 2 vaikų biologiniai tėvai kreipėsi į teismą dėl vaikų susigrąžinimo).

VVTAĮT Įvaikinimo ir globos skyriaus vyriausiosios specialistės Giedrės Mikalauskienės teigimu, tai, kad 725 vaikų atžvilgiu nevykdoma įvaikinimo procedūra, nereiškia, jog jie apskritai nebuvo siūlomi įvaikinti. „Tarnyba kiekvieną mėnesį raštu informuoja savo teritorinius skyrius apie visus vaikus, per tą mėnesį įrašytus į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą, išskyrus vaikus, kurie siūlomi įvaikinti Lietuvos piliečiams ir sutuoktiniams, kurių vienas yra Lietuvos pilietis, o kitas – užsienietis, nuolat gyvenantiems Lietuvoje. Teritoriniai skyriai su informacija apie tokius vaikus supažindina savo savivaldybėje gyvenančius pageidaujančius įvaikinti ar globoti (rūpintis) asmenis. Taigi visi čia anksčiau nurodyti vaikai, esantys Galimų įvaikinti vaikų apskaitoje, buvo pasiūlyti įvaikinti Lietuvos piliečiams per teritorinius skyrius arba užsienio valstybių piliečiams, vadovaujantis Galimų įvaikinti vaikų su specialiaisiais poreikiais įvaikinimo ikiteisminės procedūros aprašu. Tačiau dėl objektyvių anksčiau nurodytų aplinkybių nebuvo rasta šeimų, norinčių įvaikinti šiuos vaikus“, – aiškino ji.

Rimantė Šalaševičiūtė: “Dėl Naujosios Zelandijos atvejo aiškiai pasakiau, kad šio vaiko nuomonę išklausys ir teismas. Mergaitės niekas ten per prievartą tikrai neveš.“/BNS/Scanpix nuotrauka

Paskutinį žodį taria teismas

Pasak G. Mikalauskienės, praktiškai visus sveikus arba nedidelių sveikatos sutrikimų turinčius vaikus iki 4 metų įvaikina Lietuvos piliečių šeimos. Užsienyje nuolat gyvenantys kitų valstybių piliečiai prašymus įsivaikinti mūsų šalyje gali teikti tik dėl vaikų, atitinkančių specialiuosius kriterijus. Todėl tarptautinio įvaikinimo atvejais daugiausia įvaikinama vaikų, kurie turi neišgydomų arba sunkiai pagydomų sveikatos sutrikimų, yra vyresni (8–12 metų) arba kelių brolių / seserų grupės. „Paminėtina, kad ženklus tarptautinio įvaikinimo sumažėjimas pastebimas nuo 2012 metų, kai buvo įtvirtinta nuostata, jog užsieniečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, gali kreiptis į VVTAĮT tik dėl vaikų su specialiaisiais poreikiais įvaikinimo“, – pabrėžė tarnybos atstovė.

G. Mikalauskienė pasakojo, kad užsienio valstybės piliečiai dėl įvaikinimo iš mūsų šalies gali kreiptis tik per akredituotas institucijas (įgaliojimai vykdyti tarptautinį įvaikinimą Lietuvoje šiuo metu suteikti 9 užsienio valstybių organizacijoms: 4 – Italijos ir po vieną iš JAV, Švedijos, Ispanijos, Naujosios Zelandijos bei Kanados) ir tik dėl vaikų, atitinkančių specialiuosius kriterijus. Žalia šviesa tarptautiniam įvaikinimui įžiebiama, jei vaiką siūlant įvaikinti per šešis mėnesius nuo jo įrašymo į Galimų įvaikinti vaikų sąrašą dienos neatsirado Lietuvos piliečių, nuolat gyvenančių šalyje, norinčių jį įsivaikinti. Taip pat jei vaiko atstovas pagal įstatymą ir Tarpinstitucinė įvaikinimo komisija pritarė, kad tarptautinis įvaikinimas atitinka geriausius vaiko interesus, ir jei nepilnametis atitinka nors vieną anksčiau minėtų specialiųjų kriterijų.

Anot G. Mikalauskienės, Vaikų, atitinkančių specialiuosius kriterijus, sąrašas su nuasmeninta informacija apie nepilnamečius periodiškai perduodamas įgaliojimus vykdyti tarptautinį įvaikinimą mūsų šalyje turinčioms organizacijoms, nurodant terminą, per kurį jos gali pateikti dokumentus dėl šeimų, pasirengusių įvaikinti. Pasibaigus jam, organizuojamos šeimos vaikui parinkimo procedūros. Specialios komisijos posėdžio metu, atsižvelgiant į geriausius nepilnamečio interesus ir šeimos pasirengimą įvaikinti bei patenkinti vaiko / vaikų specialiuosius poreikius, parenkama viena šeima, kuriai teikiamas pasiūlymas įvaikinti vaiką. Sprendimą dėl tarptautinio įvaikinimo priima Vilniaus apygardos teismas. Bylos nagrinėjimo metu dar kartą patikrinama ir įvertinama ikiteisminė įvaikinimo procedūra. Gebantis išreikšti nuomonę vaikas visada išklausomas teismo posėdžio metu. Vyresnis nei 10 metų vaikas savo sutikimą įvaikinti privalo patvirtinti raštu. „Šeimos į Lietuvą dažnai atvyksta gerokai prieš numatytą teismo posėdį, todėl dar prieš teismo posėdį daugeliu atvejų jau būna matyti besiformuojantys ryšiai tarp vaiko ir šeimos. Tai geriausiai gali matyti ir įvertinti pagal įstatymą vaiko atstovas, kuris taip pat dalyvauja teismo posėdyje ir teikia atsiliepimą bei išsako nuomonę dėl globotinio įvaikinimo konkrečiai šeimai“, – pasakojo G. Mikalauskienė.

Neteisėtai išvežtos į JAV

Prieš keliolika metų Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo precedento neturėjusį ieškinį. Iš Naujosios Akmenės kilusios seserys Vitalija ir Sandra iš valstybės siekė prisiteisti po pusę milijono litų (apie 145 tūkst. eurų) neturtinės žalos už tai, kad 1996 metais iš Šiaulių globos namų „Šaltinis“ be tuo metu kalėjusios motinos sutikimo buvo išvežtos į JAV. Jos buvo apgyvendintos vienoje amerikiečių šeimoje, kuri vėliau panoro jas įsivaikinti. 2005 metais motinos pastangomis seserys grįžo namo, bet jautėsi traumuotos ir sunkiai pritapo gimtinėje. Tuometė globos namų „Šaltinis“ direktorė Marija Makarovienė žiniasklaidai tada aiškino, kad mergaitės vaikų namuose augo ne pirmus metus, o išvežti į JAV kartu su dar aštuoniais vaikais iš įvairių globos namų leido buvusi Vaiko teisių apsaugos tarnyba. „Šiaulių apygardos teismas pripažino, kad seserys iš Lietuvos į JAV buvo išgabentos neteisėtai. Merginoms buvo priteista piniginė kompensacija. Kartu su sprendimu Šiaulių apygardos teismas priėmė ir atskirąją nutartį, kuria buvo nutarta kreiptis ir į Generalinę prokuratūrą kaltiems asmenis nustatyti“, – teigė G. Mikalauskienė.

Ji sakė, kad VVTAĮT tam tikrais atvejais sulaukia rašytinių skundų iš artimų giminaičių dėl užsienio piliečių įvaikintų vaikų. „Tokie skundai būna daugiau emocinio pobūdžio, tačiau teisiškai nepagrįsti. Asmenys, neturintys galimybių ar noro pasirūpinti mažuoju giminaičiu, po įvaikinimo teikia priekaištus, dėl neva „neteisėtai, neaišku kur išvežto vaiko“. Pažymėtina, kad įvaikinimo procedūros nėra trumpos, o tarptautinis įvaikinimas – kraštutinis variantas. Dar iki vaiko įrašymo į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą visada ieškoma galimybių vaikui augti jei ne savo biologinėje, tai nors giminaičių, ar asmenų, susijusių su vaiku emociniais ryšiais, šeimoje. Tik išnaudojus visas įmanomas galimybes, vaikas įrašomas į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą. Pasitaiko atvejų, kai dar ikiteisminių įvaikinimo procedūrų metu (tikėtina, kad apie tai išgirdę iš pašalinių asmenų arba paties vaiko) taisyti situaciją sukrunta patys tėvai – jie turi teisę kreiptis į teismą dėl neterminuoto tėvų valdžios ribojimo panaikinimo. Visais tokiais atvejais įvaikinimo procedūra yra stabdoma ir tęsiama arba nutraukiama tik visiškai atsižvelgus į kitos bylos nagrinėjimo rezultatus“, – tvirtino G. Mikalauskienė.

Įvaikintų vaikų grąžinimo į Lietuvą atvejai VVTAĮT nėra žinomi. Vaikas, įvaikintas užsienio valstybėje, po įvaikinimo fakto pripažinimo priimančioje valstybėje tampa šios valstybės piliečiu, todėl net ir nesėkmingo įvaikinimo atveju juo, kaip savo piliečiu, turėtų pasirūpinti priimančiosios valstybės kompetentingos institucijos. „Esant sudėtingoms adaptacijos situacijoms ar kitoms problemoms, šeimos gauna tos šalies socialinių tarnybų pagalbą. Tarnybai žinoma pora pavienių atvejų, kai vaikai buvo apgyvendinti kitoje šeimoje, priimančios šalies viduje, atsižvelgiant į vaiko geriausius interesus. Pažymėtina, kad tais atvejais tarnyba buvo išsamiai informuota apie tos valstybės kompetentingų institucijų atliekamas procedūras bei vaiko savijautą, elgesį, psichologinę būseną“, – pasakojo G. Mikalauskienė ir pridūrė, kad įvaikinus vaiką iš Lietuvos, tarptautinį įvaikinimą vykdančios organizacijos teikia tarnybai informaciją, kurią sudaro pranešimai apie nepilnamečio integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, vystymąsi, sveikatą, taip pat vaizdinė medžiaga.

Neturi abejonių

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (SRDK) pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė prisiminė, kad pradėjusi dirbti Vaiko teisių apsaugos kontroliere turėjo klausimų, ar viskas tarptautinio įvaikinimo sistemoje yra gerai, ir tuo aktyviai domėjosi. „Stengiausi susipažinti su atskiromis bylomis. Ir man nekilo abejonių, kad einame teisingu keliu. Kadangi Italijoje turime keturias agentūras, tarpininkaujančias įvaikinant vaikus, lankiausi šioje šalyje, susitikau su įtėviais, kurie įvaikino apie 20 Lietuvos vaikų, bendravau su vyresnio amžiaus vaikais, paaugliais. Iš Italijos grįžau visiškai rami, kad ten įvaikinami vaikai tikrai suranda savo šeimas ir gyvenimą, geresnį nei tą, kurį turėjo Lietuvos globos namuose“, – pasakojo parlamentarė.

Tačiau R. Šalaševičiūtė neneigė, kad Nepriklausomybės pradžioje buvo neskaidrių dalykų dėl tarptautinio įvaikinimo. Jai teko girdėti, kad tuo laikotarpiu veikusi Vaiko teisių apsaugos tarnyba buvo išformuota ir reorganizuota būtent kilus įtarimams dėl neskaidrių įvaikinimo į JAV procesų.

R. Šalaševičiūtė pabrėžė, kad pasigirdusios spekuliacijos, esą tarptautiniam įvaikinimui atiduodami vaikai gali būti „parduodami“, yra nieko vertos. Pasak jos, įvaikinimu mūsų šalyje besirūpinantys specialistai už tai negauna jokių papildomų pinigų. „Mūsų pareigūnai jokių pinigų negauna. Už visų dokumentų tvarkymą, vaikų paiešką ir t. t. pinigus gauna užsienyje esančių agentūrų darbuotojai. Lietuvos paslaugos nėra mokamos. Nebent potencialūs įvaikintojai samdo advokatus ar kitus asmenis, kurie pagal įgaliojimus atstovauja jiems mūsų šalyje. Tačiau tai jau yra privatūs tarpusavio santykiai ir privatūs mokėjimai. Jokių oficialių mokėjimų už įvaikinamą vaiką Lietuva negauna, kaip ir negauna pareigūnai“, – pakartojo Seimo SRDK pirmininkė.

R. Šalaševičiūtė akcentavo, kad užsieniečiai įsivaikina vyresnius vaikus, kurių mūsų šalyje niekas nenori įsivaikinti. Apie du trečdalius užsienio piliečių Lietuvoje įsivaikinamų nepilnamečių turi negalią. O mūsų šalyje pasitaiko tik pavienių atvejų, kai įtėviai nori įsivaikinti neįgalų vaiką, be to, „geidžiamiausi“ mažieji iki šešerių metų. Taip pat ji pažymėjo, kad pirmiausia visi įvaikinami vaikai siūlomi Lietuvos piliečių šeimoms ir tik nesulaukus jų susidomėjimo galimas tarptautinis procesas. „Diskutavome su M. Puidoku apie Naujosios Zelandijos atvejį, aš aiškiai pasakiau, kad šio vaiko nuomonę išklausys ir teismas. Tik teismas gali priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Mergaitės tikrai niekas ten per prievartą neveš“, – tikino Seimo SRDK pirmininkė.